Kokios rekomendacijos keliaujant mikroautobusu į Vokietiją?

Įvadas

Vokietija jau daugelį dešimtmečių išlieka viena populiariausių kryptimi ne tik verslo kelionėms, bet ir turizmui bei asmeniniams reikalams. Kaip profesionalas, kuris tarptautinių pervežimų srityje dirbu beveik dvidešimt metų, galiu pasakyti tikrai viena: kelyje į Vokietiją pasitaiko tiek malonių, tiek ir nenumatytų situacijų, kurias gali išspręsti tik gerai suplanavus ir žinant specifinius šalies reikalavimus. Kelionė mikroautobusu – tai unikalus tarpinis variantas tarp lengvojo automobilio ir dideliojo autobuso. Ji suteikia komforto, laisvės ir galimybę keliauti grupe, tačiau kartu sukelia daugiau atsakomybės nei paprastas važiavimas savo automobiliu.

Dažnai klientai, kreipiantys į mane dėl pervežimo paslaugų ar konsultacijos, klausia to paties: „Ką reikia žinoti, kad kelionė praėtume sklandžiai?“ Atsakymas nėra vienas žodis. Vokietija garsėja savo kelių kokybe, tačiau ir griežtais eismo taisyklėmis, be to, čia galioja specifiniai aplinkosaugos reikalavimai, kurių nerasime nei Lietuvoje, nei Lenkijoje. Šiame straipsnyje aš pasidalinsiu savo sukauptą patirtimi, padėsiant išvengti baudų, stresinių situacijų ir nereikalingų uždelšimų. Mūsų tikslas – jog jūsų kelionė būtų ne tik saugi, bet ir kuo patogesnė.

Nesvarbu, ar planuojate nuvykti į Hamburgo jūrų uostą, Miuncheno Oktoberfestą, ar tiesiog aplankyti gamyklą Niurnberge, pagrindiniai principai išlieka tie patys. Pasiruošimas prasideda ne tada, kai užsivedamas variklis, o dar prieš kelias savaites. Reikia pagalvoti apie dokumentus, techninę būklę, maršruto planavimą ir, žinoma, keleivių patogumą. Štai išsami informacija, padėsianti jums susitvarkyti šiame sudėtingame tarptautinių pervežimų labirinte.

DUK (Dažnai Užduodami Klausimai)

1. Kokius dokumentus būtina turėti sau ir transporto priemonei keliaujant į Vokietiją?

Tai vienas svarbiausių klausimų, be kurio negalima pradėti jokios kelionės. Per savo praktiką mačiau ne vieną atvejį, kai nekokybiška dokumentų rinkinio parengimas baigdavosi nedarbingai praleistu laiku sienos kirtimo poste. Jei keliaujate mikroautobusu, kuris turi nuo 9 iki 16 vietų (įskaitant vairuotoją), jis dažnai laikomas komerciniu transportu, todėl reikalavimai gali būti griežtesni.

Pirmaiausia, visiems keleiviams ir vairuotojams būtina turėti galiojančius asmens dokumentus. Šengeno erdvėje tapo lengviau, tačiau policijos patikra Vokietijoje yra įprasta reiškinys, ypač netoli sienų ar didžiųjų miestų. Asmens tapatybės kortelė ar pasas turi būti originalūs. Jei kelionėje dalyvauja trečiosios šalies piliečiai, reikia užtikrinti, kad vizos ar leidimai gyventi būtų tvarkingi.

Kalbant apie transporto priemonę, būtinas techninis pasas (Sąskaita-faktūra įsigijus transportą arba registracijos pažymėjimas), vairuotojo pažymėjimas ir draudimo „Žalos atlyginimo trečiesiems asmenams“ polisas (vadinamoji „Žalia kortelė“ – Green Card). Nors „Žalos kortelė“ nebėra privaloma visose šalyse, Vokietijoje ji labai padeda greičiau nustatyti draudimo galiojimą įvykus įvykiui. Jei mikroautobusas yra nuomojamas, būtina turėti notarinę sutartį arba įgaliotinį raštą, kuris leidžia vairuoti šį automobilį užsienyje. Taip pat patariu turėti tarptautinę vairuotojo kortelę, jei to reikalauja jūsų šalies įstatymai, nors dauguma ES šalių nacionalinių pažymėjimų pripažįsta be problemų.

