Kraustymosi į Vokietiją darbų organizavimas ir planavimas: kas tikrai laukia kelionėje?

Sėdiu čia prie stalo ir galvoju, kiek kartų per šiuos dvidešimt penkerius metus esu girdėjęs tą pačią frazę: „važiuoju gyventi, nieko sudėtingo“. Žinai, kas nutinka? Po dviejų savaičių toks žmogus skambina verktis, kad dingęs lagaminas arba kad vokiečių muitinėje sulaikė visą krovinį dėl vieno seno dokumento. Kraustymosi į Vokietiją darbų organizavimas ir planavimas – tai nėra tik dėžių kėlimas į sunkvežimį. Tai visai kitas mentalitetas, su kuriuo susidursi vos tik pajusi pirmąjį „Autobahn“ kvapą. Jei manai, kad viskas vyks taip pat kaip vežant daiktus iš Kauno į Klaipėdą, tu labai klysti. Čia reikia galvoti apie tai, ką nematai – apie tų vokiečių griežtumą, kelių eismo taisykles, kurias jie laiko šventais, ir biurokratiją, kuri užgriūva ant galvos net tada, kai turi visus popierius. Taigi, leiskimei papasakoti, kaip tai yra iš tikrųjų, be jokių gražių uždažų.

Pradiniai žingsniai ir biurokratinis chaosas (Ką reikia žinoti iš anksto)

Ar tikrai reikia viską deklaruoti muitinėje?

Žinai, dažnai žmonės man klausia: „Ar aš turiu parašyti, kad vežu du šaldytuvus?“. Galvoji, kas čia per kvailas klausimas. Bet pasakykime tiesiai – jei turi nuosavybės, kurią planuoji naudoti Vokietijoje ir ne parduoti, tu gali kreiptis dėl atleidimo nuo mokesčių (paveldimo turto arba asmeninių daiktų importas). Kraustymosi į Vokietiją darbų organizavimas ir planavimas prasideda ne nuo dėžių, o nuo to, ar turi galiojantį pasą, sutartį su darbdaviu arba vietinę registraciją. Jei turi tai, gali pateikti deklaraciją. Jei ne... tada gali būti nemalonumų. Vienas kartą važiavome su klientu, kuris užmiršo deklaruoti seną motociklą – sulaikė mūsų mašiną trims dienoms. Geriau užtraukti šiek tiek daugiau popierių, nei vėliau mokėti baudas.

Kiek laiko užtrunka visų dokumentų surinkimas?

Tai kaip su loterija. Jei esi organizuotas, gali susitvarkyti per savaitę. Bet jei tau reikia vertimų, notarinių patvirtinimų ir visokių pažymų iš savo rajono, tai gali užtrukti ir mėnesį. Aš čia nekalbu apie tuos standartinius dalykus, o apie tai, kad Vokietijoje viskas turi būti „ordnung“ – tvarkingai. Darbdavys dažnai siunčia dokumentus, kurie atrodo taip, lyg būtų parašyti ant kelio lapo. Tada reikia juos grąžinti ir prašyti normalaus varianto. Tai atima daug laiko, tad nekelk sau iliuzijų, kad viskas įvyks per dvi dienas.

Ar verta daryti „Anmeldung“ (registraciją) iš karto?

Be abejo, taip. Be „Anmeldung“ tu neegzistuoji jų sistemoje. Negausi banko sąskaitos, negalėsi užsiregistruoti pas gydytoją. Kraustymosi į Vokietiją darbų organizavimas ir planavimas turi būti susietas su būstu. Jei dar neturi buto, gali naudoti draugo adresą (jei jis sutinka), bet tai laikinas sprendimas. Vienas mano klientas bandė gyventi be registracijos pusę metų – kai jam reikėjo išduoti vizą šeimai, teko skubėti ir mokėti baudas už vėlavimą. Vokiečiai nemėgsta, kai žmonės gyvena „juodoje“.

Kas dėl vaiko mokyklos ar darželio?

Tai atskira istorija. Vietnamo mokyklų sistemos yra gana griežta dėl vietų paskirstymo. Negali tiesiog ateiti ir sakyti: „čia mano vaikas, priimkite“. Reikia pradėti procesą dar iš Lietuvos, susisiekti su specifine mokykla arba „Schulamt“. Ypatingai jei vaikas nemoka vokiškai. Yra integracijos klasės, bet vietų ten mažai. Geriausia viską sužinoti iš karto, kai žinai miestą, į kurį keli. Ne palauk, kai atvažiuosi – tada gali tekti važiuoti į kitą miestą, kad vaikas gytų mokytis.

