Kelionės planavimas į Vokietiją: svarbu žinoti apie saugumą

Vokietija vienareikšmiškai laikoma viena iš labiausiai pasiduodančių keliautojų šalių Europoje. Gerai išvystytas kelių tinklas, aiški kelio ženklų sistema ir, žinoma, garsieji automagistraliai („Autobahn“) verčia daugelį rinktis šią šalį savo kelionei arba kaip tranzitinę maršruto dalį. Tačiau, kaip žmogus, kuris per pastaruosius dvidešimt metų praleido tūkstančius valandų vairuodamas krovininius automobilius ir keleivinius transporto priemones po visą Europą, galiu pasakyti viena: pasitikėjimas savo jėgomis ir nerašytų taisyklių ignoravimas čia gali kainuoti brangiai. Vokiškas tvarkos ir saugumo jausmas – tai ne stereotipas, o griežtas reikalavimas, kurį kontroliuoja ne tik policija, bet ir pačių vairuotojų kultūra.

Planuodamas kelionę į Vokietiją, turi nepamiršti, kad saugumas čia prasideda ne tuomet, kai užsivedi variklį, o dar prieš kelionę, kai renkiesi maršrutą, tikrinsi automobilio techninę būklę ir susipažįsti su vietiniais įstatymais. Šiame straipsnyje aš padalinsiu savo patirtį ir padėsiu išvengti tų klaidų, kurias dažnai darome tikėdamiesi, kad „kaip pas mus, taip ir pas juos“. Pasirodo, Vokietijoje viskas veikia šiek tiek kitaip, o šios smulkmenos lemia ne tik pinigines baudas, bet ir gyvybę.

Svarbu suprasti, kad Vokietijos keliai – tai ne tik asfalto juostos, tai sudėtinga sistema, kurioje visi dalyviai turi žinoti savo vaidmenį. Nuo privalomos aprangos automobilyje iki specifinių taisyklių vairuojant greitkeliais – kiekvienas detalių gali būti lemtinga. Todėl, prieš išvykdami, verta skirti laiko šiam straipsniui, kad jūsų atostogos ar verslo kelionės nebaigtųsi nemaloniai policijos poste arba, dar blogiau, ligoninėje. Pasiruoškime išsamiai ir atsakingai.

DUK (Dažnai užduodami klausimai)

1. Kokius dokumentus būtina turėti sau ir transporto priemonei važiuojant į Vokietiją?

Tai vienas dažniausiai pasitaikančių klausimų, ir, turiu pripažinti, vienas dažniausiai ignoruojamų. Daugelis vairuotojų mano, kad jei turi vairuotojo pažymėjimą ir techninį pasą, viskas tvarkoje. Tačiau Vokietijoje, kaip ir visoje Schengeno erdvėje, reikalavimai gali būti griežtesni nei įsivaizduojate.

Pirmiausia, asmeniniai dokumentai. Jei kelionės tikslas yra Vokietija, būtina turėti galiojantį asmens tapatybės dokumentą – pasą arba asmens tapatybės kortelę. Vairuotojo pažymėjimas turi būti ne tik galiojantis, bet ir atitinkantis transporto priemonės kategoriją. Jei planuojate nuomotis automobilį arba vairuoti ne savo mašiną, verta turėti ir tarptautinį vairuotojo pažymėjimą, nors Lietuvos dokumentai šalyje yra pripažįstami be problemų.

Kas ypatinga, tai transporto priemonės dokumentai. Būtina turėti techninį pasą (Registration Certificate). Jei automobilis neregistruotas jūsų vardu (pvz., įmonės arba šeimos nario), būtina turėti raštišką įgaliotojo vairuotojo sutartį arba notarinę sutartį, patvirtinančią teisę valdyti šį transportą. Be to, nepamirškite „Žalos civilinės atsakomybės“ draudimo poliso (Green Card). Nors Lietuva yra ES narė ir dažnai pakanka šalies numerių, Vokietijoje policija gali paprašyti parodyti šį dokumentą, ypač jei automobilis yra užsienietiškas. Jo nebuvimas gali baigtis ne tik bauda, bet ir transporto priemonės sustabdymu.

