Greitos kelionės į Vokietiją: ar vairuotojai yra profesionalūs?

Vokietija jau dešimtmečiais yra ne tik pagrindinė Lietuvos prekybos partnerė, bet ir logistinis širdies ritmas tarp Baltijos šalių ir Vakarų Europos. Kasdien tūkstančiai tonų krovinių keliauja šia kryptimi, o kartu su jais ir tūkstančiai vairuotojų. Tačiau kai kalbame apie „greitas keliones“, dažniausiai turime omeny ne standartinius, ilgai trunkančius reisus su 24 tonų sunkvežimiais, o ekspresinius pervežimus. Tai gali būti siuntos, kurios turi pasiekti adresatą per 24–48 valandas, dažnai naudojant mažesnes transporto priemones, vadinamuosius „sprinterius“ arba lengvuosius sunkvežimius.

Dirbdamas šioje srityje beveik dvidešimt metų, esu girdėjęs viską – nuo aukštųjų technologijų kompanijų, skubančių išgelbėti gamybos liniją, iki asmeninių siuntų, kurios turi būti Berlyne jau rytoj. Visada kyla tas pats klausimas: „Ar vairuotojas spės? Ar jis yra profesionalus?“ Šiuo atveju „greitai“ nereiškia „neprižiūrėtai“ ar „ pavojingai“. Priešingai, tikras profesionalumas pasireiškia tuo, kad greitis pasiekiamas ne pažeidžiant taisyklių, o dėl tobulos organizacijos ir žinojimo, kaip elgtis kelyje.

Šiame straipsnyje panagrinėsime, kas iš tikrųjų slepiasi po vairuotojo profesionalumo sąvoka vykstant į Vokietiją, kaip jis spręsdamas netikėtas situacijas ir kodėl pasitikėjimas tokiais specialistais yra svarbiausia grandis sėkmingam verslui.

DUK

1. Kokie kvalifikaciniai reikalavimai taikomi greitųjų pervežimų vairuotojams vykstant į Vokietiją?

Profesionalumo pradžia – tai dokumentai. Dauguma klientų mano, kad jei žmogus turi vairuotojo pažymėjimą, jis jau profesionalas. Tačiau tarptautiniuose reisuose, ypač ekspresinėse kelionėse, reikalavimai yra žymiai aukštesni. Vairuotojas turi turėti ne tik „C“ arba „C1“ kategorijos teises, bet ir galiojančią „95“ kodą kortelėje – tai vairuotojo kvalifikacijos įrodinėjimas. Reikėtų nepamiršti ir ADR sertifikato, jei keliama kokia nors nors pavojinga krovinys, net ir mažu kiekiu.

Be to, Vokietija yra griežta šalies lenktynių ir poilsio laikų kontrolės atžvilgiu. Profesionalas turi puikiai išmanyti Europos Sąjungos darbo laiko reglamentą (EKT taisykles). Jis turi žinoti, kiek gali važiuoti be pertraukos, kiek turi ilsėtis ir kaip teisingai naudotis tachografu (net jei važiuoja lengvuoju automobiliu, kuris nevisada įpareigoja tachografo, tačiau vidinės tvarkos reikalavimai dažnai numato darbo laiko apskaitą). Per dvidešimt metų darbo mačiau, kad geriausi vairuotojai nuolat tobulina savo žinias: jie seka Vokietijos kelių kodekso pakeitimus, nes ten dažnai keičiasi greičio limitai arba specialių juostų (pvz., „Umweltzone“ – ekologinės zonos) reikalavimai miestuose.

2. Kaip vairuotojai išlaiko greitą tempą nepažeisdami greičio limitų?

Tai vienas dažniausiai pasitaikančių nesupratimų. Klientas sako: „Reikia važiuoti kaip įprasta, tik greičiau“. Profesionalas žino, kad greitis kelyje nėra tas pats, kas greitis pagal laikrodį. Vokietijoje didžiojoje dalies autostradų nėra fiksuoto greičio limito (empfehlung 130 km/h), tačiau yra daug vietų, kur greitis ribojamas iki 120, 100 ar net 80 km/h, dažnai dėl remonto darbų arba oro sąlygų.