Ar reikia mokėti už kokius nors specialius leidimus?

Dažniausiai ne, jei kalbame apie asmeninius daiktus. Bet jei turi specialią techniką, pvz., profesinę įrangą, kurią veži dėl darbo, gali reikti papildomų sertifikatų. Ypač jei tai yra kokia didelė statybinė technika arba chemikalės. Paprastai vairuotojas turi viską CMR sąvartoje, bet kartais muitininkai būna... įniršę. Turėjau atvejį, kai sulaikė mus dėl keleto senų padangų, kurias buvome vežę kaip atliekas. Reikėjo aiškinti, kad tai ne prekyba, o perdirbimas. Taigi, žiūrėk, ką veži.

Logistika: Krovinių pervežimo niuansai (Ką nepasakys brokeris)

Kiek laiko trunka kelionė iš Lietuvos iki Vokietijos?

Teoriškai – 12–14 valandų, jei važiuoji tiesiai į Berlyną arba Miuncheną. Bet praktiškai? Tai priklauso nuo vairuotojo, nuo užtrukimo pasienyje ir nuo to, ar netyčia neprasuksi į „Environmental zone“ (žalia zona) be tinkamos ženklinimosi. Kraustymosi į Vokietiją darbų organizavimas ir planavimas turi įvertinti poilsio laiką. Vairuotojas negali važiuoti 20 valandų iš eilės. Jei tai didelė mašina, jis turi padaryti pertrauką. Taigi dažniausiai tai trunka apie dvi dienas, viena naktį kelyje. Nesiskubėk, jei tiksli data tau svarbi – geriau planuok su atsarga.

Ar gali būti problemų su didelių daiktų iškrovimu?

O, tai mano mėgstamiausia dalis. Vokiečių miestuose gatvės dažnai siauros, o „Fahrverbot“ (važiavimo draudimai) stovi ant kiekvieno kampo. Vieną kartą važiavome į vieną namą Štutgarte, kuris buvo ant kalvos. Sunkvežimis tiesiog negalėjo įvažiuoti – per stačius posūkiai. Teko iškrauti dėžes į mažesnį sunkvežimį (taip, tai papildomi kaštai) ir tik tada vežti į patį namą. Jei turi didelius baldus, pasitikrink, ar pro duris įlįs. Ne kartą matęs, kaip sofos reikia perpjauti pusiau.

Kokia yra vidutinė kaina už tokią kelionę?

Klausimas klausimą. Ką tu vadini „vidutine“? Jei tai tik kelios dėžės ir kėdės, gali užtekti 500–800 eurų. Jei visa buto įranga, su šaldytuvu, skaldymu ir surinkimu vietoje – skamba kaip 2000–3000 eurų, o kartais ir daugiau. Kainą lemia ne tik atstumas, bet ir kuras, kuris dabar brangiausias per pastaruosius dešimtmetį. Kraustymosi į Vokietiją darbų organizavimas ir planavimas turi apimti biudžetą su marža, nes niekada nežinai, ar nereikės papildomo vairuotojo arba neplanuoto nakvynės viešbutyje.

Ar verta rinktis „pigų“ pervežėją i� skelbimų?

Žinai, taisyklė paprasta: jei atrodo per gerai, kad būtų tiesa – tai taip ir yra. Tokie „pigūs“ pervežėjai dažnai neturi draudimo, važiuoja senais sunkvežimiais, kurie gali sugesti pusiaukelėje, o darbiai dirba be sutarčių. Vienas mano klientas taip nupirko paslaugą – jo daiktai atvyko tik po savaitės, o pusė porceliano buvo sužlugta. Ir kas? Viskas. Jokių atlyginimų. Geriau sumokėti šiek tiek daugiau patikimai firmai, kuriai gali paskambinti ir sužinoti, kur yra tavo daiktai.

Kaip susitvarkyti su automobiliu ar motociklu?