2. Ar automobilyje privaloma turėti specifinę saugos įrangą (pavyzdžiui, šviesos atšvaitus, vaikiškas kėdutes)?

Absoliučiai taip. Čia Vokietija ypatingai griežta, ir mano patirtis rodo, kad šios taisyklės tikrai tikrinamos. Kiekvienas automobilis Vokietijoje turi būti aprūpintas tam tikra privaloma įranga, kurią dažnai vadiname „kelionės apyraudos“ rinkiniu.

Vienas svarbiausių dalykų – atsarginės lemputės ir jų keitimo priemonės. Nors šiuolaikiniai automobiliai vis dažniau turi LED diodus, jei jūsų automobilis leidžia keisti lemputes patys, jos turi būti su jumis. Be to, privaloma turėti pirmąją pagalbą (medicininę) ir degonų gesintuvą. Medicininės pagalbos rinkinys turi būti sandariuose, hermetiškuose paketuose su galiojimo laiku – pasenusius rinkinius policija gali laikyti netinkamais.

Kas ypatingai svarbu ir dažnai užmirštama – tai šviesos atšvaitai (apžvalgos liemenės). Jei automobiliu teks išlipti išvažiuojamojoje kelio dalyje (pavyzdžiui, avarijos atveju), kiekvienas keleivis ir vairuotojas privalo užsidėti šviesą atspindintį liemenę. Be to, automobilyje turi būti mažiausiai viena tokia liemenė, kuri yra lengvai pasiekiama (ne bagažinėje po krūva lagaminų, o salone).

Vaikiškų kėdučių klausimas yra kritiškas. Vokietijoje vaikai, kurių ūgis yra mažesnis kaip 150 cm, privalo būti vežami specialiose kėdutėse, pritaikytose jų svoriui ir ūgiui. Kėdutė turi būti įtvirtinta pagal gamintojo instrukciją. Nėra jokios tolerancijos važiuoti su vaiku ant rankų arba įtvertam suaugusiojo saugos diržu – tai garantuota bauda ir taškai vairuotojo pažymėjime.

3. Kaip elgtis automagistralėse (Autobahn)? Ar tikrai nėra greičio limito?

„Autobahn“ – tai Vokietijos lankomumo objektas ir viena didžiausių klaidų šaltinių. Legenda sako, kad Vokietijoje galima važiuoti kiek nori greitai. Tačiau realybė yra sudėtingesnė. Taip, yra ruožų be greičio apribojimo (dažniausiai juos žymi skydas su keturiais baltais linijomis mėlyname fone), tačiau tai nereiškia, kad galima važiuoti beprotiškai.

Be greičio apribojimo ruožų, didžiojoje dalies automagistralių galimas greitis yra ribojamas 130 km/h (rekomenduojamas greitis) arba 100 km/h, o netoli miestų ir sankryžų – net 80 km/h ar mažiau. Mano patirtis sako, kad reikia ypatingo dėmesio skydeliams su skaičiais baltais fone. Juos viršijus baudos yra labai aukštos, o jei viršijate greitį daugiau kaip 20 km/h, gali būti paimtas vairuotojo pažymėjimas.

Be to, „Autobahn“ turi savo etiketę. Dešiniaisiais juostomis reikia važiuoti lėčiau, kairiaisiais – greičiau. Jei kairiojoje juostoje važiuojate 130 km/h, o už jūsų artėja „mercedesas“ su 200 km/h, jūsų pareiga – nedelsiant pasitraukti į dešinę. Lenkti dešinėje pusėje griežtai draudžiama. Tai ne tik taisyklė, bet ir saugumo klausimas – didelio greičio skirtumas sukelia pavojingas situacijas. Taip pat, stovėjimas automagistralėje, netgi dėl techninės gedimo, yra leidžiamas tik su įjungta pavojų šviesa („keturkampis“) ir užsidėjus liemenę.

