Kraustymasis į Reichshof: ką turi žinoti, kol dar nepakraustei

Reichshof – vieta, kur daugelis lietuvių ne tik neretai atvažiuoja, bet ir lieka gyventi. Ne visada lengva, ne visai tokia, kokią įsivaizduoji iš nuotraukų. Aš pervežu daiktus į tą kraštą jau dvidešimt penkerius metus – mašinos, baldai, šaldytuvai, kartais visas butas vienoje dėžėje (na, beveik). Šis straipsnis – ne iš brošiūros. Tai ką pasakyčiau, jei sėdėčiau su tavimi prie kavos ir bandyčiau paaiškinti, kaip ten viskas vyksta. Kartais net nežinau, ar padariau gerai, kad sakau. Bet pasakysiu.

Pirmieji žingsniai – dokumentai, deklaracijos, stebuklai

Ar reikia kažko deklaruoti, jei vežu tik savo daiktus?

Taip, deklaruoti reikia. Vokietija – ne Baltarusija, ten viskas skaičiuojasi. Jei perki naują sofą Berlyne ir veži į Reichshofą, tai jau prekė. Savo seni daiktai – kita kalba, bet vis tiek reikia A1 formos arba bent sąrašo su vertėmis. Kartais muitininkai žiūri, kartais ne, bet aš nežaidžiu su sėkmės jausmu. Vieną kartą klientas nepaminėjo naujo dviračio – stovėjo dvi valandas, kol išsiaiškino. Nežinau, ar dabar taisyklės dar griežtesnės, bet nepasikartosiu – tikrinkit.

Kiek laiko užtrunka visas pervežimas iš Lietuvos?

Realiai? Dvi–trys dienos, jei viskas pagal planą. Bet planas... planas keičiasi. Kartais vilkikas stringa prie Kauno, kartais Vokietijoje – remontai, eilės, nepatikėsi, kiek ten kelių remontuoja vasarą. Greičiausias pervežimas, kurį turėjau – Kaunas-Reichshof per 36 valandas. Ilgiausias – penkios dienos dėl vieno kvailo popieriaus. Vidutiniškai sakyčiau dvi su puse dienos. Bet nepirk bilietų į inauguraciją pagal mano žodį.

Ką daryti, jei naujoje vietoje dar nėra adreso?

Būna. Dažnai, tiesą sakant. Tada daiktai laikomi sandėlyje – aš turiu partnerį netoli Köln, ten galima palikti savaitę, dvi, kartais mėnesį. Kainuoja, aišku. Apie 50–70 eurų per savaitę vidutiniškai, priklauso nuo kiekio. Geriau jau turėti adresą, bet jei ne – ne pasaulio pabaiga. Tik nepamiršk, kad sandėlis nepašildytas visada (ir ne visada švarus, jei atvirai).

Galima vežti augalus? Turiu fikusą, kurį mama davė.

Fikusas... žinai, aš ne botanikas. Techniškai – galima, bet augalai turi fitosanitarinius sertifikatus, ypač jei dekoratyviniai. Fikusas tikriausiai praslįstų, bet jei tai kažkas retesnio – gali atsirasti klausimų. Aš asmeniškai vežiau kartą palmą – klientė nepasakė, muitininkas pamatė, buvo pokalbis. Ne bauda, bet laikas. Tai jei fikusas brangus emociškai – sakyčiau, rizikuok. Jei brangus pinigais – geriau palik Lietuvoje ar nusipirk ten naują.

Kainos, mokėjimai, kur dingsta pinigai

Kiek kainuoja kraustymasis į Reichshof vidutiniškai?

Oi, čia kaip paklausti, kainuoja mašina. Mažas pervežimas – gal nuo 800 eurų. Vidutinis butas – 1500–2500. Didelis namas su viskuo – gali būti ir 5000, ir 8000. Aš turėjau klientą, kuris vežė tik vieną pianiną. Kainavo 1200 eurų, nes reikėjo specialios mašinos, dviejų žmonių, draudimo. Kita klientė – visas trijų kambarių butas už 1800. Taigi... priklauso. (Neseniai kažkas mane pataisys – taip, priklauso nuo atstumo ir svorio, bet ir nuo to, ar esi pasiruošęs.)

Kodėl vieni siūlo 800, kiti 3000 už tą patį?

