Daiktų gabenimas į Angliją mikroautobusais: kaip viskas vyksta realybėje

Jau kokių dvidešimt metų vežioju daiktus įvairiausias kryptis, o daiktų gabenimas į Angliją mikroautobusais – tas maršrutas, kurį pradėjau pirmas ir kurį žinau bene geriausiai. Žmonės dažnai man skambina įtampoj: kaip ten bus, kiek kainuos, ar baldai sulaužys, ar muitinė neužkibs. Bet pasakysiu atvirai – jei rankose turi normalų pervežėją ir elementarius pasiruošimo žingsnius, tai viskas daug paprasčiau, nei atrodo. Surinkau čia klausimus, kuriuos man užduoda nuolat, ir atsakau taip, lyg sėdėtumėm prie kavos. Jokių vadovėlių, tik tai, kas iš tiesų padeda nuvykti be rūpesčių.

Pirmas žingsniai – planavimas ir vietos rezervacija

Kiek iš anksto reikia užsakyti daiktų gabenimą į Angliją mikroautobusu? Ar savaitė užtenka?

Savaitė kartais užtenka, bet tik jei turėsi labai gerą derlių ir pataikysi į tuščią tarpsnį. Aš šiaip rekomenduoju bent dvi–tris savaites, ypač jei kalba eina apie liepos mėnesį ar šventines dienas. Vieną kartą klientas paskambino penktadienį, norėjo važiuoti sekmadienį – nebuvo šansų, visi mikrobai buvo užimti. O jei esi lankstus su data, tai ir savaitė gali praeit. Svarbiausia – nepaskutinė minutė, tada ne tik brangiau, bet ir nervų kainuoja daugiau. Užsirezervuok iš anksto, ramiau bus.

Ar galiu tiesiog paskambint ir kitą dieną išvažiuot, ar čiut utopija visiška?

Utopija, bet pasitaiko. Yra tokių "tuščių maršrutų", kai vežėjas grįžta tuščias iš Londono ir gali pasiimt krovinį pakeliui. Tik čia reikia sekt... arba tiesiog paklaust. Aš asmenišk bandydavau padėt žmonėms net trumpam užsakymui, bet dabar su muitinėmis po Brexit viskas truputį ilgiau stringa, tai net ir tušti reisai reikalauja dienos kitų pasiruošimui. Iškarto tikėtis greito varianto neverta, bet paskambint verta – jei netiks laikas, tai bent jau žinosi realią situaciją. Šiaip retai, bet būna, kad pataikai į tą laisvą langą.

Kaip man žinot, kokio dydžio mikroautobusą man reikia? Aš ten visiškai žalias.

Pasakai, ką veši – baldų komplektas iš vieno kambario, dviejų, ar viso buto. Aš tada pasiūlau: arba atvažiuoju apžiūrėt nemokamai, arba darom vaizdo skambutį. Būna, klientas sako: "man tik dėžių dvidešimt", o atvažiavus paaiškėja, kad dar ir sofa, ir šaldytuvas. Tai realiai – jei abejoji, rinkis didesnį auto. Mikroautobusai būna 8, 12, 15 kubinių metrų. Kartais pigiau nei du maži yra vienas didesnis, tik reik atsižvelgt į tai, ar ten aišku kur statyt Londone – dideli furgonai kai kur nepasigamina. Dar vienas dalykas – aukštis kai kuriose gatvėse ribotas, tai centrui gali reikėti sumanumo.

O jei aš dar svarsčiau keltis, bet nežinau tikslios datos – ar verta kreiptis dabar?

Žinoma, geriau jau per anksti nei per vėlai. Aš pats dažnai kalbuosi su žmonėmis, kurie persikraustys po mėnesio ar trijų – užsifiksuojam apytikslę savaitę (ta prasme, užsirašom – supranti, įtraukiam į grafiką) ir viskas. Jei planas pasikeičia, nieko tokio, atšauki arba perkeli. Blogiausiu atveju tiesiog žinai kainą ir procesą. Be to, per tą laiką gali pamažu supakuot, nereiks skubot visko daryt per naktį. Kaip Jonas, kuris per tris savaites supakavo laboratoriškai, su etiketėmis ant kiekvienos dėžės – atvažiavus tereikėjo kraut. Tai ir tau patarčiau.

