Optimalūs maršrutai: keleivių pervežimas į Angliją – profesionalo vadovas

Įvadas

Kelionė į Angliją (arba platiau į Didžiąją Britaniją) lietuviams keleiviams jau daugiau kaip dešimtmetį yra viena populiariausių kryptų. Tai nenuostabu – tiek darbo pasiūlymų, tiek šeimyninių ryšių, tiek paprasčiausio turizmo veda per Lamanšą. Tačiau, kai kalbame ne apie trumpą atostogų skrydį, o apie kompleksinį keleivių pervežimą keliais autobusu ar mikroautobusu, situacija pasidaro kur kas sudėtingesnė. Mano, kaip žmogaus, kurį ši sritis sužavėjo prieš daugiau kaip dvidešimt metų ir kuris yra mačias šios rinkos virsmus nuo paprastų „vilkikų su keleiviais“ iki profesionalių keleivinių kompanijų, patirtis sako, kad sėkmė slepiasi ne pačiame vairuotojo įgūdžiuose, o optymaliu maršruto išplanavime.

Kodėl maršrutas yra taip svarbus? Todėl, kad kelionė į Angliją nėra tiesus kelias iš taško A į tašką B. Tai yra loginė grandinė, kurioje viena seka susidėlių gali viską sugriauti. Pasikeitęs britų pasų kontrolės režimas po „Brexit“, padidėjęs eismas Vokietijos autostradose bei vis dažniau besikeičiančios keltų tvarkaraščiai verčia pervežėjus būti ne tiesiog vairuotojais, o logistikos strategais. Šiame straipsnyje aš pasidalinsiu savo žiniomis, kaip suformuojamas optimalus maršrutas, ką reikia žinoti keleiviui ir kaip išvengti dažniausių nesusipratimų, kai keliavimas užtrunka ne vieną valandą.

Mes aptarsime technines detales, kurios, atrodytų, nesusijusios su keleiviu, tačiau tiesiogiai įtakojančios jo komfortą. Nuo to, kiek laiko praleisime prie sienos su Kalė, iki to, kuriame Vokietijos sustojime geriausia užpildyti degalines. Suprasite, kodėl kainos skiriasi ir kodėl brangiausias bilietas visada nereiškia greičiausio kelio. Sėskite patogiau – mes kelionės pradžioje.

DUK (Dažniausiai užduodami klausimai)

Žemiau pateikiamas išsamus klausimų ir atsakymų sąrašas, kuris padės suprasti keleivių pervežimo į Angliją subtilybes. Čia aip kaupiau daugiausia savo patirties ir atsakymus į klausimus, kuriuos man dažniausiai užduoda klientai.

1. Kokiu pagrindiniu maršrutu vyksta keleivių pervežimas į Angliją ir kodėl jis laikomas optimaliu?

Šiuo metu egzistuoja du pagrindiniai koridoriai, tačiau vienas jų išsiskiria kaip absoliučiai dominuojantis. Optimaliausiu ir dažniausiai naudojamu maršrutu laikomas kelias per Lenkiją, Vokietiją, Belgiją ir Prancūziją, siekiantis Lamanšo sąsiaurio uostą Kalė arba Diunkerką.

Kodėl būtent šis kelias? Viskas apskaičiuota pagal laiką ir kainą. Važiuojant per Lenkiją (pavyzdžiui, per Švecicą ar Varšuvą), mes išvengiame sudėtingų ir brangių kelių mokesčių, kurie būtų jei važiuotume per Čekiją ar vėliau per Šveicariją. Vokietija, nors ir reikalaujanti vinetės (vienintelė šalyje, kurioje autobusams ji privaloma), siūlo išvystytą autostradų tinklą, leidžiantį judėti greitai. Belgija ir Nyderlandai (jei ten užsukame) yra geografiškai trumpiausias kelias link jūros.

Šis maršutas yra optimalus dėl infrastruktūros concentracijos. Visos didžiosios autobusų stotys, degalinių kompleksai, kuriose galima legaliai ir saugiai padaryti pertrauką, yra išsidėstę šiuos koridoriau. Be to, šiuo maršrutu važiuoja didžiausia dalies prekybos ir krovininių transporto, kas leidžia mums greičiau gauti pagalbą techninio gedimo atveju. Alternatyva per Skandinaviją ir Daniją (per Kopenhagos tiltą) yra per ilga ir brangi dėl kelių mokesčių, o per Viduržemio jūrą (Italija, Prancūzijos pietūs) – per ilga ir klimatiškai neprognozuojama.

2. Kaip „Brexit“ pakeitė maršrutą ir ką tai reiškia keleiviui?

Po Didžiosios Britanijos išstojimo iš Europos Sąjungos, maršruto geografija nepasikeitė – kalnai nepasislinkė, o tiltai liko toje pačioje vietoje. Tačiau pasikeitė administracinė realybė, kuri tiesiogiai įtakoja kelionės trukmę. Anksčiau sienos kirtimas tarp Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės buvo formalumas. Dabar tai yra viena sudėtingiausių kelionės dalių.

