perskambinsime jums per 3 minutes
Šiuo metu užsakymo priimti negalime, babandykite vėliau.
Artimiausi išvykimai
į Vokietiją:
Keleivius vežame į Vokietiją patogiais mikroautobusais ir autobusais (nemokamas bagažas iki 30 kg.)
Lietuva → Vokietija kaina nuo 120€
Vokietija → Lietuva kaina nuo 120€
Siuntas vežame į Vokietiją
Siuntos kaina nuo 40€ (tašė, krepšys, lagaminas, dėžė, laiškas). Kaina priklauso nuo siuntos dydžio, svorio, paėmimo ir pristatymo vietos.
Krovinius vežame į Vokietiją
Krovinių kaina kaina nuo 40€. Kaina priklauso nuo krovinio dydžio, svorio, paėmimo ir pristatymo vietos. Tarptautinio perkraustymo paslaugos.
Sveiki, tą pačią. Dirbu jau virš dvidešimt metų šioje srityje, o tai reiškia, kad mačiau viską – nuo paprastų paletės pervežimų iki visiškai chaotiškų situacijų tiesiog kelio viduryje. Vokietija visada buvo ir išliks pagrindiniu rinku mums, Lietuvoje, bet ten logistika veikia griežčiau ir kitaip nei kitur. Dažnai žmonės, reikalaujantys greito sprendimo, tiesiog nežino, kur kreiptis ir kaip atskirti normalius vežėjus nuo tų, kurie vos vos sujungia traukinį. Jei klausiate, kur užsisakyti patikimas perkrovimo paslaugas į Vokietiją, tai čia nėra vieno atsakymo „skambink čia“. Viskas priklauso nuo to, ką tiksliai turite nuoširdžiai pervežti, kiek laiko turite ir kokio biudžeto tikėtis. Toliau sakysiu taip, kaip kalbėčiau geresniam draugui prie alaus – be jokių gražių akademinių frazių, o tik gilaus patyrimo vaisius.
Didelės firmos tikrai turi savo pavardės apsaugą, bet tai nieko nereiškia, kai jūsų krovinys stovi kažkur prie Berlyno ir niekas neatsiliepia. Jose dažnai pasitaipo biurokratijos: vienas darbuotojas priima užsakymą, kitas vykdo, trečias skambina vairuotojui. Kartais tai veikia sklandžiai, o kartais jūs tiesiog prarandate savo krovinį sistemoje. Nustebau, kai prieš porą metų viena didelė kompanija pamiršo uždėti priedus ant sunkiasvorio mašinos rato, ir mes praleidome apsaugos juostas. (Gerai, kad ten nebuvo policijos). Taigi, didžiosios firmos saugios, bet brangios ir kartais lėtos.
Internete dabar yra viskas – nuo Facebook grupių iki specializuotų platformų, kurioje skelbia savo paslaugas ir vairuotojai, ir ekspeditoriai. Jei jums reikia pervežti vieną ar dvi skrynių su baldais, grupėse tikrai rasite vairuotoją, kuris važiuoja tuščiais grįžtant. Tačiau čia yra didelis rizikos laukas. Buvo atvejis, kai klientas rado „pigų“ variantą socialiniame tinkle, mokėjo avansą, o vairuotojas tiesiog išsijungė telefoną. Pažiūros šiuo atveju veikia geriau – jei žinote, kad kaimynas važiavo į Vokietiją ir buvo patenkintas, kreipkitės į tą ekspeditorių. Pasitikėjimas čia brangiau nei bet kokia reklama.