Nes vieni skaičiuoja realiai, kiti – pagauna. Aš mačiau: firma pasiūlė 900 eurų, paskui atėjo sąskaita už 3400, nes "neįskaičiavome aukštų, laiptų, savaitgalio". Klasika. Kita salygėlė – ar turi savo vilkiką, ar perka paslaugą iš kito. Aš dirbu su savo parku, bet net ir tada kartais tenka pirkti papildomą vietą. Brangiau nereiškia blogiau, pigiau nereiškia geriau. Yra tokių, kurie siūlo 300 ir dingsta su daiktų. Nejuokauju, buvo.

Ar galima mokėti dalimis?

Kartais. Aš asmeniškai – pirmą dalį prieš, antrą po pristatymo. Bet tai ne kreditas, ne visi to darom. Jei firma prašo visko iš anksto – pagalvok. Jei prašo tik po – irgi pagalvok, nes kaip jie dengia sąnaudas? Aš nefinansininkas, bet man atrodo logiška – dalis dabar, dalis kai pamatai savo sofą sveiką. Kartais klientai prašo po mėnesio, nes laukia paskolos. Tada jau... nežinau, susitariam arba ne.

Ar reikia drausti daiktus atskirai?

Vilkikas draustas, bet daiktai viduje – ne visada pilnai dengti. Aš siūlau papildomą draudimą, kainuoja apie 1-2% vertės. Daugelis sako "ne, nieko nenutiks". Praėjusį mėnesį nutiko – avarija prie Mannheima, du kartonai su porcelianu. Draudimas dengė. Klientas be draudimo būtų verkšlėjęs. Taip kad... tavo rizika. Aš pasakau visada, paskui – tavo galva.

Pakavimas, daiktai, kas gyvena, kas negyvena

Kaip pakuoti, kad viskas atvyktų sveika?

Neoriginalu, bet – dėžės. Geros dėžės, ne iš parduotuvės konteinerio. Aš matau, kaip žmonės pakuoja į maišus nuo bulvių ir paskui stebisi. Burbulinė plėvelė – ne visada reikia, bet stiklinės lentynos – taip. Vienas triukas, kurį matau retai – drabužius palik suknygtuose spintose, tik uždenk plėvele. Sutaupysi dėžių. O šaldytuvą išleisk per dvi dienas, ne per vieną – vanduo dar būna. (Čia aš pats kartą skubėjau, klientė rado balą.)

Ką vežti negalima, nors ir norėtum?

Ginklai – aišku. Narkotikai – aišku. Bet dar: tam tikri akumuliatoriai, dažai, chemikalai. Aš turėjau klientą, kuris vežė savo pagamintą alaus rinkinį – degtus skysčiai, problema. Laimei, supakavo gerai, bet teoriškai galėjo būti atsisakyta vežti. Degios medžiagos, dujų balionai – netgi tuščias. Jei abejoji, klausk. Geriau klausti negu palikti prie sienos.

Ar verta vežti seną baldų komplektą, ar pirkti vietoje?

Aš čia dviprasmiškas. Vokietijoje baldai – brangesni, bet ir kokybės yra. Jei turi IKEA sofą penkerių metų – parduok Lietuvoje, nupirk ten. Jei tai senelės komoda iš ąžuolo – vešk, nepasigaileisi. Reichshofe yra baldų parduotuvių, bet ne taip daug kaip Kolne. Eikle – ten daugiau pasirinkimo. Aš asmeniškai vežiau savo darbo stalą, nes rankų darbo. Kitą kartą pirkčiau vietoje. Nežinau, ar padėjau apsispręsti.

Reichshof vietovė – kas tai, kur tai, ką ten veikti

Reichshof – ar tai didelis miestas?

Ne. Apie keturiolika tūkstančių žmonių, kaimelis pagal Lietuvos standartus. Bet netoli Köln (gal kokia valanda kelio), netoli Bergisch Gladbach. Gera vieta, jei nori ramybės, bet dirbi didmiestyje. Aš ten buvau šimtus kartų – gražūs miškai, kalvos, ne kaip Šiaurės Vokietijos lygumos. Žiemą slidinėjimo trasos, vasarą – pėsčiųjų takai. Ne Hamburgas, bet ir ne vidur niekur.

Ar ten lengva įsikurti be vokiškų?

