Efektyvus siuntinių gabenimas į Angliją laiku ir saugiai

Tiek metų dirbu šitame reikale, o žmonės vis dar mano, kad siųsti dėžę į Londoną yra kaip nusiųsti laišką į kitą gatvę. Po Brexit viskas apsivertė aukštyn kojom, ir dabar net mažas siuntinukas gali užstrigti muitinėje ilgiau, nei trunka pats skrydis. Aš čia surašiau atsakymus į klausimus, kuriuos man užduoda kiekvieną savaitę – kai kurie kvaili, kai kurie labai protingi, bet visi – tikri. Jei svarstote, kaip gabenti daiktus į Angliją saugiai ir be streso, tikriausiai čia rasite tai, ko paieškos sistemose neiškalbės.

Kas pasikeitė po Brexit

Ar siuntiniui į Angliją dabar reikia muitinės dokumentų?

Jo, reikia. Anksčiau mes siuntėm į Portsmutą kaip į Klaipėdą – jokių popierių, jokių rūpesčių. Dabar Anglija yra trečioji šalis, ir net jei siunti seną striukę sesei, reikia sąrašo su turiniu ir verte. Kartais klientai sako: „O kam, juk tai dovana?“ – deja, muitininkams dovanų sąvoka kitokia. Jei dokumentų trūksta, siuntinys gali stovėti kirstiems sandėliuose diena iš dienos. Geriau sugaišti dešimt minučių popieriams, nei savaitę bandant išsiaiškinti, kur dingo jūsų dėžė.

Ką reiškia, kad Anglija dabar yra „trečioji šalis“?

Reiškia, kad su jais dabar tokios pačios taisyklės kaip su JAV arba Norvegija – taip, Norvegija irgi ne ES, nors kartais žmonės pamiršta. Kiekvienas siuntinys tikrinamas, taikomi muito tarifai, o kai kurių prekių – pvz., maisto ar augalų – iš viso negalima siųsti be leidimų. Štai praėjusį mėnesį vienas ponas bandė siųsti šviežių kiaušinių... dėl Dievo meilės, ką jis galvojo? Atėmė lengvai, bet laiko sugaišo. Trečioji šalis – tai tiesiog daugiau biurokratijos. O kiek daugiau, tai priklauso nuo turinio.

Apie pakavimą – čia viskas prasideda ir pasibaigia

Kokia pakuotė tikrai apsaugos, jei vežėjas numes dėžę?

Vežėjai nenumeta tyčia, bet vaizduotė jums meluoja, jei manote, kad terminaluose su visais elgiamasi kaip su krištolu. Aš mačiau, kaip didžiulė dėžė leidžiasi nuo konvejerio tiesiai ant kitos. Jei viduje – kietos dėžės su burbuline plėvele, daiktai išgyvena. Jei viduje – maišelis ir viltis, tada rezultatas liūdnas. Kartą vežiau gitarą klientui į Mančesterį, jis supakavo į du kartono sluoksnius. Aišku, kaklas sulūžo. Dviguba kartono dėžė, kampų apsauga, putos viduje – tai minimumas, jei jums rūpi.

Ar galiu siųsti maisto produktų į Londoną draugui?

Draugą suprantu, bet muitinė – ne draugė. Švieži produktai, pienas, mėsa, kiaušiniai – ne, absoliučiai ne. Sausi, fabrikiniai, tinkami vartoti – galima, bet reikia etikečių, ingredientų sąrašų. Kartą teko matyti, kaip vyras bandė vežti šimtą kilogramų sūrio – ne, nebuvo sėkminga. Muitininkai turi augintinių maisto, vaikų maisto taisykles. Jei abejojate – geriau nesiųsti. O jei jau siunčiate šakotį – pridėkite sąskaitą faktūrą su vertę, nes gali būt, kad pagalvos, jog gabenate verslui. Jie gi nemoka skaityti minčių.

Kaip supakuoti keblią formą, tarkim, tapybą ar gitara?

Jei tai meno kūrinys, nepakanka apsivynioti antklode ir melstis. Reikia dvigubos – idealiausia trigubos – kartono dėžės, o tarp kūrinio ir dėžės turi būti bent penkių centimetrų putų sluoksnis. Kampai – ypač jautri vieta. Kartą vežėme didelę aliejinę tapybą į Braitoną, klientas pats padarė medinį rėmą – tiesiai pasakius, kaip sarkofagą. Ir buvo teisus. Vežėjas pametė? Ne. Bet kas jei būtų pametęs? Svarbu, kad daiktas viduje negalėtų judėti nė milimetro. Bent jau man taip atrodo iš patirties.

