Daiktų pristatymas į Angliją: kodėl viskas turi būt apgalvota

Klausyk, jei ruošiesi persikraustyti į Londoną ar tiesiog siunti daiktus į Angliją, privalai žinoti vieną dalyką – viskas atrodo paprasčiau, nei yra iš tikrųjų. Aš šitame versle jau gal dvyliktą metą ir galiu patvirtinti: daiktų pristatymas į Angliją dažniausiai praeina gerai, bet tik tada, kai žinai, ką darai. Čia ne autobusas, kuris vėluos penkiolika minučių. Čia tavo sofa, dokumentai, kartais senelės servizas. Greitis ir tikslumas – taip, tai svarbu. Bet realybė? Kartais muitinė turi savo nuomonę apie tavo lagaminus.

Prieš sakydamas „taip"

Kiek realiai kainuoja daiktų pristatymas į Angliją dviejų kambarių buto turiniui?

Realiai aštuoni šimtai iki tūkstančio eurų, jei kalbam apie keturis–penkis kubinius metrus. Jei antras aukštas be lifto ir dar krūva smulkių daiktų, kaina šokteli. Laikas yra pinigai, o kilnojimas – dar labiau. Aš siūlau susitikti ar bent jau pasidaryti video skambutį, kad įvertinti. Įmonės, kurios meta kainą žinute nė nepamačiusios daiktų, dažnai prideda mokestį vėliau. Pigiausia nebūna sąžiningiausia – tai jau klasika mano darbe. Yra toks dalykas: pusvelčiui gauni tik iš bandito.

Ar tikrai galiu viską supakuoti pats, ar būtinai samdyti jūsų žmones?

Gali, bet nerekomenduočiau, jei nenori galvos skausmo. Yra didelis skirtumas tarp to, kad atrodo supakuota, ir kad ištvers dvylika valandų fūroje vibruojant. Klientas iš Kauno prieš metus suvyniojo porcelianą į laikraščius – atsidarius radome dulkių miglą vietoj lėkščių. Sutaupai šimtą eurų ant pakavimo, o prarandi tūkstantį. Mes naudojame dvigubas kartonines dėžes ir specialią juostą, kuri neatšoka šaltyje. Geriau investuoti į pakuotę nei į nervus vėliau.

Kiek laiko prieš persikraustymą reikia užsirašyti?

Idealu – dvi savaitės. Realybė? Žmonės dažnai skambina paskutinę akimirką. Būna, kad pirmadienį skambina, o trečiadienį jau turi raktais uždaryti duris Londone. Tada tai greitoji pagalba, ne standartas. Du mėnesiai – optimalu, savaitė – įmanoma, bet kaina kyla. Dar vienas dalykas – liepą ir rugpjūtį vežėjai knibžda kaip skruzdėlynuose, tada ir dvi savaitės gali nepakakti. Jei gali, kraustykis ne sezono metu. Bus pigiau ir ramiau. Aš pats liepos pradžioj dalį skambučių atmetu – nebespėju.

Kas vyks kelyje

Ar įmanoma pristatyti per 48 valandas, kaip žada kai kurie internete?

Teoriškai taip, praktiškai – aš skeptikas. Tuos „per dvi dienas" bannerius matau nuolat: dažnai pakrauna šiandien, atveža po savaitės. Akimirksnio greitis galimas tik be eilių pasienyje ir su dviguba vairuotojų pamaina. Realus daiktų pristatymas į Angliją su poilsio pertraukomis trunka trisdešimt–keturiasdešimt valandų. Dar muitinė, dar gedimai. Jei skamba per gerai, kad būtų tiesa, paprastai taip ir yra. Aš žadu 3–5 dienas ir neskraistau pažadais. Nenoriu raudonuoti prieš klientą.

Kodėl vieni važiuoja tiesiai, o kiti daro milijoną sustojimų?

Tiesioginis reisas – tai tik tavo daiktai. Brangu, bet greita. Dalinis krovinys – dar šešių klientų daiktai vienoje fūroje. Moki mažiau, bet lauki, kol kompanija surinks visus. Aš renkuosi tarpinį variantą: jei turi 5–7 dienas, dalinis krovinys – proto bokštas. Reikia rytoj – tik pilnas reisas. Daiktų pristatymas į Angliją daliniais kroviniais pigesnis, bet žmonės paskui piktinasi, kodėl vairuotojas suka per Olandiją. O gi todėl, kad ten kitas klientas laukia eilėje. Logistika.

