Kas svarbu saugiai kelionei į Vokietiją mikroautobusu?

Vokietija jau dešimtmečius išlieka viena populiariausių kryptų ne tik turistams, bet ir verslininkams, vykstantiems į parodas, arba tiems, kurie tiesiog aplanko savo giminaičius. Šalis pasižymi puikia kelių infrastruktūra, tačiau ir griežtais eismo taisyklių reikalavimais. Nors kelionė mikroautobusu atrodo patogesnė nei dideliu autobusu, ji taip pat reikalauja itin didelio dėmesio, pasiruošimo ir atsakomybės, ypač jeigu kalbame apie tarptautinius pervežimus.

Dirbdamas šioje srityje daugiau nei dvi dešimtmetis, esu matęs viską – nuo puikiai suplanuotų ir sklandžių kelionių iki tokių, kurios baigėsi nemažais nuostoliais arba nervų išsekimu. Skirtumas paprastai ne taip didelis kaip atrodo: viskas lemia detalių sumanymą ir supratimą, kas tiksliai reikalaujama vairuotojo ir transporto priemonės, kai pasiekiamas Vokietijos pasienis. Šiame straipsnyje pasidalinsiu savo patirtimi ir sužinosite, kas iš tikrųjų svarbu, kad kelionė į Vokietiją mikroautobusu būtų ne tik komfortiška, bet ir visiškai saugi.

Saugumas prasideda ne tada, kai užsivedamas variklis, o dar daug anksčiau – nuo techninės būklės tikrinimo iki dokumentų tvarkos. Vokietijoje eismo kontrolės tarnybos yra žinomos savo nepriekaištingumu, o vietiniai vairuotojai griežtai laikosi kelių etiketo. Todėl, norint išvengti nereikalingų rūpesčių ir, svarbiausia, užtikrinti keleivių bei paties vairuotojo saugumą, reikia atsižvelgti į keletą kritiškai svarbių aspektų. Apie juos ir kalbėsime toliau.

DUK (Dažnai Užduodami Klausimai)

Šioje skiltyje suformulavau dešimt labiausiai aktualių klausimų, kuriuos dažniausiai girdėnu iš savo klientų ir partnerių. Atsakymai į juos padės susiformuoti išsamų vaizdą apie tai, ko tikėtis kelyje.

1. Kokius techninius reikalavimus turi atitikti mikroautobusas kelionei į Vokietiją?

Techninė būklė yra absoliutus prioritetas. Vokietijoje techninės apžiūros reikalavimai yra vieni griežčiausių Europoje. Prieš išvykdami įsitikinkite, kad visi padangų protektoriai atitinka sezono reikalavimus – ne mažiau kaip 4 mm gylio (nors Lietuvoje minimaliausias gylis gali būti ir mažesnis, Vokietijoje griežčia vertinama). Svarbu patikrinti stabdžių sistemą, šviesas (tai turi veikti net paskutinės avarinės lemputės), priekinį ir galinį stiklų valymą (vaškinės juostos turi būti nepažeistos). Taip pat būtina, kad mikroautobuse būtų aptarnavimo komplektas: priekabos kablis, uždegimo žvakės, žibintų lemputės, antkelė ir pirmosios pagalbos rinkinys, kuris taip pat turi būti galiojantis. Jeigu mikroautobuso masė viršija 3,5 tonas, gali reikėti papildomų priemonių, pavyzdžiui, priešrūkininių žibintų. Nepamirškite, kad techninis defektas Vokietijos kelyje ne tik kelia pavojų, bet ir gali baigtis labai brangiu šaukimu pagalbos.

2. Ar reikalinga speciali vairuotojo licencija ar kategorija mikroautobusui?

Čia viskas priklauso nuo to, kiek sėdimų vietų yra jūsų transporte ir kokia jo bendroji leidžiama masė. Jeigu mikroautobuse yra nuo 9 iki 16 vietų (įskaitant vairuotoją) ir jo masė viršija 3,5 tonas, vairuotojas turi turėti ne tik „B“ kategoriją, bet ir „D1“ kategoriją (arba „D“, jei tai didesnis autobusas). Be to, jeigu transportas naudojamas komerciniais tikslais (pervežami keleiviai už mokestį), vairuotojas privalo turėti ir profesinę kvalifikaciją (95 kodas vairuotojo pažymėjime). Dažnai klientai mano, kad jeigu vairuoja „savęs“ mikroautobusą, tai taisyklės jiems neaktualios, tačiau lenktyniauti su įstatymais nėra verta. Vokietijos policija tikrina ne tik dokumentus, bet ir tai, ar vairuotojas yra pavargęs, ar atitinka poilsio režimą, ypač jeigu kalbame apie komercinius pervežimus. Geriau iš anksto pasitarti su transporto valdymo specialistais, kad nesusidurtumėte su dokumentų trūkumu pasienio punkte arba kelyje.