Tikras profesionalas nelaiko „pėsčiojo“ (kaip mes vadome lėtai važiuojančius vairuotojus) ne todėl, kad lenkia 160 km/h, o todėl, kad jis nešvaisto laiko. Jis žino, kur užfiksuoti greičio kameros, kur policija dažniausiai stovi, ir planuoja maršrutą taip, išvengiant spūsčių. Pavyzdžiui, pro Varšuvą arba Poznanę eina dideli srautai. Patyręs vairuotojas pasirinks šiek tiek ilgesnį, bet mažiau apkrautą kelią, kad netektų stovėti eilėse valandas. Taigi, greitis pasiekiamas dėka maršruto optimizacijos, o ne dėl pedalu guminimo.

3. Kokias strategijas vairuotojai naudoja išvengiant eismo spūsčių, ypač per Vokietijos sankryžas?

Vokietijos kelių tinklas yra vienas tankiausių Europoje, o „Baustellen“ (remonto vietos) yra nuolatinis reiškinys. Profesionalus vairuotojas turi ašų, kuriuos mes vadiname „sektoriaus akimis“. Jis nuolat stebi eismo informacijos sistemas ir naudojasi profesionalia navigacija, kuri rodo ne tik trumpiausią kelią, bet ir numato spūstis.

Strategija paprasta: jei pagrindinė autostrada (pvz., A9 iš Miuncheno link Berlyno) užstrigo dėl avarijos, vairuotojas turi akimirką nuspręsti, ar verta sukti pro šalies kelius (Bundesstraßen). Čia reikalinga vietinė žinojimo patirtis – ne visi šalies keliai tinkami sunkvežimiams arba „sprinteriams“ dėl aukščio ar svorio apribojimų (Brückenhöhe). Patyręs vairuotojas nežais žaidimo „siuvinėjimas“, kur išsirinks kelią tik atvažiavęs prie uždarojo tilto. Jis žino iš anksto. Be to, jis stengiasi išvengti važiavimo per didmiesčius (pvz., Frankfurto, Kelno) per pikto valandą, planuodamas pertraukas arba degalinių sustojimus užmiestyje.

4. Kaip vairuotojai užtikrina krovinių saugumą staigiai stabdyant ar manevruojant aukštais greičiais?

Saugumas yra pirmiausia, net kai kalbame apie skubą. Profesionalas niekada nevažiuos taip, kaip kad galėtų sugriauti krovinį. Vokietijoje labai griežtai vertinamas krovinių fiksavimas (Ladungssicherung). Jei krovinys pasislinks ir užgožs vairuotojo vaizdą arba pataikys į „kabą“, ne tik bus sugadinta prekė, bet ir gresia milžiniškos baudos bei transporto priemonės sustabdymas.

Prieš išvykstant, vairuotojas turi įsitikrinti, kad krovinys užfiksuotas taip, kad atlaikytų staigius stabdymus (0,8 g dekeleracija) ir staigius posūkius. Naudojamos aštrios juostos, užtvarsąs, apsauginiai tinklai, ir svarbiausia – patirtis. Vairuotojas turi jausti automobilį. Jei jis mato, kad priekyje eismas staiga sulėtėja, jis nebraižo stabdžius iki grindų, o tolygiai sulėtina, išanksto įjungia „avarinius“, kad vairuotojas gale žinotų apie pavojų. Tai vairavimo kultūra, kurią įgyja tik metai kelyje, o ne trys dienos kursai.

5. Kaip vairuotojai valo stresą ir išlaiko dėmesingumą ilgos, intensyvios kelionės metu?

Ekspresinis reisas į Vokietiją gali trukti 10–15 valandų viena kryptimi, jei važiuojama keletą vairuotojų arba jei reikalavimai yra ypatingi (nors įstatymai draudžia dirbti per ilgai be poilsio). Fizinė ir psichologinė sveikata čia yra raktas. Profesionalas nebus priklausomas nuo energinių gėrimų. Jis žino savo organizmo ritmą.

