Patarimai renkantis mikroautobusų transportą į Vokietiją: Eksperto vadovas

Vokietija jau daugiau kaip dešimtmetį išlieka viena pagrindinių ir strategiškai svarbiausių kryptų Lietuvos verslui, turizmui ir logistikai. Nesvarbu, ar planuojate korporatyvinę kelionę į Frankfurto parodą, vesite sporto komandą į turnyrą Miunchene, ar organizuojate šeimos renginį Berlyne – pasirinkimas tinkamo transporto yra pusė sėkmės. Dirbdamas tarptautinių pervežimų srityje virš dvidešimt metų, esu matęs viską: nuo puikių, sklandžių kelionių iki tokių situacijų, kai netinkamas mikroautobuso pasirinkimas sugadino ne tik nuotaiką, bet ir pačią renginio esmę.

Mikroautobusų nuomos ar keleivių pervežimo paslaugos Lietuvoje gali pasiūlyti daugybė vežėjų, tačiau kriterijai, lemiantys sėkmingą kelionę į Vokietiją, yra specifiniai. Vokiečių keliai, griežti techniniai reikalavimai, kultūriniai niuansai ir ilgos atstumai reikalauja ne tiesiog transporto priemonės, o patikimos partnerio sistemos. Straipsnyje nepasakysime tik apie tai, kur „užsisakyti pigiau“, o išsamiai analizuosime, kaip subalansuoti kainą, saugumą ir komfortą, kad kelionė į Vokietiją būtų ne prievartas, o malonumas.

Šiame vadove remiamasi ilgamečio praktinio darbo stiliaus, kai kiekviena detalė nuo vairuotojo kvalifikacijos iki bagažo skyriaus dydžio turi savo reikšmę. Svarbiausia – suprasti, kad pigiausias pasiūlymas dažniausiai turi paslėptų rizikų, o brangiausias nebūtinai garantuoja geriausią kokybę. Toliau pateikiamas išsamus analizė ir atsakymai į dažniausiai kylančius klausimus, padėsiantys jums nenusipainioti pasiūlų jūroje.

DUK (Dažniausiai užduodami klausimai)

1. Kuo skiriasi įprastas turistinis mikroautobusas nuo verslo klasės transporto, ir kurį vertėtų rinktis?

Atsakymas į šį klausimą priklauso ne tik nuo biudžeto, bet ir nuo kelionės tikslų. Ilgamete patirtis rodo, kad standartinis 8–19 vietų turistinis mikroautobusas, pvz., „Mercedes-Benz Sprinter“ ar „Volkswagen Crafter“, yra puikus pasirinkimas trumpesnėms kelionėms arba, kai komanda vyksta į renginį, kuriame nėra būtina aktyviai dirbti kelyje. Šiuose mikroautobusuose įrengtos ergonomiškos sėdynės, tačiau dažniausiai jos yra statmenos su nedideliu atlenkimo kampu.

Verslo klasės arba VIP transportas į Vokietiją pasižymi kur kas geresniais komforto kriterijais. Čia kalbame apie atlenkiamas „leather“ (odos) sėdynes, kurios gali tapti lova, individualias ventiliacijos sistemas, stalus prie sėdynių, didelius monitorius prezentacijoms arba filmams, o kartais ir mini virtuvėlę. Jeigu į Vokietiją vykstate su verslo partneriais ir planuojate tartis kelyje arba reikia atvykti visiškai išsimiegavus, verslo klasės mikroautobusas yra ne prabangos reikalas, o būtinybė. Tačiau verta prisiminti, kad tokių transporto priemonių parkas Lietuvoje yra ribotas, todėl jas reikia rezervuoti gerokai anksčiau.

2. Kaip tinkamai įvertinti mikroautobuso techninę būklę ir saugumą?

Saugumas yra prioritetas Nr. 1, ypač važiuojant autostradomis, kur didelės greičio ribos. Renkantis vežėją, niekada neklauskite tik „ar autobusas važiuoja“. Užklausite apie techninės priežiūros periodiškumą. Profesionalios transporto kompanijos techninę apžiūra atlieka ne retkarčiais, o griežtai pagal gamintojo reikalavimus, dažniausiai kas 30 000 km arba kas 6 mėnesius.

