Gabename dalinius krovinius į Angliją greitai, pigiai ir saugiai – kaip iš tikrųjų vyksta šis procesas?

Žinai, prieš dvidešimt ketverius metus, kai pradėjau dirbti su tarptautiniais perkraustymais, į Angliją važiuodavo gal trys mūsų mašinos per savaitę. Dabar – kokia kita kalba. Dalinių krovinių pervežimas į Angliją po Brexit tapo toks populiarus, kad kartais tenka siuntą grupuoti net iš trijų skirtingų sandėlių. Žmonės rašo, skambina, klausia, kaip viskas vyksta, ar saugu, ar pigu, ar greitai. Aš čia bandysiu atsakyti be jokių reklaminių šūkių – taip, kaip paaiškinčiau bičiuliui prie kavos. Nes gabename dalinius krovinius į Angliją greitai, pigiai ir saugiai tik tada, kai visi žino taisykles. O jų yra daugiau, nei atrodo.

Kainos, skaičiai ir kodėl visi kiti gali būti brangesni

Kiek dabar kainuoja gabenimas dalinių krovinių į Angliją, jei siunčiu iš Vilniaus?

Kainos – klausimas numeris vienas. Šiai dienai, jei kalbam apie standartinę euro paletę, kuri užima maždaug du kubus, suma svyruoja nuo šimto dviejųdešimt iki dviejų šimtų eurų. Viskas priklauso nuo to, ar siunta eina tiesiai į kokį Londono priemiestį, ar į Jungtinės Karalystės gilumą, ten prie pat Škotijos. Kartais klientas paskambina ir sako, kad kitur gavo kainą už devyniasdešimt. Gerai, bet paklausk, ar ten įskaičiuotas kuro priemoka ir ar jie neišmes tavo paletės kažkur vidury skersinio kelio. Būna ir taip.

Ar yra kokių nors paslėptų mokesčių, apie kuriuos man niekas nepasakoja?

O taip, ir jų nestinga. Vieni pridės muitinės išlaidas po faktum, kiti – paskutinės mylios pristatymo mokestį, kai mašina negali prisikęsti prie tavo sodo vartų Birmingeme. Buvęs atvejis – klientas siuntė baldus į Mančesterį, firma pažadėjo fiksuotą kainą, o po to prisidėjo dar šešiasdešimt svarų už krovėjo paslaugą. Nes ten, pasirodo, reikėjo liftu vežti į antrą aukštą. Aš asmeniškai stengiuosi viską pasakyti iš anksto, bet rinkoje yra visokių. Pasiskaitęs atsiliepimus – vis tiek ne visada suprasi. Kartais net geriausios įmonės pamiršta paminėti degalų korekciją. Užduok klausimą du kartus – bus ramiau.

Kodėl vieni vežėjai prašo 150 eurų, o kiti 400 už tą patį krovinį?

Klausimas į kurį nėra vieno atsakymo. Pigiausias variantas dažnai būna bendras furgonas, kur važiuoja keturi skirtingi kroviniai, vairuotojas pats krauna, pats verda kavą, pats rašo dokumentus. Brangesnis – tai gali būti atskira vieta tentiniame vilkike su temperatūros kontrole ir pilnu draudimu. Kartais brangi kaina slepia paprasčiausią vidurinįjį agentą, kuris ima savo penkiasdešimt procentų, o pats vairuoja tik iki Doverio. Aš pirmadienį turėjau pokalbį su vyruku, kuris pagalvojo, kad gavo super pasiūlymą, o pasirodo – jo siuntinys dar savaitę stovės Kento sandėlyje. Nepasiklysk tarp skaičių.

Ar galiu siųsti vieną paletę, ar mane numarins kaina?

Galima. Viena paletė – visiškai normalu. Kaina nebus tokia maža kaip paštu, bet ir nepaskandins. Jei siunti vieną kartą per metus, aišku, mokėsi standartinį tarifą. Bet jei sudarai sutartį arba jungi prie kitos siuntos – krenta. Mes gabename dalinius krovinius į Angliją būtent todėl, kad žmonės nenori mokėti už tuščias vietas. Vieną paletę galime priglausti prie kliento iš Kauno baldų ar prie kažkokių technikos dėžių. Svarbu, kad nebūtų pavojingų skysčių. Tada viskas stabdoma.

Kaip sutaupyti, jei siunčiu dažnai – ar veikia lojalumo nuolaidos?