Tai klausimas, kurį girdžiu kasdien. Vienas ekspeditorius sako, kad vežimas kainuos 300 eurų, kitas – 800. Priežastis paprasta: kuras, rinkliavos Vokietijoje ir vairuotojo atlyginimas. Pigus variantas dažnai reiškia, kad vairuotojas važiuos be poilsio, bus įsitempęs, o mašina gali būti sena. (Arba jis tiesioms turi kitą užsakymą ten pat ir laukia, kol jūs susirūpinsit, bet dažniausia tai tiesiog blogas paslaugos kokybės rodiklis). Brangesnė kaina dažnai įeina ir draudimas, ir garantijas, kad atvyks laiku. Neklauskite man, kodėl kai kurie vežėjai siūlo kainas, už kurias negali užpilti degalų – tai jų reikalas, kol jums neateina skambutis, kad reikia daugiau pinigų tiesiogiai kelio viduryje.
Tai kaip žaisti ruletę. Aš asmeniškai niekada nesiūlau mokėti daugiau nei 30-50 proc. avanso, ypač jei matote tą firmą pirmą kartą. Yra daug būdų apgauti – pasakykime, vairuotojas reikalauja pinigų degalams, o paskui dingsta. Jei jūs susitariate su įmone, kuri turi ofisą, internetinę svetainę ir sutartį, avansas yra normalus dalykas. Bet jei tai tiesiog number iš grupės... geriau mokėkite prieš pat atidavimą arba tą pačią dieną. Žinoma, kai kurie gali įsiūti, kad be pinigų jis nepradės vežti, bet tai jau jūsų sprendimas – rizikuoti sutaupyti ar miegoti ramiai.
Patikrinti vairuotojo „nuoršą“ be kontakto bevei neįmanoma, bet galima spręsti pagal tai, kaip jis kalba. Jei jis atsiliepia greitai, aiškiai pasako, kada bus, ir nedaro tūštojų pažadų, tai gerai. Jei jis sako „važiuoju, bus po dviejų valandų“ ir jo nėra po penkių – tai blogas ženklas. Vieną kartą turėjau vairuotoją, kuris visą kelionę skundėsi keliu (visiškai teisingai kaltino mūsų kelius, o ne vokiškus), bet atvežė viską saugiai. Nors jis ir buvo piktokas. Taigi, čia svarbiau patikimumas, o ne mandagumas.
Jei skubate, geriausia eiti į tas pačias didžiąsias firmas, nes turiu daugiau mašinų parkuose. Maži ekspeditoriai gali neturėti laisvų automobilių konkrečia diena. Tačiau skubos režimas visada kainuoja brangiau. (Čia kaip su taksi – kai tikrai reikia, kaina padvigubėja). Jei galite laukti dieną ar dvi, tikrai pasigysite pigiau. O jei reikia rytoj būti Miunchene... pasiruoškite ilgai ieškoti arba mokėti už greitį.
Žinutės geros tiems, kas veža dviratį ar seną sovietinę spintą tėvui. Jei jūs siunčiate prekes verslui ar brangų krovinį, sutartis privaloma. Be sutarties, jei kas nors nutiks, teisme nieko įrodyti nebus. Esu girdėjęs istorijų, kai žmonės sutarė per „Messenger“ ir vėliau negalėjo gauti pinigų už sugadintus baldus. Popierius visada laimėja prieš elektroninius rašytukus, net jei jie atrodo patikimi. Nerašykite man, kad aš per daug griežtas – geriau būti saugiam.
Kainą lemia viskas: atstumas, svoris, krovinio matmenys, ar reikia įrenginio (palečių kėlimo), ar reikia įvažiuoti į miesto centrą, kur uždrausta įvažiuoti sunkiasvorei transportui. Vokietijoje miestuose yra daug „Umweltzone“ zonų, į kurias be specialaus žalios spalvos lipduko negalima įvažiuoti. Jei vairuotojas įvažiuoja be jo, bauda – 80 eurų. (Arba dabar jau daugiau, nepamenu tikslių sumų, bet žiauriau). Tas kaštas gali būti įskaičiuotas į jūsų sąskaitą.
Visada galima pamėginti. Ekspeditoriai turi savo maržas, bet taip pat ir minimalias ribas. Jei siūlote kainą, kuri yra žemesnė už degalų kainą, niekas su jumis nekalbės. Bet jei sakote „turiu 500 eurų, įvežkite“, kartais jie sutinka, jei turi kitą užsakymą toje pačioje kryptyje ir nori uždirbti ant dviejų pusių. Nepavyks derėtis tada, kai reikia specialios technikos ar labai skubus pristatymas. Tada kaina yra kaina.
