Ekspres pervežimas į Angliją – ar siuntos tikrai pasiekia per 24 valandas?

Kai žmogus pirmą kartą skambina ir klausia, ar galiu pervežti jo daiktus į Londoną per parą, aš niekada neatsakau tiesiog „taip“ ar „ne“. Per dvidešimt ketverius metus šitame darbe išmokiau, kad kiekvienas atvejis kvepia kitaip. Gerai, ne kvepia, o atrodo kitaip. Ekspres pervežimas į Angliją išties gali tilpti į 24 valandas, bet tik jei visi šachmatai stovi vietoje. Vilkikas paruoštas, muitinės dokumentai tvarkingi, o kelias neapkarstytas eile. Šiame tekste atsakysiu į klausimus, kuriuos man užduoda beveik kasdien. Ne Google. Tau. Paprastai, kaip prie kavos.

Iš pradžių – kaip tai įmanoma per tiek mažai laiko?

Kas išvis yra ekspres pervežimas į Angliją – ar čia tiesiog vairuotojas spausteli greičiau?

Ne, greičio pedalas čia ne pagrindinis magas. Ekspresas reiškia, kad tavo siunta gauna prioritetą. Arba vilkikas važiuoja tik su tavo kroviniu, arba jis pirmas įkraunamas ir pirmas iškraunamas dalinio krovinio mašinoje. Kartais tai reiškia, kad du vairuotojai keičiasi prie vairo ir mašina vos sustoja, išskyrus technines pertraukas ir kuro pylimą. Aš turėjau reisą, kai vairuotojas iš Kauno išvažiavo vidurdienį, o kitą dieną prieš pietus jau skambinau klientui prie Birmingemo. Tai ne stebuklas. Tai logistika, kai niekas nepatingi.

Ar mano siunta iš Kauno tikrai gali stovėti Londone dar kitą rytą?

Galima, bet pasakysiu atvirai – ne visada. Jei pasiuntinį suplanuoji antradienio vakare ir tikiesi trečiadienio ryto, tikriausiai nusivilsi. O jei organizuoji viską nuo ryto, dokumentai paruošti iki pietų, ir nereikia klampoti per penkiolika miestelių – tada taip, ekspres pervežimas į Angliją per 24 valandas yra realybė. Daugiausia laiko dažnai suvalgo ne kelias, o lūkesčiai. Žmonės galvoja, kad aš turiu teleportą. Neturiu. Turiu gerus vairuotojus ir tiesų maršrutą.

Koks būna didžiausias krovinys, kurį dar galima pavadinti ekspresu – sofa ar visas fabrikas?

Nesakyčiau, kad fabrikas. Nors pernai teko vežti dvylikos tonų įrangą, nes klientas sakė, kad jei tai nepasieks gamyklos prie Mancesterio per trisdešimt šešias valandas, sutrauks baudą. Tai buvo ekspresas. Paprastai žmonės veža buto turinį – sofos, dėžės, spintos. Čia irgi galima ekspresą organizuoti, jei mašona visa tavo. Svarbu, kad daiktai būtų supakuoti ir pasirengę. Aš matęs, kaip krovinys laukia, nes klientas dar pakuoja mikrobangę. Tada nei dvidešimt keturios, nei keturiasdešimt aštuonios valandų neužtenka.

Ar ekspres pervežimas į Angliją vyksta ir savaitgaliais, ar vairuotojai irgi turi pabūti namie?

Savaitgaliais važiuoja, tik brangiau. Vairuotojai žmonės, jie turi vaikų, žmonas, šunis. Kai kuriems savaitgalis šventas. Bet jei moki papildomai, rasis vairuotojas, kuris paims tavo daiktus šeštadienio ryte. Kitas klausimas, ar Anglijos pusėje kas priims sekmadienį. Sandėliai, muitinės – ne visi dirba ekspresiniui režimui. Patys kelionės metu savaitgaliai neegzistuoja. Mašina važiuoja. Tik reikia pasirūpinti, kad ir priėmimas nebūtų tuščia vieta be jokio ryšio.

Kaip man žinoti, kad mano daiktai tikrai išvažiavo, o nepatingėjo niekur nesugrūsti į sandėlį?

Būna ir taip, kad kažkoks redžis pasiima tavo siuntą, o paskui ji tris dienas stovi kažkur ant paletės, nes „dar susidėlios maršrutą“. Tai viena iš blogų kompanijų apraiškų. Aš pats duodu vairuotojo telefoną. Ne koks stebėjimas internete, kuris rodo, kad masinė kažkur prie Varšuvos. Tikrą sąsają, realų žmogų. Jei kokybiškai darome ekspres pervežimą į Angliją, turi būti aišku – mašina išvažiavo šiandien, bus rytoj. Jeigu tau atsako „na, supakuojom, dabar lauksim vilkiko“, klausk data ir laiką aiškiai.

