Saugumo reikalavimai kelionėms mikroautobusu į Vokietiją: Detalus Vadovas

Vokietija – tai viena iš pagrindinių kryptų Lietuvos vežėjams, verslininkams ir turistams. Čia veda ne tik geriausi keliai, bet ir vieni griežčiausių saugumo standartų Europoje. Per daugiau kaip dvidešimt metų praleistų tarptautinių pervežimų srityje esu matęs, kaip smulkios nelaikymos ar nežinojimo detalės gali pavirsta dideliais rūpesčiais užsienyje. Kelionė mikroautobusu nėra paprasta "važiuok ir vairuok" istorija, ypač kai kalbame apie Vokietiją.

Vokiškas tvarkas mėgstantis požiūris reiškia, kad čia neegzistuoja kompromisų saugumo klausimais. Nesvarbu, ar vykstate komandiruonę, vesite sports fanus arba organizuojate šeimos šventę – reikalavimai vienodi. Šiame straipsnyje aš pasidalinsiu savo patirtimi ir žiniomis, padėdamas jums suprasti, kaip užtikrinti, kad jūsų kelionė ne tik būtų sklandi, bet ir visiškai atitiktų galiojančius įstatymus. Mes aptarsime viską nuo vairuotojo darbo laiko iki techninės būklės smulkmenų, kad jūsų aparatūra ir keleiviai pasijustų saugiai.

Saugumas čia ne tik baudų baimė. Tai – profesionalumo rodiklis. Gerai paruoštas mikroautobusas ir informuotas vairuotojas yra pagrindas sėkmingai verslo arba poilsio kelionei. Todėl, kviečiu giliau panerti į šios temos niuansus.

Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)

1. Kokius vairuotojo pažymėjimus reikia turėti, norint važiuoti į Vokietiją mikroautobusu?

Tai vienas dažniausiai pasitaikantis ir daugiausiai neaiškumų keliantis klausimas. Viskas priklauso nuo to, koks yra jūsų mikroautobuso techninė charakteristika, t.y. leidžiama maksimali masė (Dm).

Jeigu mikroautobuso Dm neviršija 3,5 tonos, o sėdimų vietų yra ne daugiau kaip 8 (be vairuotojo), tuomet pakanka įprasto "B" kategorijos vairuotojo pažymėjimo. Tačiau situacija keičiasi, kai kalbame apie didesnes mašinas. Jeigu mikroautobuso Dm yra tarp 3,5 ir 7,5 tonos arba sėdimų vietų yra daugiau kaip 9 (išskyrus vairuotoją), jums būtinas "C1" (jei iki 7,5 t) arba "D1" (jeigu keleivinis) kategorijos pažymėjimas.

Be to, jeigu atliekate komercinius vežimus (už pinigus), būtina turėti "95" kodą – profesionaliojo vairuotojo kvalifikacijos pažymėjimą. Vokiškai tai vadinama "Fahrerkarte". Be šio kodo, vairuoti komercinį transportą Vokietijoje griežtai draudžiama. Policija tikrina tai labai aktyviai, ypač sustabdžius didesnes keleivines mašinas arba krovininius mikroautobusus. Asmeniniais (nekomerciniais) tikslais važiuojant, 95 kodas nereikalingas, tačiau reikia įrodymo, kad kelionė nėra komercinė (pvz., vienos įmonės darbuotojų vežimas į renginį).

2. Kaip Vokietijoje reguliuojamas vairuotojo darbo ir poilsio laikas (tachografas)?

Vokietija yra viena iš tų šalių, kurios labai griežtai laikosi Europos Sąjungos reglamento (EB) Nr. 561/2006. Jeigu jūsų mikroautobuse įrengtas arba privalomas būti tachografas (dažniausiai tai taikoma mašinoms virš 3,5 t arba keleivinėms mašinoms su daugiau kaip 9 vietomis), taisyklės yra neiššaukiamos.