Veikia, bet ne visada taip, kaip parduotuvėje. Mes dažnai deramės individualiai. Jei žmogus siunčia po penkis krovinius per mėnesį – jau galim kalbėti apie fiksuotą kubinį tarifą. Kartais klientai patys siūlo, kad mokės iki mėnesio pabaigos su sąskaita. Gerai, bet tada reikia patikros. Kartą buvo toks atvejis, pamenu, firma siuntė dekoracijas į Bristolį tris kartus per mėnesį. Numesdavom po dešimt procentų, nes planuoti maršrutą tapo lengviau. O jei siunti retsykiais – ieškok akcijų. Jos būna, bet neoficialiai. Skambink ir klausk tiesmukai. Kainą sumesi.

Laikas, maršrutai ir kas vyksta per tas kelias dienas

Kiek laiko dabar trunka dalinių krovinių pervežimas į Angliją – tikrai 3-4 dienos?

Teoriškai taip. Iš Lietuvos per Lenkiją, Vokietiją, Olandiją ir tada po vandeniu į Doverį – maždaug trys dienos. Bet praktika, draugeli, kitokia. Savaitgaliai neveikia, muitinės eilės Doverio uoste kartais būna po keturiolika valandų, o jei dar vairuotojas pametė CMR lapą arba (na, aišku, ne mes, bet buvęs kolega) užsirakino mašinoje dokumentus – pridedi dar pusdienį. Aš paprastai sakau: tikėkitės keturių-penkių darbo dienų. Jei greičiau – džiaukitės. Jei vėluoja dėl salų pusėje vykstančių derybų keliuose – supraskite. Mus ten visi ignoruoja.

Kur mano daiktai būna tarpinėje stotyje – ten saugu?

Dažniausiai tam skirtuose terminaluose prie Varšuvos, Berlyno arba Amsterdame. Saugumas skiriasi. Didieji centrai turi vaizdo stebėjimą, tvoras, darbuotojus. Mažesniukai – kartais tai tiesiog parkingas prie magistralės su vienu šuniu, kuris miega. Nesiimu sakyti, kad visur idealu. Mes stengiamės naudotis patikrintais sandėliais, bet gyvenimas parodė, kad kartais technika dingsta ne kelyje, o būtent perpakavimo metu. Jei siunti vertingus daiktus – daryk papildomą žymėjimą, nupiešk savo inicialus ant paletės. Skamba keistai, bet padeda. Vagišiai renkasi nežymėtus.

Ar vairuotojai važiuoja tiesiai į Londoną, ar dar kažkur užsuka?

Vilkikas važiuoja į Londoną tik jei ten paskutinis arba pirmas taškas. Kitu atveju – suka. Grupinis (kombinuotas) gabenimas reikalauja iškrauti dalį Birmingeme, dalį Oksforde, tada nukeliauti į sostinę. Jūsų sofos gali aplankyti tris skirtingus sandėlius prieš pasiekdamos jūsų giminės namus Kroydone. Kai kurie maršrutai išvis eina aplinkui per Velsą. Aš vieną kartą pats stebėjausi, kaip krovinys iš Klaipėdos pasiekė Angliją per Liuksemburgą. Nežinau ar tai buvo pigiau ar greičiau, bet taip nutiko.

Kas yra grupinis (kombinuotas) gabenimas ir kodėl jis pigesnis?

Tai kai tavo krovinys užima tik dalį mašinos vietos, o likusią dalį užpildo kiti. Vilkikas važiuoja pilnas, bet klientai moka tik už savo dalį. Logika paprasta – netuščios mašinos važiuoja ekonomiškiau. Mes gabename dalinius krovinius į Angliją būtent tokiu principu, nes individualus reisas kainuoja tūkstančius eurų, o vienas žmogus su dviejomis dėžėmis to nesumokės. Minusas – lankstumas mažesnis. Turi derintis prie kitų klientų. Jei vienas vėluoja atiduoti siuntą Panevėžyje – visi kiti laukia. Bet kaina sumažėja kartais perpus. Verta, jei neskubi.

Ar galima siųsti į mažesnius miestus, pvz., Oksfordą ar Bristolį?

Galima, bet kaina kyla. Į Londoną, Birmingemą ar Mančesterį važiuoja dešimtys mašinų kas savaitę. Į mažesnius miestelius – reikia derinti arba mokėti už paskutinę mylią. Bristolį dar pasiekiam beveik kaip centrą, bet Oksfordas, Leiceras, Jorkas – ten jau reikia perplanuoti. Kartais mes vežame iki artimiausio didmiesčio, o tada perduodame vietiniam kurjeriui. Tai prideda dvidešimt-trisdešimt eurų. Žmogus iš Anglijos pusės man kartą skambino piktas, kad jo siunta atsidūrė Birmingeme vietoj Liverpulio. Pasirodo – jis pats neteisingai nurodė kodą. Išaiškinom.