Kainos, terminai ir visokie niuansai

Kiek maždaug kainuoja daiktų gabenimas į Angliją mikroautobusais? Noriu realaus skaičiaus, ne "nuo-trys-eurai".

Nu, žiūrėk, jei vežame pilnų devynių kubų krovinį iš Vilniaus į Londoną, tai svyruoja nuo septynių šimtų iki tūkstančio eurų, priklauso nuo sezono. Daliniai kroviniai pigiau – gal du–trys šimtai, jei tilsi į likusį kampą. Tik šitam reikia tiksliai žinot apimtį. Kartais lygina su siuntomis, bet čia visai kas kita – daiktai važiuoja tiesiai, neperkraunami. Perkraustymo paslaugos Anglijai link brangiau nei furgonas, bet gauni kompleksą. Aišku, centre su dideliu mikroautobusu dar prisideda parkingas – apie tai tartis iš anksto.

Ar kaina priklauso nuo to, ar važiuoju pats su daiktais, ar tik siunčiu krovinį?

Vairuotojai ne veža keleivius, jei čia apie tai – mikroautobusai registruoti kroviniams, ne keleiviams. Bet gali važiuot kaip "ekspeditorius", jei turi vizą ir dokumentus tvarkingus. Dažniausiai kaina nuo to nesikeičia – mums svarbus kubatūra ir maršrutas. Taip, kad jei galvoji, kad pats važiuodamas sutaupysi, tai ne, taip neveikia. Kartais net atvirkščiai, nes reikia derint tavo laiką su vairuotojo grafiku. Aš šiaip mieliau vežu be keleivių – mažiau atsakomybių, nebereikia galvot ar kažkas viską suprato angliškai muitinėj. Bet jei labai nori – galima tartis atskirai.

Ar sezonas didina kainą? Vasarą, pavyzdžiui, brangiau?

Tai taip, rugsėjo pradžia ir visas birželis–liepa – auksas mums. Studentai, šeimos, visi tuo pačiu metu. Tada ir kainos pašoka, nes paklausa milžiniška. Žiemą, ypač sausio–vasario mėnesiais, gali gauti tikrai gerą pasiūlymą, kartais net ketvirtadaliu pigiau. Aš patarčiau, jei gali rinktis – kraustykis kovą ar spalį. Būna, žmonės galvoja, kad čia kaip oro linijos, kainos keičiasi kasdien. Ne, čia stabiliau, bet sezonas tikrai lemia. Vienais metais net turėjom eilę į ateinančius du mėnesius. Tai tokiais laikais ir aš pasimetu – nebežinau, ką pirma pasiimt. Ir klientai pyksta, kad negaliu, bet ką padarysi – mašinų tiek neturim.

O jei man reikia, kad daiktai būtų Londone per dvi dienas – tai realu?

Realu, jei važiuojame tiesiogiai ir be sustojimų. Iš Lietuvos iki Londono apie 2000 kilometrų, vairuotojai keičiasi, bet mašina važiuoja. Tik reikia suprast – pervežimas į Angliją mikroautobusu nėra kaip taksi. Mes negalim vairuot be poilsio, reikia logistikos. Aš esu dėl tos staigios kelionės atsisakęs kelių užsakymų, nes tai reiškia ristis naktį, o tada daiktų saugumas krenta. Jei kas nors žada per parą – gal jie ir važiuos, bet tikėkis, kad arba kaina kosminė, arba... na, sakykim, vairuotojas nebus išsimiegojęs. Geriau trečią dieną saugiai nei antrą dieną pavojingai.

Ar yra kokių nors paslėptų mokesčių, apie kuriuos sužinau tik gavęs sąskaitą?

Pas normalius žmones – ne. Bet šitoj rinkoj pasitaiko visko. Aš pats dirbu su fiksuota kaina, kurią pasirašom iš anksto. Kartais prisideda keltų bilietai ar eurotunelis, jei važiuojame per Prancūziją, bet apie tai sakau dar prieš pakrovimą. Būna, blogos įmonės prideda "pakrovimo mokestį", "draudimo mokestį", "kuro dienos normą" – visokius paaiškinimus po fakto. Tai jei tavęs niekas neperspėjo apie papildomus eurus, o paskui pateikė sąskaitą su priemoka, tai pats kaltas, kad pasirinkai pigiausią skelbimą. Geriau brangiau, bet aiškiai. Sąžiningumas šitoj srityj sunkiai retenybę.