Pagrindinė taisyklė: vairuotojas gali vairuoti ne ilgiau kaip 4,5 valandas be pertraukos. Po šio laiko privaloma padaryti bent 45 minučių pertrauką, kurią galima suskaldyti į 15 minučių (pirmą) ir 30 minučių (antrą) pertraukas. Paros vairavimo laikas negali viršyti 9 valandų (bent du kartus per savaitę galima prailginti iki 10 valandų).

Savaitinis poilsis turi būti ne trumpesnis kaip 45 valandos (paprastai 24 valandos). Labai dažnai lietuviai vairuotojai bando "sugundyti" likusias minutes, tačiau Vokietijoje dirba "Bundesamt für Güterverkehr" (Federalinė krovinių vežimo tarnyba), kurios pareigūnai specializuojasi būtent šių tachografų duomenų analizėje. Jie gali nubausti ne tik už vairavimą be poilsio, bet ir už neteisingą tachografo naudojimą (pvz., rankinį įrašymą be "užrakto" kortelės). Baudos čia tikrai ne simbolinės – jos gali siekti šimtus eurų, o atvejais su sunkiais pažeidimais – ir tūkstančius.

3. Kokios techninės būklės reikalavimai taikomi mikroautobusams prieš išvykstant į Vokietiją?

Techninė būklė – tai pagrindas. Vokietijoje techninė apžiūra (TÜV) yra ritualas, ir jų standartai yra aukšti. Prieš išvykstant privalu įsitikinti, kad: * Padangos atitinka sezoną (vasarą – be riebiųjų žymų, žiemos metu – M+S arba sniego puslapio simbolis), o protektoriaus gylis ne mažesnis kaip 1,6 mm (geriau, kad būtų bent 3-4 mm). * Stabdžių sistema veikia idealiai. Dažnai tikrinamas ne tik stabdžių veikimas, bet ir jų lygumas. * Viski šviesos signaliai turi veikti, įskaitant pirmosios pagalbos, rūko žibintus ir posūkio signalus. * Priekinis stiklas turi būti be trūkių, kurios trukdo matomumai.

Labai svarbu: jeigu mikroautobuse yra techninių trūkumų, pvz., variklis dega daugiau alyvos nei leidžia, dūmų densitas viršija normas arba yra aiškių saugumo pažeidimų (pvz., nėra vienos iš sėdynių diržų), vokiečių pareigūnai gali ne tik nubausti, bet ir uždrausti toliau važiuoti mašina. Tai reiškia, kad turėsite skambinti vilkikui ir vežti mašiną remontui savo sąskaita.

4. Ar mikroautobusui Vokietijoje reikalinga specifinė greičio ribų laikymosi sistema arba greičio ribotuvas?

Taip, tam tikroms transporto priemonėms tai būtina. Pagrindinis kriterijus vėl yra leidžiama maksimali masė.

Jei jūsų mikroautobuso Dm yra didesnė kaip 3,5 tonos, jis laikomas sunkiuoju transportu (išskyrus keleivinius autobusus, kurių taisyklės šiek tiek skiriasi). Tokioms mašinoms Vokietijoje privalomas greičio ribotuvas (Speed Limiter), nustatytas ne daugiau kaip 90 km/h greičiui (automobilių keliuose). Taip pat sunkiesiems krovininiams mikroautobusams (virš 3,5 t) autostradose (Autobahn) galimas didžiausias greitis yra 80 km/h (nors daugeliu atvejų leidžiama važiuoti 60 km/h, jeigu nenurodyta kita).

Paprastiems mikroautobusams (iki 3,5 t) greičio ribotuvas privalomas tik tada, jei jie naudojami komerciniais tikslais ir yra registruoti kaip krovininiai (N1 kategorija), o ne keleiviniai (M1). Jei tai keleivinis mikroautobusas iki 3,5 t, jis gali važiuoti tokiu pačiu greičiu kaip ir lengvieji automobiliai (110 km/h autostradoje su rekomenduojama 130 km/h riba, jeigu nėra ribojimų). Tačiau kaip ekspertas patariu: niekada nevažiuokite maksimaliu greičiu, jeigu nesate tikri savo mašinos elgesio apkrovimo metu.