Popieriai, muitinė ir kiti Brexit stebuklai

Ko reikia, kad mano krovinys neįstrigtų pasienyje – ar dabar viskas pasikeitė?

Pasikeitė ir dar kaip. Po Brexit reikia EORI numerio, prekių aprašymo anglų kalba, faktūros ir, jei prekės reikalingos, sertifikatų. Jei ko nors trūksta – stabdoma. Buvęs atvejis: klientas siuntė medinius namelius paukščiams (taip, namelius), pasirodo, reikia fitosanitarinio. Stovėjo muitinėje savaitę. Aš iki galo nežinau ar visada reikia, nes taisyklės kiekvieną mėnesį kinta, bet dokumentus daryti pilnus – tai šventas reikalas. Vienas neteisingas kodas – ir tavo dviračio dalys lieka Doverio sandėlyje. Kol tu skambinėji skylių danguje.

Kas rašo prekės aprašymą – aš ar vežėjas? Nes aš nelabai suprantu kodų.

Rašai tu, bet mes padedam. Tu turi žinoti, kas viduje. Jeigu parašai tiesiog „rezervinės dalys“ – muitininkas atvers viską. Jei neaišku – klausk mūsų, bet mes irgi ne viską žinom iki smulkmenų. Štai vakar klientas siuntė elektroniką. Aš galvojau, kad tai tiesiog plokštės, o pasirodo – radijo bangomis valdomi siųstuvai. Kodas kitas, licencija gal net reikalinga. Tad aprašymas turi būti sąžiningas. Nebūtina mokėti HS kodų atmintinai – užtenka normalaus sąrašo lietuviškai. Mes jau išversim ir susitvarkysim. Tik nedek okulistu.

Ar reikia EORI numerio? Aš jo neturiu, kaip greičiausia jį gauti?

Reikia, jei esi verslas. Jei privatus asmuo siunti asmeninius daiktus – ne visada. Bet jei per metus siunti daugiau nei tris kartus – muitinė gali paklausti, ar neverslininkas. EORI gauti Lietuvoje per Muitinės departamentą trunka kelias dienas, kartais savaitę. Užpildai prašymą, gauni numerį. Aš rodžiau klientui kaip daryti per vieną popietę. Jei reikia skubiai – be EORI siuntinys tiesiog nepraeis. Yra tarpininkai, kurie sutvarko už tave, bet kainuos papildomai. Geriau turėti savo. Atsimink numerį. Jis kaip pažymėjimas – reikalingas daug kartų.

Kas vyksta, jei muitinėje randama kažkas ne to – pvz., dviratis, kurio negalima eksportuoti?

Tada prasideda dramos. Daiktai arba konfiskuojami, arba grąžinami siuntėjui. Papildomai – baudos. Buvo toks nutikimas, kai į mašiną buvo įkrauti akumuliatoriai be dokumentų. Pasienio tarnyba tiesiog išėmė visą siuntą iš eilės, pridėjo pusantros savaitės delsimo ir dar išrašė aktą. Klientas pyko ant mūsų, nors jis pats nepranešė. Mes privalome klausti, bet ne visada spėjame patikrinti kiekvieną dėžę. Tad jei siunti dviratį – pažiūrėk, ar jis neprabangus, ar nereikia CITES ar dar kokių leidimų. Geriau paklausk daugsyk nei gailėkis vėliau. Muitininkai šiandien be nervų.

Ar CMR draudimas tikrai apmokys, jei krovinys dingsta?

CMR – tai ne draudimas, o sutartis. Draudimas yra atskirai. Standartinė CMR atsakomybė yra apie aštuonis su puse SDR už kilogramą. Skamba pigiai? Nes ir yra. Jei vežsi prabangius baldus, kurie sveria šimtą kilogramų, bet kainuoja dešimt tūkstančių – gali gauti kelis šimtus eurų kompensacijos. Baisu, tiesa? Todėl papildomas draudimas – būtina. Aš visada sakau: jei krovinys vertingesnis nei du tūkstančiai eurų – drausk. Kitaip, jei mašina degs kokioj Vokietijos autostradoj, tu gausi tik simbolinę sumą. Ir tai ne greitai.

Pakuotė, saugumas ir kam visada kaltas vežėjas

Ar galiu siųsti be paletės – tiesiog dėžes su drabužiais?