Krovimas, pakuotė ir ko geriau nevežti

Ar pervežėjas man padės supakuot daiktus, ar aš turiu viską daryt pats?

Aš asmeniškai nepuolu pakuot – mano darbas yra transportas. Bet jei matau, kad kažkas blogai suvyniota, tai perspėju. Kai kurios įmonės siūlo pakuotojus atskirai, bet tai kainuoja papildomai. Mano patarimas – pradėk rinkti dėžes iš parduotuvių bent prieš savaitę. Nepatinka ta netvarka, kai žmonės ryte išvažiavimui viską meta į maišus. Praeitą mėnesį vežiau vieną šeimą – baldai buvo be apsaugos, stalas atsibraižė. Aš dėl to kaltas? Techniškai ne, bet jausmas negeras. Pakuotė – tavo atsakomybė, nebent mokai extra. Tada ir skalbimo mašinos nestringa tarp maišų.

Ką daryt su buitine technika – ar reikia kažkaip specialiai paruošt šaldytuvą?

Šaldytuvą būtina atitirpint minimum parą prieš tai. Aš neseniai vežiau į Manchesterį – klientas lakstė su plaukų džiovintuvu tirpdinėdamas ledą ryte. Nieko gero, vanduo aptekėjo per kilimą. Dar gerai, kad nepaskendom kely. Kiti prietaisai – kaip skalbimo mašinos – reikia užfiksuot būgną, kad nesūktųsi. Televizorių geriausiai vežti originalioj dėžėj, jei dar yra. Jei ne – bent apsaugok kampučius. Mikrobų gabenime technika dažnai kenčia ne nuo duobių, o nuo netinkamo pritvirtinimo. Įtvirtink taip, kad nenuslystų per stabdymą. Kartais net ir porcija putų plėvelės pagelbėja labiau nei didelis mikroautobusas.

Ar galiu vežt augalus? Ten turiu tokių fikusų, kuriuos labai myliu, bet gal čia kvaila klausinėt.

Ne, ne kvaila – aš irgi myliu savo žmonos augalus, nors jie ir pakišę koją kartais. Tik reikia žinot – Anglija turi savo taisykles dėl augalų įvežimo. Po Brexit dar griežčiau. Mažų kambarinių dar galima "prastumt" kaip asmeninius daiktus, bet didelių medžių – ne. Žemė taip pat problematiška. Aš patarčiau: jei tai tavo vaikystės fikusas, geriau atiduok kaimynei. Nebus vertas muitinės galvos skausmo. O jei tik du paparčiai – supakuok atvirai, kad matytųsi, kad ne kažkas pavojingo, ir varyk. Dėl gėlių žemės jau teko aiškintis su pasieniečiais – nepatartina.

Kaip žinot, ar daiktai tilps? Aš bijau, kad sutart dėl vieno mikroautobuso, o paskui paaiškės, kad reikia dviejų.

Būtent todėl aš ir sakau – apžiūra prieš tai. Jei gyveni kaime prie Ukmergės, o reikia važiuot – darom nuotraukų mainus. Aš dažnai paprašau pasižiūrėt į visus keturis kampus kambario. Jeigu ten spintų siena ir dar sofų gausa – aišku, kad vienu mikroautobusu neprasisi. Nuo tos situacijos yra tik vienas būdas apsisaugot – sąžiningumas. Nepatogu man atvažiavus sakyti, kad reikia antros mašinos, bet dar nepatogiau bus tau, kai paaiškės, kad daiktų liko pusė. Geriau iš karto du. Juk Londone viena mašina jau ir taip yra iššūkis.

Ar man reikia drausti daiktus atskirai, ar tai įskaičiuota į kainą?

Dažniausiai aš siūlau pasidomėt draudimu, kai krovinio vertė viršija kelis tūkstančius eurų. Standartinė atsakomybė, kurią mes turim CMR – ji dengia, bet limituota. Yra toks... kaip čia pasakius... CMR konvencijos limitas, dažnai apie 10 eurų už kilogramą, kas realiai mažai. Jei veži antikvarinę komodą, kuri verta penkių tūkstančių, papildomas draudimas – būtinas. Aš pats dirbu su draudimo brokeriu, sutvarkom per kelias dienas. Nemokėk už orą, bet ir nebuk naivus, kad jei kas nutiks, gausi pilną kompensaciją automatiškai. Taip neveikia. Yra tekę matyti, kaip žmonės nusivilia, kai sužino, kad limitas mažas.

