Kraustymas iš Neufahrn b. Freising: Ką reikia žinoti prieš kraunantis, kad neprapultumėt

Na, sveiki. Jeigu skaitot šitą tekstą, greičiausiai jau arba galvojat apie kraustymąsi iš Neufahrn b. Freising, arba jau radot naują vietą ir dabar prasideda tikras galvos skausmas. Aš jau gerus dvidešimt metų sukausi su tarptautiniais pervežimais, mačiau visko – nuo ašarų, kai šaldytuvas netilpo į furgoną, iki laimingų žmonių, kurie pagaliau išsikraustė iš trečio aukšto be lifto. Neufahrn prie Freisingo – specifinė vieta, čia viskas kitaip nei, tarkim, Berlyne ar dideliam mieste. Vokietija turi savo taisykles, o šitas miestelis – dar ir savų niuansų. Žodžiu, pasidalinsiu viskuo ką žinau, atvirai, gal net per daug atvirai.

Kodėl kraustymasis iš Neufahrn b. Freising yra kitoks reikalas?

Na, pirmiausia, Neufahrn nėra koks Miuncheno centras. Čia ramu, daug gyvenamųjų namų, bet ir daug tų vokiškų taisyklių. Pavyzdžiui, daug kur reikia užsakyti Halteverbot zoną – laikino sustojimo draudimo ženklus, kad pervežimo mašina išvis galėtų privažiuoti prie laiptinės. Jei to nepadarysit, rizikuojat ne tik bauda, bet ir kaimynų nervais, o patikėkit manim, vokiečių kantrybė su dviguba pastatyta mašina baigiasi labai greitai.

Ar man tikrai reikia užsakyti Halteverbot zoną Neufahrn?

Žiūrėkit. Techniškai – taip. Realiai – priklauso nuo gatvės. Aš visada sakau: jei jūsų gatvėj telpa dvi mašinos prasilenkti ir nėra autobusų juostos, gal ir išsisuksit. Bet aš to nerekomenduoju. Kartą vienas klientas iš Bachstraße man sakė „ai, čia ramu“, o paskui atvažiavom ir stovėjo keturios mašinos, tai mūsų vilkikas užblokavo visą eismą. Policija atvažiavo per penkiolika minučių. Baudą sumokėjo klientas. O dar tas triukšmas, kai krauni daiktus nuo šeštos ryto... geriau jau turėkit tą leidimą. Užsakymas per Rathaus internetu trunka gal savaitę, kartais greičiau. Kainuoja apie 30–50 eurų, priklausomai nuo vietos.

O jeigu aš gyvenu nuosavam name, o ne daugiabuty?

Nuosavam name paprasčiau. Bet vis tiek atkreipkit dėmesį į šaligatvius. Jei jūsų namas prie pagrindinės gatvės, pvz., Echinger Straße, tai ten judėjimas nemažas. Kartą kraustėmės iš namo prie pat Freisingo pusės, tai kaimynas iš kito sklypo atėjo ir pradėjo aiškintis, kad mūsų mašina trukdo jam išvažiuoti. Nors formaliai viskas buvo gerai, bet žodžiu, geriau iš anksto perspėkit kaimynus. Vokiečiai mėgsta planavimą. Truputis komunikacijos išsprendžia daug problemų.

Dažniausi klausimai, kuriuos girdžiu iš klientų

Kiek laiko trunka visas kraustymasis iš Neufahrn, tarkim, į Lietuvą?

Na, žiūrėkit, čia nėra taip paprasta atsakyt. Jei kalbam apie pilną butą, trijų kambarių, tai nuo durų iki durų – gali būti trys dienos, o gali ir savaitė. Viskas priklauso nuo to, ar mes važiuojam tiesiai, ar dar renkam krovinį kitur. Aš asmeniškai nemėgstu skubėti, nes kai skubi, daiktai lūžta. Standartinis scenarijus: viena diena pakrovimui Neufahrn, tada kokia para kelionės iki Lietuvos, ir dar pusdienis iškrovimui. Aišku, jei jūsų daiktai keliauja su kitais kroviniais (vadinamasis „grupinis pervežimas“), tada laiko gali būti ir daugiau. Bet kaina tada mažesnė.

Kodėl pervežimo kainos tokios skirtingos? Vieni prašo 800, kiti 2000 eurų?

