Efektyvus transportas į Angliją mikroautobusais ir patikimai: ką reikia žinoti prieš kraustantis

Žinai, kai pirmą kartą skambini, dažniausiai nežinai, nuo ko pradėt. Ir nieko baisaus – aš irgi ne viską žinojau prieš dvidešimt trejus metus, kai pirmą kartą sėdau prie vairo vežant daiktus į Londoną. Efektyvus transportas į Angliją mikroautobusais ir patikimai – skamba kaip reklama, bet iš tiesų reiškia, kad tavo daiktai atvyksta gyvi, nelaužyti ir ne po trijų savaičių vėlavimo. Atsakysiu į klausimus, kuriuos man užduoda beveik kasdien. Ne viskas bus idealu, nes gyvenimas toks nebus. Bet pažadu – atvirai ir be suklastotų pažadų. Taigi, jei ruošiesi kraustytis ar siųsti krovinį, pradėkim nuo tavo klausimų.

Pradžiai – kaina ir laikas

Kiek maždaug kainuoja pervežimas į Angliją mikroautobusu?

Nieko čia nepasakysiu iki cento, kol nematau daiktų. Jei turi dviejų kambarių butą Klaipėdoje ir veši į pietų Londone esantį Hither Green – maždaug nuo pusantro tūkstančio eurų. Bet jei tik keturios dėžės ir dviratis – gali kainuoti ir šešis šimtus. Aš mačiau situacijų, kai klientas sako „ten pora daiktų“, o randu septynias spintas. Tada kaina šokinėja. Geriausias būdas – nufotografuoti ir atsiųsti man. Arba suok. (Oi, tiesa – „suok“ turiu omeny atsiųsk nuotrauką, taip paprasčiau.) Tokiu būdu nepasiklysim skaičiuojant. Mikroautobusu važiuojam per Lenkiją, Vokietiją, Olandiją, Prancūziją – standartinis kelias, bet kuras ir tiltai kainuoja skirtingai.

Ar galima sutarti dėl fiksuotos kainos?

Gali. Kartais net reikia. Bet asmeniškai mėgstu, kai viskas sudėta ant stalo. Fiksuota kaina gerai, kai tiksliai žinau, ką vežu. O jeigu pridėsi dar lagaminą po savaitės – čia jau kitas darbas. Buvo prieš porą metų: sutarėm fiksuotai, o klientas rado dar vieną šaldytuvą garaže. Kaip jūs taip randat? Neištariau. Teko derėtis antrą kartą. Fiksuota apsimoka ilgesnėms distancijoms – iš Vilniaus į Mančesterį ar Birmingemą. Bet jei krovinys mažas ir į Londono centrą, kartais geriau valandinis įkainis arba dalinimasis vieta su kitais klientais. Svarbiausia – niekas iš manęs nemokamai nedirba, taip kad klausk.

Kiek tai trunka, važiuoti iš Lietuvos į Angliją mikrobusu?

Teorija paprasta: apie tris paras be didelių stabtelėjimų. Realybė? Keturios dienos, kartais penkios. Ne todėl, kad aš tingiu. Muitai Prancūzijoje ar Belgijoje gali užtrukti. Yra buvę, kad Doverio uoste eilė – na, ne daržovinėje, o uoste – tesidriekė šešias valandas. Stovi ir vesi. Kartais žiemą per Lenkiją sniegas sulėtina. Praėjusį gruodį važiavom per Vokietiją, snigo, o prieš mus avarija – stovėjom dvylika valandų. Normalu. Tad jei tau sako, kad garantuotai tris dienas – meluoja arba rizikuoja. Aš duodu realų langą: trys–penkios dienos ir niekas čia nepasigers.

Ar tikrai reikia vežti mikroautobusu, ar galiu rinktis kitaip?

