Logistikos optimizavimas mikroautobusų transportu į Vokietiją: kas vyksta realybėje

Dirbu šioje srityje jau beveik dvidešimt penkerius metus, ir vis dar, kai girdžu frazę „logistikos optimizavimas“, šypsojuosi. Teorijoje visa tai atrodo kaip gražus Excel lentelės grafikas, bet realybėje tai dažniausiai lūžtančios keltuvės, priekabos užstrigęs pasieniečių poste arba klientas, kuris parašė neteisingą svorį deklaracijoje. Ypač kalbant apie logistikos optimizavimą mikroautobusų transportu į Vokietiją, čia viskas yra dar subtiliau – tarp tų 3,5 tonos ribų slepiasi daugiau problemų nei atrodo. Vokietija laikoma standartu, tačiau jų greitieji keliai ir griežti pareigūnai gana lengvai suardo geriausius planus. Štai paprastas, kartais šiek tiek chaosiškas, bet nuoširdus žvilgsnis į tai, kaip tai veikia iš vidaus, be jokių gražių paveikslėlių iš brošiūrų.

Pagrindai ir kodėl viskas vyksta ne taip

Ką reiškia tas tas optimizavimas iš tikrųjų?

Sakysiu tiesiai, dažnai tai tiesiog gražus žodis lėšoms uždirbti. Bet jei kalbėtume rimtai, logistikos optimizavimas mikroautobusų transportu į Vokietiją reiškia tai, kad mes stengiamės įsibrauti į mažesnę mašiną daugiau krovinių taip, kad vairuotojas nepradingtų nuo pervargimo, o degalai neišeitų per galą. Tai ne mokslas, o daugiau intuicija, paremta tuo, kiek kartų jau buvai įkliuvęs uždarose sankryžose Miuncheno centre.

Ar mikroautobusas visada pigiau už sunkvežimį?

Ne visada, ir tai didelė klaida manyti, kad taip yra. Žinai, atrodo logiška – mažiau ratų, mažiau degalų. Bet jei tau reikia vežti tris tonas metalo laužo, tau reikės trijų mikroautobusų, o ne vieno sunkvežimio. Tada vairuotojų algos, alkoholio testai (kuriuos Vokietijoja tikrai mėgsta tikrinti) ir kelių mokesčiai suvalgys visą pelną. Taigi, pigesnė tik tada, kai krovinių nedaug ir jie brangūs, o ne kai veži bulves iš Ašmenų.

Kiek laiko tikrai užtrunka tas kelias?

Planuotojai sakys 12 valandų. Aš sakysiu – žiūrėk, nuo ko važiuoji. Jei iš Vilniaus į Berlyną penktadienio vakarą, gali tekti praleisti naktį eismo užkardose prie Lenkijos. O dar tas „Lkw-Maut“ mokesčių vartelių spūstis... Vieną kartą važiavome, vairuotojas užstrigo trijų valandų spūstyje ties Frankfurto geležinkelio žiedu. Optimizavimas čia neveikia, tik kantrybė.

Ar verta rinktis didesnę mašiną, jei galima mažesnę?

Jei tik telpa, imk mažesnę, ypač jei reikia važiuoti į miesto centrą. Vokietijos miestuose, ypač senosiose dalysse, sunkvežimis su priekaba – tai pragaras. Mikroautobusu užlipsi bet kur, tik reikės gerai išmokti statyti šoninius veidrodžius, kad nenuplėštum kaimyno gatvės ženklo (kaip tai mūsų vyrukui padarė Kelne).

Kodėl kainos skiriasi tiek stipriai?

Nes vieniems „viskas įskaičiuota“, o kitiems dar reikia pridėti vairuotojo maistą, pragyvenimą ir galbūt kyšį sargui prie sandėlio (juokauju, bet kartais jaučiasi, kad taip yra). Taip pat degalų kaina šuoluoja kaip nori. O šiaip užsienio reisai visada brangiau dėl to paties biurokratijos našto.

