Anglijos logistika mikroautobusais: kodėl tai vis dar geriausias sprendimas jums

Dvidešimt ketverius metus vežioju daiktus tarp Lietuvos ir Anglijos. Mačiau, kaip didžiuosiuose vilkikuose kroviniai dingdavo muitinėse savaitėmis, o jūrų konteineriai aikštelėse gulėdavo ilgiau nei manydavome. Mikroautobusas – štai kas iš tiesų veikia, kai reikia greitai, be kabliuko ir tiesiai iki durų. Anglijos logistika mikroautobusais nėra tik eilinis pervežimas; tai praktiškai vienintelė išeitis, kai turi vidutinį kiekį daiktų, o laiko – kaip visada – per mažai. Paaiškinsiu paprastai, kaip viskas yra, nes man atrodo, kad žmonės išsigąsta visiškai be reikalo.

Kainos, laikas ir kaip čia viskas sukasi

Kiek kainuoja pervežimas mikroautobusu iš Lietuvos į Londoną?

Žiūrėk, kainą labiausiai lemia kiekis ir atstumas. Jeigu turi dviejų kambarių buto daiktus – baldus, dėžes, virtuvės techniką – maždaug dvidešimt kubinių metrų, tai realiai suma svyruoja nuo aštuonių šimtų iki tūkstančio dviejų šimtų eurų. Kiek mažiau, jei daliniesi mikroautobusu su kitu klientu. Kartais žmonės bando sutaupyti ir veža tik dėžes, tada kaina gali nusileisti iki keturių penkių šimtų. Bet va, jei gyveni Škotijoje, o ne Londone, priemoka bus, logiška. (pataisymas – na, ne visada, bet devyniasdešimt procentų vežėjų papildomai skaičiuoja.) Svarbiausia – niekada nemokėk visos sumos prieš pakraunant.

Ar tikrai mikroautobusas pigiau nei didelis vilkikas?

Čia toks dalykas. Vilkikas ekonomiškas, kai turi pilną konteinerį – trisdešimt penkis kubus ar daugiau. Bet jei tavo daiktai užima pusę to tūrio, vilkiko vežėjas tavo krovinį sukiša į sandėlį Vokietijoje ir gali laukti savaitę, kol susidarys pilnas krovinys. Mikroautobusas juda kitu principu. Tu moki už konkrečią vietą arba visą mašiną, o jis važiuoja – iškart. Be to, didieji vilkikai negali įsukti į siauras Londono gatves, ten kur aukštis ribojamas. Mes su kiek didesniu Sprinteriu prisėlinam iki pat laiptinės. Tai lyg naminis pyragas prieš fabrikinį – abu sotūs, bet skonis kitas.

Kaip greitai mano daiktai bus Anglijoje?

Viskas labai paprasta. Iš Lietuvos į Londoną – maždaug dvi tris dienos kelyje, jei orai geri ir krovinys supakuotas. Kartais pasitaiko vilkikų eilės Kalais ar Doverio uoste, bet su mikroautobusu dažnai būna greičiau, nes kai kurie persiunčia per Eurotunelį ar keltą kaip keleivinį automobilį. Tikrai ne kaip vilkikas. Vieną kartą važiavom per Prancūziją lietui lyjant kaip iš kibiro, teko sustoti Lilio apylinkėse pailsėti. Klientas panikavo, bet daiktai vistiek pasiekė Londoną per tris su puse dienos. Retai kuriam nors reikia skubiau nei per savaitę, tiesą sakant.

Už kiek laiko reikia užsakyti pervežimą?

Na, jei turi laiko ir gali laukti, užtenka savaitės dvių. Bet jei tau reikia pervežimo po trijų dienų – gali nebūti vietos. Ypač ateinantį penktadienį ar prieš didžiąsias šventes, kai visi staiga prisimena, kad reikia nuvežti kūdikio lovytę į Birmingemą. Geriausia skambint likus dviem savaitėm, bet suprantu, gyvenimas nesuglūsta pagal grafiką. Būna, kad paskambina penktadienio vakarą, o aš turiu rasti vietą antradieniui. Kartais pavyksta, kartais ne. Tiesiog – kuo anksčiau, tuo ramiau tau pačiam, o man irgi lengviau planuotis maršrutus tarp Vilniaus ir Anglijos.

Ar kaina skiriasi, jeigu kraunu iš kaimo, o ne iš Vilniaus?