Klausimas geras. Jei penkios dėžės – gal ir nereikia. Yra pašto paslaugos, oro siuntos. Bet jei baldai, sofa, trijų metrų spinta – tada mikroautobusas yra efektyvus transportas į Angliją. Kartais klientas bando sutalpinti viską į asmeninį automobilį. Atsimenu vaikiną – bandė į Passatą suvaryti du kartonus su knygomis ir kėdę. Pusę kelio vežė ant stogo. Nejuokauju. Mikroautobusu saugiau, o jei renkiesi patikimai atliekamą darbą – nebus taip, kad priekyje tarp kojų stovi virdulys. Nors gal jį veši pats, bet tada nemiegok.

Kas dedasi kelyje ir kaip tai veikia

Kas vairuoja tuos mikroautobusus?

Aš vairuoju. Kartais kolega Andrius. Kartais samdomi vairuotojai, kuriuos pažįstu dešimt metų. Bet žinai, yra tokių bendrovių... (gerai, nesakysiu pavadinimų, bet jos egzistuoja), kurios paima užsakymą, o paskui pagal skelbimą suranda vairuotoją už keturis šimtus eurų. Tas pirmą kartą mato mašiną. Aš tokios praktikos vengiu. Mano mikroautobusai turi leidimus, draudimą vežti mėsines prekes – noriu pasakyti, buities daiktus – tarptautinį. Vairuotojas turi žinoti, kur stoti. Ne visi žino, kad pasienyje Vokietijoje–Olandijoje reikia atkreipt dėmesį į poilsio zonas. Smulkus skirtumas, bet svarbus kaip pats kuras.

Kaip man žinoti, kur mano daiktai yra kelyje?

Šiais laikais turim GPS, bet ne visada įjungiam. Kartais baterija išsikrauna, kartais dingsta ryšys Šiaurės Prancūzijoje – gali nėt signalo. Aš rašau žinutes. Paprastai. „Važiuojam per Belgiją, viskas okei.“ Jei tu miegi, rasi ryte. Didesnės kompanijos turi programėles, aš turiu telefoną ir dvidešimt trejų metų patirtį. Kartais paskambinu pats, kai privažiuoju – tarkime, prieš devynias ryto įvažiuoju į Londoną, paskambinu: „Ar esi namie?“ Juk nėra prasmės vežti sofos, jei tu dar bare. Šiaip, geriau rašyti laiškus, bet žmonės dabar neskaito.

Ar saugu palikti daiktus mikroautobuse per naktį?

Saugu tiek, kiek aš pasirinksiu aikštelę. Aš stengiuosi statyti prie stebėjimo kamerų, apšviestose vietose. Prancūzijoje, netoli Lilio, yra tokios aikštelės – brangesnės, bet ramu. Buvo situacija, kai vienas bičiulis kolega (o gal konkurentas, nežinau) paliko mašiną užkampyje prie Rodano. Ryte durelės buvo atidarytos. Atsimenu, pagalvojau – na, o ko tu tikėjaisi? Nemokamai? Aš per naktį miegu arba mašinoje šalia krovinio, arba viešbutyje, kur matau aikštelę pro langą. Brangiau, bet tu ramus. O tu turi žinoti: draudimas ne visada dengia, jei palikai neužrakintą. Skaityk sutartį.

Mikroautobusas važiuoja vienas, ar dar kažką pasiima?

Na, čia jau priklauso kokia paslauga. Aš dažnai vežu kombinuotus krovinius. Tai reiškia, kad tavo sofa ir dar kažkieno dėžės. Efektyvu, nes taip sumažinamos kainos visiems. Bet jeigu tau reikia konkrečios datos ir laiko – tada vyksta tik tavo daiktai. Aišku, kartais mikroautobusas nepilnas ir pasiima papildomą siuntą iš Kauno. Buvę ir taip, kad klientas Vilniuje turėjo tik daiktus, o Varšuvoje prisijungdavo nedidelis prekių krovinys. Visi laimingi. Tik turiu pasakyti – jei tau sako, kad bus tik tavo daiktai, o kaina žema kaip daliniam kroviniui – klauskite dar kartą. Nes melas kvepia.