Tai viena blogiausių situacijų. Kartais vairuotojas atvyksta ir sako, kad kelias buvo blogas, arba reikėjo ilgiau laukti, ir prašo papildomai. Jei jūs nedarėte to, kas nebuvo numatyta pradiniame susitarime (pavyzdžiui, nereikėjo neplanuotai krauti rankomis), jums nereikia mokėti. Užkirkite kelią. Jei jis grasina neišleisti krovinio, skambinkite į policiją. (Nors su vokiečiais policija dažnai pasako, kad tai civilinis ginčas, bet įtampoje padeda). Geriausia užfiksuokite viską vaizdo arba garso įraše.
Paprastai ekspeditoriai nori pavedimu į sąskaitą, tai mažiau problemų su mokesčiais. Grynieji iš principo nenaudojami, nebent tai smulkūs, privatūs pervežimai. Kortelė mokama retai, nedaug kas turi terminalą mašinoje. (Kol kas, nors vis dažniau pasirodo). Jei jums siūlo mokėti tik grynais ir be kvitų – tai didelė raudona vėliava. Tas gali reikšti, kad jis nesumoka mokesčių ir veikia „pilka“ zona.
Vokietija turtingesnė šalis, ten ir algos didesnės, ir degalai brangesni, ir rinkliavos. Be to, jie yra griežtesni ekologijos atžvilgiu, tad mašinos turi būti šviežesnės. Tas viskas atsispindi kainoje. Negalima lyginti Lietuvos kaimo pervežimo kainos su pervežimu į Frankfurtą. Taip pat ten darbo rankos brangios – jei reikia krovėjo, tai jis tikrai nekainuos mažiau nei 15-20 eurų per valandą.
Slaptųjų mokesčių neturėtų būti, jei susitarėte iš anksto. Bet dažnai žmonės pamiršta paklausti apie „LKW-Maut“ (Vokietijos kelių mokestį). Jis dažnai yra įskaičiuotas, bet kartais ne. Taip pat, jei vairuotojas laukia ilgiau nei valandą prie iškrovimo vietos (prieš tai numatytą laiką), jis gali įskaityti stovėjimo mokestį. Visada klauskite „ar įskaičiuota viskas?“, kad nustotumėt stebėtis paskui.
Ex Works reiškia, kad jums pačiam reikia nuvežti daiktą į sandėlį arba į vietą, kur nurodo eksportuotojas. Tai atrodo pigiau, nes neįeina pristatymas iki jūsų namų. Bet iš tikrųjų jūs prarandate kontrolę. Kai kurie naudoja šią sąlygą, kad atsimestų atsakomybę. Jei nežinote, kur užsisakyti patikimas perkrovimo paslaugas į Vokietiją, geriau rinkitės su pristatymu (DDP arba kur nors artimiau), nors ir brangiau, bet saugiau.
Būtinas yra CMR draudimas (tarptautinis vežimo pažymėjimas). Be jo, krovinys negali kirsti sienos legaliai. Taip pat reikia prekių sąrašo (pakavimo lapas), kur nurodyta, kas tiksliai yra pakrauta. Jei tai prekės parduodamos, reikės PVM deklaracijų ir Sąskaitų-faktūrų. Nereikia būti advokatu, kad suprastum – be popierių sienoje sustos. Kartais tenka dėl vieno lapelio grįžti atgal, kas kainuoja kaip nesenai.
Nepanikuokite, bet pasiruošite stresui. CMR galima atkurti, bet tai reikalauja laiko. Geriausia visada daryti nuotraukas dokumentų prieš pat išvykstant iš siuntėjo. Vieną kartą klientas nieko nepadarė ir vairuotojas atvyko be popierių... teko siuntėjui skubiai siųsti skenuotą kopiją el. paštu. (Vokiškai muitininkai nėra linkę juoktis, kai trūksta popieriaus). Geriau turėti visą „dokumentų rinkinį“ su savimi mašinoje.