Streso valdymas prasideda dar nuo poilsio prieš kelionę. Jei vairuotojas atvyksta į darbo vietą išniręs, jis niekada nebus efektyvus. Kelyje jis naudojasi reglamentuotomis pertraukomis ne tik tam, kad išgerėtų kavos, bet ir kad paeitų, išsiplėštų ir pailsėtų nuo variklio triukšmo. Daugelis naudojasi technikomis, pvz., reguliariais vėdinimu, kad kabina neperkaistų, ir tinkama sėdėjimo padėtimi, kad nenuskaudžtų nugaros. Psichologiškai profesionalas yra pasiruošęs netikėtumams – jei įvykia avarija arba užstrigo kelyje, jie nerašo, o skubiai spręsta problema. Šis „aukščiausias ramiumas“ yra požymis, kad vairuotojas moka savo darbą.

6. Kaip kalbiniai barjerai veikia komunikaciją su Vokietijos policija, klientais ar pagalbos tarnybomis?

Vokietija – šalis, kurioje vokiškai kalbama ne tik biuruose. Kelyje girdėti vokiškas komandas per garsiakalbius arba susidurti su policija yra įprasta dalykas. Neprofesionalas gali panikuoti, jei policija sustabdys ir pradės šaukti vokiškai. Tačiau mūsų srityje dirbantys vairuotojai paprastai turi bent bazinį vokiškų frazių žodyną susidūrimui su tarnybomis: „Ausweis“ (pažymėjimas), „Führerschein“ (vairuotojo pažymėjimas), „Papiere“ (dokumentai).

Be to, dauguma mūsų vairuotojų puikiai moka angliškai, kas Vokietijoje taip pat labai padeda, ypač komunikuojant su didžiosioms logistikos kompanijomis arba technine pagalba. Profesionalas niekada nebus apleistas situacijoje, kai negali paaiškinti, kas nutiko. Jis visada turi su savimi telefoną su vertėju arba sugebėsusį kolegą, kurį galima paskambinti pagalbai. Tačiau dažniausiai pakanka ramios ir užtikrintos pozos – vokiečiai vertina discipliną ir aiškumą.

7. Kokios techninės priemonės ar įranga padeda vairuotojams efektyviai vykdyti užduotis?

Šiuolaikinis vairuotojas nėra tik vairuotojas, jis yra ir techninės įrangos operatorius. Ekspresinėse kelionėse naudojami automobiliai yra paprastai naujausi, su pažangiausia įranga. Tai ne tik GPS navigacijos, bet ir sistemos, leidžiančios sekti kuro sąnaudas realiu laiku, vaizdo kameros (juodosios dėžės), kurios padeda įvykių tyrimuose, ir pažangios sistemos, kurios praneša apie artėjančius eismo įvykius.

Taip pat svarbi ir asmeninė įranga: geras smartphone su visomis reikiamomis programėlėmis (degalinių tinklai, eismo informacija, kelionių planavimas), kokybiški apsauginiai drabužiai (jei reikia krauti), o šiais laikais ir „Powerbank“ arba inverteriai, kad visada veiktų komunikacija. Be techninės įrangos šiandien neįsivaizduojama greito ir saugaus reiso. Vairuotojas turi mokėti šią įrangą naudoti instinktyviai, kad nereikėtų stabdyti šalikelėje ir galvoti, kaip įjungti šildymą.

8. Kaip vairuotojai tvarko dokumentus ir muitinės formalumus, nors Vokietija yra ES šalis?

Nors Vokietija ir Lietuva yra Schengeno zonos ir Europos Sąjungos narės, muitinės kontrolė vis dar egzistuoja, ypač keliaujant per kitas šalis (pvz., per Lenkiją) arba vežant specifinius krovinius. Profesionalas visada turi tvarkingus dokumentus. CMR konosamentas (kelionių dokumentas) turi būti užpildytas be klaidų.