O kas dėl kainos – kodėl vienur 300, kitur 800?

Kiek maždaug kainuoja greitas pervežimas į Angliją, jei turiu tik tris kartonus ir gal dviratį?

Mažas krovinys, bet greitas. Jei tai tik kelios dėžės, vežam jas grupiniame krovinyje, bet pažymim kaip prioritetinį. Kaina prasideda maždaug nuo dviejų šimtų aštuoniasdešimties eurų (oi, palaukite, šiemet jau beveik trys šimtai, kuro kainos kyla taip greitai, kad vos spėju pataisyti lentelę). Jei nori tikro ekspreso tik su tavo daiktais, tada jau kita kalba – vilkikas neužsidirba iš trijų dėžių, todėl visas jo nuomos kaštas atitenka tau. Lengviausia pasiimt lagaminą ir išskristi lėktuvu, bet dviratis tai netilps į rankinį bagažą.

O jei reikia pervežti visą butą iš Vilniaus į Birmingemą per dvi paras – ar turiu parduoti inkstą?

Inksą palik. Tai brangu, bet ne mirtinai. Visa mašina, pilna apie dvidešimt kubinių metrų, dabar svyruoja nuo tūkstančio iki tūkstančio penkių šimtų eurų, priklausomai nuo to, kiek toli Birmingeme reikės nuvažiuoti nuo muitinės punkto. Turiu omenyje, kad Birmingemo aglomeracija didelė. Ekspresas prideda dvidešimt ar trisdešimt procentų ant viršaus, nes vilkikas dirba tik tau. Bet žinai ką, aš mačiau, kaip žmonės sumoka daugiau, o paskui pats važiuoju su jais skaityti sutartį, nes kažkas pridėjo naktinį mokestį, kurio niekas nesakė.

Kodėl kai kurios įmonės žada ekspresą už pusę kainos – kur kas čia stringa?

Stringa visur. Yra tokių kompanijų, kurios pasiima tavo daiktus, paskambina po trijų dienų ir sako, kad „mašina sugedo“. O iš tikrųjų jie tavęs nevežė ekspresu, o sugrūdo į eilę, kol surinks pakankamai krovinių. Realus ekspres pervežimas į Angliją negali kainuoti penkiolikos eurų už kvadratinį metrą. Tai matematiškai neįmanoma. Budžetinis variantas – palaukti savaitę. Jei tau reikia skubiai, moki už greitį ir už tiesioginį maršrutą. Kitas variantas – tik performs žaidimas su tavų nervų rezervu.

Ar kaina keičiasi, jei siunta paimama po aštuoniolikos valandos ir reikia pristatyti iki rytojaus pietų?

Keičiasi ženkliai. Naktiniai pėrimai, skubus dokumentų tvarkymas, vairuotojas, kuris galėjo baigti darbo dieną, staiga gauna papildomą maršrutą. Taip, vairuotojai irgi žmonės, ir už viršvalandžius nori užmokėti. Kartą paimti krovinį Klaipėdoje vidurnaktį kainavo papildomai šimtą dvidešimt eurų, nes teko keisti miego grafiką. Tai normalu. Skubos mokestis – ne veltui. Tik nenoriu, kad paskui skaitytumei sutartį ir rastum tris papildomas eilutes, kurių niekas nepaaiškino.

Ar žinojau svorį ir apimtį, o paskui paaiškėjo, kad visko daugiau – kas tada?

Tada atsiranda kainos korekcija. Ne visada maloni. Buvo atvejis, kai klientas pasakė, kad turi „kelias dėžes“. Atvažiavom – keturiolika dėžių ir dvi keptuvės. Vyriškis pamiršo, kad dar turi sandėliuką rūsyje. Mes sutvarkėm, bet teko perskaičiuoti. Jei tai ekspresas, kur laikas spaudžia, toks netikėtumas yra pats nemaloniausias dalykas, ypač kai daiktai dar ir stipriai sunkūs. Todėl aš visada prašau: nueik aplink daiktus, atidaryk spintas. Geriau dabar pasakyti „yra daugiau“, nei kai vilkikas jau pakeliui.

Kelyje ne visada saulėta – kas pakiša koją?

Kas atsitiks, jei vilkikas užstrigs prie Lamanšo pusę paros – mano 24 valandos nueina šuniui po uodega?