Jei veži automobilį, jis turi būti užregistruotas. Gali važiuoti su lietuviškais numeriais kurį laiką (paprastai 6 mėnesius), bet tada privalai jį perregistruoti Vokietijoje. Tai reiškia techninę apžiūrą (TÜV), kur Vokietijoje standartai griežtesni nei čia. Jei turi šiek tiek rūkyti iš degimo kameros – tu nepraėei. Ir žinok, kad motociklų pervežimas reikalauja specialios platformos, negali tiesiog užmautyti ant priekabos, jei ji nėra pritaikyta. Buvau matęs, kaip motociklas nukrito važiuojant greitkele – vaizdas buvo tragiškas.

Ar reikia rūpintis draudimu?

Tai nebūtina, bet... Labai rekomenduoju. Profesionalios pervežimo firmos turi atsakingojo draudimo (Haftpflichtversicherung), bet jis dažnai apsaugo tik nuo jų kaltės, pvz., jei vairuotoja užpuola dramblys (žinoma, juokauju, bet kas nutinka, kai mašina užsidega?). O jei dėžės patys sulyžta? Jei turi brangiausių daiktų, geriau sudaryti papildomą draudimo sutartį. Ypač jei veži vaizduoklius, pianinus ar menkus kūrinius.

Dėžės, baldai ir chaosas (Ką nešioti, o ką palikti)

Ar verta vežti senus baldus?

Sakyčiau taip: jei turi sentikių kabinetą, kuris buvo tetojo, tai vežk. Jei tai „IKEA“ spinta, kuri jau virpėja po rankena – palik ją. Vokietijoje baldai nėra tokie brangūs, kad verta mokėti už jų pervežimą. Be to, dauguma butų ten yra su virtuvės komplektais ir įstatytais spintomis („Einbauküche“). Kraustymosi į Vokietiją darbų organizavimas ir planavimas reikalauja realumo vertinimo. Už taupymą 100 eurų už spintą gali sumokėti 500 eurų už kuro papildomą kiekį.

Kaip geriausiai supakuoti dėžes?

Nenaudok mažų dėžių sunkiems daiktams – jas neįmanoma nešioti, o vairuotojas gali tiesiog atsisakyti jų pakrauti. Didelės dėžės tinka lengviems daiktams (pagalvės, antklodės). Knygas, rankraščius, įrankius – į mažas, tvirtas dėžes. Ir prašau, nerašyk ant dėžės „virtuvė“, jei viduje yra batų. Vieną kartą vairuotojas išmetė dėžę su maistu lauke, nes manyjo, kad tai šiukšlės. Etiketės turi būti aiškios.

Ką daryti su maistu ir skysčiais?

Nevežk skysčių. Tai taisyklė nr. 1. Atšąla, užšąla, sprogsta arba užlieja visus kitus daiktus. Ypač jei tai sultys ar alus. Vokietijoje parduotuvės pilnos maisto, nebent turi kokią ypatingą dešrelę, kurią negali rasti. Bet dažniausiai tai nėra verta rizikuoti. Tą patį galima pasakyti apie augalus – jei turi didelę palmonę, kuri tavyje augo 20 metų, gali bandyti, bet muitinė gali patikrinti, ar nėra kenkėjų.

Ar reikia išsirinkti dėžes ar galima su maišais?

Maišai... Žinai, aš nemėgstu maišų. Jie slysta, juos sunku sukrauti ant vienas kito, ir galiausiai atrodo kaip juodas kalnas viduryje sunkvežimio. Jei tik įmanoma, naudok standartines dėžes. Taip vairuotojas galės sudėlioti juos kaip lego kubus. Taip padidėja saugumas – dėžės nenukris važiuojant posūkiu. Ir nereikės gailėtis, kai rasi sulaužytus indus maišo apačioje.

Kaip apsaugoti brangius daiktus (kompiuterius, juvelerius)?

Geriausia juos vežti su savimi keleivinėje mašinoje arba lagamine. Neleisk jų į krovininę. Net jei turi geriausią draudimą, nervų praradimas, kai dingsta nešiojamas kompiuteris su visais darbais, neatsiperka. Kraustymosi į Vokietiją darbų organizavimas ir planavimas turi apimti ir asmeninių daiktų saugumą. O jei turi juvelyrinius dirbinius, užsirašyk juos fotografuodamas ir pasiimk vertinimo pažymą iš juvelyro.

Ar verta viską pažymėti numeriais?