Ar maža mašina ar fūra – ką pasirinkti mano atveju?

Kiek kubų turi? Keleri lagaminai ir dviratis – sprinteris užtenka. Visa virtuvė su buitine technika – jau fūros reikia. Kartais klientai sako „mažai", bet kai atvažiuoju, „mažai" pasirodo esąs tolimas giminystės ryšys su pilnu butu. Maža mašina manevringesnė siaurose Londono gatvėse, fūra efektyvesnė dideliems kroviniams. Jei abejoji, renkis fūros vietą. Geriau pusė tuščios nei spausti. Kartą teko važiuoti sėdint ant dėžės, nes netilpo – nugaros darbo nepamiršau.

Popieriai, kurių niekas nemėgsta

Ar reikia kažkokių dokumentų asmeniniams daiktams, ar tik sąrašo?

Dokumentų reikia, bet ne kosmoso lygio. Pakankamai užpildyti muitinės deklaraciją, turėti apytikslį sąrašą ir įrodymą, kad tai naudoti asmeniniai daiktai. Jei muitininkai pamato dvidešimt dulkių siurblių, pradeda kalbėti kita kalba. Reikia bilieto arba darbo sutarties, studijų Anglijoje įrodymo. Kitaip gali tekti mokėti PDV importui – skaudžiai. Visada nufotografuok dokumentus prieš atiduodamas. Pasitaiko, kad popieriai pasimeta pakeliui, o tu neturi kopijų. Tada prasideda barniai su muitine, kurių niekas nenori.

Kas jei muitininkai iškviečia patikrinimui – kiek tai užtruks?

Žinai ką, čia jau atvirai pasakysiu – nežinau iki galo, kaip ten su terminais, nes viskas priklauso nuo pareigūnų. Būna, kad praleidžia per pusdienį, būna, kad sulaiko parai dėl visiškų smulkmenų. Mačiau atvejį, kai patikrino dėl trijų dviračių – įtarė pardavimui, praradome dvi dienas. Daiktų pristatymas į Angliją per Doverį dažniausiai eina sklandžiau, mažesniuose uostuose gali stringti labiau. Svarbiausia – sąrašo tikslumas. Jei neatitinka, tikrinimas garantuotas. Ai, ir alkoholio nedėk atskirai – tai ten visada raudona vėliava muitinėje.

Ar galiu vežti maisto produktus, jei asmeniniam naudojimui?

Ne. Net nebandyk. Anglija – salų valstybė, jie į maistą žiūri kaip į potencialų biologinį pavojų. Šviežias maistas, mėsa, pieno produktai – visiškas stop. Kai kurios sausos uogienės gal ir praslystų, bet aš nepatariu rizikuoti. Kartą klientas bandė pravežti šviežių kiaušinių... geriau jau nupirksi Tesco. Atvirai kalbant, daiktų pristatymas į Angliją ir taip pakankamai sudėtingas, kam dar tempti sūdytą lašišą rūsyje? Pamiršk maistą, vežk daiktus. Jei labai reikia lietuviško skonio – siųsk per legalius siuntų kanalus.

Pinigai ir kur pataikyti ant apgaviko

Kodėl vieni vežėjai per pusę kainos siūlo – kokios ten paslaptys?

Tai vadinamieji „furgonėliai" – atvažiuoja su kaimyno mašina, pakrauna, pradingsta. Pigiai gauni tik tada, kai kas nors pamiršta įskaičiuoti draudimą, keltą arba degalus. Kai kurios įmonės specialiai duoda žemą kainą, o paskui „pamato" liftą, aukštą ar parkavimo bėdas. Buvęs kolega pažadėjo keturis šimtus, o paskui pareikalavo dar trijų šimtų grynais prie durų. Daiktų pristatymas į Angliją neturi kainuoti mažiau už degalų kainą. Jei skaičiai žemesni nei tavo telefono sąskaita – bėk kuo toliau. Aš duodu viską raštu punktais.

Ar dažnai būna paslėptų mokesčių, apie kuriuos niekas nepasako iš pradžių?