Būtinai. Nors vairuotojas turi savo transporto draudimą, jis dažnai nedengia jūsų prekių vertės pilnai, ypač jei jos nėra užfiksuotos CMR sąraše. Ypatingai, jei vežate elektroniką ar brangų baldą. Už keletą dešimčių eurų galite išsigyti draudimą, kuris apsaugo jus nuo visiško praradimo. Nemanau, kad verta rizikuoti dėl to. Aš asmeniškai niekada neleistų važiuoti neapdraustam krovininiui.
CMR – tai tai pat, ką daugelis vadina „vežimo lapu“. Jame parašyta, kas ką vežia, iš kur į kur ir kokia vertė. Be jo, tai yra nelegalus vežimas. Jei įvyksta avarija, draudimas bus išmokėtas tik pagal duomenis CMR. Jei ten parašyta „used furniture“ (naudoti baldai), o jūs vežiate „brand new electronics“ (naują elektroniką), gausite tiek, kiek už naudotus baldus. (Nors dažnai žmonės bando padidinti vertę lapelyje, bet tai irgi ne visada leidžiama).
Taip, galite, jei tai nėra prekybinis siuntimas. Turi būti deklaracija, kad tai asmeniniai daiktai, naudojami, ne parduodami. Vokietijos muitinė labai mėgsta tikrinti, kai pervežami mašinos ar motociklai. Jei bandysite siųsti dvi skrynias su „dovanom“ kas mėnesį, greitai sulauksite kvietimo apmokėti mokesčius. Būkite sąžiningi, nes jie turi sistemas, kurios viską mato.
Tai jau sudėtingesnė istorija. Reikės TIDL dokumento (tarptautinės prekybos transporto dokumentas) arba TIR knygelės. Geriau šį reikalą patikėti ekspeditoriams, kurie kasdien dirba su muitinės procedūromis. Pats bandėsite tai daryti, pasiliksite ten kažkur prie sienos su savo krovininiu ir pamiršote kvitą. (Nebent esi profesionalas šioje srityje). Muitinės taisyklės keičiasi dažnai, o baudos už neteisingą deklaravimą milžiniškos.
Nes mašina turi svorio limitus. Jei parašote, kad sveria 500 kg, o realiai sveria 2 tonas, gali būti, kad vairuotojas tiesiog nepriims krovinio, arba dar blogiau – sulaips ant greitkelio. Vokietijoje tai tikrinama labai griežtai. (Yra specialių svarstyklių, kur praleidžia mašinas ir jei per daug – bauda). Nenuvilkite vairuotojo, kuris gali neturėti leidimo vežti tokių svorių.
Daugelis rimtų ekspeditorių siūlo „full service“, t.y. jie patys surašo visus dokumentus, užpildo deklaracijas, jei reikia, ir užtikrina, kad viskas eitų sklandžiai. Jei neturite patirties su muitine ar eksporto dokumentais, būtinai klauskite šios paslaugos. Tai gali kainuoti šiek tiek daugiau, bet taip išvengsite problemų su vokiečių biurokratais.
Keliai ten puikūs, bet greitis didelė. Lietuvos vairuotojai kartais susisuka, nes Vokietijoje autobanai be greičio limito (kur leidžiama). Tačiau sunkiasvoriams mašinoms visada yra ribojimas 80 km/h. Problema ta, kad ten važiuoja greitai asmeninės mašinos ir tarp jų sunkvežimiai. Reikia labai budriai. (O dar tie „mercedesai“, kurie lipka ant rato... nervai ne visiems išlaiko). Be to, ten griežtai stebima, ar vairuotojas nedirba viršvalandžių.