Gali, bet nerekomenduoju. Dėžės be paletės vilkike byra, slenkamos, pametamos. Per pastaruosius du mėnesius mačiau du atvejus, kai siuntos be palečių tiesiog suplyšo. Drabužiai išsibarstė ant grindų. Atvažiavo... na, sakykim, ne pirmo švarumo krūva. Mes galime priimti, bet privalomai aprašysime, kad priėmėm nestandartinę pakuotę. Tu pasirašysi. Jei skubi – paletė kainuoja dešimt-na, penkiolika eurų. Nežinau tikslios sumos dabar, priklauso nuo tipo. Bet investicija į tai, kad tavo daiktai neatrodytų kaip šiukšlyno dalis, – minimali.

Ką daryti, jei mano daiktai atvažiuotų sulaužyti – kieno tai atsakomybė?

Paprastai kalta pakavimas. Rimtai. Jei tu pakuoti pats ir naudojai senas dėžes, kurios jau buvo pašonėje sudrėkusios – vežėjas ne kaltas. Bet jei yra CMR žyma, kad priimta sveika, o pristatyta sulaužyta – vežėjas atsako. Fotografuok darydamas pakrovimą. Aš žinau, kad tai neromantiška, bet kai gauni nuotrauką, kur sofos koja kyšo iš paletės kaip lūžęs kardas – turi įrodymą. Rašyk aktą kurjerio akivaizdoje. Jei jis atsisako pasirašyti – irgi fiksuok. Nieks iš niekur negaus nieko be laiko ir nervų. Deja.

Kodėl jūs visi taip bijote, kad aš pats nepakuosiu – aš gi turiu kartoną?

Todėl kad matėm. Matėm dėžių su siūlų ritinėliais vietoj juostos. Matėm siuntas, kurias “sutvirtino” laikraščiu ir maldos intencija. Kartonas turi būti dvigubo sluoksnio, sunkiasvoris. Paprasčiausia pakuotė – tai ne tavo sena batų dėžė. Jei siunti langą – reikia kampuočių, putų, medinių rėmų. Kartą klientas supakavo veidrodį į antklodę. Atvažiavo... sudėtinga situacija. Dvidešimt šeši metai versle, ir aš vis dar stebiuosi kūrybiškumu. Nekenčiu būti blogu policininku, bet jei pats ieškai pigiausio varianto – rizikuoji dvigubai. Pakavimas – tai tavo draudimas numeris vienas.

Ar vairuotojai patys krauna, ar man reikia samdytis krautuvus?

Jei iš sandėlio – yra rampa ir krautuvas. Jei iš tavo garažo Panevėžyje – vairuotojas nekrauna. Ne todėl, kad tingi, o todėl kad vienas ir be technikos. Dalinių krovinių pervežime vairuotojas turi dešimt adresų galvoje, pasus, telefoną, GPS. Jis nesisuks su tavo sofa. Kartais, žinoma, jei maža ir šalia – padeda, bet neprivalo. Rūpinkis iš anksto. Paklausk kaimyno, draugo, samdyk vyruką valandai. Yra paslaugų. Aš žinau, kad tai papildomos išlaidos, bet vilkikas nestovi dvidešimt minučių. Laikas – pinigai.

Kiek realiai apsaugoti daiktai nuo lietaus – juk mašina atidaryta?

Tentai geri, bet ne dieviški. Jei slatai arba būgnai – jie patys savaime drėgnai nereaguoja. O jei kartonas – rizikuoji. Vanduo prasiskverbia per tarpus, nors ir mažus. Žiemą tai ypač aktualu, nes ne tik lietus, bet ir kondensatas. Aš pats siūlau: vertingi popieriai, knygos, elektronika – į plėvelę, į maišus, į hermetiškas dėžes. Kartą mašinoje aptikau pelėsį ant knygų siuntos. Siuntėjas piktinosi, bet paletė stovėjo atidengta prieš tai keturias dienas kieme per lietų. Technika gali būti pavėsyta, bet ne stebuklinga. Vilkikas – ne laivas.

Kai viskas eina ne pagal planą – apgavystės, vėlavimai ir kaip išlikti gyvam

Kaip atpažinti normalų vežėją nuo sukčių, kurie paprasčiausiai dingsta su kroviniu?

Lengva nepasakysiu. Internetas pilnas gražių svetainių, kurios sukurtos per savaitę. Tikrink registracijos numerį, ADR licencijas, jei vežama pavojinga, skaityk atsiliepimus, bet ir jie būna pirkti. Aš patikrinčiau, ar turi fizinį adresą. Paskambink ten. Jei atsako pašto dėžutės bendrovė – pyk. Kitas ženklas: jei kaina per maža ir prašo visos sumos iš anksto į sąskaitą ne LT arba ne įmonės, o į kokį PayPal asmeninį. Buvau liudininkas, kai žmogus prarado motociklą tokiu būdu. Skelbiu.lt skelbimas, graži nuotrauka, maža kaina, “vežame jums”. Po to – juodasis cechas. Varok lauk tokius.