Esant „Brexit“, atsirado papildomi pasų kontrolės punktai. Kalė uoste veikia taip vadinamos „iškeltosios“ britų pasų kontrolės zonos (juxtaposed controls). Tai reiškia, kad dokumentus tikrina Jungtinės Karalystės pareigūnai dar Prancūzijos teritorijoje, prieš įlaipinant į keltą ar traukinį. Keleiviui tai reiškia, kad reikia atvykti į uostą anksčiau. Anksčiau 30 minučių užtekdavo, dabar rekomenduojama atvykti bent 1,5–2 valandas prieš išplaukimą, ypač if populiariais laikais (savaitgaliai, atostogų pradžia).

Be to, pasikeitė muitinės taisyklės. Nors keleiviai su daugiau mažiau standartiniu bagažu (pvz., 2 rankiniai + 2 dideli) retai kada patiria sunkumus, tačiau griežtesnė kontrolė verčia vairuotojus būti atidesniems su deklaracijomis. Mano patirtis rodo, kad „Brexit“ ilgina bendrą kelionės laiką vidutiniškai 2–3 valandas. Tai ne vairavimo greičio problema, o biurokratinės užkliros, kurias turi įveikti kiekvienas autobusas.

3. Kokia yra kelionės trukmė ir kodėl ji svyruoja?

Standartinis, reklamuojamas kelionės laikas iš Vilniaus (arba kitų didžiųjų Lietuvos miestų) į Londoną yra apie 30–34 valandas. Tačiau kaip ekspertas aš turiu pabrėžti: tai yra teorinis minimumas. Realus laikas dažnai būna ilgesnis.

Kas daro įtaką trukmei? Pirmiausia – eismas. Vokietijos autostradose (A2 ruožas ties Dortmundu arba A1 ties Hanoveriu) vasarą susidaro didžiuliai spūstys, kurios gali atimti iki 4-5 valandų. Antroji svarbi priežastis – techninės pertraukos. Europos Sąjungos reglamentai griežtai reglamentuoja vairuotojų darbo laiką. Vairuotojas privalo padaryti 45 minučių pertrauką po 4,5 valandų vairavimo, o po 9 valandų – ilgesnį poilsį. Jei maršrą planuoja ne profesionalai, šios pertraukos gali sutapti su mažai patogiomis vietomis, kas daro didelę įtaką bendram laikui.

Trečia priežastis – keltų laukimas. Nors turime rezervuotas bilietus, jei prieš mus įvyksta incidentas (pvz., techninis gedimas kerte arba greito pagalbos iškvietimas keltui), mums tenka laukti kito išplaukimo. Kartais tai gali užtrukti ir valandą. Todėl, kai renkatės pervežėją, žiūrėkite ne į pažadą „vyksime 28 valandų“, o į realų grafiką, kuris numato rezervinį laiką nesklandumams. Optimalus maršrutas tai tas, kuris nevaržo vairuotojo pažeisdamas taisykles, dėl ko kelionė tampa saugesnė, nors ir šiek tiek ilgesnė.

4. Kokiu būdu kertamas Lamanšo sąsiauris – keltas ar „Eurotunnelis“?

Tai vienas dažniausių klausimų. Statistiškai apie 90 proc. keleivinių autobusų naudoja keltus. Kodėl? Visų pirma dėl comforto (komforto). Kelionė per Lamanšą keltu trunka apie 90 minutes. Šis laikas nėra „prarastas“ – tai yra legali galimybė vairuotojui pailsėti, o keleiviams išlįsti į denį, pavalgyti restorane, nusipirkti parduotuvėse (dažnai be PVM) ir paprasčiausiai ištiesti kojas.

„Eurotunnelis“ (Le Shuttle), kuriuo keliauja automobiliai, yra žymiai greitesnis – pervažiavimas trunka tik 35 minutes. Tačiau keleiviniai autobusai gali važiuoti tuneliu tik griežtai apibrėžtomis sąlygomis, reikalaujančiomis specialios techninės patikros ir dažnai brangesnio mokesčio. Be to, 35 minučių tunelyje keleiviai turi būti sėdinti autobuse – negalima išlipti, negalima užsidegti (net elektroninės cigaretės).

Daugeliui atvykstančių iš Lietuvos, keltas yra psichologinės atsipalaidavimo vieta po ilgos važiavimosios per žemyninę Europą. Mano patirtis rodo, kad keleiviai vertina šią pertrauką. Be to, keltų tvarkaraščiai (pavyzdžiui, DFDS ar P&O) yra dažnesni ir lankstesni nei traukinių, kas leidžia mums lanksčiau reaguoti į vėlavimus. Optimalus maršrutą numatantys ekspertai visada rinks keltą dėl jo logistinio lankstumo.