Muitinė, dokumentai ir Brexit realybė

Ar dabar, po Brexit, reikia papildomų dokumentų daiktams vežt į Angliją?

Taip, reikia. Dabar tai jau trečioji šalis. Jei perkraustymas asmeninis – reikia pildyti sąrašą apie daiktus, kartais muitinės deklaraciją. Aš padedu pildyti, bet turėk pasą ir nuomos sutartį naujame būste Anglijoj. Būna, žmonės atvažiuoja be adreso ir tada muitinėje prikibinėja – o kur jūs gyvensit? Jei pilnas mikroautobusas komercinių daiktų, ten jau kitos procedūros ir biurokratijos, bet čia ne tavo atvejis. Asmeniniai daiktai paprastai neapmuitinami, bet dokumentacija privaloma. Be to, viskas turi būti suprantamai aprašyta, nes muitininkas skaito angliškai. Kartais prašo ir pakvietimo laiško – ne visada, bet būk pasiruošęs.

Kas ten su muitais? Ar mano naudoti baldai bus apmuitinami kaip nauji?

Asmeniniam būdui – jei naudoti daugiau nei pusę metų ir ne nauji pirkti – muitų neturi būt. Bet... turi įrodyti. Nuotraukos senojo buto, pirkimo čekiai, jei yra. Aš mačiau atvejį, kai Londone muitininkas įtarė, kad sofa per daug gera, norėjo vertinti kaip naują. Klientas neturėjo dokumentų, teko aiškintis valandą. Tai jei turi brangių baldų, pasiruošk įrodymų. Paprastai praeini kaip vėjas, bet yra tokių dienų... Ypač penktadieniais, kai jie nori padaryti įspūdį viršininkui. Žmonės, ką padarysi. Tiesiog nepiktnaudžiauk sistema ir viskas bus gerai.

Ar reikia kokių sąrašų ar čekių baldams, kuriuos vežu?

Sąrašas – taip, privalomas. Čekiai – nebūtinai, bet jei daiktas atrodo naujas ir brangus, geriau turėt. Aš sakau klientams: parašyk sąrašą lietuviškai, aš padėsiu išversti į anglų. Nereikia cent po cento, bet apytiksliai – sofa, stalas, dvidešimt dėžių su knygomis. Vieną kartą klientas parašė "dėžės", o viduj – dviračiai. Muitininkas atsidarė, pažiūrėjo, pakėlė antakį. Formaliai nieko blogo, bet jei taip bus su nauju televizoriumi be čeko – gali prisikabint. Sąžiningumas vėlgi – geriausia politika. Aš padedu tvarkyt popierius, bet turinys – tavo atsakomybė. Ir nepamiršk, kad suklastotas sąrašas gali baigtis bauda – tai jau rimta.

Ar gali muitinė atidaryt dėžes ir patikrint, kas viduje?

Gali ir atidarinės. Ne visada, bet teisę tai daryti turi be jokių problemų. Todėl aš ir sakau – nekišk į dėžes, kuriose rašo "buitis", o viduj – keturiasdešimt pakelių cigarečių. Tai klasikinė klaida. Aš esu matęs, kaip dėl to žmonės lieka be daiktų ir dar baudas gauna. Tavo asmeninis mikroautobusas per muitinę eina kaip krovinys, ne kaip lagaminas. Atidarė, pamatė – jei neatitinka sąrašo, prasideda. Pakuotė turi atitikt turinį, taškas.

Ką daryt, jei mano daiktai sulaikomi muitinėj? Ar tai mano galas?

Nėra tai galas, bet nervų pakutenimas garantuotas. Paprastai sulaiko tik tada, jei trūksta popierių, arba radinys įtartinas. Tada tu arba važiuoji ten pats, arba įgalioji mus. Mes aiškinamės, pristatom trūkstamus dokumentus. Aš tiksliai nežinau, kaip ten kurioje Anglijos muitinėj susideda tų palikimų eilė – priklauso nuo posto. Kartais per kelias valandas paleidžia, kartais kitą dieną. Geriausias būdas to išvengt – tvarkingas sąrašas ir nieko draudžiama. Po tokių istorijų aš visada sakau: geriau pakartotinai perskaityt sąrašą, nei poto aiškintis su uniformuotais. Uniformuoti žmonės muitinėj kartais būna ir supratingi, bet nesitikink to.