Eina, bet sunku. Jaunesni kalba angliškai, bet paslaugos, sutartys – vokiškai. Aš matau klientų, kurie atvažiavo nieko nemokydami, praėjo metai, vis dar vargo. Pasiūlymas: bent bazini kursai prieš arba iškart po atvykimo. Reichshofe yra integracijos kursai, kai kurie nemokami. Ne visi geri, bet geriau negu nieko. O jei turi vaikų – jie bus tavo vertėjai per mėnesį, tai garantuoju.

Ar ten rasi lietuvių bendruomenę?

Taip, mažesnė negu Berlyne ar Miunchene, bet yra. Kartais susitinku pažįstamus vežant daiktus – "oi, ir tu čia?". Facebook grupės, kartais bažnyčioje, kartais sporto klube. Ne taip, kad būtų lietuviškas baras (nežinau, gal dabar jau yra), bet vieni kitus atpažįsta. Vienas klientas man pasakojo, kad Reichshofe rado lietuvį, kuris remontuoja mašinas – dabar ten ir draugai, ir mechanikas.

Transporto logistika – techniniai dalykai

Kokia mašina vešite – svaru ar lengvu?

Priklauso. Butui iki 50 kubinių metrų – dažnai pakankamai krovininio "sprotkės" (taip vadinam mes, nežinau, ar oficialiai). Didesniams – vilkikas su tentu. Kartais dviejų mašinų kombinacija, jei adresas sunkiai pasiekiamas. Reichshofe yra vietų, kur didelis vilkikas neįsuka – siauros gatvės, kalvos. Tada pervežame į mažesnę ir vežame atskirai. Kainuoja daugiau, bet ką darysi.

Ar galima sekti, kur daiktai yra?

Aš siūlau GPS sekimą, ne visi tai turi. Mano mašinos – taip, realiai matysi, ar dar prie Frankfurto, ar jau netoli. Bet mačiau firmų, kurios sako "sekmadienis" ir atvažiuoja trečiadienį, be jokio paaiškinimo. Jei tau svarbu – klausk konkrečiai. Ir ne tik "ar galima sekti", bet "ar gausiu nuorodą realiai sekti". Nes kartais "sekimas" reiškia "paskambinsim kai būsim".

Kas atsitinka, jei daiktai neatitinka aprašymo?

Būna. Klientas sako "vienas kambarys", atvažiuoju – trys kambariai ir garažas. Tada perskaičiuojam, jei laikas leidžia. Kartais neleidžia – kiti klientai laukia. Aš stengiuosi būti lankstus, bet yra riba. Vieną kartą klientas nepaminėjo pianino. Ne, ne ta pianino istorija – kitas klientas. Pianino istorija buvo su skubiu pervežimu, šitas buvo planuotas. Bet vis tiek... pianinas sveria, pianinas kainuoja. Pasakyk iš anksto, prašau.

Gyvenimas po atvykimo – ne viskas apie daiktus

Kur registruotis atvykus į Reichshof?

Bürgeramt – taip vadinasi. Meldegesetz, registracija, privaloma per dvi savaites. Kartais eilės, kartais laisvai. Aš nežinau, ar Reichshofe tas pats biuras kaip Gummersbach ar atskiras – klausyk vietinių. Reikia paso, nuomos sutarties ar pirkimo dokumento, kartais – draudimo liudijimo. Be registracijos – neprasižieksi sąskaitos, negausi licencijos. Vokietija mėgsta popierius, priprask.

Ar reikia vokiškojo draudimo iškart?

Techniškai – taip, jei vairuoji. Kasko ne visada privaloma, bet civilinis draudimas (Haftpflicht) – būtinas. Kai kuriuose Landuose griežčiau, kituose... nežinau apie Reichshof konkrečiai, bet North Rhine-Westphalia – gana tvarkinga. Aš siūlau klientams susitvarkyti prieš atvykimą per brokerį, bet daugelis palieka paskutinei minutei. Gali, bet stresas nereikalingas.

Kaip su internetu ir komunalinėmis ten?

Internetas – DSL dažniausiai, kartais kabelis, retai šviesolaidis kaimiškose vietose. Komunalinės – atskira sąskaita, atskiras skaitiklis. Ne kaip Lietuvoje, kur kartais viena sąskaita viskam. Aš nežinau, ar Reichshofe yra vienas tiekėjas ar galima rinktis – klausk nuomos davėjo. Elektra – tikrai galima rinktis, bet procesas biurokratiškas. Pradėk iš anksto, jei gali.