Tai dažna problema. Dauguma vairuotojų kalba angliškai arba rusiškai, bet vokiškai – mažuma. Jei atvykstate į sandėlį, kur dirba tik vokiečiai ir jie nemoka nieko kito, gali kilti nesusipratimų dėl iškrovimo vietos ar laiko. Patartina turėti adresą parašytą vokiškai, o dar geriau – koordinates. Kartais padeda paprasti gestai, bet ne visada. Buvo atvejis, kai vairuotojas bandė aiškinti, kad reikia krauto į antrą aukštą, o vokiečiai suprato, kad reikia išmesti viską kieme.
Galite nurodyti, bet garantijos nėra. Vokietijoje stovėjimas uoste arba prie sandėlio gali trukti valandas. Vokietai yra disciplinuoti, bet eilės būna. Jei sakote „būkite 12:00“, o vairuotojas ten atvažiuoja 12:30, jau gali būti pavėluota. Geriau derėtis dėl laiko intervalo, pvz., „nuo 10 iki 12 valandos“. (Taip jums mažiau kraupsis galva, kai vairuotojas skambins ir sakys, kad stovi eilėje nuo ryto).
Daugelis prekybos centrų, pavyzdžiui „Kaufland“ ar „Metro“, turi griežtus laiko langus, kada gali atvažiuoti sunkvežimiai prekėms. Jei vairuotojas atvyksta anksčiau ar vėliau, jis neįleisamas ir turi laukti, kas kainuoja pinigus. Prieš siunčiant daiktus, visada patikrinkite, ar gavėjas nenurodė specialaus laiko. Nėra nieko blogiau nei girdėti, kad vairuotojas praleido dieną laukdamas, kai negalėjo įvažiuoti pro vartus.
Nėra taip dažnai kaip kada anksčiau, bet vis dar įvyksta. Dažniausiai dingsta ne mašinos, o padėtos prekės, kol mašina stovi neapsaugotoje vietoje. Vokietijoje yra daug vietų, kur galima palikti mašiną per naktį, bet jos visada įrengtos kameromis. Kiekvienas ekspeditorius turėtų žinoti saugias stovėjimo aikšteles. Nenaudokite bet kokių kiemų nakvynei.
Pirmiausia – nefiksuokite sugadinimo CMR lapo, kol nepadarysite nuotraukų. Vairuotojas gali pasirašyti, kad visą gavo gerą, o vėliau jums niekas nepadės. Užfiksuokite everything – dėžės, įbrėžimai, drėgmė. Tada nedelsiant skambinkite draudimo kompanijai. Man atsitiko, kad atvažiavo sofos su nulaužtu rankena – dėl to gavome atlyginimą, nes buvo viska užfiksuota vietose. (Nors vairuotojas bandė kalbėti, kad taip ir buvo, bet nuotraukos nemeluoja).
Galima, bet turi būti visi sertifikatai ir leidimai. Vokietijos sanitarnės inspekcijos yra griežtesnės nei mūsų. Jei siunčiate mėsą ar pieno produktus, reikia veterinarijos pasų. Jei bandysite uždėti keletą kiaulienos šoninių savo draugui be dokumentų ir jus sustabdys... tai gali baigtis ne tik koniskacija, bet ir bauda, ir draudimas vežti maistą ateityje.
Jei tai yra pavojingos medžiagos (ADR), peršaldymas arba sunkiasvorė technika, nereikia ieškoti pigių variantų. Tokius krovinius veža tik specializuotos firmos, kurios turi leidimus ir įrangą. Paprastas vairuotojas su tentu netgi neturi teisė priimti tokio užsakymo. (O jei priima – jis tiek pažeidžia įstatymus, kad jums gresia didelė nemalonė). Ieškokite ekspeditorių, kurie specializuojasi ADR arba projektiniuose pervežimuose.