Dėžės, daiktai ir problemos, apie kurias niekas nekalba

Ar turiu pats pakuoti, ar jūs tai padarysite?

Gali pats, galiu ir aš. Aš pakuoju, bet tai kainuoja. Daugelis nori sutaupyti ir verčia daiktus į bet kokias dėžes. Buvo viena panevėžietė (ar kaunietė, jau nebepamenu, kažkokio miesto), kuri supakavo porcelianą į spaudos popieriaus maišus. Ne, ne į popierių – į maišus. Atvažiavus į Bristolę viskas buvo trupinys. Aš paaiškinau, kad kaltė tenka pakavimui, o ne keliui. Draudimas tokių dalykų nekompensuoja. Tai va – jei pats veši į Angliją mikroautobusu daiktus, naudok dvigubas dėžes, burbulinę plėvelę, ir nepatingėk užrašyti "DĖŽĖ SU STIKLU". Nes aš stengiuosi saugoti, bet mikroautobusas daro posūkius.

Koks daiktas labiausiai nustebina važiuojant?

Motociklai. Ne iš pirmo žvilgsnio, bet kai reikia sutvirtinti taip, kad per keturis tūkstančius kilometrų nepajudėtų nė centimetro – čia menas. Ir žmonės kartais atveža augalus. Augalai! Po Brexit... na, aš nebeesu tikras dėl visų tų muitų pasienyje, bet anksčiau vežėm žmogui į Birminghamą du didelius fikusus. Jie išgyveno. Bet drėgmė, šaltis, termo režimas mikroautobuse nėra idealus. Baldai aiškūs. Šaldytuvai – irgi. Bet kartais randi daiktą, apie kurį galvoji: „kam tai reikia?“ Ogi reikia. Kartą vežėm mažą pianiną į Notting Hill. Tiltas prie namų siauras. Prisiekiau tą savaitę nebevežti muzikos instrumentų. Paskui vėl vežiau.

Ką daryti, jei kai kurie daiktai netelpa?

Čia klasika. Paskambini, pasakai: „ten dviejų kambarių butas“. Atsvažiuoju, o ten dviejų kambarių butas plius garažas plius sodo namelis. Mikroautobusas pilnas, o dar kažkas liko. Tada tenka rinktis: ar vežti antrą kartą (brangu), ar palikti dalį pas tetą kieme (nemokamai, bet ne visi turi tetas). Yra variantas prisukti priekabą, bet ne visi mūsų mikroautobusai turi kablys. (Oi, kitaip – kablį. Nors „kablys“ irgi suprantama.) Dažniausiai siūlau prieš penkias dienas atsiųsti nuotraukas. Tada pasakau: „užteks“ arba „reikės dviejų reisų“. Geriau jau žinoti iš anksto, nei aš turiu mesti tavo rankinę, nes netelpa.

Ar mikroautobusas tilps mano kieme?

Turėtų, bet neaišku. Londono centre – beveik neįmanoma. Ten gatvės, kuriose tarp BMW neatsiversi. Buvo keltas į Chelsea – privažiavau, o ten stulpai. Gal atgal? Teko statyti gatvėje tris kvartalus. Klientas piktinasi. Suprantu, bet aš ne Houdini. Kaimuose – daug lengviau, nors vartai kartais siauri. Aišku, yra tokie „Maxi“ mikroautobusai, kurie aukštesni. Jie praktiški, bet nepravažiuoja po senais arkiniais vartais. Aš renkuosi vidutinio aukščio transportą į Angliją. Patikimai pasiekiu kabinetus, bet neprakišu po dviejų metrų arka. Prieš siūlydamas klientui pasitikrinti kiemo aukštį. Kartais pamiršta.

Kokia daiktų būklė paprastai atkeliauja?

