Fiksuota kaina už siuntinį į UK be paslėptų mokesčių – ar tai įmanoma?

Įvadas

Žinot, per tuos 20 metų, kiek teko vežt daiktų į Angliją, tai net nenoriu skaičiuot. Iš pradžių visi klientai klausdavo, ar galima pigiau. Dabar – ar bus tikrai fiksuota kaina už siuntinį į UK be paslėptų mokesčių. Nes jau atsibodo tos istorijos, kai paskui skambina iš muitinės, iš kurjerio, iš kažkur dar, ir reikia primokėt. Aš pats dirbu tarptautinių perkraustymų srityje, matau kasdien kaip žmonės patiki gražiu skelbimu, o paskui... na, ne visada baigiasi gerai. Šitame tekste bandysiu atsakyti į klausimus, kuriuos man užduoda nuolat – paprastai, kaip kalbantis prie kavos. Nes ranka prie širdies – viskas gali būt paprasčiau, tik reikia žinot, į ką žiūrėt ir ko paklaust prieš sumokant.

Kaina ir tai, kas slepiasi už gražių žodžių

Ką tiksliai reiškia „fiksuota kaina už siuntinį į UK be paslėptų mokesčių“?

Na, teoriškai tai reiškia, kad sumoki, pvz., 45 eurus, ir daugiau niekas iš tavęs neprašo. Bet praktiškai... čia jau reikia skaityt mažąsias raides. Kartą turėjau klientą, kuris sumokėjo 30 eurų už dėžę į Londoną, o paskui paaiškėjo, kad pristatymas iki durų – jau extra. Tai fiksuota kaina gali būti fiksuota tik iki sandėlio. Aš kai sakau fiksuota, turiu omenyje viską – surinkimą, muitinę, pristatymą. Bet pas kitus traktuojama kitaip. Tai klauskit konkrečiai – kas įeina.

Kodėl vieni kurjeriai siūlo 15 eurų, o kiti prašo 80 už tą patį siuntinį?

Oi, čia klasika. 15 eurų – dažniausiai arba akcija, arba žaidimas su taisyklėmis. Gali būt, kad 15 – tik pirma sąskaitos eilutė, o paskui prisideda kuras, kuro priemoka, muitas, dokumentų tvarkymas. Tie 80 eurų iš patikimos įmonės – jie jau su viskuo. Nors... kartais ir 80 gali būt su priklausomais mokesčiais, jei neatsargiai pasirašai. Mačiau tokių atvejų, kai klientas pagalvojo, kad duoda 80 ir ramu, o paskui sąskaitoje dar 60. Tai ne kaina sprendžia, o sąžiningumas. Deja, pastarojo kartais trūksta šioje rinkoje. Jie skaičiuoja, kad jūs nepirksit antrą kartą.

Ar muitai ir VATas įskaičiuoti į fiksuotą kainą, kai siunčiu į Angliją po Brexit?

Šitas klausimas mane vejasi jau kelis metus. Po Brexit viskas pasikeitė. Dabar siunčiant į Jungtinę Karalystę, dažnai tenka mokėt VATą ir muitus, priklauso kas siuntiny. Jei dovanėlė iki tam tikros vertės – gali praeit. Bet jei siuntinėlis 150 eurų vertės – muitiniai tikrai gali krist ant gavėjo. Fiksuota kaina kurjeriui – ne tas pats kas fiksuota visai operacijai. Aš visada perspėju – pasižiūrėkit UK muitinės taisykles, nes aš už jas neatsakingas. Kartą klydau sakydamas „viskas bus ok“ – nebuvo.

Ar galiu patikėti, kai telefone sako, kad viskas įskaičiuota ir nieko daug nemokėsiu?

