Saugumo užtikrinimas keleivių pervežimo paslaugose į Vokietiją: Eksperto vadovas ir patarimai

Įvadas

Kelionė į Vokietiją – tai viena dažniausių ir reikšmingiausių kryptų tiek verslo klientams, tiek turistams, keliaujantiems iš Lietuvos. Vokietija, kaip centrinės Europos ekonominis šerdis, vilioja savo galimybėmis, tačiau pasiekti ją reikia įveikti šimtus, o kartais ir tūkstančius kilometrų. Per dvidešimt metų, praleistų tarptautinių pervežimų srityje, mačiau, kaip pasikeitė rinka, kokie atsirado nauji technologiniai sprendimai ir, svarbiausia, kaip išaugo saugumo standartai. Tačiau nepaisant visų pažangų, pagrindinis prioritetas visada išlieka tas pats – keleivis turi atvykti į paskirties vietą ne tik laiku, bet ir visiškai saugiai.

Saugumas keleivių pervežime nėra tik formalumas ar reikalavimas, kurį nustato teisės aktai. tai kompleksinė sistema, apimanti viską nuo techninės transporto priemonės būklės iki vairuotojo psichologinio fizinio pasiruošimo. Kalbant apie maršrutus į Vokietiją, reikia atsižvelgti į specifinius šios šalies kelių ir greitkelių ypatumus, griežtus Vokietijos policijos reikalavimus bei ilgas keliones, kurios slegia tiek vairuotojus, tiek keleivius. Šiame straipsnyje pasidalinsiu savo patirtimi ir paaiškinsiu, kas užtikrina jūsų saugumą kelyje, ir ką tiksliai turėtumėte žinoti, renkantis pervežimo paslaugų teikėją.

Svarbu suprasti, kad kokybiškas pervežimas – tai ne tik sėdėjimas sėdynėje. tai procesas, prasidedantis dar prieš išvykstant iš garažo. Mes pasikalbėsime apie tai, kaip tikrinami autobusai, kas lemia vairuotojo kvalifikaciją, kaip elgtis nepageidaujamų situacijų atveju ir kodėl kaina dažnai atspindi saugumo lygį. Esu įsitikinęs, kad po šio straipsnio skaitymo jūsų žinios leis jums jaustis daugiau užtikrintai ir padės atpažinti tikrai profesionalias ir atsakingas pervežimo kompanijas.

DUK (Dažniausiai užduodami klausimai)

1. Kaip užtikrinamas autobuso techninis tinkamumas prieš išvykstant į tarptautinę maršrutą į Vokietiją?

Techninė būklė yra pagrindinis saugumo elementas. Profesionalios pervežimo kompanijos taiko griežtą techninės priežiūros protokolą, kuris prasideda ne prieš išvykstant, o kasdien. Prieš kiekvieną išvykimą vairuotojas privalo atlikti dienos techninę apžiūrą. Tai nėra tik paprastas „žvilgtelėjimas“ į padangas. Vairuotojas tikrina, ar veikia šviesos, ar veikia stabdžių sistema (vakuuminis slėgis), ar yra pakankamai tepalo, skysčių lygiai, o taip pat padangų protektoriaus gylį. Atsimenu vieną atvejį, kai dėl mažo protektoriaus gylio autobusas nebuvo leistas išvykti, nors maršrutas buvo suplanuotas ir keleiviai laukė. Tai atrodo griežta, tačiau saugumas viršija visus patogumo sumetimus.

Be to, pagal ES reglamentus, autobusai turi būti praeinu technišką apžiūrą (periodinę techninę apžiūrą – PTA) kas 6 mėnesius (priklausomai nuo amžiaus ir rūšies). Vokietijoje techninės būklės reikalavimai yra vieni griežčiausių Europoje, todėl dažnai atliekamos papildomos apklausos (pvz., TÜV inspekcijos), kad transporto priemonė atitiktų „Straßenverkehrs-Zulassungs-Ordnung“ (StVZO) reikalavimus. Taip pat yra griežtai ribojamas autobuso amžius – dauguma patikimų vežėjų nebeleidžia maršrutuose autobusų, vyresnių nei 10–12 metų, ne tik dėl estetikos, bet ir dėl pasenusių saugumo sistemų.