Kaina, laikas ir realybė

Kiek realiai kainuoja gabenti 20 kg dėžę į Birmingamą?

Nuo keturiasdešimt iki devyniasdešimt eurų, priklauso nuo paslaugos tipo ir ar paims iš namų, ar atvešite patys į terminalą. Pigiausi skelbimai Feisbuke, kur rašo „vežame po 20 eurų už dėžę“ – na, žinokite, kad ten dažniausiai nėra draudimo, o jūsų daiktai gali būti tiesiog pašonėje šalia tepalų. Aš nesakau, kad visi blogi, bet aš mačiau. Geriau permokėti dvidešimt eurų ir turėti sąskaitą faktūrą su numeriu, nei sutaupyti ir prarasti viską. Kainą lemia svoris, matmenys, atstumas Lietuvoje iki durų – taip, ir tai.

Kodėl vienas brokeris sako 3 dienos, kitas – 10?

Todėl kad trys dienos – tai teorinis skrydis, o dešimt – realybė su muitine, krovimu, iškrovimu, ir dar su tuo, kad Londone eismas penktadienį yra kaip kosmose. Brokeriai kartais žaidžia skaičiais: parašo trys dienos, bet mažytėmis raidelėmis prideda „darbo dienos“. Juk jūs paskambinsite tik po savaitės, kai vėluos. Mano patarimas – klauskite ne „kada atkeliaus“, o „kokia paskutinė diena, kai tikrai gaus gavėjas“. Ir paprašykite raštiško patvirtinimo, o ne žinutės Messengerį, kurioje trys klastingi žodeliai.

Ar pigiausias variantas visada yra blogiausias?

Ne visada. Būna, kad maža įmonė su vienu furgonu dirba sąžiningiau nei didelis terminalas, kur tavo siuntinys – kaip adata šieno kupetoje. Bet jei kaina smarkiai skiriasi nuo vidurkio, kažkur yra klaustukas. Arba draudimo nėra, arba vairuotojas be licencijos. Buvo mano kolegai iš Alytaus, siuntinys tiesiog užkrautas į autobusą kaip keleivis. Nejuokauju. Tai jei siunčiate dokumentus, gal ir praeis, bet jei elektronika – rizikuojate. Atsargiai su stebuklais, jie retai būna nemokami.

Ką reiškia „express“ ir ar jis tikrai greitesnis?

Express reiškia, kad jūsų dėžė gauna raudoną lipduką ir eina pro greitąją juostą. Paprastai tai trys-penkios darbo dienos, bet jei užstrigs muitinėje – jokios raudonos juostos nepadės. Express kainuoja dvigubai. Yra klientų, kurie siunčia kontraktus express, o ten svarbūs dokumentai. Tada verta. Bet jei siunčiate sezoninius drabužius, kurie nereikalingi iki gruodžio – tai pinigų metimas į Thamesą. Aš asmeniškai siųčiau express tik tada, kai be jo tikrai neapsieisiu. Kitais atvejais nelabai.

Kai krovinys stringa – kas atsakingas?

Jei siuntinys dingo, ar tikrai atgausiu pinigus?

Jei turite draudimą ir sąskaitą faktūrą – didelė tikimybė, kad taip. Bet jei vežėte per „pažįstamą pažįstamo“ vairuotoją, kuris paėmė grynais – tada geriau rašykite poeziją apie praradimus. Draudimo bendrovės nori dokumentų: pakvitavimo, sąskaitos, turinio sąrašo. Be to, jie moka ne visada pilną vertę, o tą, kurią deklaravote. Siuntėte nešiojamąjį kompiuterį, bet drausti už trisdešimt eurų? Na, atgausite trisdešimt. Gėda rašyti, bet žmonės taip daro, o paskui stebisi. Taisyklė viena – kiek investuojate į patikimumą, tiek atgaunate.

Kas atsakingas – Lietuvos ar Anglijos vežėjas?