Taip pat atkreipkite dėmesį į amžių. Nors geras techninės priežiūros meistras gali išlaikyti ir 10 metų senumo mikroautobusą puikiame būvyje, tačiau logiška rinktis transportas, kuris ne senesnis kaip 5–7 metai. Naujesniame transporte dažniausiai būna įdiegtos pažangios saugumo sistemos: „ABS“, „ESP“, „ASR“, dalinio „autonominio stabdymo“ sistemos, kurios Vokietijos autostradose gali išgelbėti gyvybes. Paprasčiausias būdas patikrinti – paprašyti transporto priemonės techninio paso kopijos arba nuotraukų, vaizduojančių saloną ir išorę. Jei vežėjas vengia parodyti techninės būklės įrodymų – tai raudonas vėliavėlė.

3. Kokius dokumentus turi turėti vairuotojas ir transporto įmonė vykdydama tarptautinius reisus į Vokietiją?

Tai vienas svarbiausių klausimų, apie kurį klientai dažnai pamiršta, tačiau kuris gali sukelti didžiulius problemų pasienio kontrolėje arba policijos patikrinimo metu Vokietijoje. Transporto įmonei būtina turėti galiojančią tarptautinę keleivių vežimo licenciją. Be šios licencijos vežimas yra laikomas nelegaliu, ir jeigu įvykia eismo įvykis, draudimo kompanija gali atsisakyti mokėti atlyginimą.

Vairuotojas turi turėti galiojančius vairuotojo pažymėjimą (su tinkama kategorija – dažniausiai D1 arba D), „95 kodą“ (taigi patvirtinimą, kad vairuotojas atitinka sveikatos reikalavimus), taip pat tachografo kortelę. Be to, mikroautobuse turi būti tachografas (jei jo nėra, tai reiškia, kad transporto priemonė netenkina tarptautinių reisų reikalavimų). Taip pat būtina „Žalos trečiesiems asmenims“ civilinės atsakomybės draudimo polisas („Green Card“) ir transporto priemonės techninis pasas. Patikimas vežėjas visus šiuos dokumentus gali pateikti jums patikrinimui dar prieš kelionę.

4. Kaip suformuluoti sutartį, kad išvengtumėte nemalonių staigmenų (pvz., paslėptų mokesčių)?

Sutartis (arba paslaugos užsakymo tvarka) turi būti kuo detaliau. Vienas dažniausių nesusipratimų susidaro dėl „maitinimo“ ir „nakvytinės“ sąskaitų. Dauguma klientų mano, kad kaina, kurią jie gavo, jau yra galutinė. Tačiau dažnai pasiūlymuose nurodoma tik „transporto paslauga“, o vairuotojo maitinimas ir nakvyinė (jei reisas trunka ilgiau nei vieną dieną) yra mokama papildomai kliento.

Svarbu sąlygiškai išskirti, kas moka kelių mokesčius Vokietijoje (daugumoje atvejų lengvieji mikroautobusai, svorio mažiau nei 3,5 t, mokesčių nemoka, tačiau sunkesnieji – turi), kas moka maitinimą vairuotojui (paprastai 30–50 EUR per dieną) ir kur jis pernakvoja. Vokietijoje nakvynės kainos gali smarkiai svyruoti – nuo 60 iki 120 EUR už naktį. Geriausia sutartyje nurodyti „Fixed price“ (fiksuotą kainą), kurioje būtų įskaičiuotos visos išlaidos: degalai, keliai, vairuotojo darbo užmokestis, maitinimas ir nakvyinė. Taip apsisaugosite nuo staigmenų prieš pat grįžtant namo.