Kas realiai nutinka kelyje ir kaip išvengti bėdų

Ar pervežėjai dažnai vėluoja? Bijau, kad mano nuomos laikas Londone sutaps su kažkuo blogu.

Vėlavimai pasitaiko – orai, gedimai, kamščiai prie Calais keltų. Aš pavyzdžiui praeitą žiemą užstrigau sniege belgų pasienyje šešiolikai valandų. Klientas Londone laukė, bet jis žinojo – aš paskambinau iš karto, nieko neslėpiau. Problema su blogais vežėjais yra ta, kad jie neperskambina, tiesiog neatvažiuoja tą dieną. Aš stengiuosi visada informuot iš anksto. Planuokis lankstumą – jei gyvenamuosius adresus gali sutikt nedarbo dieną, tau bus ramiau. Bet taip, transportas – tai ne raketų mokslas, bet ir ne metro grafikas. Kiekviena valanda kelyje nuspėjama tik apytikriai.

Ką daryt, jei pervežimas į Angliją mikroautobusais atidėtas dėl mano kaltės – aš nepakavau laiku?

Na, čia blogiausia vieta būt. Jei mašina jau stovi kieme ir mes laukiame, o tu lakstai su plėvele – tai kainuoja papildomai laiko mokestį. Jei atidėti prieš dieną – dar galima kažką sukt, bet mašinos tos pačios dienos nepasikeis. Kartais aš surandu kitą laisvą maršrutą po kelių dienų, bet aš nesu stebukladarys. Būna, kad klientas apsimeta, jog viskas supakuota, o paskui pagalvoju... gal jie galvoja, kad aš nematau to netvarkos antrame aukšte? Matau. Ir geriau pasakyti tiesiai – pakrausiu tik tai, kas paruošta. Jokių šansų improvizuot, kai aš turiu dar du sustojimus Peterborough.

Ar tikrai saugu vežt viską mikroautobusu, ar geriau rinktis krovininį furgoną?

Saugumas priklauso ne nuo mašinos markės, o nuo vairuotojo rankų ir kaip sutvirtinta. Mikroautobusai dažnai kompaktiškesni, lengviau manevruoja siauruose Londono gatvelėse, kur didelis furgonas nepasilenks. Jei krovinys nesusideda iš pianino ir keturių spintų – mikroautobusas idealus. Bet jei tikrai daug – geriau furgonas, nes perkrauta mašina yra pavojinga. Aš prieš kiekvieną reisą pasveriu akimis, ar neperkrauta. Būna, žmonės nori sutaupyt ant vienos mašinos, prigrūda viršų, ir tada stabdymo kelias pasidaro ilgesnis nei mano... na, ilgesnis nei reikia. Nežaidžiam su saugumu. Geriau du saugūs reisai nei vienas rizikingas.

Kaip atpažint blogą pervežimo įmonę, kad neapsigaut? Nes girdėjau visokių istorijų.

Girdėjai, nes jų daug. Raudona vėliava – jei kaina stebina maža, o įmonė neturi net normalios svetainės, tik skelbimą su telefono numeriu. Jei nereikalauja jokios sutarties – bėk. Aš šitam versle mačiau, kaip žmonės sumoka avansą, o mašina neatvažiuoja niekada. Būna, kad pasiima daiktus ir "dingsta" kelyje, tada prašo dar pinigų, kad grąžint. Tai ne anekdotai, tai realybė. Normalus pervežėjas visada turi CMR draudimą, tvarkingą auto, sutartį ir kvitą. Jei bendrauji su kaimynu Vardu, kuris "tik šį kartą užsidegė" – rizika tavo. Nepirk katės maiše, kai kalba eina apie visus tavo baldus.

O jei aš persigalvoju ir noriu dar kažką įmest paskutinį vakarą prieš išvykstant?

Skambink. Kartais įmanoma. Kartais ne. Jei mes jau suskaičiavome kubatūrą ir viskas tilpo kaip dėlionė, tada papildomas krepšys gali reikšti, kad kažkas netilps.