Šitam klausime galiu kalbėti valandą. Teisiškai atsakingas tas, su kuriuo pasirašėte sutartį. Jei sutartis su lietuviška įmone, tai jie turi atsakyti, net jei kaltas jų partneris Londone. Bet realybė – visi nutrina vienas ant kito. Jūs skambinate į Vilnių, jie sako „skambinkite į Londoną“. Skambinate į Londoną – „skambinkite į Vilnių“. Turbūt geriausias būdas – prieš siunčiant pasitikslinti, kaip vyks komunikacija dingus siuntiniui. Bent jau tada žinosite, kam bartis. Arba rašykite laiškus, kad liktų pėdsakas. Kitaip bus be šansų.

Ar verta drausti siuntinį už pilną sumą?

Verta. Kitaip net nepradedu kalbos. Žmonės draudžia automobiliams, o siunčia tešlinį mašinėlę, kuri verta penkių šimtų eurų, visiškai be draudimo, nes „taip jau gavosi“. Draudimas kainuoja procentą nuo vertės, juokingai mažai. Žinoma, jei siunčiate senus batus, verti dešimt eurų – drausti neverta. Bet jei technika, instrumentai – visada. Turėjau atvejį: klientas draudė siuntinį, jis užsidegė terminale. Rodos, dėl kito chemikalų krovinio. Ne jo kaltė, bet jei nebūtų draudimo – būtų likę be nieko. Sočiai. Tiesiog sočiai.

Būna ir kvailų klaidų

Ką daryti, jei gavėjas Anglijoje nurodė neteisingą pašto kodą?

Anglijoje pašto kodas – šventas dalykas, be jo adresas bevertis. Jei kodas neteisingas, siuntinys plaukios po Londoną kaip rutulys be adreso. Geriausia – kuo greičiau paskambinti vežėjui, kol siuntinys dar neišsiųstas iš Lietuvos. Jei jau išsiųstas – reikia skambinti Anglijos distributoriui, o tai gali kainuoti, nes pervarymas per adresą – paslauga. Prisimenu atvejį, kai klientas parašė SW15 vietoj SW1P. Atrodo, mažybė, bet SW15 – visai kitas galas. Savaitę dėžė važinėjo. Dvigubai tikrinkite, kartais žmonės ten gyvena dešimt metų ir vis tiek suklysta.

Ar galiu pats atvežti siuntinį į sandėlį, ar jie tik paima iš namų?

Aišku, kad galite atvežti patys, ir dažnai tai net pigiau, nes nėra „paskutinės mylios“ mokesčio. Bet sandėliai būna keisti. Vieni dirba tik iki keturių, kiti – visą parą, bet priima tik didelius krovinius. O dar būna, kad jei atvažiuojate su didele mašina, jie pasiunčia į kitą įvažiavimą. (O, palaukite, čia aš maišau su vienu Klaipėdos terminalu, kuris, regis, jau užsidarė. Atsiprašau – dabartiniai Kaune ir Vilniuje dirba normaliai, bet skambinkite prieš važiuodami). Jei atvežate patys, fiksuokite paletės numerį, kitaip neįrodysite, kad atidavėte. Būna, kad prarandami pėdsakai.

Kodėl mano siuntinį sulaikė muitinėje – juk ten buvo tik drabužiai?

Muitininkai nežino, ar ten drabužiai, kol neatidarys. Ir jie atidarinėja dažniau, nei galvojate. Jei drabužiai nauji, su etiketėmis, jie gali pagalvoti, kad tai prekyba. Jei yra daug to pačio dydžio – irgi. O jei viduje dar ir koks maišelis su vitaminais, kuriuos pamiršote įrašyti – tada ilgi pokalbiai. Drabužiai turi būti naudoti, arba jei nauji – deklaruoti kaip prekės. Be to, jei vertė viršija tam tikrą sumą, gali reikėti sumokėti PVM. Tai ar tikrai ten buvo tik drabužiai, ar ten buvo ir jūsų verslo planas paslėptas?

Ar reikia specialaus leidimo siųsti akumuliatorių ar elektroniką?

Baterijos, ypač ličio jonų, yra problema numeris vienas. Jos klasifikuojamos kaip pavojingas krovinys, reikia MSDS lapo, specialaus ženklinimo. Kartą jaunuolis siuntė pasidaryk pats droną – be leidimų. Siuntinys sustojo Frankfurte, ten gali laukti savaites. Jei siunčiate nešiojamąjį ar telefoną, dažniausiai pakanka, kad baterija būtų įmontuota, bet jei atskirai – raudona vėliava. Geriausias patarimas: jei ten baterijos, pirmiausia pasakykite vežėjui, klausykitės, ką sako. Jei murma „dėkite ir nešdinkitės“ – bėkite nuo jo.