Deja, taip gali būti. Nebūna taip, kad visada tilpsi į dvidešimt keturias valandas kaip šveicariškas laikrodis. Prancūzijos uoste ar Eurotunelyje retkarčiais pasitaiko eilės, audros, arba paprasčiausiai – sistemos triktis. Praėjusiais metais vairuotojas mano lauke prie Doverio šešias valandas, nes buvo strigęs keltas. Klientas laukė Londone. Skambino kas dvi valandas. Suprantu jį. Bet aš ne valdžia, kad atidaryčiau kelią. Geras ekspresinis pervežimas į Angliją visada įtraukia šiokią tokią buferinę zoną. Jei žadi parą, geriau žadėti trisdešimt dvi ir nudžiuginti, nei dvidešimt ir prakeikti vėliau.

Ar muitinė gali sugalvoti atidaryti būtent mano dėžes, jei jaučiuosi visiškai teisus?

Gali. Ir dažnai taip daro. Atvykus į Jungtinę Karalystę, muitininkai turi teisę tikrinti ką nori. Brexit viską apsunkino. Jei neturi tinkamo packing list'o, jei kažkas neaiškus su verte, jie atidaro. Vieną kartą tikrino veterinarinius pažymėjimus dėl augalinės kilmės daiktų – net sofos apmušalus. Stojo pusdieniui. Tai neblogai įmonė – tai tiesiog muitinė daro savo darbą. Kuo tvarkingesni popieriai, tuo greičiau paleis. Ne tik madų dėlei reikia sąrašų, bet ir tam, kad tavo baldai nepraleistų paros sandėlyje.

Ar reiškinių kaip snygis ar vairuotojų streikai praėjusiais metais darė įtaką ekspresiniams reisams?

Žinoma. Kalėdų metu snygis prie Alpių užblokavo vilkiką devynioms valandoms. Ne, ne Alpės tiesiogiai kelia į Angliją, bet jei vilkikas važiuoja per Prancūziją ir ten nepravažiuojami kalnai – visa grandinė stringa. Streikai uostuose irgi buvo. Praeitais metais Prancūzijos uostų darbuotojai piketavo – laukėm po keturias penkias valandas. Tai realybė. Ekspresas nereiškia, kad tu skendi sūpynėse virš eilių. Reiškia, kad tavo mašina pirmoji stoja į keltą, kai tik eilė pajuda.

Ką daryti, jei Anglijos pusėje niekas neatidaro durų, o aš toli – kur dėtis siuntai?

Tada prasideda laikymo mokesčiai Anglijos sandėlyje. Ne pas mane, ne kurjerių ofise, o tiesiog saugojimas. Kartais po trisdešimt svarų per dieną. Jei matome, kad niekas neatsako, skambiname tau. Jei ir toliau tyla, daiktai nukeliauja į saugų terminalą. Grąžinimas atgal į Lietuvą kainuoja beveik kaip pirmasis kelias. Todėl visada duodu patarimą: pasirūpink, kad adresate būtų žmogus, kuris gali atidaryti duris. Arba bent jau kaimynas su raktu. Rimtai, aš nelabai mėgstu vežti daiktus atgal pas jus.

Ar dabar po Brexit tų taisyklių tiek prisidaugino, kad net specialistai susipainioja?

Tai čia aš turiu prisipažinti – kartais ir pats skambinu savo muitinės brokeriui pasitikslinti. Taisyklės pasikeičia, ypač su tam tikrų kategorijų prekėmis. Štai dabar, rašydamas šį atsakymą, galvoju, ar reikia specialaus leidimo vežti tam tikras augalines prekes po paskutiniųjų pakeitimų. Nesiimsiu meluoti, kad žinau viską šimtu procentų. Geriau pasakyti „pasitikrinsiu per dešimt minučių“, nei suvelti tavo dokumentus. Brexit tikrai supainiojo daug kortų. Ne tik paprastus žmones, bet ir mus, kurie čia dirbame du dešimtmečius.

Ar tikrai ekspresinis vilkikas važiuoja tiesiai, ar stabteli paimti dar trijų krovinių pas kaimynus?

Jei tai tikras ekspresas – važiuoja tiesiai. Bet aš žinau rinką. Būna įmonių, kurios parduoda „ekspresą“, o paskui surenka tris krovinius ir tik tada leidžiasi į kelią. Tavo daiktai tikrai pasieks greičiau nei paprastu reisu, bet ne per 24 valandas. Tai ribinis apgaudinėjimas. Aš to nedaryčiau. Kai mano klientas moka už ekspres pervežimą į Angliją, mašina tuščia arba suplanuota tik pagal jo grafiką. Bet jei kaina žiauriai maža – paklausk tiesiai: „Ar tai bus tiek mano daiktai, tiek dar kažkieno?“

Ką galima kišti į vilkiką, o ko geriau ne?

