Dalinių krovinių vežimas mikroautobusais į Angliją lanksčiai

Žinai, aš jau kokių keturiolika metų žiūriu į tuos mikroautobusus, pilnus dėžių, spintų, dviračių ir kartais keistų gyvūnų narvų. Dalinių krovinių vežimas mikroautobusais į Angliją – tai nėra raketų mokslas, bet klientai vis dar painioja jį su didžiosiomis fūromis. Kai žmogus skambina ir sako, kad turi penkias dėžes ir stalą, jam nereikia 120 kubų tralo. Reikia tiesiog laiko, vietos ir normalaus vairuotojo, kuris supranta, kad Londonas – ne lygus kaip blynas, o kai kurios gatvės siauresnės už tavo vonią. Šiaip... tiesiog papasakosiu, kaip viskas iš tikrųjų vyksta.

Kainos dalykai – ką mokai ir už ką

Kiek maždaug kainuoja pervežti kelias dėžes ir stalą į Londoną?

Na, žiūrėk. Jei turi kokias penkias–šešias standartines dėžes ir vieną sumontuotą stalą, kaina dažniausiai svyruoja nuo šimto iki šimto aštuoniasdešimt eurų. Kai kurios įmonės ima už kiekvieną kubinį metrą, kitos – už visą vietą mašinoje. Aš asmeniškai mieliau sakau konkrečią sumą, nes niekas nesupranta, kas tas kvadratinis metras yra (a, kubinis – mat, vėl). Jei krovinys mažytis, kartais mokėsi mažiau nei už siuntą į Nyderlandus, o kartais brangiau, jei reikia skubiai.

Ar kaina priklauso nuo to, ar važiuoju iš Vilniaus, ar iš mažesnio miesto?

Iš principo – nepasakyčiau, kad drastiškai. Bet jei vairuotojas tuo metu yra Alytuje ir tu skambini iš Klaipėdos... na, jis nesuks ratų pirmyn atgal už dyką. Dažniausiai kaina labiau priklauso nuo to, ar maršrutas jau egzistuoja. Jei bus kaupiamasis konteineris – o čia kalbam apie mikroautobusą, ne konteinerį – jei mašina jau važiuoja pro Šiaulius, tada tavo daiktai nepadidins kainos beveik niekaip. O jei reikia specialiai nukrypti, fiksuojame kilometrus. Realiai skirtumas yra dvidešimt–trisdešimt eurų. Kartais nulis.

Mano krovinys kažkur tarp mažo ir vidutinio. Kaip sužinoti tikslią kainą?

Čia klasikinė situacija. Skambini, sako – aprašyk. Tu bandai aprašyti, o aš bandau įsivaizduoti. Geriausias būdas – nufotografuoti viską, sukrauti krūvelę ir atsiųsti nuotrauką. Aš esu matęs scenų, kai žmogus sako „trys dėžės“, o paaiškėja, kad tai trys XXL dėžės nuo buitinės technikos. Tuomet viskas keičiasi. Jei esi sąžiningas dėl gabaritų, kaina nesikeis. Jei ne – vairuotojas nusimins. Ir tu nusiminsi, nes reikės derėtis vietoje. Pasitikėk manim, niekas nemėgsta derybų penktadienio vakarą tamsoje prie namų.

Kodėl vienos įmonės prašo visos sumos iš anksto, o kitos – tik dalį?

Aš pats prašau simbolinės dalies – trisdešimt keturiasdešimt procentų. Tai mano būdas patikrinti, ar žmogus rimtas. Nes pasitaikė atvejų, kai susidėliojame viską, vairuotojas atvažiuoja, o klientas sako: „na, aš apsigalvojau“. Laikas, dyzelinas, kitų klijentų (vėl klaida: klientų) grafikai – viskas griūva. Kurie ima viską iš anksto? Tikrinkite atsargiai. Kartais tai normalu, jei įmonė didelė. Bet mažesni vežėjai, kurie ima viską prieš tai, kai dar nematei vairuotojo... na, aš to vengčiau. Verčiau taip.

Pats važiavimas – lankstumas ar chaosas?

Kas atsitiks, jei mano daiktai per dideli ir jie netilps į mašiną?

Va čia yra ta vieta, kur aš pats kartais nusikeliu nepatogiai. Tuomet deriname: ar dalį paliekame kitai kelionei, ar ieškome antros mašinos. Būna, kad klientas paskambina piktas: „man sakė, kad tilps!“. Aš suprantu pyktį. Bet kartais žmonės pamišę dėl savo sofos – nepaženklintos, be išorinio paketo. Jei netilps, bandome sutalpinti kitaip. Jei vis tiek netelpa – ieškome greitos išeities. Kartais tai reiškia papildomą išlaidą, kartais – savaitės delsimą. Geriau iš karto pasakyti: „turiu daugiau, nei sakiau“.