3. Kokius dokumentus būtina turėti su savimi paties vairuotojui ir transportui?

Dokumentų paketas turi būti idealus. Vairuotojas turi turėti galiojantį vairuotojo pažymėjimą (jeigu reikalinga – su profesine kvalifikacija), asmens tapatybės dokumentą (pasą arba ID kortelę) bei CRB (Transporto priemonės registracijos sertifikatą). Jeigu mikroautobusas priklauso ne vairuotojui, būtina turėti notarialiai patvirtintą įgaliojimą vairuoti šį transportą arba sutartį, patvirtinančią ryšį su savininku. Be to, neatsiejama dalis yra „Žaliasis kortelės“ draudimas (Green Card), kuris patvirtina civilinės atsakomybės draudimo galiojimą užsienyje. Nors daugelis šalių jau priėmė sistemos, kai draudimas matomas duomenų bazėse, popierinis „Green Card“ Vokietijoje vis dar laikomas pageidautinu, o kai kuriose situacijose – būtinu. Taip pat patariama turėti CMR draudimo polisą (jeigu pervežami keleiviai komerciškai) ir, jei reikia, tachografo kortelę. Trūkstamas dokumentas gali lemti ne tik baudą, bet ir transporto priemonės sustabdymą tol, kol situacija bus išsprendžiama.

4. Kas yra „Umweltplakette“ (ekologinė ženklelis) ir kodėl jis taip svarbus Vokietijoje?

„Umweltplakette“ arba ekologinė ženklelis yra lipdukas, kurį reikia įklijuoti į priekinį stiklą. Vokietijos miestuose yra įvestos žaliosios zonos (Umweltzone), į kurias gali važiuoti tik tie automobiliai, kurie išmeta tam tikrą kiekį kenksmingų medžiagų. Be šio lipduko įvažiuoti į daugelį miestų centrų (pvz., Berlynas, Miunchenas, Kelnas, Frankfurtas) griežtai draudžiama. Baudos už šios taisyklės pažeidimą yra gana didelės. Ženklelis yra keturių spalvų: žalias (geriausias), geltonas, raudonas ir mėlynas (nereiškia, kad galima važiuoti). Dauguma naujesnių mikroautobusų gali gauti žaliąjį lipduką, jeigu atitinka Euro 4 arba aukštesnį standartą. Jį galima įsigyti internetu arba specializuotose parduotuvėse Vokietijoje, pateikus techninio paso duomenis. Neskubėkite į miestą be jo – foto fiksavimo kameros miesto įvažiavimuose greitai suranda pažeidėjus.

5. Kaip elgtis su greičio apribojimais Vokietijoje, ypač ant „Autobahn“?

Legenda apie tai, kad Vokietijoje nėra greičio apribojimų, yra tik dalinai teisinga. Nors kai kuriose „Autobahn“ atkarpose nėra bendrojo greičio limito (tai dažniausiai matoma tarp miestų), tačiau rekomenduojamas greitis yra 130 km/h. Svarbiausia yra tai, kad mikroautobusai dažnai turi savus, griežtesnius apribojimus. Jeigu mikroautobuso bendroji masė viršija 3,5 tonos, arba jeigu jis yra su priekaba, greitis dažniausiai apribotas iki 80 km/h (arba 100 km/h tam tikrais atvejais, jei yra ABS). Be to, visiškai neribota greičio zona reta, dažnai pasitaiko 120 arba 130 km/h ribojimai dėl statybų, arba privalomi apribojimai dėl triukšmo. Nepamirškite, kad Vokietijoje itin griežtai draudžiama lenkti iš dešinės pusės. Jeigu važiuojate lėčiau nei srautas, privalote važiuoti dešiniajame juostoje. Policija dažnai stebi būtent tai, o ne tik „radarų“ pagalba.

6. Kokie yra specifiniai reikalavimai žiemos sezonu (padangos ir įranga)?

Vokietijoje žiemos padangų įstatymas yra griežtas – jis vadinamas „situaciniu reikalavimu“. Tai reiškia, kad jeigu kelyje yra sniego, šlapdros, ledo arba dulkių su ledu, transporto priemonė privalo būti apginkluota žieminėmis padangomis (pažymėtomis M+S arba 3PMSF simboliais). Vasaros padangų naudojimas tokiomis sąlygomis yra draudžiamas ir baudžiamas. Be to, rekomenduojama (o kai kuriose regionuose – būtina) turėti su savimi kastuvus ir smėlio arba druskos maišelius, jeigu automobilis užstrigtų. Taip pat svarbu prisiminti apie „Winterreifenpflicht“ taisyklę, kuri gali būti taikoma ne tik pagal kalendorių (nuo spalio iki balandžio), bet ir pagal orą. Gerai parinktos padangos užtikrina ne tik saugumą stabdant, bet ir važiavimo dinamiką, kas yra kritiška sunkesniam mikroautobusui.