Dažnai ne iš blogos valios, o dėl nežinojimo. Vežėjas paprasčiausiai nepaminėjo, kad keltas neįskaičiuotas. Aš pats darau kitaip – duodu viską raštu, punkais. Ir vis tiek kartais klientas pamato antrą sąskaitą... ne, mes neprikolinėjam, bet būna, kad papildomi kilogramai prisideda, kai svoris neatitinka. Realybė tokia: pigiausias pasiūlymas retai kada būna galutinis. Yra posakis – jei pasirašai nepaklausęs apie muitus, pats kaltas. Skamba grubiai, bet taip apsaugau save nuo barnių. Perskaityk smulkųjį šriftą. Kartais ten gyvena piktas velnias.

Ar mano daiktai apsidraudžia automatiškai, ar reikia mokėti daugiau?

Dauguma rimtų vykdytojų turi CMR draudimą, bet jis labai ribotas. Aš sakau savo klientams – bazinis yra, bet jei veši senelės kristalų servizą vertinamą porą tūkstančių, geriau primokėti už pilną all-risk. Tai kainuoja apie 1–2 procentus nuo deklaruojamos vertės. Taip, papildomas kaštas. Taip, daugelis to nenori. Bet kai staigiai stabdo autostradoje prie Birmingamo ir dėžė krenta – nebe taip atrodo bereikalinga. Aš ne draudimo agentas (čia turbūt reikėtų įmokos patikslinimo), bet praktika rodo: kas sutaupo dešimt eurų, dažniausiai gauna nemigos naktis. Rimtos įmonės tai siūlo opcionu, neverčia.

Realybė, kai nukrypsta planas

Ar pasitaiko, kad daiktai pasiklysta – ir ką tada darot jūs?

Būna. Retai, bet būna. Prieš trejus metus viena dėžė su batais ir žieminiais paltai nukeliavo į Kopenhagą vietoj Londono. Nejuokauju. Klientas gavo penkias dėžes iš šešių, o šeštoje – kažkokio dano sportiniai bateliai. Logistika kartais pavaro linksmų per naktinius perkrovimus. Daiktų pristatymas į Angliją turi mazgų, kur etiketės gali nukristi ypač daliniuose kroviniuose. Mes radome per savaitę, parsisiuntėme atgal. Rimtos įmonės turi sekimo sistemas, bet žmogiška klaida visada kerta iš kampo. Aš buvau skolingas klientui butelį vyno. Ir atsiunčiau.

Kaip elgtis, jei vežėjas neatvažiuoja sutartu laiku?

Skambini ir nerviniesi. Toliau? Rimtai – pirmiausia skambini, ne rašai žinutę į feisbuką. Jei kompanija rimta, jie atsakys ir paaiškins vėlavimą. Kartais eilė pasienyje, kartais gedimas, o kartais jie tiesiog perkrovė kitą užsakymą ir tavo daiktai pasidarė antraeiliais. čia tavo teisė reikalauti kompensacijos pagal sutartį. Ko nereikėtų leisti – vilkite daiktus be jokio raštiško patvirtinimo. Tada vėlavimas bus mažiausia tavo problema. Aš savo klientams sakau: jei aš vėluoju be žodžio, skambinkite ir naktį. Aš pats taip atsiprašau.

Ar galima pakeisti pristatymo adresą, kai dėžės jau pakeliui?

Galima, bet brangu. Kai mašina yra kelyje, maršrutas dažnai optimizuotas milimetro tikslumu. Jeigu tu staiga persigalvoji ir nori ne į Croydoną, o į Mančesterį – vairuotojas turi permušti visą navigaciją. Dalinių krovinių atveju tai beveik neįmanoma be papildomo mokesčio. Pilno krovinio atveju – galima tartis. Buvę, kad klientas nusipirko butą paskutinę savaitę prieš atvykimą ir mes suko į Bristolį. Mokestis buvo šimtas penkiasdešimt svarų. Tai taip, galima, bet geriau apgalvoti iš anksto. Daiktų pristatymas į Angliją jau pakankamai chaotiškas, kam dar pridėti maršruto korekciją?

Pakavimas – čia viskas svarbiau, nei atrodo

Ar tikrai reikia burbulinės plėvelės, ar galiu į maišus suvyniot?