5. Kokios yra specifinės vairuotojo reikalavimai vykstant į Vokietiją (kalbos žinios, patirtis)?

Vairuotojas ne tik vairuoja, jis yra jūsų atstovas užsienyje. Ilgose kelionėse į Vokietiją būtina, kad vairuotojas mokėtų bent minimaliai angliškai arba vokiškai. Jeigu įvykia techninė gedimas arba policijos sustabdymas, ir vairuotojas negalėtų susikalbėti su pareigūnais, tai sukels nemažai streso ir laiko praradimo.

Be to, patirtis Vokietijos keliuose yra neįkainojama. Vokietijos autostradose (Autobahn) yra specifinė eismo kultūra: dešiniajame juosmaujama lėčiau, kairiajame – daug greičiau, o kai kuriose ruožose nėra greičio apribojimo. Nepatyręs vairuotojas gali būti pavojingas bandydamas prasilenkti dešinėje važiuojančius sunkvežimius arba neįvertinant greičio skirtumo. Taip pat svarbu žinoti apie „Umweltplakette“ – aplinkosaugos zonas miestuose. Be šios žalios kortelės į daugelį Vokietijos miestų centų važiuoti negalima, ir tai baigiasi baudomis. Profesionalas visada pasirūpins, kad mikroautobuse būtų ši kortelė.

6. Kaip tinkamai apskaičiuoti bagažo talpą? Ar vietos keleivių skaičius lygus bagažo kiekiui?

Tai klasikinė klaida. Klientai dažnai mano: „Mes važiuojame 8 žmonės, mums reikia 8 vietų mikroautobuso“. Tačiau jeigu kiekvienas keleivis pasiima po didelį lagaminą (skrydžių standartas) ir rankinį bagažą, standartinis 8 vietų mikroautobusas gali būti per mažas. Bagažo skyriaus aukštis ir gylis mikroautobusuose yra riboti – ten telpa tik rankinės bagažo (krepšiai) arba kelios mažos lagaminės.

Jeigu vykstate su sportine ekipaera, muzikiniais instrumentais arba dideliais lagaminais, būtina tai pranešti iš anksto. Tokiu atveju reikėtų rinktis mikroautobusą su didesniu bagažo skyriumi (pvz., ilgos bazės modelius) arba netgi atsisakyti 1–2 keleivių vietų, kad bagažas tilptų saugiai. Negalima dėti bagažo į salono praėjimą – tai prieštarauja saugumo normoms ir gali baigtis baudomis Vokietijoje. Geriausias praktinis patarimas: išmatuokite savo lagaminus ir paklauskite vežėjo apie tikslias bagažo skyriaus matmenis.

7. Kaip susitarti dėl sustojimų maršrute (poilsis, degalinės, lankytinos vietos)?

Vokietija yra gana didelė šalis, o kelionė iš Vilniaus iki Berlyno ar Miuncheno trunka daugiau nei 10–12 valandų. AETR reglamentai (taikomi ir Lietuvai, ir Vokietijai) griežtai reglamentuoja vairuotojo darbo laiką: po 4,5 valandų vairavimo būtina padaryti 45 minučių pertrauką. Tai ne vairuotojo kaprizas, o įstatymas.

Tačiau papildomi sustojimai (pvz., papietauti, nusipirkti kavos, aplankyti lankytiną vietą) turi būti suderinti iš anksto. Jeigu sutartyje nurodyta „Be sustojimų“, o kelionės metu keleiviai prašo sustoti kas valandą, tai gali sukelti konfliktą arba vėlavimą. Profesionalus organizavimas reiškia, kad maršrute iš anksto įtraukiamos pagrindinės degalinės su kavinėmis, o jei planuojama turistinė kelionė, sudaromas išsamus grafikas su lankytinomis vietomis. Nepamirškite, kad kiekviena neplanuota sustojimo valanda reiškia vėlavimą paskirties taške ir, jei vairuotojui tenka dirbti viršvalandžius, tai gali reikalauti papildomo mokesčio.