4. Kada ir kokiomis sąlygomis privalomos žieminės padangos Vokietijoje?

Žieminės padangos – tai tema, apie kurią dažnai ginčijamasi, tačiau Vokietijos įstatymai yra aiškūs: situacinė žieminės padangų prievolė („situative Winterreifenpflicht“). Tai reiškia, kad žieminės padangos turi būti naudojamos tada, kai kelyje yra sniego, šlapdgnos, ledo arba apledėjusių ruožų.

Nėra griežtai nustatytų datų (kaip, pvz., „nuo lapkričio 1-osios iki kovo 31-osios“), tačiau praktikoje visi patyrę vairuotojai žino, kad nuo spalio pabaigos iki balandžio pradžios tokios padangos yra būtinos. Jei policija sustabdo jus vasario viduryje su vasarinėmis padangomis, o oras yra minusinis, bauda bus didelė, o jei dėl to įvyks eismo įvykis, draudimas gali nemokėti žalos atlyginimo.

Kas svarbu, padangos turi atitikti tam tikrus reikalavimus. Tai gali būti tikros žieminės padangos (su „M+S“ arba „3PMSF“ – sniego pusmėnulio – žymėjimu) arba visų sezonų padangos, taip pat pažymėtos „M+S“. Tačiau visų sezonų padangų gylis turi būti pakankamas (rekomenduojama ne mažiau kaip 4 mm). Aš dažnai matau, kaip vairuotojai važiuoja su „plikomis“ visų sezonų padangomis – tai yra tas pats, kas važiuoti be stabdžių. Užtikrinkite, kad jūsų padangos yra geros būklės, nes vokiškas oras gali pasikeisti per valandą.

5. Kokie yra girtumo vairavimo reikalavimai ir baudos?

Vokietija yra griežta šalis šiuo klausimu, nors leidžiamas alkoholio kiekis kraujyje (promilės) yra 0,5‰. Tačiau tai nereiškia, kad po dviejų alaus galite sėstis už vairo. Jūsų elgesys turi būti be priekaištų. Jei policija pastebi, kad vairuotojas yra suvaldytas, net jei promilės rodo mažiau kaip 0,5, gali būti atliekami papildomi tyrimai, ir baudos gresia.

Ypač griežtai žiūrima į jaunuosius vairuotojus (nuo 21 metų amžiaus ir vairuotojus, turinčius vairuotojo pažymėjimą mažiau kaip 2 metus). Jiems draudžiama vairuoti su bet kuriuo alkoholio kiekiu kraujyje (0,0‰ tolerancija). Pažeidus šią taisyklę, baudos yra milžiniškos, o pažymėjimas gali būti konfiskuojamas.

Taip pat verta paminėti, kad Vokietijoje yra labai paplitę atsitiktiniai alkotesterių patikrinimai. Policija gali sustabdyti bet kurį automobilį be jokios priežasties ir patikrinti vairuotojo blaivumą. Mano patarimas: jei planuojate vakarėti, geriau visai nenaudoti alkoholio arba pasirinkite taksi. Rizika nėra verta pinigų ir nervų, o vokiškas teisingumas šiuo atveju yra nepalenkiamas.

6. Ar Lietuvoje įsigyta „Kasko“ draudimas veikia Vokietijoje, ar reikia papildomo draudimo?

Tai labai svarbus klausimas, ypač keliaujant savo automobiliu. Lietuvoje įsigytas civilinės atsakomybės (OC) draudimas veikia visoje Europoje, todėl jums nereikės jokio papildomo „Green Card“, jei jo neturite ( nors jį turėti rekomenduojama). Tačiau „Kasko“ draudimas yra visai kita istorija.

Dauguma Lietuvos draudimo kompanijų siūlo „Kasko“ draudimą, kuris veikia tik Lietuvos teritorijoje, arba siūlo papildomą pasirinkimą – draudimą užsienio šalyse. Jei jūsų „Kasko“ polis neapima kelionių į užsienį, ir Vokietijoje susidursite su eismo įvykiu arba techniniu gedimu, savo automobilio remontą turėsite mokėti patys.