2. Kokius reikalavimus turi tenkinti vairuotojai, vykdantys keleivių pervežimus į Vokietiją?

Vairuotojas – tai ne tik vairuotojas, tai ir atsakingas asmuo, kurio rankose yra dešimtys gyvybių. Pagrindinis reikalavimas – tai tinkama vairuotojo pažymėjimas (kategorija D) ir „95 kodas“, patvirtinantis profesionalių vairuotojų kvalifikaciją. Tai nėra tiesiog teorinis egzaminas; tai reguliarios mokymų programos, kurios atnaujinamos kas 5 metai. Šiuose mokymuose didelis dėmesys skiriamas ne tik vairavimo technikai, bet ir ekonominiam vairavimui, tačiau visų pirma – saugumui ir avarinėms situacijoms.

Tačiau dokumentai tai tik pusė reikalo. Svarbiausia yra vairuotojo fizinė ir psichologinė būklė. Pagal ES reglamentus (EC Nr 561/2006), yra griežtai ribojamos vairavimo ir poilsio valandos. Pavyzdžiui, po 4,5 valandų vairavimo būtina padaryti ne mažiau kaip 45 minučių pertrauką. Dienoje vairuotojas gali vairuoti ne daugiau kaip 9 valandas, o savaitę – ne daugiau kaip 56 valandas. Šios taisyklės kontroliuojamos takografais, kurie yra beveik nepažeidžiami. Mano patirtis rodo, kad pavargęs vairuotojas yra pavojingesnis nei girtas. Todėl seržios kompanijos investuoja į vairuotojų gerovę, užtikrindamos tinkamas poilsio sąlygas ir neleidžia viršyti normų, net jei klientas skuba.

3. Kokios draudimo rūšys yra būtinos ir svarbios keleiviams vykstant į Vokietiją?

Draudimas yra tas gynybos sluoksnis, kuris pradedamas veikti, jei visi prevenciniai priemonių žingsniai nepavyko. Pagal Lietuvos ir ES įstatymus, kiekvienas autobusas, atliekantis komercinę veiklą, turi turėti privalomąjį civilinės atsakomybės draudimą nuo transporto priemonių naudojimo. Tačiau tarptautiniame pervežime tai yra per mažai. Būtinas yra papildomas keleivių draudimas (Passenger Liability Insurance).

Šis draudimas apima keleivių gyvybių, sveikatos ir turto apsaugą avarijos atveju. Vokietijoje, kur gyvenimo lygis ir išlaidos gydymui yra aukšti, šios draudimo sumos turi būti pakankamai didelės. Paprastai minimali draudimo suma nustatyta ES direktyvomis, tačiau patikimi vežėjai didina šią sumą iki kelių milijonų eurų vienam įvykiui. Be to, verta pasidomėti, ar kompanija turi „Kelionės draudimą“, kuris apimtų ir techninės gedimus (pvz., jei autobusas sugenda kelyje ir reikia keisti jį kitu, ar apmokamas viešbutis, jei reikia nakvoti). Visada prašykite pateikti draudimo poliso sąlygas prieš pasirašant sutartį.

4. Kaip vežėjai kontroliuoja vairuotojų darbo laiką ir poilsį, kad išvengtų nuovargio?

Kaip jau minėjau, takografas yra pagrindinis įrankis. Tai įrenginys, kuris automatiškai užfiksuoja vairuotojo veiksmus: vairavimą, poilsį, kitą darbą ar prieinamumą. Šie duomenys saugomi vairuotojo kortelėje ir takografo atmintyje. Vokietijos policija dažnai atlieka kontrolės punktus (pvz., ant A6 ar A9 autostradų), kur tikrina šiuos duomenis. Jei paaiškėja, kad vairuotojas viršijo leistinas valandas, baudos yra milžiniškos, o autobusas gali būti sustabdytas iki pilnos vairuotojo poilsio.

Tačiau techninė kontrolė nėra vienintelė priemonė. Atsakingos kompanijos naudoja ir flotės valdymo sistemas (GPS stebėjimą), kurios leidžia dispacheriui realiu laiku matyti, kur yra autobusas ir ar jis stovi (poilsis) ar vairuoja. Be to, yra griežti vidiniai reikalavimai: vairuotojas privalo užpildyti kelionės lapą (journey log), kuriame nurodomos išvykimo ir atvykimo vietos, pertraukų laikai. Jei planuojama ilga kelionė (pvz., į Miuncheną ar Berlyną), kuri trunka daugiau kaip 10 valandų, kompanija turi skirti du vairuotojus. Tai leidžia jiems keistis ratu, kai vienas vairuoja, kitas ilsisi. Tai brangiau klientui, bet užtikrina maksimalų saugumą.