Kiek laiko dažniausiai trunka kelionė nuo durų Vilniuje iki durų Londone?

Teoriškai – apie trisdešimt penkias valandas. Realiai – nuo dviejų iki keturių dienų. Kodėl? Nes kelionėje yra keli kiti klientai. Jeigu vežu tavo daiktus iš Marijampolės pirmyn, paskui ką nors paimu Kaune, paskui dar vieną... kelias pro Lenkiją, kanalas. Tada muitai. Tada Londone eismas baisus. Tai nėra express paštas. Tai daliniai kroviniai. Lankstumas turi savo kainą – laiko atžvilgiu. Jei skubu – imk kurjerį. Jeigu gali palaukti – mikroautobusas pigiau ir patogiau.

Ar man pačiam reikia padėti krautis daiktus į mašiną?

Tai žiūrėk. Oficialiai – ne, jei moki už paslaugą. Neoficialiai – jei vairuotojas vienas ir tu matai, kad sofą reikia nešt pro ketvirtą aukštą be lifto... ar tu tikrai stovėsi ir žiūrėsi? Aš neprašau, bet kartais pasiūlymas padėti labai išgelbsti. Tik nepulk pats visko gabenti, nes draudimas ne visada dengia tave, jei tu nesi samdinys. Kartais vairuotojai atsisako padėti, jei laiptinė per siaura. Tada tenka patiems. Būna ir taip.

Ar galima paimti daiktus ne iš vieno, o iš kelių adresų?

Taip, galima, bet už papildomą kainą arba jei abu adresai pakelyje. Jei mama gyvena Panevėžyje, o tu – Kaune, o mašina važiuoja per Panevėžį – puiku. Jei reikės devyniasdešimt kilometrų į šoną – bus papildomas mokestis. Aš dažnai surenkam tokius „kombinuotus“ krovinius. Tik reikia suprasti, kad kiekvienas sustojimas prideda laiko. O Anglijoj jau laukia kiti žmonės. Turi būti balansas. Gerai suplanuoti marsruta. Aš kartais pats padedu sudėlioti, jei matau, kad taupykime laiką.

Planavimas prieš tai – ką verta žinoti

Kaip supakuoti daiktus, kad jie atvyktų sveiki?

Su dviguba kartonine dėže, jei tai lūžtantys daiktai. Su burbuliukais. Su antklodėmis. Nenaudokim parduotuvių vienkartinių maišelių – jie plyšta. Baldus reikia apsaugoti kampams. Aš visada sakau: įsivaizduokite, kad mašina stabdo staigiai autostradoje. Kas nutiks jūsų lempai stiklinėi? Teisingai. Padėlioti tarp drabužių – ne pakavimas. Geriau kovoti su popieriumi valandą, negu pievoje prie namų Birmingeme rinkti stiklo šukes. Rimtai.

Ar reikia rezervuoti vietą labai anksti?

Anksti visada geriau. Savaitė–dvi – idealu. Bet jei turi tik tris dienas – skambinkime. Kartais atsiranda laisvų vietų dėl atšaukimo. Būna, kad žmonės susirgsta, pakeičia planus. Tuomet tavo skambutis paskutinę minutę yra mano laimė, nes užpildau tuštumą. Tačiau jei lauki paskutinės dienos vasaros viduryje – nudegsi. Sezonas. Tada mikroautobusai pilni mėnesį į priekį. Aš negaliu žadėti stebuklų liepos viduryje. Kuo anksčiau, tuo ramiau.

Ar galima vežtis kartu gyvūną – katę ar šunį?

Gyvūnai – jautrus reikalas. Techniškai taip, bet reikia veterinarinio paso, skiepų, kirminų tabletės. Aš pats vežu retai, nes gyvūnai stresuoja mašinoje, o vairuotojas negali visą laiką juo rūpintis. Būna, kad klientai prašo: „tiesiog įmeskit narvelį“. O jei katė išsigąsta ir pradeda važinėtis po kabiną? Yra specialios gyvūnų pervežimo tarnybos. Mikriuke galima, jei trumpa distancija ir rami katė. Bet jei keltis per Lamanšą – ten jau kitos taisyklės. Geriau pasitarti atskirai.

Dokumentai po Brexit – ar čia baisu?