Skiriasi, bet ne drastiškai. Jeigu tu gyveni dvidešimt kilometrų nuo Panevėžio, o ne sostinėje – vežėjas turi nuvažiuoti iki tavęs. Benzinas, laikas, vairuotojo valandos. Tai paprastai į kainą įmetama penkiasdešimt ar šimtas eurų priklauso nuo atstumo. Bet žinai ką, kartais net pigiau iš Kauno nei iš Vilniaus, jeigu tuo metu pagal maršrutą mašina važiuoja pro ten. Aš asmeniškai mėgstu užsukti per Jonavą, nes ten eismas ramus, nepalyginsi su Vilniaus spūstim perpildytom gatvėm. Nu, bet čia jau mano asmeninė silpnybė, kurią įtraukiu tik jei laikas leidžia.

Kas darosi pervežimo metu

Kas konkrečiai veža mano daiktus?

Tas pats žmogus, su kuriuo kalbėjai telefonu, arba jo kompanijos vairuotojas. Retai kada čia būna didelė korporacija, paprastai tai du trys bičai, kurie pažįsta kelią iš Vilniaus į Londoną miegodami. Jie patys pakrauna, jie patys iškrauna. Kartais tai porūšis – vyras ir žmona, dirbantis kartu. Taip buvo prieš penkerius metus, kai vežiojo daiktus toks Petras iš Marijampolės; jo žmona tikrindavo sąrašus, o jis vairuodavo. Dabar jau pensijoje, geras žmogus buvo. Būna, kad samdo pagalbinių, bet ant didžiųjų perkraustymų. Mikroautobuse dažniausiai vienas vairuotojas ir vienas pagalbininkas, jei daiktų daugiau nei įprastai.

Ar daiktai važiuoja tiesiai iš taško A į tašką B?

Jeigu užsisakei pilną krovinį – taip, beveik tiesiai. Aišku, pernakvoja kelyje, nes negali be miego. Bet jei dalinis krovinys, gali būti, kad įbėgsi paimti stalo iš kito kliento Klaipėdoje ar paliksi spintelę pas kažką Bristolyje. Tai standartiškai. Žmonės kartais galvoja, kad mikroautobusas skries kaip ambulancė tiesiai pas juos. Ne, būna sustojimų. Bet, palyginti su vilkikais, čia daug greičiau. Vieną kartą vežiau trijų šeimų daiktus vienu reisu; visi žinojo, kad bus du sustojimai, ir viskas praėjo sklandžiai. Aišku, kai kas nepasakoja, kad bus daugiau sustojimų, tai blogai ir sukelia konfliktų.

Kaip supakuoti baldus, kad jie neįgriūtų?

Antraštės čia neturiu – tiesiog dėžės, lipni plėvelė ir antklodės. Rimtai. Jei veši šaldytuvą, jis turi būti išplautas ir be durų atsukimų, kurios gali atsidaryt kelyje. Kratyklų nereikia – reikia fiksuoti taškus. Mes vežam antkilodžiais ir diržais, bet jei tavo baldas jau atsargiai suvyniotas į kamščinę plėvelę, šansai, kad atsiras įbrėžimas – minimalūs. Prisimenu, vežiau stiklinį vitrinos stiklą be pakavimo... ne, geriau neprisiminsiu, klientas sakė "o jis tvirtas", o atsidūrė plyš. Nepatogu, bet taip buvo. Pakuotė – tavo draugas, nors daug kas taupo ant jos ir paskui stebisi.

Ką daryti, jei kurjeris vėluoja?

Pirmiausia – kvepuoji. Kelias tarp Lietuvos ir Anglijos nėra kaip į darbą per Ozo parką. Gali būti avarija, sniegas Alpėse arba tiesiog vairuotojas užmigo prie vairo (tau negresia, bet ilgi vakarai taip jau būna). Skambink vežėjui, ne tik vairuotojui, nes vairuotojas gali nematyti skambučio vairuodamas. Jei vėlavimas – parą ar daugiau – turi teisę klausti kompensacijos, bet tik jei tai buvo sutarta raštu. Būna, kad mano kolegos praranda klientus dėl dviejų valandų vėlavimo. Kiti supratingesni. Praktiškai svarbu turėti realius lūkesčius: mikroautobusas nėra raketa, o kelias – ne visada draugiškas.

Ar galiu patys padėti krautis?