O, čia geras klausimas. Aš pats kartais nesuprantu, iš kur tie skaičiai. Bet paaiškinsiu. Pigūs variantai – dažniausiai tai mažos mašinėlės, kurios važiuoja pusiau tuščios ir bando prisirinkti krovinių. Ten nėra jokio draudimo, jokios atsakomybės. Brangūs – tai solidžios firmos su savo sandeliais, darbuotojais, normaliu draudimu. Aš visada klientui sakau: jei vežatės močiutės bufetą, kurio vertė keli tūkstančiai, nemėginkit sutaupyti šimto eurų. Ta sutaupyta suma gali virsti sudaužyta stikline spintele, ir tada verksit abu. Vidutinė kaina kraustymuisi iš Neufahrn b. Freising į Vilnių, normaliai firmai, dabar yra apie 1200–1600 eurų už vidutinį butą. Aišku, čia labai apytiksliai.

O kaip su baldų išmontavimu ir sumontavimu? Ar jūs tuo užsiimat?

Priklauso. Mes – taip, bet ne visos įmonės. Aš visada rekomenduoju užsisakyti pilną servisą, nes kitaip gausis, kad jūs su kaimynu bandysit atsukti spintą, o paskui dings varžtai. Turėjom atvejį, kai klientas pats išsardė savo virtuvę, bet sudėjo dalis į skirtingas dėžes ir nieko nepasirašė. Kai atvažiavom į Lietuvą, jis pusę dienos ieškojo tvirtinimo detalių. Tai mes dabar visada sakom: arba darom mes nuo A iki Z, arba jūs pasirašot, kad patys išardėt ir mes už surinkimą neatsakom. Mūsų komanda suka tą IKEA ir kitus baldus kasdien, tai žinom visus triukus.

Ar vežat ir mašinas, motociklus iš Neufahrn?

Taip, bet čia atskira tema. Lengvąją mašiną galima vežti ant platformos kartu su baldais, bet tada reikia žiūrėti svorį. Kartą vežėm visą butą ir dar Audi A4. Sunkvežimis buvo praktiškai ant leistinos ribos. Tai reikia labai tiksliai apskaičiuoti. Motociklą – lengviau, bet reikia specialių diržų, kartais nuleisti benziną, atjungti akumuliatorių. Dokumentų beveik nereikia, jei tai jūsų transporto priemonė. Bet jei vežat kam nors kitam, tada jau muito reikalai. Aš nesu 100% ekspertas dėl muito, ten kartais atsiranda niuansų su senom mašinom, geriau pasikonsultuot su muitinės brokeriu.

O jei aš turiu tik kelias dėžes ir lagaminą? Ar apsimoka samdyti įmonę?

Jei tikrai mažai daiktų, gal ir ne. Bet tada siūlyčiau paieškoti žmonių, kurie veža siuntas per „GLS“ ar „DPD“. Tik bėda, kad jie nepriima didelių dėžių, tarkim, televizoriaus dėžės. O ir kainos tarptautinės siuntos kartais kandžiojasi. Mes kartais turim mažesnių užsakymų, kai vežam vieną europaletę. Tai tada kaina gali būti apie 300–400 eurų iki Lietuvos. Bet čia reikia laukti, kol bus laisva vieta mašinoje. Jei degate, tada tik dedikuotas transportas, o tai brangu.

Kas atsitinka, jei daiktai sulūžta kraustymosi iš Neufahrn metu?

O, čia skaudi vieta. Visada sakau: skaitykit sutartį. Rimtos įmonės turi CMR draudimą, kuris dengia tam tikrą sumą už kilogramą. Bet tai dažniausiai yra juokingai maža suma, pvz., 8.33 SDR (specialios skolinimosi teisės) už kilogramą. Tai jei jūsų televizorius sveria 15 kg ir kainavo 1000 eurų, gausit gal 120 eurų. Todėl mes visada siūlom papildomą draudimą nuo pilnos vertės. Jis kainuoja papildomai, bet pamatę, kaip kartais vairuotojai turi staigiai stabdyti, jūs nesigailėsit. Vieną kartą klientas neapsidraudė, ir mes vežėm stiklinį stalą. Lenkijoj, prie Poznanės, kažkoks idiotas įlindo po ratais, vairuotojas stabdė, stalas – šukes. Klientas liko be nieko, nes tas bazinis draudimas vos keliasdešimt eurų tesiekė.