Ar galiu ekspresu į Angliją siųsti maistą, sūrį iš močiutės ar vaistų dėžutę?

Maistas – sudėtinga. Jungtinėje Karalystėje galioja griežtos veterinarijos taisyklės. Sūris iš močiutės tikrai negali. Yra tam tikras kiekis leistino maisto asmeniniam naudojimui, bet jis ribotas ir painus. Geriau to nebandyti per ekspresą, nes jei muitinė sustabdys dėl sūrio, tavo lovos ir stalas vėluos kartu. Vaistai – jei receptiniai, reikia dokumentų. Ne receptiniai – galima, bet protingai. Aš dažniausiai siūlau: maistą išpakuok ir suvalgyk prieš kelionę. Bus mažiau galvos skausmo ir mažiau popierių.

Ar automobilis gali keliauti tuo pačiu ekspresu su išardytos sofos dalimis?

Teoriškai galima užkrauti mašiną ir dėžes ant to paties vilkiko. Praktiškai automobilių pervežimas reikalauja kitokio tvirtinimo ir dažnai atskirų dokumentų. Jei jau tikras ekspresas, geriau atskirti. Be to, jei automobilis nevalytas (o dažnai būna purvinukai iš Lietuvos žiemų), galima užlaikymas dėl dirvožemio likučių. Anglijos muitinė nemėgsta žemės. Buvo atvejis, kai vilkikas su dviem automobiliais ir baldais stojo tris valandas pasienyje, nes vienas auto buvo per daug purvinas. Juokinga, bet ne tada, kai skubu ir kiekviena valanda counts.

Ar gyvūnus galima vežti šiuo režimu – ką manai apie katę, kuri nelabai mėgsta važiuoti?

Katės ir ekspresiniai vilkikai – ne pati geriausia kombinacija. Gyvūnai keliauja su specialiais veterinarijos pažymėjimais, o dažnai reikia vežti juos specializuotu transportu, ne baldinėje mašinoje. Be to, katės, žinokite, nenori keliauti trisdešimt valandų be tualeto. Aš pats turiu katę (na, žmona turi, aš tik šeriu), tai neįsivaizduočiau jos kišti prie sofos. Jei labai skubu, pasiklausk veterinaro dėl raminamųjų, bet geriau skirti tam atskirą tarnybą. Gyvūnai nėra daiktai, nors kai kurie vežėjai atrodo, kad vienintelis skirtumas – kad jie kvėpuoja.

Ar yra dalykų, kurių apskritai neverta siųsti ekspresu, nes kainuos daugiau už pačius daiktus?

Yra. Sena metalinė lovos grotelė, kurią galima nusipirkti už penkiasdešimt svarų B&Q parduotuvėje. Knygų krūva, kuri sveria daug ir kainuoja nieko. Perkraustyti biblioteką ekspresu – finansinė savižudybė. Kartą vežėm dvi dešimtis dėžių knygų, klientas sumokėjo beveik tūkstantį eurų. Paskui Londone pardavė jas už šimtą. Aš jo paklausiau, ar nežinojo apie siuntų tarnybas paštu. Žinojo, bet „norėjo viską iš karto“. Suprantu jausmą, bet protas kartais turi nugalėti. Ekspres pervežimas į Angliją – ne emociniams sprendimams gelbėti.

Popieriai, draudimai ir kiti nuobodūs dalykai

Kokius popieriaus lapelius apskritai reikia sutvarkyti, ar užtenka pasakyti man „vežk“?

Užtenka pasakyti, bet aš turiu parašyti. CMR važtaraštis, pakavimo sąrašas su vertėmis, customs declaration – dabar jau trečiųjų šalių prekyba su UK. Kartais reikia EORI numerio patvirtinimo. Jei aš packinu pats, aš viską surašau. Jei klientas pats, dažnai gaunu lapą su „dėžė 1, dėžė 2“. Tai man kaip pienui per mėsmalę – neveikia. Geriausiai, jei tu nufotografuoji turinį, mes sudarom sąrašą. Nebijok, tai trunka dvidešimt minučių, bet sutaupo dienas muitinėje ir nervus pasienyje.

Ar reikia atskirai drausti siuntą, ar vilkiko draudimas padengia ir mano lovą?