8. Kokia yra atsakomybė už vėlavimą, ir kaip apsidrausti nuo jo?

Vėlavimas tarptautiniuose reisuose yra sensacingas dalykas. Jis gali būti sukeltas eismo įvykių, blogo oro, pasienio patikros arba techninių gedimų. Svarbu suprasti, kad jei vėlavimas įvyksta dėl „jėgos maior“ (neprognozuojamų aplinkybių), vežėjas paprastai neprisiima materialinės atsakomybės. Tačiau jei vėlavimas sukeliamas dėl blogos organizacijos (pvz., vairuotojas pavėlavo išvykti iš garażo), situacija kitokia.

Kad apsisaugotumėte, rekomenduojama sutartyje nurodyti numatomą atvykimo laiką ir tolerancijos ribą (pvz., +/- 30 minučių). Jei renginys (pvz., lėktuvas, konferencija) turi griežtą laiką, būtina apie tai įspėti vežėją raštu. Tokiu atveju bus parenkamas tinklavamatis maršrutas su atsarga. Verta pagalvoti apie draudimą nuo vėlavimo (kelionių draudimas), kurį gali pasiūlyti kai kurios brokerių kompanijos, tačiau transporto vežėjai tai retai siūlo. Geriausia apsidraugimas – rezervuoti transportą su 1–2 valandų laiko atsarga prieš svarbų renginį.

9. Ar mikroautobuse turi būti sėdimos vietos su saugos diržais, ir kokia jų reikšmė?

Vokietijoje saugumo diržų naudojimas yra griežtai reglamentuojamas. Nuo 2006-2007 m. visiems naujiems keleiviniams mikroautobusams, registruuojamiems ES, privalo būti įrengti saugos diržai visose sėdynėse. Jeigu renkatės senesnį transportą, gali būti, kad galinėse sofutėse diržų nėra – tai didelė saugos rizika.

Be to, Vokietijos policija labai aktyviai tikrina, ar keleiviai užsisegę. Jeigu policijos sustabdyme paaiškės, kad keleiviai neprisisegę, baudos gali būti mokamos ne tik vairuotojui, bet ir pačiams keleiviams (kiekvienam atskirai). Ilgamečiai vežėjai žino, kad prieš išvykstant reikia ne tik priminti, bet ir užtikrinti, kad visi keleiviai užsisega. Tai ne tik klausimas teisės, bet ir gyvybės. 100 km/h greičiu autostradoje nelipsęs keleivis gali būti mirtinai sužeistas net ir nedideliame stiprodyme. Todėl renkantis transportą, atkreipkite dėmesį, ar diržai yra funkcionūs (nėra įstrigę).

10. Kaip ankstyviau reikia rezervuoti mikroautobusą, ir kodėl kaina svyruoja priklausomai nuo sezono?

Mikroautobusų parkas Lietuvoje yra ribotas, o paklausa, ypač į Vokietiją, yra cikliška. Labai svarbu rezervuoti transportą kuo anksčiau. Standartinės kelionės (pvz., į parodą Hannoverje arba į Kalėdinius turgus) turi „aštrų“ sezoną. Tokiu laikotarpiu (gegužės–birželio mėn. parodos, gruodžio mėn. Kalėdos) gera kokybės transportą reikia rezervuoti net 2–3 mėnesius iš anksto.

Kaina svyruoja pagal paklausos ir pasiūlos dėsnį. Vakarų Lietuvoje (Klaipėda) mikroautobusų gali būti trūkumas vasarą dėl turizmo, o Vilniuje – pavasarį ir rudenį dėl verslo renginių. Jeigu užsakote transportą paskutinę minutę (pvz., 3 dienos iki išvykimo), vežėjai gali įvertinti riziką (reikia skubiai organizuoti vairuotojui laisvadienį, permesti techninę priemonę) ir pakelti kainą 20–30 %. Ankstyvas rezravavimas ne tik užtikrina, kad gausite norimą mikroautobuso modelį, bet ir leidžia užfiksuoti geriausią rinkos kainą.

Išvada

Mikroautobusų transporto pasirinkimas į Vokietiją – tai procesas, reikalaujantis ne tik emocijinio sprendimo („patinka šis spalvos“), bet ir racionalios analizės.