Burokratija ir dokumentų chaosas

Kurios dokumentai būtiniai, kad nepraleistų sargo?

CMR, transporto sutartis, ir jei veži kažką ypatingo – tai dar ir leidimai. Be to, vairuotojas turi turėti pasą arba ID kortelę, o ne tik teises. Vieną kartą teko laukti valandą sienoje, nes vaikinas paliko ID namieose, manydamas, kad teisios užteks. Sargas šypsojosi ir gėrė kavą, o mes skubėjome.

Ar reikia mokėti mokesčius už kelią Vokietijoje?

Žinoma, tai būtina. Be „Go-Box“ ar panašaus įrenginio ten neišvažiuosi ilgai. Jei matai mašiną be dėžės ant stogo, kuris važinėja greituoju keliu, tai arba jis vagia, arba jo laukia didelė bauda. Mokesčiai priklauso nuo svorio ir emisijų klasės, tai čia logistikos optimizavimas mikroautobusų transportu į Vokietiją tiesiog privalo įskaičiuoti šias išlaidas, kad nebevežtum tuščias gražinam.

Kas daryti, jei klientas parašė neteisingą svorį?

Tai nuolatinė problema. Klientas sako „vienas euro palete“, o pabaigoje paaiškėja, kad tai trys tonos cemento. Turiu tuomet skambinti ir aiškinti, kad arba reikia didesnės mašinos, arba reikia padaryti dvi reises. Nesunku atspėti, kas pyksta. Bet geriau tai padaryti čia, nei sienoje, kai perves ant svarstyklių.

Ar sunku gauti leidimus specialioms siuntoms?

Nepasakysiu, kad lengva. Jei tai pavojingi kroviniai (ADR), tai čia viskas labai griežta. Vokietai turi savo specifiką, ir jei dokumentuose trūksta vienos kabutės, gali laukti patikros. Geriausiai tai padaryti per brokerius, kurie tuo užsiima kasdien, nei mėginti „iššifruoti“ vokiečių kalbos niuansus patys.

Kas tas CMR ir ar jis būtinas?

Tai tarptautinė krovinio vežimo sutartis. Be jo, kaip be rankų. Jis apsaugo tiek vairuotoją, tiek klientą, jei kažkas pasidaro su kroviniu. Be CMR tu legaliai negali vežti nieko vertingo per sieną (nors, žinoma, kai kas veža „savo reikalams“ be jo, bet rizikuoti nėra verta).

Vairavimas, vairuotojai ir kelių realijos

Kaip vairuotojai jaučiasi Vokietijoje?

Dažniausiai prastai, jei tenka važiuoti po miestus, bet gerai, kai greitieji keliai. Vokietiškas autobanas (Autobahn) yra svajonė, kai nėra greičio apribojimų, bet ir baisu, kai šalia praleidžia „Mercedesas“ 200 km/h valandu. Mūsų vyrukai dažnai sako, kad po to kaip nusileidžia nuo traukės, jiems vis dar svaigo galva.

Ar galima važiuoti visą parą?

Formaliai ne, turi būti poilsio laikas. Tachografas tai viską užfiksuoja. Yra vairuotojų, kurie bando „gudrau“, tačiau jei sustabdys pareigūnas ir pamatys manipuliavimą – baudos tokios, kad užtektų nupirkti seną „Volkswageną“. Geriau laikytis taisyklių, ypač logistikos optimizavimo mikroautobusų transportu į Vokietiją kontekste, kur laikas – pinigai, tačiau saugumas brangesnis.

Kur geriausia ilsėtis vairuotojui?

Yra daug specialių stovėjimo aikštelei (Rasthof). Ten ir dušai, ir maistas, ir saugumas. Nevertima stovėti priešais degalinę ganų lauke – gali lengvai prapulti arba gauti baudą už neteisingą stovėjimą. Vieną kartą mūsų vairuotojas užmigęs prie „Lidl“ aikštelės, ir jo išsiuntė net po tris valandas.