5. Kokie yra žiemos rūbų ir įrangos reikalavimai ("Situative Winterreifen")?

Vokietija turi griežtą įstatymą dėl žiemos padangų, vadinamą "Winterreifenpflicht". Jis nėra pagrįstas kalendoriumi (pvz., nuo spalio 1 d. iki balandžio 30 d.), o grindžiamas konkrečiomis oro sąlygomis. Tai vadinamoji situacinė prievolė.

Esant sniegui, purvui, ledui arba šlapdribai, mikroautobusas privalo būti apginkluotas žieminėmis padangomis visais ratais. Žieminė padanga Vokietijoje apibrėžiama kaip padanga, turinti "M+S" (Mud and Snow) arba sniego puslapio (Alpine) simbolį. Svarbu pažymėti, kad "M+S" žymėjimas, kuris nėra susietas su sniego puslapio simboliu, gali būti naudojamas iki 2018 m. rugsėjo 30 d. pagamintose padangose, tačiau praktiškai pareigūnai daugiausia kreipia dėmesį į protektoriao gylį.

Dėl sniego grandinių: jos nėra privalomos nuolat, tačiau jeigu kelyje pastatyta ženklas "Kettenpflicht" (grandinių privalomumas), važiuoti be jų griežtai draudžiama. Tada grandinės turi būti uždėtos bent ant vieno ašies varančių ratų. Nepaisymas galiai baigtis ne tik bauda, bet ir atsakomybe už eismo įvykio padarinius, jeigu dėl nepriderintų padangų sukelsite avariją.

6. Ar reikia "Ekologinės kortelės" (Umweltplakette) įvažiavimui į miestus?

Absoliučiai taip. Daugelyje Vokietijos miestų (tokių kaip Berlynas, Miunchenas, Kelnas, Frankfurtas ir kt.) yra įvestos "žaliosios zonos" (Umweltzone). Į šias zonas įvažiuoti gali tik tie transporto priemonės, kurios turi atitinkamą spalvos ekologinę ženkliuką (vok. Feinstaubplakette) ant priekinio stiklo.

Daugeliui lietuviškų mikroautobusų, ypač naujesniems (Euro 4, Euro 5, Euro 6 standartų), išduodama žalia kortelė (Grüne Plakette). Tai leidžia važiuoti be apribojimų. Jeigu mašina senesnė (Euro 3 ar žemesnis), ji gali gauti tik geltoną arba raudoną kortelę, o dažnai ir visiškai negauti jokios, kas iš esmės uždraudžia važiuoti į miesto centrą.

Šią kortelę galima įsigyti Vokietijoje (dažniausiai degalinėse, automobilių priežiūros centruose), tačiau ją reikia užsakyti iš anksto arba rasti vietą, kur ją išduoda nedelsiant. Bauda už važiavimą be kortelės į žaliąją zoną svyruoja nuo 80 iki 100 eurų. Kaip patirtis rodo, nusipirkti kortelę kur kas pigiau nei mokėti baudą kiekvieną kartą, kai kamera užfiksuoja jūsų numerius.

7. Kokios privalomos saugumo priemonės turi būti mikroautobuse (pirmoji pagalba, židinys, liemenės)?

Vokietijos saugumo standartai neapima tik vairavimo; jie taip pat reikalauja, kad mašinoje būtų visa būtina įranga nelaimingų atsitikimų atveju.