Gali, ir dažnai net padeda. Ypač jei daiktai sunkūs, o krepšiai – dideli. Bet žinok, jei tu padedi, o kažkas susižeidžia, draudimas gali sugalvoti problemų. Aš asmeniškai leidžiu klientams padėt su nestorais daiktais, bet jeigu pianinas – nenoriu rizikuot. Be to, jei mikroautobusas stovi Londone centre su atidaromais durimis, ten spėlioji kur kas minutę – vietiniai gyventojai nemėgsta užimti šaligatvių. Kartais padedam per aštuonias minutes iškrauti viską, nes antraip atvažiuoja policija. Tai taip, padėk, bet per daug nesispardyk, palik profesionalams pavojingus daiktus ir nekišk rankų ten, kur muselė kanda.

Popieriai, muitai ir Brexit

Ar reikia muitinės dokumentų siunčiant daiktus į Angliją?

Čia po Brexit viskas pasikeitė. Dabar siunčiant daiktus į Jungtinę Karalystę reikia bent jau pakuočių sąrašo anglų kalba, dažnai ir C88 formų arba T1. Jei tai asmeniniai daiktai perkraustymui, galioja tam tikros lengvatos, bet turi įrodyti, kad gyvensi ten arba ten jau gyveni. Klientai dažnai sako "o tai gi mano senelės servizas, kam rašyt vertę" – reikia, drauge, reikia. Muitinėje pareigūnai gali atidaryti ir tikrinti. Būna, kad neatidaro mėnesiais, bet gali. Geriausia paruošti sąrašą su apytikslėmis vertėmis, nurodyti "used household goods", tada mažiau galvosūkių abiem pusėm. Tai vienas iš tų dalykų, kurių niekas nemėgsta, bet privalo būti tvarkinga.

Kokia siuntos vertė ir kaip ją deklaruoti?

Nenurodinėk sumelės "vienas euras", nes muitininkai nekvaili. Rašyk realias, nudėvėtas vertes. Jei sofa pirkta už tūkstantį prieš penkerius metus, šiandien tai gal trys šimtai. Kai kurie vežėjai padeda pildyti tas deklaracijas, kiti sako "pasidaryk pats". Aš paprastai padedu, nes matau, kad žmonės susimaišo ir užrašo "donation" viskam. Tada muitinė sustoja ir prasideda ilgi paaiškinimai. Jeigu nežinai, kokia vertė, pažiūrėk į antrinę rinką Vinted ar Ebay – ten vizualiai gali suprasti, ką turi. Svarbu, kad sąrašas būtų sąžiningas, nebūtinai centas į centrą, bet logiškas ir kad nebūtų bandymų apgauti sistemą.

Ar galiu vežti maisto produktus į UK?

Ne. Na, gerai, šokoladuką ar arbatos pakelį – dar praleis, bet mėsa, pieno produktai, medus – tai tabu. Po Brexit UK pasidarė griežtesni nei mums atrodo. Aš mačiau, kaip pasienietis išėmė visą šaldymo dėžę su lašiniais ir tiesiog metė į konteinerį. Klientas verkė. Žinok, reikalavimai dėl gyvūninės kilmės produktų ten tikrai kieti. Kartais, jeigu tai lietuviškas sūris dovanai, mažai tikėtina, kad praslys. Geriau neimti. Šiaip aš ne pavyzdys muitinės policijai, bet man rodos šitą reikia patikrinti, nes taisyklės keičiasi. Kitaip tariant – valgyk daiktus čia, o ten nusipirk naujų, jei jau taip norisi.

Kas yra T1 dokumentas ir ar man to reikia?

T1 – tai tranzito dokumentas, kai krovinys keliauja per ES teritoriją, bet galutinis tikslas – ne ES. Kaip kad Lietuva – Prancūzija – Anglija. Jis reikalingas tam, kad muitinė žinotų, jog tavo daiktai neišparduodami Paryžiuje kelyje. Ar tau jo reikia asmeniškai? Ne, jeigu naudojiesi normaliu vežėju – jis tvarko. Bet jeigu veži pats nuomotu mikroautobusu, turi pasirūpinti pats arba samdyti muitinės brokerį. Kaina tokiam dokumentui – nuo šimto iki dviejų šimtų eurų. Kartais lenkai ir latviai tvarko pigiau, kartais brangiau. Nereikia to bijoti, bet reikia žinoti, kad tai egzistuoja ir tai yra dalis logistikos tarp Lietuvos ir Anglijos.

Ar mano siunta tikrins pasienyje?