5. Kokie yra specifiniai Vokietijos kelių eismo taisyklių reikalavimai autobusams?

Vokietija garsėja savo tvarka ir drausmingumu keliuose, o autobusams taikomi ypatingi reikalavimai. Vienas svarbiausių dalykų – greičio apribojimai. Nors dalis Vokietijos autostradų neturi greičio limito lengviesiems automobiliams, autobusams (virš 3,5 tonų) greitis visada ribojamas – 60 km/h (kai kuriais atvejais 80 km/h su greičio reguliatoriumi). Modernūs autobusai turi įmontuotus greičio limitavimo prietaisus (speed limiters), kurie fiziškai neleidžia važiuoti greičiau.

Taip pat būtina atsižvelgti į specifinius ženklus. Vokietijoje daug kur yra draudžiama važiuoti autobusais tam tikrose miestų zonose (Umweltzone – ekologinės zonos), jei autobusas neturi atitinkamos žaliosios kortelės (Plakette). Be to, Vokietijoje griežtai taikomas taisyklė, reikalaujanti neperžengti sustojimo vietų („Haltestellen“) – autobusas turi stovėti tik pažymėtose vietose arba stovėjimo aikštelėse. Neteisėtas sustojimas autostradoje arba jos įvažiavime gali baigtis labai didelėmis baudomis. Taip pat būtina turėti atsarginius šviesos šaltinius (lemputes) ir saugos liemenes, kurios turi būti naudojamos išlipus iš autobuso kelyje.

6. Kaip užtikrinamas keleivių saugumas važiuojant ir sėdint autobuse?

Saugumas autobuse prasideda nuo sėdynių. Pagal ES reglamentus, visi keleiviai turi sėdėti užsegti saugos diržus (jei tokių yra). Nors senesniuose autobusuose diržų gali nebūti, visi nauji (gamybos metai po 2006-2007 m.) jau turi juos visose vietose. Vairuotojas prieš išvykstant privalo įspėti apie diržų naudojimą. Per mano karjerą mačiau, kaip diržai išgelbėjo gyvybes staigaus stabdymo metu autostradoje.

Taip pat svarbi yra bagažo padėtis. Keleiviai negali turėti didelio bagažo salone – jis turi būti patalpintas bagažinėje. Tai ne tik patogumo, bet ir saugumo klausimas: avarijos metu netvirtas lagaminas tampa pavojingu sviediniu, kuris gali sužaloti keleivius. Bagažinėje turi būti užtikrinta, kad bagažas nešliaužės (naudojamos diržinės užraktų sistemos). Taip pat autobuse turi būti prieigos prie avarinių išėjimų (langų, stogo lukštų) laisvos, o prie jų turi būti specialūs kūjai (angliškai – „safety hammers“), skirti išlaužti stiklą avarijos atveju.

7. Ką daryti, jei kelionės metu įvyksta techninis gedimas ar avarija Vokietijoje?

Tai scenarijus, kurio niekas nenori, bet reikia būti pasiruošusiam. Jei autobusas sugenda, vežėjas turi veikti pagal griežtą protokolą. Pirmiausia, vairuotojas privalo užtikrinti keleivių saugumą: autobusas turi būti užstatomas avarine šviesa, uždedamas trikampis (prieš 50–150 m, priklausomai nuo vietovės), o keleiviai, jei įmanoma, turi būti evakuojami į saugią vietą (už kelio atžvilgiu). Vokietijoje, kur eismas intensyvus, tai ypač kritiška.

Kompanija turi turėti 24/7 pagalbos liniją. Vairuotojas nedelsdamas praneša dispacheriui apie gedimą. Tada kompanija organizuoja pagalbą – tai gali būti mechanikas išvykstantis remontuoti, arba, jei remontas neįmanomas, rezervinis autobusas, kuris paima keleivius. Svarbu pažymėti, kad pagal keleivių teisių reglamentą (EC Nr 181/2011), jei kelionė užtrunka ilgiau nei numatyta dėl techninių problemų, keleiviai turi teisę į maistą, gėrimus, o netgi apgyvendinimą, jei reikia nakvoti. Patikimas vežėjas visada pasirūpins šiomis išlaidomis be ginčų.