Žinot, aš norėčiau pasakyt – taip, bet realybė kitokia. Telefonas – pardavimas. Ten žmogus nori uždaryt sandorį. Kartais jis pats nežino visų niuansų. Buvęs atvejis – vaikinas iš vienos įmonės klientui sakė viskas įskaičiuota, fiksuota kaina garantuota. O paskui paaiškėjo, kad „įskaičiuota“ reiškia iki jų sandėlio Doverio uoste. Toliau – jau su kita įmone. Tai jei sakė telefonu, paprašykite el. paštu to paties juodu ant balto. Aš taip visada darau, kai pats ką nors perku. Nepasitikėk vien žodžiu.

Ar reikia mokėti dar ką nors gavus siuntinį Londone, jei jau apmokėjau Lietuvoje?

Čia dviejų tipų situacija. Jei siuntėte asmeninius daiktus, neišpakuotus, naudotus – ir viskas deklaruota teisingai – paprastai nieko nebus. Bet jei ten nauji batai, už kuriuos sumokėjot 200 eurų, tai JK muitininkai gali pasakyt – ponas, atsiimkite tik sumokėjęs. Fiksuota siuntimo kaina nepripažįsta prekės vertės. Aš dažnai sakau žmonėms – jei siunčiat emigrantui, rašykit, kad naudoti daiktai. Nes jei netyčia ant dėžės bus užrašyta „nauji batai“ – gali kilt klausimų. Nebent siuntimas oficialus B2C – tada viskas kitaip. O jei siuntinys jau užstrigo – teks derėtis.

Kas įeina ir ko klausti prieš mokant

Ar siuntinio dydis labai keičia kainą, jei jau rašoma „fiksuota kaina“?

Iš pirmo žvilgsnio – neturėtų. Yra bendrovių, kurios duoda fiksuotą kainą standartinei dėžei – tarkim 60x40x40 cm. Bet jei jūsų dėžė 120 cm ir ten telpa šaldytuvas – na ką čia fiksuot. Turėjau atvejį prieš du metus – klientas pasiuntė nuotrauką, sako, maža dėžutė. Atvažiavom – lyg ir maža, bet svoris 85 kg. Čia jau nebe siuntinys, o krovinukas. Fiksuota kaina tada gali šokt. Arba vežėjas atsisakys vežt. Tai geriau nuo pradžių pasakyt tikslius matmenis. Nebijokit, mes nebausim už tai, kad daugiau papasakojot.

Ar pakuotė įskaičiuota į kainą, ar turiu vyniotis pats?

Na, čia priklauso. Kai kurios kompanijos, ypač tos kurios tik paima ir veža – tai jos tik paima. O pakuotė jūsų galvos skausmas. Aš kai dirbu su privačiais klientais, dažnai patariu – nespėkit pirkti plėvelės iš Senukų, brangu. Mes turim savo medžiagas, bet jos sudeda papildomai. Jei norit tikros fiksuotos kainos be paslėptų mokesčių – klauskite, ar packingas įskaičiuotas. Buvo atvejis Vokietijoj (na, ne į UK, bet principas tas pats) – klientui priskaičiavo 90 eurų už putų plėvelę. Pats būtų nusipirkęs už 15. Tai smulkmena, o pikta papildomai.

Kiek realiai kainuoja siųsti dviratį į Birmingamą fiksuota kaina be papildomų mokesčių?

Dviratis – keistas daiktas. Jis didelis, nepatogus, bet lengvas. Kaina paprastai 60–90 eurų, priklauso nuo to, ar imsit dviračio dėžę, ar apvyniosit. Čia fiksuota kaina galioja, jei tai asmeninis daiktas. Buvęs atvejis – klientas siuntė į Birminghamą (ar į didelį miestą šalia, hm, nesu tikras ar ten Birmingham, gal Coventry, nebėda) – sumokėjo 75 eurus viską įskaičiuot. Atvaryta per 8 dienas. Tai buvo prieš gerais 2 metus. Dabar kainos truputį pašokusios dėl kuro. Tai skaičiuokit 85–100 eurų šiai dienai.

Ar kaina priklauso nuo to, siunčiu į Londono centrą, ar į Škotijos kaimą prie Edinburgo?