Vilkiko draudimas dengia CMR atsakomybę, kuri yra juokingai maža pagal svorį. Tavo sofa verta tūkstančio, o CMR gali sumokėti dešimt eurų už kilogramą. Matematika paprasta. Aš visada siūlau papildomą krovinio draudimą. Kaina nedidelė, bet ramybė didelė. Yra tokių įmonių, kurios sako, kad „viskas apdrausta“, o turi omenyje būtent CMR. Tai nesąžininga. Paklausk tiesiai. Jei kas nors vengia atsakyti – sprunk. Aš pats mačiau, kaip apdrausta siunta gavo atlyginimą per savaitę, o neapdrausa – metus bylinėjosi teismuose.

Ką reiškia „durų iki durų“ – ar vairuotojas tikrai neš į penktą aukštą be lifto?

Kai kurie galvoja, kad durų iki durų reiškia, jog du vyrukai atneš dėžes į tavo svetainę, išpakuos ir pastatys televizorių. Nebent tai extra paslauga. Durų iki durų dažniausiai reiškia iki tavo namo durų arba kiemo vartų. Jei tu gyveni be lifto, penktame aukšte be balkono – vairuotojas neturi fizinės prievolės. Aš visai pritariu – vienas vairuotojas negali tempti šaldytuvo laiptais. Yra atvejų, kai reikia samdyti vietinę pagalbą Jungtinėje Karalystėje. Tai kainuos, bet tavo nugara (ir vairuotojo nugara) išliks sveika.

Lik sveikas, padaryk taip, kaip aš dabar daryčiau

Kodėl vieniems pavyksta per 18 valandų, o kitiems tas pats maršrutas užtrunka pusantrų parų?

Skirtumas – parengimas. Tas, kuris turi sudėliotas dėžes, aiškų adresą, atsako telefonu, gauna savo daiktus tą pačią dieną. Tas, kuris meta viską į maišus rytą prieš išvažiavimą, rašo neaiškų adresą ir pamiršta perspėti žmoną, kad bus pristatymas... na, jo siunta sėdi ir laukia. Aš dažnai sakau: ekspres pervežimas į Angliją prasideda ne tada, kai užsiveda variklis, o tada, kai tu uždengi pirmą dėžę rašikliu „virtuvė“. Tvarka spartina. Chaosas brangina ir erzina visus grandinėje.

Ar aš, kaip paprastas klientas, galiu kažkaip paspartinti procesą, ar tiesiog sėdėti ir spausti pirštus?

Gali. Būti prieinamam telefonu. Turėti tikslų adresą su pašto kodu – anglai be pašto kodo gyvena kaip miške. Paruošti daiktus taip, kad jie netrukdytų vieni kitiems. Jei veži elektroniką – atjunk, suvyniok. Jei skubi labai, neaukok laiko deryboms dėl penkių eurų. Dar vienas dalykas – nepildyk visko iki paskutinės minutės. Skubus darbas atidirbtas skubiai blogai. Aš matau, kaip žmonės bando sutaupyti valandą deryboms, o paskui praranda dieną, nes buvo nepasirengę ir turi per mažai juostų.

Jei turėtum rinktis – ką dabar darytum kitaip, jei pats persikraustytum į Angliją per 24 valandas?

Patikėk, daryčiau kitaip nei prieš dvidešimt metų. Nevežčiau visko. Daiktus, kuriuos galima nusipirkti Londone per valandą, palikčiau čia. Pasiimčiau dokumentus, kompiuterį, porą keisčių drabužių ir tai, kas turi sentimentinę vertę. O štai tas senas fotelis, kurį taip spaudžiam vežti – palikčiau. Kainuoja daugiau pervežti nei naujas. Ir dar vienas dalykas, kurį mačiau per savo karjerą: niekada, niekada nekišk paso ir svarbių popierių į pagrindinę siuntą. Turėk juos prie savęs. Buvo atvejų, kai visa siunta užstrigo, o žmogus neturėjo nei paso, nei dokumentų kopijos. Nežinojau, ar verkti, ar pykti. Geriau verkiau kartu su juo. Rimtai, dokumentai – visada rankinėje, ne dėžėje.

Ekspres pervežimas į Angliją tikrai gali būti sprendimas, kai laikas svarbesnis už bet ką kitą. Per 24 valandas tavo daiktai gali įveikti tūkstantį kilometrų, jei tu pasirengęs, o aš – sąžiningas. Nėra čia jokios magijos, tik darbas, patirtis ir geras maršrutas. Jei galvojai, kad tai brangus triukas, dabar žinai, kur kainos renkasi ir kur slepiasi pavojai. Skambink, kai reikia, bet pirmiau – susidėliok dėžes ir pasitikrink pašto kodą.