Ar man reikia pildyti kažkokius specialius popierius, kad siųsti daiktus į Angliją?

Brexit viską apsunkino. Anglija nebe ES, vadinasi muitiniai formalumai egzistuoja. Bet jei veži asmeninius daiktus, deklaruoji juos kaip „Used personal effects“ ir pateiki sąrašiuką. Nereikia mokėti mokesčių, jei daiktai senesni nei pusė metų ir skirti sau. Verslo siuntos – kita kalba. Čia reikia EORI numerių, invoicų. Aš pats ne visada suprantu naujausias muitinės instrukcijas iki galo, tenka pasikonsultuoti su brokeriais. Bet 95 procentai asmeninių krovinių praeina be didelių problemų, jei tu sąžiningai pasakai, kas viduje.

Ar per mikroautobusą galiu siųsti maisto produktų į giminaičius Londone?

Oficialiai – ne. Draudžiama vežti gyvūninės kilmės produktus, pieną, kiaušinius, medų. Daržoves ir vaisius irgi ribotai. Bet aš esu matęs, kaip klientai įspraudžia dėžutę šokolado ar sausainių tarp drabužių ir niekas to nemato. Ar tai rizika? Taip. Ar aš tai rekomenduoju? Ne. Ypač dabar, kai muitinė gali tikrinti. Kartą pasienyje patikrino mikriuką pilną rūkytos dešros – skrydžias pirmyn atgal, nes nebetiko niekam. Jei giminaičiai prašo cepelinų – tegul ateina patys apsipirkti.

Ar galiu siųsti elektrinį paspirtuką su baterija ar įrankių dėžę?

Pirotechnika gyvų akumuliatorių pavidalu – muitininkų košmaras. Ličio baterijos klasifikuojamos kaip pavojingi kroviniai. Ne, negalima tiesiog įmesti paspirtuko ir važiuoti. Reikia specialaus ženklinimo, deklaracijų. Mažos baterijos įrankiuose – kartais praslysta, jei telpa. bet jų negali būti per daug. Jei vežate elektrinį dviratį – geriau iš anksto pasakykite. Vairuotojai ne visi turi leidimus vežti pavojingus krovinius. Aš asmeniškai tokius daiktus imu tik su išankstiniu perspėjimu, kad nesugadintume viso mikroautobuso.

Realybė Anglijoje – kas laukia vietoje

Ar pristatymas vyksta tiksliai iki durų Londone, jei gatvė labai siaura?

O čia yra juokingiausia dalis. Londonas – ne vienas miestas, o keliasdešimt skirtingų zonų. Kensington – viena, o Hackney ar East Ham – jau visai kita. Didelis mikroautobusas ne visada įvažiuoja į vidinius kiemus. Kartais vairuotojai privalo palikti krovinį gatvės kampe, o tada nešti pėsčiomis šimtą metrų. Ar tai patogu? Ne. Ar tai realybė? Taip. Yra įmonių, kurios žada „iki durų bet kur“, o paskui atvažiuoja mašina ir sako, kad netelpa. Aš pats sakau iš karto – jei tavo gatvė siaura, turėsim kartu galvoti.

Kas bus, jei gavėjas Londone nėra namie numatytu laiku?

Tai klasika. Skambina žmogus iš Lietuvos, sako: „ten bus mano sūnus“. Sūnus pamiršo. Tada skambiname sūnui – nekelia. Tada kaimynas. Tada vairuotojas sėdi gatvėje tarp dėžių ir pyksta. Geriausias variantas – sutarti konkretų langą, ne valandą. Sakau: „nuo 14:00 iki 18:00“. Jei nieko nėra – paliekame saugioje vietoje su kaimyno sutikimu arba grąžiname į sandėlį Londone už papildomą mokestį. Kartais vairuotojas palieka ir be nieko, jei sutarta. Bet aš to nesiūlau. Tikrai ne Londone.

Ar pristatymas į mažesnius miestus, kaip Peterborough ar Coventry, skiriasi nuo Londono?

Skirtumas didžiulis. Londone viskas užtrunka dėl eismo. Į mažesnius miestus nuvažiuoji greičiau, bet ten rečiau komplektuojami kiti kroviniai. Jeigu vežu tik tave į Peterborough – kaina bus didesnė, nes maršrutas ilgesnis už antrąją pusę. Bet jei turiu dar du klientus pakeliui iš Londono – puiku. Aš tiesiog dievinu, kai klientai nori į Reading ar Brighton. Eismas ten sveikesnis. Nors Reading irgi ne rojus. Bet geriau nei M25 aplinkkelis šeštadienį. Net nemeginu.