Jei krovinys yra iš užsienio (pvz., iš Kinijos atvykęs į Vokietiją ir reikia vežti į Lietuvą arba atvirkščiai), vairuotojas tai žino. Jis turi su savimi visus priedus, pirkimo-savinimo sutartis, EX1 dokumentus (jei reikalinga). Vokietijos policija dažnai tikrina, ne ar vairuotojas girtas, o ar krovinis legalus. Jei vairuotojas negali parodyti, kad krovinys priklauso jam arba jo įmonei, automobilis gali būti konfiskuotas. Profesionalas niekada nekelia „blindažų“ ar neaiškių siuntų. Jis tikrina dokumentus prieš įsikraunant, o ne sustojęs pas policininką.

9. Kas atsitinka, jei vairuotojas susiduria su technine gedimu arba avarija Vokietijoje?

Tai blogiausias scenarijus bet kam, bet tikram profesionalui tai yra darbo dalis, o ne pabaiga. Pirmiausia, jis žino, kas daryti saugumo sumetimais: užsidėti šviesos liemenę, pastatyti užkardą (trikampį) reikiamu atstumu, ir jei reikia – iškviesti pagalbą. Vokietijoje veikia puikios pagalbos tarnybos (ADAC, „Gelbe Engel“), kurios atvyksta labai greitai.

Profesionalas nedaro „neprofesionalių“ dalykų, tokių kaip bandymas taisyti sunkvežimį autostradoje po jo arba kelti kelią praeinančiams automobiliams. Jis susisiekia su savo dispetcheriu, kuris iš karto praneša klientui apie vėlavimą. Svarbiausia čia yra komunikacija. Klientas turi žinoti, kas vyksta, ne iš gandų, o iš tiesioginio šaltinio. Patyręs vairuotojas sugebs įvertinę situaciją pasakyti tikslų laiką, per kurį problema bus išspręsta, arba pateikti alternatyvų sprendimą (pvz., perkrauti krovinį į kitą automobilį).

10. Kodėl verta pasirinkti patyrusį vairuotoją brangesnės paslaugos kainos atžvilgiu?

Tai galutinė ir svarbiausia problema. Kartais klientai žiūri į kainą ir pasirenka pigų „vairuotoją iš gatvės“ su sena „Golfu“, kuris sako, kad veš greičiau už visus. Tačiau rizika čia yra milžiniška. Pasirinkus profesionalą iš patikimos transporto kompanijos, jūs mokate ne tik už degalus. Jūs mokate už užtikrintą pristatymą.

Profesionalas turi draudimą, kuris padengs žalą, jei kažkas nutiks. Jis turi atsakomybę. Jis niekada neišmes jūsų siuntos prie durų ir nepaspruks. Jis sugebės įveikti blogą orą, sniego lavinas Vokietijos kalnuose arba vasaros karščius, kai keliai išsilieję. Pigus vairuotojas gali tiesiog sustoti ir sakyti: „Negaliu važiuoti, per karšta“. Profesionalas randa būdą. Ušpinus 50 eurų daugiau, jūs išvengiate tūkstančių eurų nuostolių dėl vėlavimo arba sugadintos prekės. Tai yra investicija į ramybę.

Išvada

Apibendrinant, greitos kelionės į Vokietiją – tai ne lenktynės su laiku, o sudėtingas logistinis procesas, kurio sėkmė priklauso nuo žmogaus, sėdinčio prie vairo. Profesionalumas šioje srityje nėra tik vairavimo įgūdžių suma. Tai kompleksinis įgūdis, apimantis techninius žinojimus, psichologinę atsparumą, kalbinius gebėjimus ir gilų supratimą apie tarptautinius kelių įstatymus.

Per savo ilgametę patirtį esu įsitikinęs, kad geriausias vairuotojas yra tas, kurį klientas visiškai nepastebi – siunta tiesiog pasirodo laiku ir saugiai. Todėl renkantis pervežėją, visada verta klausti ne tik „kiek kainuoja“, bet ir „kas vairuos“. Tikras ekspertas savo darbą atlieka taip, kad greitis taptų standartu, o ne išskirtiniu įvykiu. Pasitikėjimas profesionalu yra geriausia draudimo polisa jūsų verslui.