Todėl prieš išvykdami būtina pasitikslinti savo draudiko sąlygas. Dažnai už nedidelį priemoką galima praplėsti draudimo teritoriją į visą Europą. Taip pat verta pagalvoti apie pagalbą kelyje (assistance) draudimą. Vokietijoje techninė pagalba, vilkimas arba automobilio transportavimas namo gali kainuoti šimtus eurų. Turint gerą pagalbos kelyje draudimą, visos šios išlaidos padengiamos, o tai suteikia ramybės, ypač keliaujant su šeima.

7. Kaip elgtis avarijos atveju? Ką daryti pirmiausia ir kuriuos numerius skambinti?

Avarija – tai stresas, bet Vokietijoje veikia aiški procedūra, kurią turi žinoti kiekvienas. Pirmiausia, jei įvykis įvyko automagistralėje ar greitkelyje, įjunkite pavojų šviesą („keturkampį“) ir užsidėkite apžvalgos liemenę. Tada saugiai išlipkite iš automobilio per keleivio duris (jei įmanoma) ir perkelkite už grotelių arba už kelio riboženklio. Niekada nestovėkite tarp automobilių juostų!

Jei niekas nenukentėjo ir abiejų šalių nuomonė dėl kaltės sutampa, galite užpildyti „Europos avarijos deklaraciją“. Šis dokumentas yra labai svarbus draudžiui išmokėti atlyginimą. Būtinai užpildykite jį kuo tiksliau, nurodydami avarijos vietą, laiką, pažeidimus ir abiejų transporto priemonių duomenis. Jei yra liudytojų, jų duomenis taip pat verta užrašyti.

Jei yra sužeistųjų arba abiejų šalių nuomonės nesutampa, būtina skambinti į pagalbos tarnybą. Vokietijoje bendrasis pagalbos numeris yra 112. Šis numeris veikia nemokamai iš bet kurio telefono, net jei telefonas neturi SIM kortelės arba užrakintas. Dispečeriams sugebėsite pranešti lietuviškai (dažnai yra vertėjų), tačiau jei galite, pabandykite angliškai arba vokiškai pasakyti „Unfall“ (avarija) ir nurodyti vietą. Jei kelyje matote geltoną telefoną, jis sujungia tiesiogiai su policija arba pagalba – juos naudokite, jei neturite mobilaus ryšio.

8. Ar yra mokesčiai už važiavimą keliais (mokestis už aplinkkelius, mokesčiai už vėjimą į miestus)?

Šis klausimas dažnai kelia sumaištį, nes kaimyninėse šalyse (pvz., Prancūzijoje, Austrijoje) yra mokesčiai už automagistralių naudojimą (vinjetės). Vokietijoje situacija yra kitokia.

Asmeniniams automobiliams (iki 3,5 tonų) nėra bendrojo mokesčio už važiavimą automagistralėmis („Autobahn“). Galite važiuoti nemokamai. Tačiau tai nereiškia, kad keliai yra nemokami – jie finansuojami iš kuro mokesčių.

Tačiau yra vienas svarbus dalykas, apie kurį dažnai pamirštama – tai miesto centro mokestis (Umweltplakette) dideliuose miestuose, tokiuose kaip Berlynas, Miunchenas, Hamburgas, Kelnas ir kiti. Įsivaizduokite, kad važiuojate į miesto centrą ir nežinote, kad jūsų automobilis ten draudžiamas. Vokietijoje yra įvestos „žalos“ (Umweltzone) zonos. Norint įvažiuoti į jas, automobilio priekiniame stikle turi būti pritvirtinta speciali spalvota etiketė (žalia, geltona arba raudona). Dauguma šiuolaikinių automobilių gali gauti žaliąją etiketę (mažiausiai teršiantys). Etiketę galima įsigyti internetu arba degalinėse už nedidelį mokestį (apie 5–10 eurų).