Kodėl kai kurie vairuotojai atsisako pristatyti iki pat durų centre ir liepia eiti į gatvę?

Nes jie tinginiai? Ne, rimtai, kartais yra objektyvių priežasčių – ribotas parkavimo laikas, siauros gatvės, šimtas svarų bauda už stovėjimą raudonojoje zonoje. Bet yra ir tokių, kurie tiesiog nenori vargti. Aš esu matęs vairuotoją, kuris paliko daiktus šimtą metrų nuo namų ir pasišalinęs. Klientas paskambino man ašarodamas. Tokių vengiame. Bet jei tavo gatvė yra tikrai beviltiška... hmm... tada aptarsime alternatyvą. Centrinėje Londono dalyje beveik neįmanoma sustoti pusvalandžiui. Tada reikia pagalbos.

O kas jei kas nors nepavyksta?

Ar visos įmonės, siūlančios dalinių krovinių vežimą, yra patikimos?

Ne. Ir man skaudu tai sakyti, bet tiesa. Yra kompanijų, kurios nesiunčia jokių sutarčių, ima grynais be kvito ir paskui dingsta su daiktais. Arba pasako, kad krovinys „dingo pakeliui“. Būna, kad žadėjo mikroautobusą, o atsiuntė priekabą be jokio dangčio. Patikrink atsiliepimus. Tikrus atsiliepimus. Ne tik Facebook. Pažiūrėk, ar turi ofisą, ar tik telefono numerį. Jei kaina per maža – klausk, kodėl. Nes per mažos kainos dažnai reiškia neskaidrumą. Aš dirbu kitaip – brangiau nei vagys, bet su sąžine.

Ką daryti, jei daiktai atvyko sulūžę ar subraižyti?

Pirmiausia – fiksuok viską telefonu. Nuotraukos, vaizdo įrašai. Rašyk skundą. Jei turėjai draudimą – pinigus atgausi. Jei ne – belieka derėtis su vežėju. Aš pats turėjau atvejį, kai vežimo metu ant veidrodžio užkrito kita dėžė – klientas nebuvo supakavęs tinkamai, bet aš prisiėmiau dalį kaltės. Nes galiu ginčytis, bet reputacija brangiau. Blogiausia, kai žmonės pasirašo be patikrinimo. Jei atvežė – tikrink. Nes pasirašius sunkiau įrodyti. Ir venk tų, kurie sako „viskas gerai, pasirašyk greičiau“.

Ar mikroautobusas važiuoja tuščias atgal, ar parveža ką nors į Lietuvą?

Kroviniai banguoja. Kartais važiuoja pilnas ten, pusiau pilnas atgal. Kartais tuščias – ir tada įmonė skaičiuoja nuostolį. Bet dažniausiai surenkama bent jau dalis grįžtamojo krovinio. Nes kitaip neišsilaikytum. Būna, kad žmonės skambina: „o kai parvešit mano dukrą atgal?“. Jei turi grįžtančią krovinį – puiku, kaina žemesnė. Jei tuščias – kaina atitinkamai aukštesnė. Komplektavimas yra visas menas. Ne mokslas, o menas. Kartais nervinantis.

Koks išties skirtumas tarp mikroautobuso ir didelės fūros mano atveju?

Fūra – jei vežame visą butą. Mikroautobusas – jei tai dalinis krovinys į Angliją. Fūra kainuoja tūkstančius, mikriukas – šimtus. Fūros negali įvažiuoti į senamiesčius, mikriukai – gali, arba beveik gali. Fūros turi ilgesnius terminus dėl muitinių patikrų. Mikroautobusas juda lanksčiau. Jei turi penkis kambarius – rinkis fūrą. Jei turi sofą, dvi spintas ir dviratį – mikriukas yra tavo draugas. Aš pats dirbu su mikriukais, nes jie praktiškesni mažiems perkraustymams. Ir klientai mažiau stresuoja.

Daliniai kroviniai į Angliją mikroautobusais – tai ne tik paslauga, tai sprendimas žmonėms, kurie neturi nei pilno konteinerio, nei laiko laukti mėnesį. Aš per tuos keturiolika metų supratau, kad lankstumas svarbiau nei tobulybė. Pasakyk man, ką turi, kur ir kada – o visa kita jau mūsų galvos skausmas. Tiesiog rinkis tuos, kurie kalba aiškiai, tariasi dėl kainos ir nežada stebuklų. Nes stebuklų nebūna. Būna tik geras mikroautobusas ir laiku atvežti daiktai.