8. Kaip pasirinkti patikimą ir saugų keleivių pervežimo paslaugų teikėją?

Rinktis reikia atsakingai, neatsižvelgiant tik į kainą. Žemiausia kaina dažnai reiškia, kad kažkur taupoma – arba vairuotojo atlyginimuose (ir todėl jie dirba per daug valandų), arba techninėje priežiūroje. Pirma, patikrinkite, ar kompanija turi licenciją. Lietuvoje tai yra keleivių vežimo licencija, išduodama Susisiekimo ministerijos. Antro, paieškokite atsiliepimų internete, ypač dėl vėlavimų ir autobusų švaros.

Trečia, nekilkite klausti apie jų saugumo politiką. Užduokite klausimus: „Kiek amžiaus jūsų autobusai?“, „Ar turite du vairuotojus ilgos kelionėms?“, „Kokia yra jūsų draudimo suma?“. Profesionali kompanija visada atsakys į šiuos klausimus aiškiai ir su pasitikėjimu. Taip pat verta patikrinti, ar kompanija naudoja sutartines formų dokumentus, o ne tik žodinį susitarimą. Sutartyje turi būti aiškiai išdėstyti teisės ir pareigos bei atsakomybės gedimo atveju.

9. Ar yra kažkokių ypatingų saugumo priemonių kelionėms žiemos sąlygomis į Vokietiją?

Žiemos sąlygos – tai tikras išbandymas. Vokietijos klimatas gali būti permainingas, o kalnuotos vietovės (pvz., pietuose, netoli Bavarijos) gali būti sniego užteptos. Pagal Vokietijos įstatymus („Winterreifenpflicht“), nuo lapkričio 1 d. iki balandžio 10 d. transporto priemonės turi būti apgautos žieminėmis padangomis. Tai nėra rekomendacija, o įstatymas. Mūsų autobusai naudoja aukštos kokybės žieminę gumą su M+S (Mud and Snow) arba Alpine (sniego piktograma) ženklu.

Be padangų, autobuse turi būti žiemos rūbas ir avalynė vairuotojui, taip pat krosnies užpildas (smėlis arba druskos maišeliai), kastuvėliai, o kai kuriais atvejais ir grandinės. Nors autobusai su „visais ratais varomu“ (4x4) sistema yra reti, jų svoris ir stabdžių sistema yra pritaikyti slidžiam paviršiui. Tačiau svarbiausia yra vairavimo stilius – žiemos metu vairuotojai turi laikytis didesnio atstumo nuo priekyje važiuojančio automobilio ir vengti staigių manevrų. Prieš kiekvieną žiemos sezoną atliekamas papildomas techninis pasirengimas: tikrinama šildymo sistema (defrosteriai), kad langai nešaltų, ir variklio įkrovimas.

10. Kaip technologijos padeda užtikrinti saugumą šiuolaikiniuose autobusuose?

Technologijos per pastaruosius 20 metų pažengė milžiniškais žingsniais. Šiuolaikiniai autobusai, važiuojantys į Vokietiją, yra tarsi „judančios kompiuterinės sistemos“. Vienas svarbiausių elementų – tai ESP (Electronic Stability Program) ir ABS (Anti-lock Braking System). Šios sistemos padeda išvengi slydimo staigaus stabdymo metu ir išlaikyti autobusą kelio juostoje, jei vairuotojas per daug staigiai pasuka vairą.

Taip pat dauguma autobusų turi „Adaptive Cruise Control“ – sistemą, kuri pati palaiko atstumą nuo priekyje važiuojančio automobilio ir gali netgi stabdyti, jei šis staiga sulėtėja. Naujesniuose modeliuose yra „Lane Assist“ funkcija, kuri įspėja vairuotoją, jei autobusas be signalo pradeda nukrypti iš juostos. Vidaus kameros taip pat padeda stebėti situaciją salone, o GPS stebėjimas leidžia dispacheriui matyti, ar vairuotojas viršija greitį.