Kaip sužinoti, kur yra spūstys?

Dabar jau visi turi navigacijas, „Waze“ ir panašius programėlius. Bet seni vilkai žino, kad geriausia informacija – per radiją arba skambinant kitam vairuotojui, kur jau važiuoja ten pat. Technika kartais meluoja, o kolega pasakys tiesą: „Neik ten, stovi jau trys valandos“.

Ar dažnai dingsta krovinių Vokietijoje?

Nebėra taip dažnai kaip anksčiau, bet vis dar įvyksta. Paprastai tai ne apgavystės, o tiesiog organizacinis chaosas. Atveži į sandėlį, palikti prie rampų, o sandėlininkas pasako: „aš nieko nežinau, eik pas vadybininką“. Ir štai jau prasideda toks paieškos maratonas.

Ką daryti, jei sugenda mašina?

Tai blogiausias scenarijus. Reikia skambinti draudimui, skubos pagalbai. Geriausiai, jei turi kontaktą vietos servise, kuris kalba lietuviškai arba rusiškai. Priešingu atveju gali būti, kad tave apguls. (Čia patikslinsiu – nebūtinai apguls, bet kaina bus astronomiška).

Kainos, mokesčiai ir pinigai

Kodėl Vokietijos keliai tokie brangūs?

Nes jie gerai išasfaltuoti (daugiau mažiau) ir prižiūrimi. Tas mokesčio „Maut“ sistema yra sudėtinga, bet ji leidžia jiems turėti tokius keliuos. Mums tai brangūs, jiems – investicija. Bet kai matai sąskaitą po 200 eurų už vieną važiavimą, širdis truputį nuleidžiasi.

Ar galima susiderėti dėl kainos?

Visada galima pabandyti, bet jei tu esi pastovus klientas, tuoj pat gausi nuolaidą be prašymų. Jei ateini vieną kartą ir reikalauji nuolaidos, tau tiesiog nukreips durimis. Rinka tokia, kokia yra – kuro kaina nekeičiama.

Kuo skiriasi kaina nuo pėsčiojo iki „iki durų“?

Skirtumas gali būti didžiulis. „Pėsčiojo“ variante tu numesi viską prie sandėlio arba uosto. „Iki durų“ reiškia, kad vairuotojas turi užlipti į ketvirtą aukštą su liftu arba nešti rankomis. už tai reikia mokėti atskirai, nes tai laikas ir fizinis krūvis.

Ar verta imti siuntas atgal (returas)?

Tai vienas geriausių būdų uždirbti. Tu važiuoji tuščias atgal? Nebijok. Geriau paimti mažą siuntą už pusę kainos, nei važiuoti degalus deginant. Dažniausiai returus susirandi per tą pačią sistemą arba brokerius.

Kaip apskaičiuoti pelningumą?

Imk kainą, atėmk degalus, algą, mokesčius, maistą, ir tada pridėk 10 proc. neplanuotoms išlaidoms. Jeu liko kažkas – super. Jei ne – kėlėk kainą arba ieškok efektyvesnės maršruto. Logistikos optimizavimas mikroautobusų transportu į Vokietiją tiesiog reikalauja tikslios skaičiuotės.

Ar mokesčiai už aplinkosaugą įtakoja kainą?

Taip, ypač miestuose, kur reikia „Umweltplakette“ (žalieji lipdukai). Be jo negali įvažiuoti į daugumą centrų. Tai nedidelė investicija, bet jei jos nėra – bauda.

Specifiniai niuansai ir istorijos iš kelio

Ar dažnai kliūna į policijos patikras?