Gali maišus naudoti, jei veši metalines žarneles. Porcelianui – ne. Fūroje dažnai krenta temperatūra, kondensacija kaupiasi, o paprastas maišas neatlaiko smūgių ir praleidžia drėgmę. Aš pakuoju jau dešimt metų ir vis dar stebiuosi, kaip žmonės taupo tris eurus ant plėvelės. Trys eurai prieš penkiasdešimt eurų vertės vazą. Nebūk ta šeima, kuri atidaro dėžę Anglijoje ir randa kruopas vietoj stiklinių figūrėlių. Burblinė plėvelė amortizuoja labai gerai ir patogu užpildyti tarpus. Be to, popierius šlampa, o plėvelė ne. Investuok į saugumą.

Ką daryti su IKEA baldais – ar išardyti prieš krovą?

Taip, ir ne tik IKEA – bet visus modulinius baldus. Nesislėpsiu – daugelis transporto įmonių atsisako vežti nesuardytų spintų. Kodėl? Nes jos užima beprotiškai daug vietos, o tu moki už kubus. Klientas iš Panevėžio visą svetainę sudėjo į keturiasdešimt procentų mažesnę erdvę tik todėl, kad išardė stalviršius ir lentynas. IKEA dažnai naudoja ploną masonito plokštę, kuri kelionėje gali sutirpti net ir be smūgių. Daiktų pristatymas į Angliją prasideda dar Lietuvoje, kai naudoji atsuktuvą, o ne lauki stebuklo. Jei neturi laiko išardyti – sumokėsi už papildomus kubus. Kartais vežame nesuardytus, bet tada rizika tavo.

Ar skubus pristatymas visada kainuoja dvigubai?

Ne visada dvigubai, bet brangiau tikrai. Jei turiu mušti maršrutą specialiai tau – tas reisas turi būti vertas mano laiko. Jei tu negali laukti ir tau reikia rytoj – aš turiu atšaukti kitus planus arba samdyti antrą žmogų. Tai kainuoja. Dažnai skubus daiktų pristatymas į Angliją pakyla apie trisdešimt–šešiasdešimt procentų. Beje, skubumas kartais provokuoja klaidas. Kai viskas daroma bėgant, pakavime pasitaiko spragų. Net jei gali sau leisti, aš kartais patariu: geriau ramiai per keturias dienas nei skubotai per dvi. Išskyrus kai verslas arba dokumentai degina kišenes. Tada suprantu visiškai.

Anglijos ypatumai

Kokie ten iššūkiai su daugiabučių liftais Londone?

Ach, Londono liftai. Būna tokie maži, kad ne tik spinta, bet ir aš su savo kuprine netelpu. Senesniuose namuose West Ende liftai skirti tik dviračiams ir pirkiniams. Kartą vežėme sofą į penktą aukštą Brixtone, o liftas užsifiksuodavo tarp trečio ir ketvirto aukštų. Teko nešti. Jei gyveni aukštai – pasakyk iš anksto. Mes turime rampas ir ritinamus vežimėlius, bet jei laiptinė siaura kaip kibiras – viskas komplikuojasi. Anglijos daugiabučiai statyti XX amžiaus pradžioje, ne pagal šiuolaikinės fūros parametrus. Daiktų pristatymas į Angliją ten dažnai baigiasi ne iškrovimu, o strateginiu galvosūkiu su fizika. Po dešimties valandų vairavimo tai nebe taip juokinga.

Ar congestion charge krinta ant mano galvos kaip kliento?

Čia toks dalykas – jei pristatymas vyksta centralinėje Londono zonoje darbo dienomis, mokestis egzistuoja. Daugelis klientų to nežino. Tačiau jei samdai mane kaip privataus kliento perkraustymą, aš jau įskaičiuoju tai į kainą arba įspėju. Jei samdai pigiausią variantą be sutarties – gali būti, kad vairuotojas pareikalaus atsiskaityti grynais prie durų. Mokestis šiuo metu yra apie penkiolika svarų per dieną... ar gali būti šešiolika (palieku pačiam pasitikrinti, aš tiksliai nebeatnaujinu kas savaitę). Kai kurie vengia centro savaitgaliais, kai nemokamai. Bet realybė: mokestis mažas palyginus su kuru dabar, tik nemalonu, kai tampa staigmena.

Ar pristatymas į Anglijos kaimus skiriasi nuo didmiesčių?