Gali patikrinti, gali ne. Statistiškai tikrina maždaug vieną iš dvidešimties, jei viskas tvarkinga išorei. Bet jei mikroautobusas persikrautęs, vairuotojas pavargęs arba popieriai netvarkingi – tikimybė šokteli. Būna, kad Kalais ar Doverio muitinėje prašo atidaryti duris, peržvelgia dėžes. Kartais matuoja bendrą svorį. Aš stengiuosi, kad svoris atitiktų techninę charakteristiką, nes jei perkrauta – bauda, ir gali išsiųsti atgal. Realioji patirtis tokia: jei su vežėju viskas aišku, jis ramus ir pažįsta kelią, muitinė praleidžia greičiau nei tu eilės prie kavos. O jei pirmą kartą veža... gali užtrukti valandomis dėl smulkmenų.

Realios problemos ir kaip jas atpažinti

Ką daryti, jei vežėjas paprašo visą sumą prieš tai, nepakraudamas?

Tai yra raudona vėliava. Neišsiduok. Normalūs vežėjai ima avansą – dešimt, dvidešimt, kartais trisdešimt procentų, o likutį atsiskaito kai pasikrauna arba kai pristato. Jeigu bičiulis telefone grasina, kad jei dabar nepervesi visų pinigų, vietos nebus, tikėtina, kad jis arba visai neturi mašinos, arba pridavinėja tą vietą trims klientams vienu metu. Aš pažįstu tokius "maklerius", kurie gyvena iš avansų. Vieną kartą klientui pervedus visą sumą į priekį – rytojaus dieną telefonas jau nebeveikia. Būk protingas. Pinigai turi eiti sinchroniškai su paslauga, o mikroautobusais vykstantys sąžiningi vežėjai to ir laikosi.

Ar būna, kad daiktai dingsta tarpu?

Tiksliai "dingti" – reiškia, vagiama. Būna. Ypač jei pervežimas vyksta per trečias rankas: tu – brokeris – didelė įmonė – kažkoks samdinys. Mikroautobusuose, kur viską veža vienas žmogus tiesiogiai, tikimybė mažesnė. Bet prisimenu atvejį prieš kokią dešimt metų, kai vairuotojas Prancūzijoje paliko mašiną aikštelėje, o ryte dingo dvi dėžės su elektriniais įrankiais. Vairuotojas pats skambino policijai. Taip, buvo nemalonu. Ką daryti? Turėti sąrašą su daiktų nuotraukom, vertingiausius daiktus apdrausti. Ir nepasitikėk ofisais, kurie žada auksą ant lendraisčių, o realiai neturi net savo mikroautobuso. Patikrink registraciją vežėjo, jei abejoji.

Kodėl kai kurios įmonės žada per 2 dienas, bet veža savaitę?

Žmonės gi mėgsta girdėti tai, ką nori girdėti. Sakai "per dvi dienas" – klientas pasirašo. Paskui paaiškėja, kad reikia dar surinkti du krovinius Kaune ir vieną Varšuvoje, o paskui dar keltą. Ir tik tada Anglija. Klientas sėdi be daiktų savaitę, o vežėjas vengia skambučių. Tai paprasčiausias overselling. Aš asmeniškai sakau realius terminus: jei galiu per tris dienas – sakau trys. Jeigu reikia penkių – sakau penkios. Kartais prarandu klientą dėl to, kad kaimynas pažadėjo greičiau. Bet po mėnesio tas pats kaimyninis klientas skambina mano numeriu, nes jo daiktai kažkur paklydo. Šitoj srityj sąžiningumas ilgainiui visada nugali greitą melą, ypač kai kalba apie krovinius į UK.

Baldas atvažiavo subraižytas – ar čia jau viskas, pinigai į balą?

Nebūtinai, bet reikia veikti greitai. Kai atsikrauna, turi apžiūrėt krovinį akis į akį su vežėju, kol jis neišvažiavo. Jei pamatai įbrėžimą ar įlenkimą – užfiksuok nuotraukoje, tegu vairuotojas pasirašo ant aktuko. Jeigu jis atsisako pasirašyti, jau blogas ženklas. Viskas priklauso nuo sutarties. Jei baldo vertė nedidelė, dažniausiai susitariama dėl dalinės kompensacijos. Jei didelė – draudimas. Bet žinai ką, devyniasdešimt devyni procentai žmonių nepasiima jokio draudimo, nes "taip neatsitiks man". Ir tada pykstasi, kad vežėjas blogas. Ne, drauge, tai ir tavo atsakomybė apdrausti vertę, jei ji didelė. Selekcija būna abipusė ir tai reikia suprasti iš anksto.

Kas jei mikroautobusas laužysi kelyje?