Vokietijoje policija labai aktyvi. Jie myli sustabdyti mikroautobusus, nes dažnai juos naudoja kontrabandai arba neteisėtai veži keleivius (taksiai). Jei viskas tvarkinga – nenukentėsi. Jei pasirodysi įtartas – gali ieškoti visą dieną.

Kas vyksta su šaldytuvais?

Tai atskira pasaulis. Jei šaldytuvas sugenda, o tu veži šaldytą mėsą, turi poros valandų viską išgelbėti. Vieną kartą teko skubiai ieškoti vietinio kepyklos šaldiklio, kad laikinai padėtume 50 kilogramų liežienio. Klientas buvo laimingas, nors ir keista situacija.

Kaip elgtis su nepageidaujamais kroviniais?

Nepriimk jų. Jei kvailoka kvaišalas arba kažkas, kuo kvepia per stipriai, atsisakyk. Nepaisant to, kad logistikos optimizavimas mikroautobusų transportu į Vokietiją skatina užpildyti vietą, saugumas ir reputacija svarbiau. Vieną kartą teko išmesti visą siuntą, nes paaiškėjo, tai buvo vogta technika. Mes dar tikime, kad klientas nežinojo (arba tik taip sakė).

Ar svarbi vokiečių kalba?

Labai svarbi. Bent jau pagrindiniai žodžiai. Jei negali paklausti, kur yra rampa, arba suprasti instrukcijų, prarasi valandas. Angliškai kalba ne visi, ypač senesni sandėlininkai pietinėje Bavarijoje.

O tie „geiz“ dėžės?

Tai baisu. Jei vairuotojas pamiršta uždėti mokesčio dėžutę ant stogo, kamera užfiksuoja, ir sąskaita atkeliauja į firmą su didelėmis baudomis. Tai viena pirmųjų pamokų naujokams.

Kas daryti, jei klientas neatsiliepia?

Lauk. Ir laukk. Vokietai gali būti labai punktualūs, bet jei jie atostogauja arba yra savaitgalis – niekas nebejudės. Geriausia susitarti dėl konkretaus laiko iš anksto, o ne važiuoti ir laukti po vartais.

Ar yra skirtumas tarp šiaurės ir pietų Vokietijos?

Didelis. Šiaurėje (Hamburgas, Bremenas) viskas greičiau, šiek tiek atviresne. Pietuose (Miunchenas, Bavarija) žmonės labiau konservatyvūs, lėtesni, ir dažniau reikalauja viską pagal taisyklių knygą. Ten reikia daugiau kantrybės.

Kuo ypatingas „Kelio“ mokestis?

Jis priklauso nuo svorio ir ašių skaičiaus. Mikroautobusams tai pigiau, bet ne nemokamai. Geriausia susikurti sąskaitą ir mokėti elektroniniu būdu, kad nereikėtų stovėti prie mokamo terminalo su monetomis.

Paskutiniai žodžiai apie techninę buklę

Nevažiuok su sužalotomis padangomis. Vokietijoje už tai baudos milžiniškos, o dar blogiau – jei dėl to įvyks avarija. Draudimas neįskaitys. Prieš kiekvieną kelionę reikia paspausti sparnus ir pasitikrinti, ar nešvarumas nepadengęs numerių (tai irgi mums nutiko, bauda 50 eurų).

Išvados

Viskas šitoje srityje susikerta į vieną paprastą tiesą: teorija yra graži, bet praktika – dažniausiai su skruosteliais ant žemės. Logistikos optimizavimas mikroautobusų transportu į Vokietiją nėra apie tai, kad rastum stebuklingą formulę, o apie tai, kaip suvaldyti chaosą, kai jis įvyksta. Nereikia būti genijumi, kad suprastum – tereikia tikros patirties, gero ryšio su vairuotojais ir nuoširdumo savo klientui. Jei kas nors pasako, kad logistika – tai lyg muzika, tai jis meluoja, tai daugiau panika džiazo styginių sekcijoje. Bet jei sugebi tai suvaldyti, verslas gyvens.