Kas realiai vyksta fone – pasakos nebūna

Ar teko matyti, kaip siuntinys dingsta be pėdsakų?

Taip, būna. Dažniausiai ne dėl vagystės, o dėl etikečių. Etiketė nusiplėšia, dėžė pateka į kitą skyrių, ir ji tampa „bešeimininkė“. Turėjome paletę, kuri rūsyje pragulėjo du mėnesius, kol surado antrąją etiketę viduje – taip, mes dabar lipdome viduje irgi. O dėl vagysčių – terminaluose saugoma, bet ne kaip banke. Jei siunčiate auksą ar vertingus daiktus... na, nesiųskite paprastu paštu. Yra specializuotos paslaugos vertingiems kroviniams. Brangesnės, bet kitaip jūs neramus miegotumėte, o aš nenoriu tokių skambučių.

Ką daryti, jei gavėjas Anglijoje atsisako mokėti muito mokesčius?

Tada siuntinys grįžta atgal į Lietuvą, arba, jei tai skubūs maisto produktai – išmetamas. Taip, išmetamas. Nešdinkitės su delspinigiais. Muitinės mokestis – ne vežėjo kaltė, tai jūsų arba gavėjo atsakomybė. Jei siunčiate dovaną, būtinai perspėkite žmogų, kad gali tekti sumokėti. Buvo atvejis – motina siuntė sūnui į Liverpoolą mėsos konservus ir aguonų. Muitinė suabejojo. Sūnus atsisakė mokėti, konservai sugedo terminale. 120 eurų į balą. Jei gavėjas nenori mokėti, sutarkite, kad mokėsite jūs, siuntėjas, savo sąskaita.

Ar buvę atvejų, kai vežėjas apgavo dėl svorio ir kaina staiga išaugo?

Oi, taip. Yra toks dalykas – apimtinis svoris. Jūs sveriate namie, rodo dvidešimt kilogramų, o jie parašo keturiasdešimt. Kodėl? Nes matmenys dideli, ir pagal formulę perskaičiuoja. Kartais tai teisėta, kartais – priedermė pasiimti daugiau pinigų. Turėjau atvejį su įmone, kuri taip darė sistemingai. Sprendimas? Fiksuokite matmenis foto prieš išsiųsdami, sverkite vaizdo įraše. Rimtas vežėjas svorio neatspės iš akies – jei matau, kad dėžė didelė, perspėju žmogų. Ne apgavikas, o perspėjimas. Bet jei slepia – negerai.

Kaip neišprotėti renkantis ir siunčiant

Kaip išsirinkti normalią įmonę tarp šimto skelbimų?

Žiūrėkite ne į gražią svetainę, o į sunkvežimio nuotrauką – ar jis tikras. Paskambinkite, paklauskite registracijos numerio. Rimti vežėjai nepyksta, o sukčiai pradeda kabinėtis. Yra toks požymis – jei vis siūlo pigiau nei prašote, blogas ženklas. Normali kaina yra normali. Dar – jei nesiunčia sąskaitos prieš pakrovimą, o prašo pavedimo į asmeninę sąskaitą – signalas. Mačiau žmonių, sumokėjusių avansą ir neatgavusių nei pinigų, nei daiktų. Feisbuko grupėse pilna tokių istorijų, ir ne visos išgalvotos.

Ką reiškia „durų iki durų“ ir ar taip būna realiai?

Reiškia, kad paima iš jūsų buto Vilniuje ir atveža į gavėjo butą Birmingame. Teoriškai. Praktiškai „durys“ kartais yra „šauryje durys, pietuose garažas“. Centriniuose Anglijos miestuose furgonai neprivažiuoja, ten mažos gatvelės. Kita vertus, jei gyvenate Žemaitijos kaime – irgi gali tekti atvažiuoti iki magistralės. Aš sakau „durų iki durų“, bet patikslinu: „Ar tikrai iki tų durų, ar iki taško?“ Buvo atvejų, kai žmonės stebisi, kodėl jų reikia važiuoti į TESCO aikštelę pasiimti paletės. Sakau kaip yra, žmonės linkę išgirsti tik tai, ką nori.

Ar galiu pigiau siųsti, jei sutinku, kad važiuotų savaitgalį?