Teoriškai fiksuota kaina reiškia, kad nesvarbu kur – mokate tą patį. Praktiškai... Škotija, Velas, šiaurinė Anglija – ten kai kurie vežėjai turi zonavimą. Fiksuota kaina galioja iki tam tikros ribos. Jei kurjeriui reikia važiuot 300 mylių į šiaurę nuo Londono – galvoja kitaip. Aš kai siunčiu su savo partneriais, tai londoniečiams viena kaina, o jei adresas kažkur netoli Ullapool – gali paprašyt priemokos. Jeigu ten Ullapool apskritai. Būna taip. Tai jei siunčiat į atokią vietą, patys pasitikslinkit. Geriau iškart sakykit tikslų pašto kodą. Tai svarbu.

Jeigu nusprendžiu siųsti du lagaminus vietoj vieno, ar fiksuota kaina tiesiog padvigubėja?

Logika tokia – jei vienas 30 kg lagaminas kainuoja 50 eurų, du turėtų kainuot 100. Bet dažnai antram taikoma nuolaida, nes kurjeris jau atvažiavo. Aš vadinu tai „pildymo efektu“. Realybėje viskas priklauso nuo tvarkos. Jei pirmas lagaminas registruotas atskirai, o antras – paskui per dieną – gali kainuot net daugiau dėl administracijos. Geriausia registruot kartu. Mes kai vežam perkraustymų metu, taip ir darom. Vienu vežimu viskas. O jei atskirai – na, kaip du skirtingi užsakymai. Šiaip ne taip didelė tragedija, bet pinigų išleisit daugiau.

Realybė: kas nutinka kitaip, nei žadėta

Ar buvę, kad klientas mokėjo fiksuotą kainą, o vėliau gavo sąskaitą iš UK muitinės?

Buvę, tikrai buvę. Ypač kai žmonės siunčia didesnės vertės siuntinius be tinkamos dokumentacijos. Fiksuota kaina vežėjui – tai transportas. O muitinė – valstybė. Vežėjas negali padengt muitinių mokesčių, jei jie kyla teisėtai. Kartą klientas siuntė į Liverpoolą antikvarinį komodą – vertė 800 eurų. Mūsų kaina fiksuota buvo 120 eurų. O UK muitininkai įvertino kaip importuojamą prekę ir pridėjo 140 svarų. Klientas pyko ant mūsų, o mes čia prie ko... Muitinės deklaraciją turėjo padaryt tinkamai pats siuntėjas. Arba pasikonsultuot prieš tai.

Ką daryti, jei siuntinys užstrigo muitinėje ir kažkas reikalauja papildomų dokumentų?

Pirma, nesispauskit. Tai ne pasaulio pabaiga. Dažnai reikia sąskaitos kopijos, naudojimo įrodymo, arba paaiškinimo laiško. Aš pats ne visada žinau, ko konkrečiai pareikalaus Doverio muitinė, nes ten taisyklės per mėnesį du kartus pasikeičia. Bet žinau, kad jei dokumentus tvarkote dar Lietuvoje – viskas greičiau. Yra paslauga „muitinės tarpininkas“. Tai ne visada įeina į fiksuotą kainą. Kai kurie vežėjai to nepasako. Jei užstringa, skambinkit savo brokeriui, jei turit. Jei neturit – teks pasinaudot vietiniu sprendimu ir sumokėt jų įkainius. Svarbu – nepasiklysti biurokratijoj ir nepykti ant operatoriaus.

Ar tikrai saugu siųsti svarbius dokumentus į Londoną per labai pigias bendroves?

Dokumentai – rizikinga kategorija. Ne dėl vertės, o dėl to, kad jei dings – bėda. Labai pigios bendrovės kartais naudoja trečiųjų šalių tinklus, kur keičiasi automobiliai, maišai... Buvęs atvejis – diplomai į Londoną. Klientas rinkosi pigiausią variantą, 12 eurų. Siuntinys atsirado po trijų savaičių, nuplėštoje plastmasinėje įmautėje. Fiksuota kaina ne visada garantuoja fiksuotą priežiūrą. Jei tai pasai, testamentai – verčiau DHL specializuota tarnyba. Brangiau, bet nebus gaila. Aš savo vaiko gimimo liudijimą siųčiau tik registruotu prioritetiniu. Rimtai.