2. Ar reikalingas specialus ekologinis ženklas (Umweltplakette) įvažiavimui į Vokietijos miestus?

Absoliučiai taip. Tai yra vienas dažniausiai ignoruojamų reikalavimų, kuris gali atnešti nemažą nuostolį. Vokietija yra labai jautri aplinkosaugai, todėl daugelyje miestų yra įvestos „žaliosios zonos“ (Umweltzone). Į šias zonas įvažiuoti gali tik tie automobiliai, kurie turi specialią vinilinę etiketę (Umweltplakette), pritvirtintą priekinio stiklo dešinėje pusėje.

Šios ženklelinės būna keturių tipų: raudona, geltona, žalia ir nėra (draudžiama). Dauguma šiuolaikinių mikroautobusų, kurie atitinka Euro 4 ir aukštesnes standartus, gali gauti žaliąją kortelę. Tai leidžia važiuoti beveik į visas zonas. Jei jūsų transporto priemonė senesnė, gali tekti gauti geltonąją arba raudonąją, tačiau daugelyje miestų (pvz., Berlynas, Miunchenas, Kelnas) leidžiama įvažiuoti tik su žaliaisiais ženklais.

Etiketę galima įsigyti internetu arba fiziniuose servisuose Vokietijoje, tačiau geriau pasirūpinti ja iš anksto. Policija miesto centrų ribose dažnai tikrina šio ženklo buvimą, ir baudos už jo nebuvimą svyruoja nuo 80 iki 100 eurų. Be to, jei neturite ženklo, jums gali būti draudžiama toliau važiuoti, kas sugadins kelionės planus. Patariu visada patikrinti savo mikroautobuso techninį passą ir pagal jo kodą (pvz., Euro 5) užsisakyti atitinkamą ženklą.

3. Kokios yra greičio ribos Vokietijos keliuose ir ar tikrai autobane (Autobahn) galima važiuoti be greičio apribojimo?

Vokietijos kelių sistema yra legenda, tačiau ji turi savo gilių niuansų. Mitas apie tai, kad autobane galima važiuoti neribotą greitį, yra tik dalinai teisingas. Nors daugumoje ruožų nėra fiksuotos greičio ribos, tačiau galioja rekomenduojamas greitis – 130 km/h. Jei įvyksta avarija važiuojant greičiau ir tai nulemia įvykio sunkumą, draudimo kompanija gali sumažinti išmoką, o atsakomybė gali būti didesnė.

Be to, vis daugiau autobano ruožų turi fiksuotas ribas, dažniausiai 120 km/h arba net 100 km/h, ypač arti miestų, sankryžų ar statybų zonų. Statybų zonose Vokietijoje baudos už greičio viršijimą yra ypatingai griežtos, o jose greitis dažnai nuleidžiamas iki 60 ar 80 km/h.

Keliaujant užmiestyje (landstraße), esant vienai eismo juostai kiekvienai kryptims, greitis dažniausiai ribojamas 100 km/h, tačiau dažnai galima pamatyti ir 70 km/h ženklų, ypač važiuojant per gyvenvietes arba vingiuotus ruožus. Gyvenvietėse greitis visada yra 50 km/h, o daugelyje vietų, arti mokyklų ar vaikų žaidimų aikštelių, jis gali būti sumažintas iki 30 km/h. Svarbiausia yra tai, kad mikroautobusams, kurių masė viršija 3,5 tonas (o tai dauguma 9 vietų ir daugiau turinčių mikroautobusų su keleiviais), gali būti taikomi griežtesni apribojimai – pvz., 80 km/h užmiestyje. Todėl visada verta atkreipti dėmesį į ženklą su skaičiumi 3.5 t, kuris nurodo, kad riba galioja sunkesniems automobiliams.