Ką daryti, jei mano siunta jau vėluoja dvi savaites ir niekas nekelia telefono?

Pradėk rašyti laiškus, fiksuok viską. Jei buvo imtas avansas – tai jau red flag. Normalios įmonės atsakinėja. Mes kartais irgi neatrašom per valandą, nes važiuojam, bet per dieną – taip. Jei tyli tris dienas – keista. Jei savaitę – katastrofa. Buvusi situacija: klientas pats susirado vežėją per tarpininką, o tarpininkas mirė (taip, tikrai mirė) ir visas projektas sustojo. Realybė tokia. Kitaip nei reklamose. Rašyk į Vartotojų centrą, skambink Advokatūrai, jei suma didelė. Kartais grasinimas policija padeda. Vežėjai, kurie laiko tavo krovinį kaip įkaitą – patys bailiai. Nekantriai laukia, kol sudrausminsi.

Ar tikrai visada reikia mokėti visą sumą iš anksto, ar galima pusę po pristatymo?

Jei esi naujas klientas – avansas yra standartas. Tai ne noras apgauti, o apsauga mums. Nes mes sumokame degalus, muitinę, portus. Jei tu nepriimi – kas grąžins? Yra išimčių su stambiomis įmonėmis, kurios turi sutartis. Jei siunti pirmą kartą ir vežėjas prašo visko iš anksto – tai normalu. Bet jei prašo visko grynais į rankas be jokio dokumento – kelk antenas. Aš asmeniškai dirbu pusiau iš anksto, pusiau pristačius. Sumažina stresą abiem pusėms. Nieko nėra blogiau, kai skambini Anglijoje ir sakai: “Kur mano daiktai?” O tavo pinigai jau kažkur išleisti.

Klausiau vienos firmos, o jie pasakė, kad jų pačių mašinos važiuoja – o realiai perduoda kitiems. Kodėl tai blogai?

Ne visada blogai, bet rizikinga. Kai firma turi savo parką, ji atsakinga. Kai perduoda tretiesiems – prasideda “katė po ledu”. (Ne, vaizdingiau – prasideda žaidimas su atsakomybe.) Jei trečiasis vairuotojas sudaužys krovinį – pirmoji firma gali užsičiaupti ir rodyti į jį. Tu lieki be nieko. Aš mieliau dirbu su agentūrom, kurios atvirai sako, kad naudoja patikrintus partnerius, nei su tais, kurie apsimeta, kad turi šimtą savo vilkikų, o realiai sėdi namelyje prie ežero ir tik perparduoda. Buvo toks biuras Šiauliuose. Gražu, bet ten tik du žmonės ir telefonas.

Jeigu aš pats neišvažiuoju dėl krovinio į Angliją, kaip galiu būti tikras, kad viskas gerai?

Negali būti šimtu procentu. Net aš, būdamas du dešimtmečius versle, kartais nustembu. Bet yra ženklai: suteikiamas sekimo numeris, kas savaitę atsinaujinantys maršrutai, žmogiškas bendravimas. Jei tau kalba kaip su mašina – bėk. Geri vežėjai supranta, kad tu nerimauji. Aš pats klientams kartais paskambinu vakare, kai mašina jau Doveryje, tik pasakyti, kad viskas ok. Neprivalau, bet taip dirbame. Pasitikėjimas – tai dokumentai plius žmogiškas ryšys. Be to, jei jauti, kad meluoja – pakeisk partnerį. Instinktai neapgauna. Bent jau mano neapgauna jau dvidešimt ketverius metus.

Išvada

Taigi, gabename dalinius krovinius į Angliją greitai, pigiai ir saugiai ne todėl, kad turime stebuklingą lazdelę, o todėl, kad žinome, kur nutrūksta grandinė. Svarbu ne tik rasti žemą kainą, bet ir žmogų, kuris atsakys į skambutį penktadienio vakarą. Aš nežinau visko, bet žinau, kad sąžiningumas sutaupo daugiau nei puslapis gražių pažadų. Pasiruošk dokumentus, supakuok tvarkingai ir klausk – net jei klausimas atrodo kvailas. Geriau paklausti dabar nei verkti vėliau prie tuščios paletės. Sėkmės kelyje!