Kai kas nepasikeičia – problemos, kurių tikėjaisi išvengti

Ar daiktai gali dūžti pervežime?

Gali. Ne turėtų, bet gali. Aš turėjau vieną pervežimą prieš gal dešimt metų – vilkikas per daug supakuotas, viena dėžė slūstelėjo. Porcelianas. Draudimas veikė, bet emocijos... Aš dabar pakartoju tris kartas, jei reikia. Geriau per daug popieriaus negu per mažai. Jei firma sako "nieko nenutiks, pasitik mumis" – bėk. Nieko nenutiks, kol nutiks, ir tada reikės popieriaus.

Ką daryti, jei atvykus daiktai neatitinka sąrašo?

Skaičiuok. Fotiografuok prieš pakrovimą, fotiografuok pristatymą. Aš tai darom standartiškai, bet ne visi. Jei trūksta daikto – klausk iškart, ne po savaitės. Kartais daiktas "pasislėpė" tarp kitų, kartais – tikrai dingo. Aš turėjau atvejį, kai dėžė buvo kitoje mašinoje, klientas panikavo be reikalo. Bet geriau panikuoti ir rasti, negu neklausti ir... nežinau, palikti be sofos.

Ar galima atšaukti pervežimą paskutinę minutę?

Galima, bet kainuos. Sutartis yra sutartis, mano mašina rezervuota, laikas rezervuotas. Aš asmeniškai – 50% jei savaitė iki, 100% jei diena iki. Kartais suprantu force majeure, bet "pakeičiau nuomonę" – ne visada. Yra firmų, kurios lankstesnės, bet ir brangesnės. Aš nežinau, ar čia geriau ar blogiau – tiesiog sakyk iš anksto, jei gali. Net jei tik galvojai pakeisti.

Paskutiniai patarimai iš vieno, kuris matė viską

Ar verta kraustytis pats su draugų pagalba?

Jei turi draugų Vokietijoje, kurie padės iškrauti – gal ir taip. Bet aš mačiau, kaip "draugai" dingsta, kaip sofos neįlenda pro duris, kaip kaimynai skambina policijai dėl triukšmo sekmadienį. Profesionalai – brangiau, bet žino, kaip pasukti, kada pakelti, kada pasakyti "ne, netilps". Reichshofe senesni namai, siauros laiptinės, vienui kartui reikėjo kraną nuomotis. Draugai kranu nepasidauna.

Koks daiktas pervežamas sunkiausiai?

Pianinai, aišku. Bet dar – terariumai (stiklas, svoris, formos), senos sekcijos (neišardomos), viskas iš Tikvės ar stiklo. Aš turėjau klientą, kuris vežė savo surinktą planetariumą – ne, ne tą didelį, mažą, bet vis tiek. Valandą svarstėm, kaip pakuoti. Kita klientė – tik drabužiai ir knygos. lengviausias pervežimas mano karjeroje, bet ji verkšlėjo dėl knygų svorio. Nežinau, kodėl žmonės turi tiek knygų.

Paskutinė mintis – ar aš pasielgčiau kitaip dabar?

Galbūt. Per dvidešimt penkis metus pasikeitė daug – technologijos, kainos, keliai. Bet žmonės išlieka tie patys: nori, kad daiktai atvyktų sveiki, nori žinoti kainą iš anksto, nori jaustis išgirsti. Reichshofe ar kitur – tas pats. Aš nežinau, ar geriausias pervežėjas pasaulyje, bet žinau, kad kiekvieną kartą stengiuosi pasakyti tiesą, net kai ji nepatogi. Kartais tai reiškia prarasti klientą, bet geriau negu meluoti ir gauti blogą žodį po metų.

Išvada

Kraustymasis į Reichshof – ne raketų mokslas, bet ir ne atostogos. Reikia popieriaus, reikia plano, reikia šiek tiek pinigų daugiau, negu galvojai. Bet galiausiai – žmonės kraustosi, gyvena, įsitvirtina. Aš matau iš savo vilkiko lango: tie patys miškai, tie patys kalvos, tik kiti daiktai viduje. Jei ką – rašyk, skambink, klausk. Nežinau visko, bet žinau, kur nežinau, ir tai gal svarbiausia. Sėkmės naujame krašte. Reichshof gražus rudenį, jei dar nežinojai – aukso spalvos miškai. Verta atvežti gerą fotoaparatą. (Ar telefoną, nežinau, kam dabar tie fotoaparatai.)