5. Kur vyksta techninės pertraukos ir ar keleivis gali išlipti iš autobuso?

Tai yra vienas svarbiausių klausimų dėl keleivių saugumo ir patogumo. Pagal Europos Sąjungos reglamentus (EOBR), vairuotojas turi fiksuotą poilsio laiką. Planuojant optimalų maršrutą, mes parenkame specialias autobusų stovėjimo aikšteles (angliškai vadinamas „Lorry parks“ arba „Service areas“).

Pavyzdžiui, Vokietijoje tai dažnai būna dideli kompleksai prie autostradų, tokių kaip „Autohof“. Ten yra aukštos higienos standartų tualetai, dušai (dažnai mokami, bet galimi), kavinės ir saugumo stebėjimo kamerose. Lenkijoje situacija šiek tiek kitokia – ten naudojame didelias degalines, pvz., „PKN Orlen“ ar „BP“, kurios yra pritaikytos sunkvežimiams.

Keleivis visada turi teisę išlipti iš autobuso per šias pertraukas. Jei vairuotojas sako, kad „neišeisime“ nors autobusas stovi vietoje valandą, tai yra pažeidimas. Tačiau svarbu suprasti: mes negalime sustoti bet kur. Negalima sustoti priešais mažą parduotuvę miestelyje, nes autobusas užims per daug vietos ir gausime baudą. Todėl maršrutas yra planuojamas taip, kad sustojimai būtų tik tam tikrose, patikimose vietose. Paprastai per 30 valandų kelionę darome 3–4 ilgesnes pertraukas (po 45 min.) ir vieną ilgesnį naktį (9-11 val.), kai vairuotojai keičiasi arba ilsisi.

6. Kaip pasirinkti pervežimo kompaniją, kad būtų saugu?

Rinkos pilėja, tačiau ne visi, kas siūlo pervežimus, turi tam licenciją. Mano patarimas: visada patikrinkite, ar kompanija turi tarptautinę keleivinio transporto licenciją. Lietuvoje ją išduoda Transporto licencijavimo departamentas. Be to, autobusas privalo turėti techninę apklaustą (Technischer Überwachungsverein - TÜV) galiojančią sertifikatą.

Ką žiūrėti klientui? Pirmiausia, į autobuso amžių. Nauji autobusai (ne senesni kaip 5–7 metai) turi modernias saugumo sistemas: ESP (elektroninį stabilumo kontrolės sistemą), ABS, įmontuotus saugos diržus visose vietose, ir labiau išvystytą klimato kontrolę. Antra, į vairuotojų kvalifikaciją. Geras pervežėjas dirba su vairuotojais, turinčiais „Kod. 95“ pažymėjimus (profesionalių vairuotojų kvalifikacija).

Taip pat atkreipkite dėmesį į drabužių kodą. Profesionalus vairuotojas, kuris atlieka tarptautinius reisus, dažnai vilki uniformą. Tai ne grožis, o disciplina. Kompanija, kuri neinvestuoja į savo vairuotojų vaizdą, dažnai neinvestuoja ir į autobusų techninę priežiūrą. Skaitykite atsiliepimus internete, ypač dėl punktualumo ir to, kaip elgiamasi nesklandumų atveju.

7. Kokia yra bagažo apimtis ir ką draudžia gabenti į Angliją?

Standartas yra 2 dideli bagažai (iki 20–25 kg vienas) ir 1 rankinis bagažas, kuris turi tilpti po sėdynę arba ant viršaus lentynos. Tačiau čia yra vienas svarbus niuansas, susijęs su Anglija – maisto produktai.

Po „Brexit“, taisyklės dėl maisto atvežimo iš ES į JK tapo griežtesnės. Draudžiama atvežti mėsą ir pieno produktus iš ES šalių (išskyrus labai mažus kiekius asmeniniam vartojui, bet ribos labai miglotos). Mano patirtis rodo, kad jei keleivis turi dešrą ar sūrį, o britų muitinė nuspręns patikrinti, šie produktai gali būti konfiskuojami.

Taip pat griežtai kontroliuojami alkoholio ir tabako kiekiai. Jei keleivius veža autobusas, kuriame yra daugiau kaip 8 keleiviai (neįskaitant vairuotojo), tai laikoma komerciniu transportu. Tai reiškia, kad jei vienas keleivis veža 200 cigaretę, tai ok, bet jei visi keleiviai suks po 200, muitinė gali įtarti prekybą be licencijos. Geriausias patarimas – nebandyti vežti didelių kieknių prekių, kurios gali būti suvoktos kaip prekybinis krovinys. Optimalus maršrutas yra tas, kuriame nereikia laukti muitinėje dėl kito keleivio dešros.

8. Kaip veikia bilietų kainodara ir kodėl kaina svyruoja?

Dauguma keleivių mano, kad kaina priklauso tik nuo degalų. Tačiau kainodara yra kur kas sudėtingesnė. Pagrindiniai komponentai yra: degalai (apie 30–40 proc.), keltų bilietai (apie 20–25 proc.), vairuotojų atlyginimai ir kelių mokesčiai.

Keltų bilietų kaina yra dinaminė.