Absoliučiai taip. Susigalvojok sistemą: pvz., „V1“ – virtuvė, dėžė 1. Tada keliaujant žinai, kur ką dėti. Be to, jei dėžė dingsta (o tai kartais nutinka, net man patiko), turi sąrašą, ką buvo viduje. Vienas klientas taip taupojo laiką – vairuotojas tiesiog nunešė viską į netinkamą kambarį, o jis, pagal numerius, viską surūšiavo per valandą.

Pinigai ir išlaidos (Kur pinigai dingsta?)

Kokia yra apytikslė kaina už gyvenamąją vietą?

Tai labai priklauso nuo miesto. Miunchene arba Frankfurte už butą gali mokėti tiek, kiek už namą Vilniaus priemiestyje – 1200–2000 eurų už „kaltą“ butą. Rytinėje Vokietijoje arba mažesniuose miestuose (pvz., Leipcigas, Dresdenas) gali rasti ir už 600–800 eurų. Kraustymosi į Vokietiją darbų organizavimas ir planavimas privalo apimti nuomos depozito („Kaution“) įskaitymą. Tai paprastai 2–3 mėnesių nuomos suma. Tau reikės turėti šią sumą iš karto, kitaip niekas nepasirašys sutarties.

Ar reikia mokėti už paslaugas, kurias nenumatei?

Taip. Pavyzdžiui, už šiukšlių išvežimą, jei prieš tai buvai gyvenęs bute ir palikai kažką, ką savininkas nenori išmesti. Už elektros ir vandens paskirstymą (paprastai turi nuskaityti skaitiklius prieš ir po). Už „Hausgeld“ (namo išlaikymo mokesčio) – net jei tik įsikeli, gali tekti sumokėti pradinį įnašą. Visa tai susideda į gana nemažą sumą, apie kurią dažnai pamirštama.

Ar gauti darbą užtikrina pinigus iš karto?

Ne visada. Pirmasis atlyginimas gali atėti tik po mėnesio ar net šešių savaičių. Vokietijoje mokama gana vėlai palyginti su mūsų įpročiais. Reikia turėti pinigų užklausai (pirmajam mėnesiui, maistui, bilietams). Neklausk, kodėl taip – tiesiog tokia jų sistema. Ir prašau, nenaudok tų greitųjų paskolų („Kredite“) – palūkanos ten baisios.

Ar brangu gyventi kasdien?

Maistas prekybos centruose („Aldi“, „Lidl“) yra panašaus į mūsų kainos, kartais net pigesnis. Bet pasilankyti kavinėje? Tai skamba kaip 10–15 eurų už pietus. Vakarienė restorane gali kainuoti ir 40 eurų asmeniui. Taigi, jei nori taupyti, gamink pats. Vokiškas duona skanus, bet brangus (jei nusipirksi specializuotose kepyklose), o alus... na, alus yra pigesnis už vandenį kai kur (juokauju, bet beveik tiesa).

Ar verta siųsti pinigus iš Lietuvos?

Geriau atidaryti sąskaitą Vokietijoje ir naudoti „TransferWise“ (arba dabar „Wise“) ar panašias paslaugas. Bankai siunčiant pinigus tarptautiniu būdu nuskaitys labai didelius mokestis už konversiją. Nekelk pinigų grynaisiais – pavojinga ir nelegalu per tam tikras sumas. Kraustymosi į Vokietiją darbų organizavimas ir planavimas taip pat reiškia ir finansinio saugumo užtikrinimą.

Kas dėl mokesčių („Steuer“)?

Jei dirbs legaliai, tau bus atimamos pajamų mokesčio ir socialinio draudimo įmokos. Atrodo, kad labai daug nukrenta, bet vėliau gali gauti „Steuererklärung“ (mokesčių deklaraciją) ir gauti nemažą pinigų grąžinimą. Vokietijos mokesčių sistema yra sudėtinga, bet ji veikia. Būtinai susirask „Steuerberater“ (mokesčių patarėją) – jis padės tau gauti daugiau pinigų atgal.

Nusklandumai ir realus gyvenimas (Kas gali nuvilti)

Ar sunku susirasti draugų vokiškame aplinkinyje?