4. Ar Vokietijoje reikia mokėti kelių mokesčius (vinjetes)?

Skirtingai nei kaimyninėse šalyse, pavyzdžiui, Austrijoje ar Šveicarijoje, kur vinjetės yra privalomos, Vokietijoje lengvieji automobiliai ir standartiniai mikroautobusai (iki 3,5 tonų) gali važiuoti autobanu ir keliais be jokio mokesčio. Tai vienas malonumų, kurį Vokietija siūlo vairuotojams.

Tačiau čia yra vienas „bet“. Jei jūsų mikroautobuso bendroji leidžiama masė viršija 7,5 tonos (tai jau labai dideli mikroautobusai arba maži autobusai), tuomet privaloma mokėti kelių mokesčį pagal „MAUT“ sistemą. Tokioms transporto priemonėms būtina turėti specialų įrenginį (On-Board Unit), kuris fiksuva nuvažiuotą atstumą ir automatiškai apmoka mokesčį. Jei keliaujate standartiniu turistiniu mikroautobusu (pvz., Mercedes Vito ar VW Transporter, kurie dažnai naudojami 8-9 keleiviams), jums vinietės nereikia.

Vis dėlto, verta prisiminti, kad kai kurie tiltai, tuneliai ar kalnų keliai (pvz., Alpėse, netoli Bavarijos ribos) gali turėti atskirus mokesčius. Juos reikia mokėti grynaisiais pinigais ar kortele vietoje. Patariu visada turėti šiek tiek grynųjų eurų mažomnom nominaloms, nes senesnėse kasinėse kortelės priėmimo galimybė gali būti apribota.

5. Kaip teisingai planuoti poilsio pertraukas vairuotojui ir keleiviams?

Planavimas yra pusė sėkmės. Mano patirtis rodo, kad viena dažniausių klaidų – bandymas įveikti per didelį atstumą per per trumpą laiką. Vokietija yra gana didelė šalis, ir kelyje galima praleisti daug valandų. ES reglamentai draudžia vairuotojams važiuoti ilgiau kaip 4,5 valandas be pertraukos. Po šio laiko būtina padaryti bent 45 minučių pertrauką (kurią galima padalinti į 15 minučių ir 30 minučių).

Tačiau ne tik teisinė pusė svarbi. Keleiviai mikroautobuse jaučia vibraciją ir turi mažiau judėjimo laisvės nei lengvajame automobilyje. Rekomenduoju planuoti pertraukas kas 2–3 valandas. Vokietijoje autobanų poilsio zonos (Rasthof) yra labai gerai įrengtos. Čia rasite ne tik tualetus, bet ir restoranus, parduotuves, netgi dušus ir lovimosi vietas (kai kuriose vietose tai mokama).

Planuodami maršrutą, pažiūrėkite, kur yra didelės poilsio aikštelės (Autohof), kurioje lengviau pastatyti didesnį mikroautobusą. Mažos degalinės gali turėti per siauras aikšteles, kurioje sunku manevruoti 7–8 metrų ilgio transporto priemonei. Taip pat nepamirškite, kad poilsio pertraukos metu verta paprasčiausiai išlipti ir pailsti kojas – tai pagerina kraujotaką ir sumažina nuovargį tolesniai kelionei.

6. Kaip elgtis su bagažu, ypač kai keleivių daug?

Bagažo tvarkymas mikroautobuse dažnai tampa „mūšio lauku“. Prieš išvykstant būtina aiškiai susitarti dėl standarto: paprastai tai yra vienas didelis lagaminas ir vienas rankinis daiktas asmeniui. Problema kyla tada, kai keleiviai atsiveža per daug daiktų, o mikroautobuso bagažinės tūris yra apribotas.