Skiriasi kaip diena ir naktis. Londone – problemos su parkavimu, skubėjimas, greitis. Kaimuose, sakykim Kornvalyje ar Škotijos pasienyje – tave pasitinka žalias peizažas, bet keliai siauri kaip pas pasakų senelę. Fūra kartais neišsuka, tenka perkelinėti į mažesnę mašiną. Anglijos kaimo namuose adresai kartais be numerio, su pavadinimu: „The Old Mill Cottage". Google Maps ten kartais rodo pievas. Daiktų pristatymas į Angliją kaimo teritorijoje reikalauja tikslaus susisiekimo su gavėju. Telefonas būtinas, nes navigacija dažnai nusimeta. Aš mėgstu tuos reisus dėl oro, bet logistiškai tai ilgesnė diena nei Londone.

Kai jau atidarinėji dėžes

Radau sulaužytą daiktą – kieno tai atsakomybė?

Čia atsakymai būna įvairūs. Jei daiktas buvo supakuotas mūsų žmonių ir mes jį draudėme – mūsų bėda. Jei pats susidejai šonu ir neužpildei tuščios vietos, tada atsakomybė perskirstoma. Reali situacija: klientas įdėjo neįtvirtintą monitorių į dėžę su kilimėliais. Atidarė – ekrano funkcionalumas kaip moderniojoje mene. Nei mes, nei jis nelaimėjom. Aš visada sakau – fotografuok daiktus prieš pakrovimą. Rimtos įmonės pasirašo aktą, jei daiktas jau turi defektų. Daiktų pristatymas į Angliją yra pasitikėjimo reikalas, bet raštiškas įrašas padeda išvengti draugystės pabaigos. Nekenčiu šių pokalbių, bet jie būtini.

Ar galima palikti daiktus pas jus saugykloje, jei namai dar neparuošti?

Taip, mes turime trumpalaikio sandėliavimo galimybes Vilniuje ir kartais Londone per partnerius. Kaina priklauso nuo kubų ir laiko – paprastai nuo penkiasdešimt eurų per savaitę už vidutinį kiekį. Būna taip, kad žmonės išskrenda anksčiau, o butas Anglijoje bus paruoštas tik po dviejų savaičių. Tada mes saugome, o paskiau pristatome. Svarbu – suderinti sandėlio sąlygas. Mūsiškis sausas, saugomas, bet jei kažkas drėgna užsipakavo, tai problema ne iš sauso sandėlio. Daiktų pristatymas į Angliją kartais turi tarpinę stotelę, kaip pauzę kvėpavimui. Aš tik patariu nedelsi ilgai, nes saugykla kainuoja, o žmonės pamiršta, ką paliko. Kartą radome kliento dviratį po dviejų mėnesių – pamiršo, kad savo.

Kaip jūs pats ieškotumėte vežėjo – Facebook, Google, ar draugų patarimų?

Oi, žinai, aš turbūt visų pirma paklausčiau to draugo, kuris jau praėjo tą kelią. Ne dėl to, kad Google blogai – ten visi gražūs, bet ne visi tikri. Facebook grupėse „Lietuviai Londone" pilna rekomendacijų, tačiau ten irgi yra savo žvaigždžių, kurie rašo patys sau atsiliepimus. Aš ieškočiau įmonės, kuri man pirmiausia užduoda klausimų, o ne tik sako kainą. Jei jie klausia – reiškia, skiria laiko. Daiktų pristatymas į Angliją nėra prekė iš eilinės lentynos, tai paslauga su žmonėmis. O jei visiškai neturiu pažįstamų – tada Google, bet žiūrėčiau ne į pirmą vietą, o į atsiliepimų specifiškumą. Ar rašo apie konkrečias situacijas, ar tik „puiku, rekomenduoju"?

Išvada

Taigi, daiktų pristatymas į Angliją yra daugiau nei taškas A ir taškas B. Tai planavimas, žmonių darbas ir šiek tiek sėkmės. Per tiek metų mačiau visko – ir tobulų perkraustymų, irvisiško farsų. Tikiu, kad tikslumas ir greitis įmanomi, bet tik kai viskas apgalvota. Nepasitikėk tais, kurie žada stebuklus per naktį. Ir jei abejoji – paklausk dviejų žmonių nuomonių prieš pasirašydamas. Sėkmės kraustantis. Nenusiteik tikslioms valandoms visada, bet gali pasitikėti rezultatu, jei dirbsi su žmonėmis, kurie žino, ką daro.