Idealiai – ta pati, kokia buvo. Bet realiai būna subraižymų, ypač jei pats pakavai netinkamai. Kartais durų staktos pasidaro baltos dėl trinties, nors jos buvo rožinės. Ne, ne dažai nuslinko – tiesiog minkšta mediena subraižyta. Aš dedu apsaugines plokštes, ant grindų kilimėlius. Bet kai mikroautobusas važiuoja du tūkstančius kilometrų, viskas taip nesustinga kaip muziejuje. Buvę, kad televizoriaus ekranas atvažiavo įkaitęs. Nes stovėjo saulėje. Oho, juk minėjau, kad jis turi būti originalioje dėžėje? Tai va. Originalioj dėžėj su putomis – gyvens, be dėžės – rizika tavo. Aš sakau, kaip yra.

Dokumentai, muitai ir post-Brexit painiava

Kokie dokumentai man reikalingi siunčiant daiktus į Angliją?

Čia jau tiksliai nepasakysiu visų niuansų, nes po 2021 metų ten viskas pasikeitė. Bet tau reikės sąrašo – inventorius, vertė, paskirtis. Jei emigruoji, turi parodyti, kad daiktai naudoti mažiau nei šešis mėnesius. Atsimenu, vieną kartą muitininkas Doverio pasienyje klausė: „Ar tikrai tai jūsų sofos?“ Na taip, mano. „Kodėl trys skirtingos?“ Nes gyvenau su dviem kambariokais, sori. Jis linktelėjo. Dokumentai turi būti anglų kalba. Jei rašai lietuviškai – vertimas. Eksporto deklaracija, CMR važtaraštis – standartiniai dalykai. Bet nepanikuok, aš padedu užpildyti. Tai nėra raketų mokslas, tik biurokratija, kuri mane irgi užknisa.

Ar galiu siųsti maistą, alkoholį ar augalus?

Galima, bet kam? Maistas – gal ir ne, po Brexit aš galvoju... alkoholis – muitas bus. Didelis. Augalus siųsti rizikinga. Aš paprastai atsisakau vežti butelius su vynu, nes vieną kartą įvyko taip: klientas supakavo šešias vyno dėžes, o mes... gal ne mes, o aš... neprivariau jas kaip reikiant. Staigiai stabdžiau ties Miunchenu ir tada... na, kambario temperatūra tapo vyndarys. Raudona visur. Ir kvapas. Mikroautobusas kvepėjo vynu dar savaitę. Daugiau nepriimu alkoholio be specialaus leidimo. Nebent butelis šampano – tai dar svarstau. Maistas genda. Augalai pūva. Geriau jau vežk tai, kas išgyvena be šaldytuvo.

Kas yra CMR ir ar jį pasirašau aš?

CMR – tarptautinis važtaraštis. Jį pasirašai tu, kai atiduodi daiktus, ir tu, kai gauni. Tai įrodymas, kad perdavimas įvyko. Aš saugosiu tą popierių, jei kas. Buvo atvejis, kai klientas pametė savo kopiją, o po mėnesio kėlė barnį, kad niekas neatvežė. Aš atsiunčiau CMR su jo parašu, kuris rodė, kad jis paėmė. Tyla. Čia kaip su receptu vaistinėj – nepamesk. Taip pat eina draudimo polisas, krovinio aprašymas. Jei veža patikimai, šitie popieriai tvarkingi. Jei popierių nėra – stebėkis. Aš mėgstu turėti viską sąsiuvinyje, nors kompiuteris dabar visur. Kartais rašau ranka ant servetėlės, kai nėra popieriaus. Ir tai galioja, beje.

Ar reikia draudimo ir kas jį apmoka?