Kiek laiko iš tikrųjų važiuoja siuntinys į Manchesterį, jei sumokėjau fiksuotą kainą?

Čia visi nori girdėt „3–5 dienos“. Aš irgi norėčiau taip pasakyt. Realybė: 5–10 darbo dienų, jei eiliškumas normalus. Kartais per Kalėdų šventes ar jų tuos išpardavimus – tempas sulėtėja. Fiksuota kaina nepadaro kelio greitesnio. Buvę, kad siuntinys į Manchesterį važiavo 16 dienų, nes vos išvažiavęs sugedo sunkvežimis. Kurjeris turi tai sutvarkyt, bet terminai – jau nebe ginami. Tai jei jums sako, kad per 48 valandas – klauskite, ar tai express, ar paprastas pervežimas. Du skirtingi dalykai. Neapsigaukite dėl gražių pažadų.

Ar buvę atvejų, kai siuntinys paprasčiausiai dingo, nors buvo fiksuota kaina?

Buvę. Ne pas mus, ačiū Dievui, bet rinkoje girdžiu nuolat. Didžiosios platformos, kur surenka siuntinius į krūvą – ten pasitaiko. Ypač jei fiksuota kaina buvo žemiau savikainos. Tada įmonė taupo ant sekimo, ant draudimo. Kartą klientas skundėsi, kad į Bristolį dingo dėžė su rūbais. Sekimas sustojo Lenkijoje. O ten įmonė A perdavė įmonei B, kuri perdavė C – ir nėra kaltų. Fiksuota kaina be paslėptų mokesčių čia nieko negelbsti. Dėl to aš visada sakau – rinkitės ne pagal kainą, o pagal tai, ar žinot, kas veža nuo durų iki durų. Paprasta.

Blogi pavyzdžiai ir kaip jų išvengti

Kodėl kai kurios perkraustymo įmonės nenori pasakyti fiksuotos kainos telefonu?

O gal todėl, kad pačios dar nežino, kiek tai kainuos? Rimtai – jei įmonė atsisako fiksuotos kainos, gali būt keli variantai. Arba jos marža maža ir bijo rizikuot, arba planuoja prirašyti paskui. Aš pats dirbu kitaip – duodu fiksuotą, bet su sąlyga: jei svoris ir matmenys tikslūs. Jei ten ne dviratis, o motociklas – kaina kita. Bet tik dėl objektyvių priežasčių. O kai kurios, ypač tarpininkai, specialiai palieka spragas. Man gaila tų žmonių, kurie patiki. Buvę, kad žmogus sumokėjo avansą 300 eurų, o paskui dar 700 paprašė. Neskaidru.

Koks yra blogiausias dalykas, kurį matei per 24 metus tarptautiniuose perkraustymuose?

Nei vienas daiktas, o situacija. Kartą senyvo amžiaus pora siuntė visą gyvenimą į Birminghamą. Fiksuota kaina buvo, sutartis pasirašyta. Bet užsakovas (didelis vardas, negaliu pasakyti, neetiška) tiesiog nepasiėmė konteinerio laiku. Daiktai mėnesį stovėjo Klaipėdos uoste. Pora Birmingame sėdėjo tuščioj bute be lovos ir be puodų. Aš tuomet darbavausi pas partnerius (oi, ne, tiksliau buvau kitoj kompanijoj, bet matyta iš šalies buvo). Fiksuota kaina buvo, o žmonės ašarojo telefonu. Todėl man svarbu ne tik kaina, bet kas prisiima atsakomybę. Ir tai, kaip jie elgiasi, kai kas nors ne pagal planą. Nes planai dužta. Ir dar kaip dužta.

Ar galiu reikalauti grąžinti pinigus, jei pardavėjas pažadėjo fiksuotą kainą, o paskui pridėjo 40 svarų?