7. Kaip teisingai planuoti poilsio pertraukas vairuotojui ir kodėl tai svarbu?

Vairuotojo nuovargis yra vienas pavojingiausių dalykų kelyje. Net jeigu jūsų kelionė nėra komercinė ir oficialiai reglamentuojama darbo laiko taisyklėmis, biologinės būklės niekas nepanaikins. Praktika rodo, kad optimaliausias režimas yra vairuoti maždaug 4 valandas, tada daryti bent 15–20 minučių pertrauką. Jeigu kelionė trunka ilgiau nei 9 valandas, reikia planuoti ilgesnį poilsį (45 minučių arba ilgiau). Vokietijoje daugybė poilsio vietų (Rasthof), kuriose galima užpilti kuro, pavalgyti ir pailsėti. Nenaudokite savęs kaip robotų – pavargęs vairuotojas reaguosis lėčiau, o tai, važiuojant dideliu greičiu „Autobahn“, gali būti fatalu. Jeigu kelionę atlieka du vairuotojai, susitarkite dėl keitimosi grafiko iš anksto, kad vienas galėtų ramiai užmigti, kai kitas vairuoja.

8. Ką daryti, jeigu įvykia eismo įvykis arba pasiduoda technika Vokietijoje?

Tokiose situacijose svarbiausia yra šaltakraujiškumas. Vokietijoje pagalbos skambutis yra 112 (visiems atvejams). Jeigu įvykia eismo įvykis, privaloma uždėti šviesos signalus (priekabos rūko žibintas) ir užsidėti šviesos atšvaitines liemenes. Vokietijoje yra griežta taisyklė: liemenė turi būti uždėta dar prieš išlipant iš automobilio, jeigu jis stovi kelkraštyje. Paimkite CMR draudimo polisą (jeigu turite) ir susisiekite su draudiku. Jeigu tai techninis gedimas, skambinkite savo pagalbos paslaugų tiekėjui. Jeigu neturite tokios sutarties, Vokietijoje veikia daugelis mobiliosios mechanikos tarnybų (ADAC, ACS), tačiau jų paslaugos gali būti brangios. Visada turkite su savimi šaltą vandens ir kai ką maisto, ypač jeigu keliaujate žiemą, nes pagalbos laukimas gali užtrukti.

9. Ar yra kokių nors specifinių taisyklių, susijusių su keleivių saugumu juose?

Keleivių saugumas yra aukščiausias prioritetas. Visi keleiviai privalo užsisegti saugos diržus. Vokietijos policija dažnai tikrina būtent tai, ir bauda už neusegtą diržą gali būti paskirta ne tik keleiviui, bet ir vairuotojui (kaip atsakingam asmeniui). Taip pat svarbu, kad bagažas būtų tvirtai pritvirtintas. Laisvai gulintys lagaminai galinėje dalies gali tapti mirtinais sviediniais staigaus stabdymo arba avarijos metu. Jeigu mikroautobuse yra specialios vietos bagažui (virš keleivių galvų arba gale), naudokite jas. Nebrašykite per daug daikto į salono vidų. Taip pat neleidžiama trukdyti vairuotojui – didelis triukšmas ar pastovus kalbėjimas gali nukreipti dėmesį nuo kelio.

10. Kaip pasiruošti finansinei prasme (mokesčiai, kuras, kelių mokesčiai)?

Gera žinia ta, kad Vokietijoje nėra mokamų greitkelių (vienetės) lengviesiems automobiliams ir mikroautobusams, kurių masė neviršija 3,5 tonos. Tačiau kuras Vokietijoje gali būti brangesnis nei Lietuvoje, tačiau kainos svyruoja priklausomai nuo regiono. Didžiuosiuose miestuose dažnai taikomi „Umweltzone“ ribojimai, todėl reikia planuoti maršrutą taip, kad nereikėtų brangiai parkuoti miesto centre. Parkavimas centriniuose miestuose yra labai brangus, todėl verta iš anksto ieškoti nemokamų arba pigių parkavimo zonų (P+R – Park and Ride) miesto pakraštyje ir toliau keliauti viešuoju transportu. Taip pat pasirūpinkite grynaisiais pinigais (eurais) mažoms išlaidoms, nors visur daugiausia priimamos kortelės. Turėkite atsarginę kreditinę kortelę, jeigu pagrindinės būtų užblokuotos.

Išvada

Kelionė į Vokietiją mikroautobusu gali būti puiki patirtis, leidžianti patogiai ir ekonomiškai nuvykti į norimą vietą su grupe draugų ar partnerių. Tačiau, kaip matėme iš aukščiau išvardytų punktų, sėkmė slepiasi detaliuose. Techninis pasiruošimas, tvarkingi dokumentai, supratimas apie vietines taisykles – nuo „Umweltplakette“ iki greičio apribojimų – yra ne formalumas, o pagrindas, užtikrinantis, kad kelionė nebus nustabdyta pirmoje policijos posteno juostoje.

Kaip žmogus, kuris šioje srityje praleido daugiau nei dvidešimt metų, galiu drąsiai pasakyti: geriausia priemonė prieš bet kokias problemas yra protingumas ir atsakomybė. Nesileiskite į provokacijas lenkti kiek įmanoma greičiau, jeigu jums tai neleidžia techninė galimybės arba įstatymai. Rūpinkitės savo keleiviais, planuokite poilsį ir būkite pasiruošę bet kokioms oro sąlygoms. Tada Vokietijos keliai atvers jums savo vartus be jokio streso, o kelionė liks malonenu prisiminimu. Sėkmės kelyje ir saugaus vairavimo!