Draudimas – taip, būtinas. Yra vežėjo atsakomybės draudimas, bet jis ne visada dengia pilną vertę. Tau gali reikėti papildomo krovinio draudimo. Aš siūlau visada paklausti. Kartais žmonės sako: „bet gi jūs atsakingi!“ Atsakingi, bet pagal CMR konvenciją atlyginimas būna pagal kilogramą, ne pagal sentimentinę vertę. Tavo senelės komoda gali būti įvertinta keturiasdešimties eurų, nors tau ji – be kainos. Buvęs atvejis: degausias (oi, brangiausias) klientas vežė paveikslą. Be draudimo. Įbrėžimas. Gavai trisdešimt eurų iš vežėjo atsakomybės, o paveikslas – šimto vertės. Skirtumą padengia papildomas draudimas. Rimtai. Ne taupyk čia.

Brexit – kas pasikeitė ir ar dabar sunkiau gabenti?

Sunkiau. Neišsisuksim. Anksčiau važiuoji – ir viskas, jau Londone esi. Dabar muitiniai tikrinimai, daugiau popierių, kartais atidarom ir tikrinam vidų. Buvo, kad atidarėm Doverio pasienyje, muitininkas pažiūrėjo į dėžes, paklausė, ar nėra mėsos. Mėsos? Ne, sofos, raminkitės. Jis nusijuokė. Bet laikas padidėjo. Nuo tos dienos visada dedu tą pačią krovinio deklaraciją dviejose vietose. Jei gabeni asmeninius daiktus į Angliją mikroautobusu, pasiruošk, kad gali tekti palaukti. Ne dėl manęs – dėl eilių. Kartais muitinės pareigūnai tiesiog mėgsta paklausti, iš kur kilęs stalas. Iš IKEA, pone. Bet jie dirba savo darbą.

Kainos, apgavystės ir kaip nepasiklysti

Kodėl vieni pervežimai į Angliją kainuoja dvigubai pigiau?

Nes vieni – apgavystė. Arba be draudimo. Arba be leidimų. Buvo, kad klientas rodė man kitą pasiūlymą – trys šimtai eurų mažiau. Tos įmonės neturėjo nei svetainės, nei adreso. Tik Instagram paskyra. Rimtai? Instagram? Aš, be abejo, turiu irgi, bet čia ne rodiklis. Tiksliai galiu pasakyti: jei kaina mažesnė ketvirtadaliu ar daugiau – kažkas ne taip. Mašina gali būti be techninės apžiūros, vairuotojas be poilsio, o tavo daiktai – tiesiog „pabiromis“ sumesti. Aš matau tai kasmet. Vieni atvažiuoja pasiimti pinigų, kiti – daiktų. Kai kurie vežėjai Anglijos kryptimi dirba nuostolingai, kad tik gautų krovinį pirmam reisui, bet antram pareikalauja papildomai. Klasikinis triukas. Verčiau sumokėk vidutiniškai ir žinok, kad sugrįš.

Ar galiu mokėti tik gavęs daiktus Anglijoje?

Gali, bet avansas visada eina. Kaip minimum keturiasdešimt ar penkiasdešimt procentų. Kodėl? Nes aš degalų nepripilsu iš geros širdies. Buvo atvejų, kai klientas Londone atsisakė mokėti, nes dėžė buvo įbrėžta. Dėžė! Kurią jis pats supakavo iš seno kartono. Ir tada aš stoviu gatvėje Londone, spaudžiu kitus reisus, o man aiškina apie dėžę. Ne. Avansas – tai tavo įsipareigojimas. Likutis prie pristatymo. Tai standartas. Yra tokių, kurie veža be avanso, bet aš jų nepažįstu ir nenoriu pažinti. Jei nori visko skaidriai – pervedi, gauni kvitą, vėliau dar vieną. Paprasta. Bet taip, pasitikiu, bet tikrinu.

Kaip apsisaugoti nuo paslėptų mokesčių?

Klausk iš karto: ar kaina apima keltą, ar tiltus, ar muito išlaidas? Jei vežėjas sako „vėliai sužinosim“ – bėk.