Ar reikia man pačiam būti vietoje, kai krauna daiktus Neufahrn?

Nebūtinai. Bet labai rekomenduoju. Aš pats nemėgstu, kai manęs nėra, o paskui gaunu skambutį: „O kur padėjot tą dėžę su vazom?“ Jei jūsų nėra, mes viską supakuojam, bet inventorizacija tampa jūsų atsakomybe. Geriausia, kad arba jūs, arba patikimas žmogus būtų vietoje ir pasirašytų ant pakrovimo lapo. Tada jokių nesusipratimų. Turėjom atvejį, kai klientė paliko raktus kaimynei, o ta kaimynė įsileido mus, bet paskui dingo viena dėžė su papuošalais. Aiškinomės, bet be kliento akių – sunku.

Kada geriausias metas kraustytis iš Neufahrn b. Freising?

Aš visada sakau: venkit mėnesio pabaigos ir pradžios. Ten visi nuomininkai kraustosi. Ir dar venkit vasaros atostogų piko – liepos-rugpjūčio. Tada kainos šoka aukštyn, nes visi pervežimų kompanijos užimti. Geriausias metas – vidurys mėnesio, gal spalis ar vasaris. Žiemą būna pigiau, bet yra rizika, kad per Alpes ar kur nors Lenkijoje bus pūga, ir mašina stovės parą. Mes kartą per kalėdinį laikotarpį užstrigom Čekijoj aštuoniolikai valandų, nes uždarė autostradą. Klientas Lietuvoj laukė dovanų, o jos buvo pas mus. Tai nuotaika nebuvo šventinė.

O kaip dėl parkavimo Neufahrn, kai mašina didelė?

Žiūrėkit, aš jau minėjau tą Halteverbot. Bet yra ir kita pusė. Kai kurie kiemai Neufahrn yra tokie ankšti, kad mūsų vilkikas su priekaba net neįsisuka. Pavyzdžiui, ten prie kai kurių naujesnių kvartalų, jie suprojektuoti tik lengvosioms mašinoms. Tada mes turim atsivaryti mažesnę mašiną, vadinamą „sprinterį“, ir daryti kelis reisus. Tai užima daugiau laiko ir kainuoja brangiau. Visada, kai užklausiat, atsiųskit nuotrauką arba aprašykit privažiavimą. Niekas nenori atvažiuoti ir sužinoti, kad negali fiziškai privažiuoti.

Ar jūs supakuojat daiktus, ar man pačiam?

Galim ir mes. Bet čia irgi subtilumai. Profesionalus pakavimas kainuoja papildomai, bet daiktai išlieka sveiki. Jei jūs patys pakuojat, prašau, nenaudokit senų laikraščių stiklui, nes dažai nusidažo. Ir dar – nepirkit pigių dėžių iš statybų parduotuvės, jos neatlaiko svorio. Mes turim standartines, trigubo sluoksnio. Kartą klientas susipakavo knygas į bananų dėžes iš prekybos centro. Tai per Lenkiją, kai krovėm, dvi dėžės tiesiog subyrėjo. Knygos išbyrėjo ant šlapios gatvės. Tai pats kaltas, bet man gaila buvo tų knygų.

Kiek laiko užtrunka pakrovimas, jei butas 3 kambarių?

Normalus trijų kambarių butas, jei viskas supakuota ir išardyta – kokios 3–4 valandos. Bet jei dar reikia ardyti baldus, nešti iš penkto aukšto be lifto (o Neufahrn yra tokių namų!), tada gali užtrukti ir 6–7 valandas. Mes imam valandinį atlygį, tai jūs matot, kad laikas yra pinigai. Visada sakau: pasiruoškit iš anksto. Jei viskas stovi paruošta prie durų, mums darbas greitesnis ir jums piniginė lengvesnė.

Ar man reikia kokių nors leidimų kraustymuisi iš Vokietijos į Lietuvą?