Teisiškai – jei turit raštišką patvirtinimą – galit. Praktiškai – teks pakovot. Yra toks dalykas kaip UK small claims court, jei tai UK paslaugų teikėjas. Jei lietuviškas vežėjas – vartotojų teisių apsauga. Bet aš ne teisininkas (oi, kaip čia pasakius, beveik ne teisininkas), tai tiksliai nežinau procedūrų. Kai kurie klientai grasindavo teismais, o tos kompanijos tiesiog darydavo nuolaidą, kad nuraminti. Blogiausia, kad tas 40 svarų dažnai būna „administracinis mokestis“, kurio niekas neaiškino. Tai prieš mokėdami pasirašę sutartį perskaitykit ar ten nėra punkto apie „papildomus mokesčius rinkos sąlygoms pasikeitus“.

Ar geriau rinktis mažą lietuvišką kurjerį, ar tarptautinį gigantą, kai reikia fiksuotos kainos į UK?

Abu variantai turi pliusų. Mažas lietuviškas – dažnai lankstesnis, pažįsta vietinius niuansus, gali nueit į antrą aukštą. DHL ar FedEx – jų fiksuota kaina skaidresnė, bet jei nutiks bėda – ten biurokratija. Skambini į pagalbos liniją, o ten botas. Aš pats dirbu su mažesniais tinklais, nes matau, kad žmonėms reikia ne tik nušluostyt stiklą, bet ir atsakyt į skambutį vakare. Bet jei siunčiat brangų elektroniką – gal tas gigantas saugesnis. Nebūtinai pigiau. Šiaip aš esu už vietinius, bet ranka prie širdies – gigantai turi didesnį draudimo fondą. Svarbu rinktis pagal daiktą.

Ką reiškia, kai svetainėje parašyta „no hidden fees“, o sutartyje – visai kitaip?

Tai reiškia, kad rinkodaros skyrius dirbo geriau nei teisininkai. Svetainė – pardavimas. Sutartis – realybė. Aš visada sakau – kas nenuodyta sutartyje, to nerašyta. Ten gali būt punktai apie kuro kainos indeksavimą, apie muito tvarkymo mokestį. Viena įmonė pažadėjo fiksuotą kainą be paslėptų mokesčių, o sutartyje buvo įrašas: „Paskutinės mylios pristatymas gali būti apmokestintas pagal vietos sąlygas.“ Tai kas tai per fiksuota kaina? Aš pats kai rašau pasiūlymus, stengiuosi, kad sutartis atrodytų kaip žmogaus kalba. Nes pyktis paskui – ant abiejų pusių. Ir bereikalingas stresas visiems.

Paskutiniai patarimai prieš siunčiant

Ar verta drausti siuntinį, jei jau mokėjau fiksuotą kainą pervežimui?

Draudimas – visada atskira eilutė. Fiksuota kaina yra už transportą. Draudimas – už riziką. Aš siūlau draust visada, jei vertė viršija 300 eurų. Yra tokių istorijų, kai dėžė su monitoriumi nukrito nuo rampos. Fiksuota kaina neužtikrina, kad niekas neužlūš. Vežėjas turi CMR draudimą, bet jis dengia tik tam tikrą sumą pagal svorį, ne pagal rinkos vertę. Tai jei siunčiat senelės porcelianą – drauskit. Kaina nedidelė. Aš dėl savo daiktų į UK... na, retai siunčiu asmeniškai (oi, ne, perku jau ten vietoj daiktus), bet jei siunčiau – drausčiau be abejo.

Kaip supakuoti daiktus, kad nebūtų papildomų mokesčių dėl netinkamos pakuotės?