Lietuvoje viskas daroma „iš sąžinės“ – jei kažką pažadėjai, bandai įvykdyti. Vokietijoje viskas remiasi sutartimis ir taisyklėmis. Jei sutartyje parašyta, kad vairuotojas turi būti su apsauginiais akiniais, jis juos dėvi net jei saulė neshviesti. Mums tai atrodo kvaila, jiems – tvarka. Taip pat ten viskas tiksliai planuojama, nėra tokio „šiupdinimo“ kaip pas mus. Tai geria dėl disciplinos, bet blogiau, kai ką nors reikia pakeisti paskutinę minutę.
Dauguma firmų dabar siūlo GPS sekimą. Tai patogu, nes matote, kur mašina yra. Tačiau nereikėtų kankinti vairuotojo skambučiais kas valandą klausiant „kur jūs?“. Jis važiuoja, kur turi. GPS duomenys gali šiek tiek vėluoti, bet tai pakanka, kad suprastum – ar jis jau pasiekė miestą, ar dar važiuoja autobanu. (Kartais sistema sugenda ir rodo, kad mašina stovi viduryje lauko, nors ji važiuoja 100 km/h. Tai technika...).
Jūsų gavėjas Vokietijoje tikėsis, kad viskas bus lygu ir tvarkingai. Jie nemėgsta netikslumų. Jei sutartyje nurodėte 12 paletės, o atvyksta 13, jie gali atsisakyti priimti visą siuntą. Visada tikrinkite duomenis prieš išvykstant. Vokietiškas tikslumas – ne išgalvojimas, o kasdienybė, kurią geriau gerbti, norint išlaikyti verslą.
Jei siunčiate dokumentus ar labai mažą dėžutę, taip. Bet jei tai kažkas, kuo galiu susprogti arba sudužti, geriau mokėti už normalų pervežimą. Kurjeriai dažnai meta siuntas į padėjimo vietas (Packstation), o jei dėžė netelpa... ji grįžta atgal. Nemanau, kad norite važiuoti į Vokietiją paimti savo dėžės iš depo.
Tai blogiausias jausmas. Pirmiausia, palaukite – gali būti, kad jis vairuoja (kas nėra leidžiama), arba jo tel. ryšio zonoje nėra. Jei jis neatsiliepia 3-4 valandas, skambinkite į ekspeditoriaus dispečerį. Jie gali turėti kitų būdų susisiekti (pvz., per kitų vairuotojų radiją). Jei ir dispečeris nieko nežino... tada pradedame rūpintis, kad kažkas nutiko. (Nors dažniausiai tiesiog užmigęs arba pamiršęs tel. namie).
Taip, principai tie patys, tik kad tada jūs esate importuotojas. Daugelis firmų, kurios veža į Vokietiją, taip pat grįžta su kroviniu. Jei žinote, kad jums reikės atvežti prekių, užsakykite tuoj pat išvykusios mašinos. Tai bus pigiau, kadangi mašina vaziuos tuščia grįžtant. Ekspeditoriai to labai mėgsta, nes tai užpildo jų grafikus.
Dažniausiai važiuojame į industrialinius centrus šiaurės Vokietijoje – Hamburgas, Bremenas, Duisburgas. Taip pat į pietus – Miunchenas, Štutgartas. Ten yra daug sandėlių. Rytuose – Berlynas, Dresdenas. Bet kiekviena kryptis turi savo niuansų. Pavyzdžiui, pietuose kalnų keliai, tad reikia galingesnių mašinų. (Ką jau kalbu apie tai, kai ten sniega, o vairuotojas su vasarinėmis padangomis... tai siaubas).
Svarbiausia – nebijoti klausti. Ne kiekvienas skelbimas internete yra klastingas, bet kiekvienas abejingumas turi būti patikrintas. Pasitikėkite savo intuicija, jei kažkas atrodo per pigu ar per lengva. Geriau išleisti šimtą eurų daugiau už ramybę, nei stovėti su sugadintu krovininiu prie sienos. Tikiuosi, šios patirties dalis jums padės išvengti tų klaidų, kurias aš padariau prieš daugelį metų. Sėkmės kelyje ir tikiuosi, jūsų prekės pasieks paskirtį saugiai.