• Pirmoji pagalba: Mikroautobuse turi būti medicinos komplektas. Svarbu ne tik jo buvimas, bet ir galiojimo laikas. Vokiškuose rinkiniuose turi būti terminio galiojimo data (paprastai ant tiražo). Jeigu rinkinys pasenęs – bauda.
• Ugnies gesintuvas: Mašinoje turi būti bent vienas gesintuvas. Jis turi būti tinkamai užsegamas, o slėgis turi būti žaliame (arba geltoname) intervale.
• Atšvaitai ir trikampis: Privalomas bent vienas avarinis signalizavimo trikampis, o rekomenduojama turėti du (vieną priekyje, vieną gale). Taip pat privalomi turėti atšvaitai, kuriuos reikia uždėti ant mašinos, jeigu ji sugedo kelias.
• Apsauginės liemenės (Sicherheitswesten): Nuo 2014 m. liepos 1 d. Vokietijoje įsigaliojo įstatymas, reikalaujantis, kad kiekvienam lengvojo automobilio ir mikroautobuso keleiviui būtų privaloma turėti atspindinčiąją liemenę. Ji turi būti laikoma mašinoje, prieinama be išlipimo iš jos (pvz., po sėdyne, bagažinėje). Įstatymas taikomas visiems, ypač kai reikia išlipti iš mašinos kelyje (pvz., avarijos atveju). Nors dažniausiai tikrinamas vairuotojo liemenės buvimas, patariu turėti ir keleivių, kad išvengtumėte ginčų.

8. Kaip tvarkomos vaiko saugumo kėdutės mikroautobusuose?

Tai ypač jautri tema. Vokiški eismo saugumo reikalavimai vaikams yra vieni griežčiausių pasaulyje. Taisyklė paprasta: vaikai, kurių ūgis yra mažesnis kaip 150 cm, negali sėdėti įprastose sėdynėse su įprastais saugos diržais. Jie privalo naudoti vaikišką saugos kėdutę, priderintą prie jų svorio ir ūgio.

Yra keletas išimčių ir niuansų: * Jeigu mikroautobuse yra įrengtos specialios "įmontuotos" vaikiškos kėdutės (kaip dažnai būna autobusuose), jos turi atitikti standartus. * Jeigu važiuojate senesniu mikroautobusu, kur netinka standartinės kėdutės (dėl specifinių diržų ilgio arba jų nebuvimo), naudoti tokią mašiną vaikų vežimui yra nelegalu.

Baudos už nepriderintos kėdutės naudojimą arba jos nebuvimą yra labai aukštos, o svarbiausia – jos keliauja tiesiogiai vairuotojo sąskaita. Negaliavimas tokiu atveju nepadės. Jeigu planuojate vežti vaikus (mokyklos išvykos, sporto komandos), privalome turėti tinkamas kėdutes (I-III grupių) ir įsitikinti, kad jos tvirtinamos pagal instrukcijas.

9. Ar yra specialūs reikalavimai bagažo vežimui mikroautobusuose?

Taip, ir čia dažnai padaroma klaidų. Vokietijos policija tikrina ne tik tai, ką vežiate viduje, bet ir kaip tai užfiksuota.

Pagrindiniai reikalavimai: 1. Bagažo netrukdyti vairuotojui: Bagažas negali būti padėtas taip, kad uždengtų galinį vaizdą arba trukdytų vairuotojui matyti veidrodžiuose. 2. Užtvirtinimas: Bagažas turi būti tvirtai užfiksuotas. Jeigu staigiai stabdant lagaminas nuskris ir sužeis keleivį, vairuotojas atsakys už tai pagal Baudžiamąjį kodeksą. 3. Stogo dėžės: Jeigu naudojate stogo bagažinę, būtina tiksliai žinoti jos leidžiamą apkrovą. Daugelis mikroautobusų (pvz., VW Transporter) turi gana mažą leidžiamą apkrovą ant stogo (dažniausiai 50-75 kg virš sėdynių, o kartais ir mažiau). Viršijus šią ribą, gali nuspręsti stogas, o tai kelia didelę pavojų kitiems eismo dalyviams.