Taip, nutinka. Prieš ketverius metus turėjom atvejį – sankaba šoko prie Liuksemburgo, mašina stovėjo trylika valandų. Ką padarėm? Pasiskambinom kolegai iš Belgijos, jis atsiuntė savo mikroautobusą, perkratinėjom daiktus ten ir važiavom toliau. Klientas suprato, nes mes skambinom kas tris valandas ir pasakojom situaciją. Problema kyla, kai vairuotojas dingo neaiškiams ir nesiteikia atsiliepti tavo žmonai. Būna, kad laužysis pigūs nuomoti mikroautobusai, kurių niekas netvarko. Profesionalūs vežėjai turi techninę pagalbą Europoje ir žino, kur yra pakaitinės mašinos. Sutrikimai – normalu, bet komunikacija tarp vežėjo ir kliento – šventa ir nepažeidžiama taisyklė.

Paskutiniai dalykai, kuriuos verta žinoti

Ar verta daryti viską pats su nuomotu mikroautobusu?

Na, matematika paprasta. Nuoma – šeši šimtai eurų, kuras – keturi šimtai, keltai – dar du šimtai, draudimas – šimtas, muitinis brokeris – šimtas penkiasdešimt. Jau tūkstantį keturi šimtai. Plius tavo laikas – dvi dienos darbo arba atostogos. Ir dar vairuoji pavargęs, nes miego trūksta. Profesionalus pervežimas dažnai kainuoja panašiai ar tik truputį brangiau. Bet tu nieko nestresini dėl popierių, rato keitimo ar lietaus kelyje. Žinau žmonių, kurie tai padarė ir sako "puiku, daugiau niekada". Kitas kartas jau per mus. Aš dirbu šitam reikale jau dvidešimt ketvirti metai ir galiu pasakyt – kiekvienas renkasi pats, bet antras variantas ramina nervus geriau nei pirmas.

Kaip rasti patikimą vežėją iš tiek daug skelbimų?

Pažiūrėk, ar jie turi realią buveinę, o ne tik gražų Facebook puslapį. Paklausk registracijos numerio – vežėjas su nuosavu mikroautobusu jį turės. Paskambink ne tik vieną kart, paklausk, kokia mašina, kokie metai, ar turi leidimus vežti tarptautiniu maršrutu. Kai kas neturi. Būna tokių, kurie imasi krovinio su poilsio režimo pažeidimais, o paskui visi kenčia. Paieškok atsiliepimų, bet žinok, kad atsiliepimai dažnai perkami. Aš asmeniškai visada sakau potencialiam klientui: paskambink man penktadienio vakare, jei atsiliepiu – vadinasi ne popierinė įmonė. Juokauju, bet iš dalies ir rimtai. Kontaktas gyvas svarbiau nei gražus CV, kai reikia, kad tavo sofa saugiai pasiektų Londoną.

Kokia yra didžiausia klaida, kurią daro žmonės veždami daiktus į Angliją?

Nepakankamai supakuoja ir nepasitikrina, kas dedasi su muitais. Žmonės dažnai galvoja, kad mikroautobusas – kaip taksi, atvažiuos ir viską sutvarkys. Ne. Tu turi žinoti, kas viduje dėžių, turėti sąrašą, nevežti draudžiamų daiktų. Antra klaida – pasitikėti kaina, kuri žemiau rinkos tris kartus. Jeigu trys skirtingi vežėjai sako tūkstantį, o ketvirtas – tris šimtus – kažkas čia ne taip, greičiausiai jie pridės paslėptus mokesčius. Trečia – nedarom draudimo. Tai taip. O didžiausia iš visų? Kad nepasako, jog laiptinėje nėra lifto. Tada vairuotojas stovi su spintą rankose ir keikiasi per dantis ketvirtame aukšte. Būna ir taip, ypač senamiestyje.

Išvada

Anglijos logistika mikroautobusais yra ne apie didžiuosius vilkikus ar jūrų konteinerius, kurie sėdi uoste savaite. Tai apie judėjimą, lankstumą ir žmogų, kuris žino, kaip sukti iš Newhamo į Vilnių neprarandant nei nervų, nei daiktų. Jei renkiesi vežėją, rinkis tą, kuris kalba tiesą, net jei ji nemaloni. Per dvidešimt keturis metus aš mačiau visko, bet geriausi klientai visada tie, kurie supranta – mikroautobusas turi savo logiką, o ne magiją, ir kad geriausias sprendimas jums prasideda nuo sąžiningo pokalbio.