Sakyčiau, tai ne taip lengva kaip čia. Vokiečiai yra šalti ir... drausmingi. Jie nėra tokiai atviri kaip mes, nėra įprataę šokinėti pas svečius be kvietimo. Bet kai jie tave priima, jie tampa tikrais draugais. Reikia kantrybės. Ir, žinoma, kalbos. Be vokiečių kalbos bus labai sunkiau integruotis, net jei visiems darbe kalbi angliškai.

Ką daryti, jei susirgai?

Vokietijoje yra puiki sveikatos apsaugos sistema, bet... ji lėta. Negali tiesiog ateiti pas gydytoją ryte. Reikia susitarti dėl vizito („Termin“) savaitėms iš anksto. Jei tai skubu, važiuok į ligoninės priėmimą („Notaufnahme“), bet ten gali laukti valandas. Kraustymosi į Vokietiją darbų organizavimas ir planavimas turi apimti ir sveikatos draudimo sutartį išsiaiškinimą – kur gali kreiptis ir ką tai kainuoja.

Ar tikrai tiek griežti taisykles eismą?

Taip. Jei peržengsi greitį 10 km/h, gali gauti baudą, jei daugiau – gali prarasti vairuotojo pažymėjimą. Ir jie stebi visur – ir greitokeliais, ir mieste. Nenaudok telefono vairuojant (net jei laikysi rankoje, tai jau bauda). Čia nėra tokios kultūros kaip pas mus, kur gali „praslysti“. Vokietijos policija yra efektyvi.

Ar dažnai pasitaiko sukčių arba blogų įmonių?

Deja, taip. Ypač tarp tų, kurie siūlo „pigius būstus“ internetu. Atidžiai žiūrėk, ar nuomotojas tikrai egzistuoja. Kartais nusprendžiau, kad geriau mokėti agentūrai, nei rizikuoti pinigais. Taip pat, yra firmų, kurios siūlo „darbą“ už pradinį įnašą. Tai visada apgaulė. Tikras darbdavys niekada neprašo pinigų už priėmimą.

Ar verta grįžti atgal po kelerių metų?

Klausimas, kurį kiekvienas sau užduoda. Kai kuriems patinka, kad viskas veikia, kad yra tvarka, kad gali uždirbti daugiau. Kitiems trūksta šilumos, laisvumo, mūsų maisto. Aš pažįstu žmones, kurie išvyko ir grįžo po metų – sakė, kad jaučiasi kaip „robotas“ sistemoje. Kraustymosi į Vokietiją darbų organizavimas ir planavimas yra tik pusė darbo, kita pusė – tai psichologinė parengtys.

Ar yra kokių nors ypatingų taisyklių, apie kurias niekas nesako?

Žinai, vokiečiai labai myli ramybą. Yra vadinamos „Ruhezeit“ (ramybės laikas) taisyklės – sekmadieniais ir švenčių dienomis negali būti triukšmo (net pjauti žolę arba garsiai klausytis muzikos balkone). Jei kaimynas skųsis, policija gali atvykti. Tai atrodo keista, bet jiems tai šventa. Taip pat, šiukšlių rūšiavimas – tai beveik religija. Jei numesi plastiką į popieriaus konteinerį, gali gauti baudą arba įkyrų pastabą iš kaimyno.

Ar sunku susitvarkyti su internetais ir ryšiais?

Vokietija, kaip ir Lietuva, turi gerą internetą, bet... daugelyje vietų (ypač kaimuose) vis dar gali būti tik DSL (tai toks senasis ryšys per telefono laidą), kuris yra lėtas. Už „Kabel“ arba „Glasfaser“ (pluošto) reikia papildomai mokėti ir laukti, kol jį pajungs. Jei dirbi iš namų, tai gali būti problema. Patikrink ryšio galimybes dar prieš pasirašant nuomos sutartį.

Išvada

Taigi, trumpai tariant, kraustymosi į Vokietiją darbų organizavimas ir planavimas nėra paprasta kelionė į parduotuvę. Tai reikalauja kantrybės, gero planavimo ir, svarbiausia, realumo vertinimo. Ne viskas bus taip, kaip svajoji, bet jei pasiruoši biudžetą, dokumentus ir psichologiškai, gali būti, kad tą šaltą vokišką tvarką net ir pamėgsti. Sėkmės kelyje – ir nepamiršk pasiimt šiltos striukės, nes oras ten gali būti neprognozuojamas.