Kai kurios įmonės siūlo nuolaidas savaitgalį, kai mažiau krūvio. Bet žinokit, kad savaitgalį muitinės nedirba taip intensyviai, o kai kurie terminalai apskritai uždaryti. Tai jei siunta stringa be priežiūros, gali prailgti terminas. Kita vertus, jei tai vietinis pervežimas Anglijoje, savaitgalis kartais net greičiau, nes nėra spūsčių M1 magistralėje. Na, o jei siunčiate iš Lietuvos, per keltus furgonai važiuoja ir šeštadieniais. Čia jau priklauso nuo maršruto. Aš tai vidutiniškai rekomenduočiau darbo dieną stabilumo dėlei. Mažiau streso.

Koks dažniausias klausimas, kurį užduoda žmonės, ir kodėl jis neteisingas?

„Kada siuntinys bus Anglijoje?“ Žmonės klausia datos tarsi aš kontroluočiau orą M1 greitkelyje. Atsakau datą, o jie supranta pažadą. Ne, tai tik orientyras. Blogas klausimas todėl, kad svarbiau ne „kada“, o „kaip saugiai ir legaliai“. Siuntinys gali atkeliauti per dvi dienas sutraiškytas, arba per savaitę sveikas. Aš mieliau gausiu daiktus vėliau, bet gyvus. Žmonės nori greičio, bet realybėje reikia prognozuojamumo. Ir dar vienas dalykas – niekada nežadėkite vaikams, kad siunta bus būtent tą dieną.

Kaip sekti siuntinį, kad nesikankinti kas valandą?

Kiekvienas rimtas vežėjas turi sekimo numerį, kurį suvedate į sistemą ir matote, kur jūsų dėžė. Bet čia gaudiklis – matote, kad „yra Londone“, bet Londone yra kaip milijonas kvadratinių kilometrų. Ar jis terminale, ar ant mašinos? Nežinote. Aš pats kai siunčiu asmeninius daiktus, žiūriu ryte ir vakare. Kas valandą tikrinti – būdas susigadinti nervus. Atnaujinimai kartais vėluoja dvylika valandų. Sistema parašo „customs clearance“, o realybėje jis jau kitoje pusėje. Nepykite, tiesiog taip veikia. Įjunkite el. pašto pranešimus ir gyvenkite toliau.

Paskutinės mintys prieš siunčiant

Jei galėčiau duoti vieną patarimą, koks jis būtų?

Supakuokite taip, lyg pačiam tektų šitą dėžę numesti iš metro laiptų. Nes taip ir bus, gal ne metro, bet iš rampos. Antras patarimas – viską fiksuokite: ką dedate, kaip dedate, kokia dėžė. Jei neklysčiau, tai netgi svarbiau nei greitis. Nes jei atkeliaus per dieną, bet sulaužytas, tas greitis buvo nieko vertas. O jei atkeliaus per savaitę, bet sveikas – štai jums efektyvus siuntinių gabenimas į Angliją. Daugelis klaidų kyla dėl skubėjimo ir naivumo. Skaičiau, kad trečdalis klientų nepaskaito taisyklių. Turbūt taip ir yra.

Ar verta siųsti per draugą, kuris važiuoja į Angliją savo furgonu?

Verta, jei tai tikras draugas, o ne draugo draugas, kurio tel. numerio net neturite. Būna gerai – pigiau, greičiau, asmeniškiau. Bet jei furgoną sustabdo su jūsų daiktais, o ten dar ir kitų kilogramų netikrintų dalykų – problemos tampa ir jūsų. Daiktai nėra apdrausti, sąskaitos nėra. Draugas pameta raktažodį, jūs jo ieškote tris savaites. Aš nieko prieš, pats taip dirbau seniau, bet žinokit, kad tai ne efektyvus siuntinių gabenimas į Angliją laiku ir saugiai, o loterija. Jei renkatės – renkatės. Tik nepiktinkitės, jei fortūna ne jūsų pusėje.

Siųsti daiktus į Angliją po Brexit nėra raketų mokslas, bet ir ne vaikų darželis. Reikia galvoti apie popierius, pakuotę, teisingą įmonę ir realius terminus. Efektyvus siuntinių gabenimas į Angliją laiku ir saugiai įmanomas tik tada, kai nesistengiate apeiti taisyklių. Pasitikrinkite adresą, apdrauskite verte, neskubėkite rinktis pagal kainą vien. Jei kas atrodo per gerai, kad būtų tiesa, vadinasi, taip ir yra. Viskas priklauso nuo to, kaip pasiruošėt.