Svarbiausia taisyklė – saugumas. Bagažas negali būti dedamas į salono vidų, jei jis trukdo eismui ar neleidžia laisvai pasiekti išėjimų. Visi sunkūs daiktai turi būti užfiksuoti bagažinėje, kad staigius stabdymo metu jie neišskristų ir sužeistų keleivių. Aš visada patariu turėti su savimi kelis guminius diržus arba užsegamuvas (krepšys) užsegančias juostas, kad galėtumėse užfiksuoti bagažą, jei jis ne užpildo visos erdvės.

Taip pat verta paminėti, kad vairuotojas nėra bagažo nešikas. Jei keleiviai yra vyresni amžiaus ar turi labai sunkų bagažą, reikia sutarti iš anksto, kas padės jį pakrauti ir iškrauti. Vokietijos viešbučiuose dažnai yra padėjėjai (porter), tačiau juos reikia užsisakyti arba jų paslaugos gali būti mokamos. Teisingai išdėliotas bagažas taip pat veikia transporto priemonės svorio centrą – sunkiausi daiktai turi būti žemiau ir arčiau ašies.

7. Kur saugu ir patogu statyti mikroautobusą Vokietijos miestuose?

Miestų statymas yra viena didžiausių baimių vairuotojams, kurie nėra įpratę prie didelių transporto priemonių. Vokietijos senamiestiai dažnai turi siauras gatves, o statymo vietos yra brangios ir ribotos. Pirmasis ir svarbiausias patarimas: jei tik įmanoma, venkite važiuoti į miesto centrus dideliu mikroautobusu.

Geriausias sprendimas yra „Park and Ride“ (P+R) aikštelės. Jos paprastai yra miesto pakraštyje, šalia metro (U-Bahn) arba geležinkelio stoties. Čia statymas dažnai yra nemokamas arba labai pigus, o toliau į centrą galima nuvykti viešuoju transportu. Tai sutaupo ne tik nervus, bet ir pinigus, nes centro statymo zonos (blaue Zone – mėlynoji zona) reikalauja specialių parkavimo kortelių, o laikas ten yra ribojas (paprastai 2 valandos).

Jeigu visgi tenka važiuoti į centrą, ieškokite didelių, daugiaaukščių automobilių statymų (Parkhaus). Prieš įvažiuodami būtinai patikrinkite aukščio limitą (Höhenbegrenzung). Dauguma senesnių statymų gali turėti 2,0 ar 2,1 metro limitą, o keliaujantis mikroautobusu (ypač jei jis yra aukštas, kaip VW Transporter su aukštu stogu), galite neįsivažiuoti arba nuplėšti stogo dangą. Modernesnės aikštelės turi 2,2 ar 2,4 metro limitus, tačiau visada būkite budrūs. Statymas gatvėje leidžiamas tik ten, kur nėra draudžiančio ženklo, ir taisyklės tos pačios kaip ir lengviesiems automobiliams, tačiau atstumas nuo sankryžos ar sustojimo ženklo turi būti didesnis (5 metrai).

8. Kokio įrangos rinkinio reikia turėti mikroautobuse Vokietijoje?

Vokietijos eismo saugumo reikalavimai yra vieni griežčiausių Europoje. Nors dauguma reikalavimų sutampa su Lietuvos, yra keletas niuansų, kuriuos verta prisiminti. Privalomas komplektas apima: atsparumo šviesos lietui liuminescencinį lietpaltnį (šviesos atšvaitą), pirmosios pagalbos medicininę rinkinį, apsauginius liemenis (kiekvienam keleiviui jie turi būti salone) ir užklijuotą trikampį.

Tačiau Vokietijoje yra vienas specifinis reikalavimas – privaloma turėti ne mažiau kaip dvi atsparumo šviesai lietui liuminescencines juostas (lietpaltus) mikroautobuse.