UK kurjeriai kartais atsisako priimti dėžę, jei ji šlapi, be rankenų ar per didelė. Turi teisę pritaikyti „perpakavimo“ mokestį. Fiksuota kaina be paslėptų mokesčių negalioja, jei siuntinys netvarkingai supakuotas. Aš rekomenduoju dvigubas dėžes, putplastį, o judančias dalis – izoliacine juosta. Buvęs atvejis – dviračio pedalas perplėšė pakuotę, kurjeris atsisakė vežt. Klientas piktinosi, bet pagal taisykles – siuntėjas kaltas. Tai nepatingėkit apvyniot. Geriau per daug juostos negu per mažai. Šiaip girdėjau, kad Didžiojoje Britanijoj dabar griežtesni reikalavimai pakuotėms... nežinau ar tai visur, bet atsargiai nepakenks.

Jeigu aš pats neišvažiuoju, o siunčiu dovaną sūnui į Bristolį – ar taikomos kitos taisyklės?

Deja, taip. Dovana – ne tas pats kas persikraustymo daiktai. Jei siunčiat dovaną, UK muitinė gali vertinti kaip prekę, jei vertė virš tam tikros ribos – 39 svarų, gal 50, nesu tikras 100 proc., tikrinkit GOV.UK. Fiksuota kaina vežėjui – tik pusė bėdos. Jūsų sūnus gali gauti pranešimą sumokėti VATą prieš atsiimdamas. Aš patarčiau dovanų rinkinius siųst pačiam žmogui per Amazon UK – ten jau vietiniai mokesčiai įskaičiuoti. O jei iš Lietuvos – rašykit ant dėžės, kad naudoti asmeniniai daiktai. Nebent tai tikrai dovana. Sutaupysit nervų. Ir sūnus nenusivils laukdamas.

Kiek eurų turėčiau skirti biudžetui, kad siuntimas į UK nesukeltų nemalonių staigmenų?

Standartinei dėžei iki 30 kg – 40–70 eurų. Dviem lagaminams – 90–130 eurų. Dviračiui – 80–100. Jei prisireikia muitinio tarpininkavimo – dar 30–50 eurų. Tai fiksuota kaina egzistuoja, bet realus biudžetas turi turėt 15–20 proc. rezervą. Ne dėl vežėjo aplaidumo, o dėl taisyklių keitimosi. Aš pats per šitą darbą supratau, kad pigiausia – ne visuomet kas papraščiausia. Kartais sumokėjęs 60 eurų ir pamiršęs problemą – geriausias dalykas. O kai pradedi skaičiuot kiekvieną eurą – tada ir atsiranda tie paslėpti mokesčiai, kuriuos pats sau prisišauki pataupydamas. Ir tada kalti visi aplinkui.

Kada fiksuota kaina be papildomų mokesčių yra geriausias pasirinkimas, o kada – ne?

Geriausias, kai viskas aišku: žinot ką, žinot kur, žinot svorį. Ne geriausias, kai situacija „plaukianti“ – parduodat butą, dar nežinot, ar viską reiks vežt. Kai kurios įmonės turi „lanksti kainą“, bet ten fiksuotumo nėra. Aš sakyčiau – fiksuota kaina už siuntinį į UK be paslėptų mokesčių veikia tada, kai abiejos pusės sąžiningos. Ir kai paslaugų teikėjas matęs tūkstantį siuntinių. Jei jaučiat, kad jums kažką slepia – neikite į fiksuotą. Geriau mokėkite pagal faktą. Bent jau žinosit, už ką kiekvienas euras. O ir ginčų bus mažiau. Patikėkit.

Išvada

Daugiau nei du dešimtmečius vežiojant daiktus po Europą, galiu pasakyt vieną – fiksuota kaina už siuntinį į UK be paslėptų mokesčių yra reali, bet ją duoda ne kiekvienas. Svarbiausia – nebijot klausti, kai ką nors perskaityt sutartį ir rinktis tuos, kurie atsakinėja į klausimus ir vėlai vakare. Nes galų gale ne kaina lemia, ar išliksit patenkinti, o žmonės, kurios stovi už tos kainos. O dar – visada drauskite vertingus daiktus. Tai worth it. Sėkmės siunčiant ir nepasimaukite ant gražių skaičių, kurie skamba per gerai, kad būtų tiesa.