Tarp ES šalių – ne, jokių muito dokumentų nereikia. Bet reikia inventorizacijos lapo. Tai ne formalumas – jei policija sustabdys, jie norės matyti, ką vežat. Ir dar vienas niuansas: jei vežat daug grynųjų pinigų, alkoholio ar cigarečių, yra limitai. Bet čia jau asmeninės atsakomybės reikalas. Mes kaip vežėjai už jūsų asmeninius daiktus neatsakom, jei jie neatitinka įstatymų. Vienas klientas vežėsi šešias dėžes vyno iš Bavarijos. Tai aš jam sakiau – gal per daug? Jis sakė – čia kolekcija. Nu ok, bet jei būtų patikrinę, gal būtų kilę klausimų.

Koks skirtumas tarp „grupinio“ ir „individualaus“ pervežimo?

Grupinis – tai kai jūsų daiktai važiuoja su kitų žmonių daiktais. Tai pigiau, nes dalinatės transporto kaštais. Bet tada jūsų krovinys gali būti sandėliuojamas, perkraunamas. Rizika didesnė. Individualus – tai jūsų mašina, važiuoja tik jūsų daiktai. Brangiau, bet greičiau ir saugiau. Aš rekomenduoju individualų, jei daiktai trapūs arba jūs labai nervinatės. Aš pats savo šeimai vežčiau tik individualiai, nors tai brangiau kainuoja.

Ar tiesa, kad kai kurios įmonės pasiima daiktus ir dingsta?

Tiesa. Ir tai yra didžiausia problema šitam versle. Atsiranda kokia „firma“ Facebook grupėje, pasiūlo kainą perpus mažesnę, pasiima daiktus, ir tada nebeatsiliepia. Arba pasako, kad mašina sugedo Lenkijoj ir reikia dar 500 eurų, kad „pataisytų“. Aš pats esu gelbėjęs klientus, kurių daiktus tokių aferistų sandėliuose radom. Visada tikrinkit įmonės rekvizitus, ar turi licenciją tarptautiniams pervežimams. Jei neturi – bėkit. Prašykit sąskaitos faktūros iš anksto, o ne tik susirašinėjimo Messengeriu.

Ar vežat augintinius? Šunį ar katę iš Neufahrn?

Ne, mes gyvūnų nevežam. Tam reikia specialių sąlygų, veterinarijos sertifikatų, ir apskritai gyvūnas transporte patiria stresą. Yra specialios gyvūnų pervežimo tarnybos. Aš visada sakau: geriau pats nusipirkit bilietą į lėktuvą katei, arba važiuokit mašina. Vežti šunį tarp baldų dėžių – nesąmonė.

Kokie atsiskaitymo būdai normalūs šiam versle?

Normalūs – tai pavedimas į sąskaitą. Kai kurie senosios mokyklos vežėjai dar mėgsta grynuosius, bet aš asmeniškai vengiu. Yra buvę, kad klientas „pamiršo“ pinigus, o tu stovi su mašina Vilniuj vidury nakties. Dabar mes darom taip: 30% avanso prieš pakrovimą, likusieji prieš iškrovimą. Ir jokių „sumokėsiu po savaitės“. Per daug kartų esu nudegęs.

Ar patys vairuotojai padeda nešti daiktus?

Taip, pas mus – būtinai. Bet yra įmonių, kur vairuotojas tik sėdi prie vairo. Aš to nesuprantu. Mūsų vyrai ir krauna, ir neša. Aišku, jie nėra profesionalūs baldininkai, bet fizinį darbą dirba. Jei reikia panešti pianiną iš antro aukšto, tada samdom atskirus rigging specialistus. Bet standartiniam butui – mes susitvarkom.

Ką daryti, jei daiktai netilpo į mašiną?

Aha, klasika. Visada klausiu kliento kiek daiktų, o jis sako „normaliai“. Paskui paaiškėja, kad ten dar garažas pilnas daiktų, rūsys, sandėliukas. Turėkit omeny, kad standartinis vilkikas su priekaba telpa apie 80–85 kubinių metrų. Tai yra maždaug pilnas keturių kambarių namas su viskuo. Bet jei turit dar ir sodo technikos, dviračių, tai gali ir netilpti. Tada arba važiuojam du kartus (kas yra brangu), arba ieškom vietos kitoje mašinoje. Būkit atviri iš anksto, atsiųskit nuotraukas, o dar geriau – video per WhatsApp. Aš nenoriu žadėti, kad viskas tilps, o paskui likti kaltas.

Ar yra dalykų, kurių vežti negalima?

Aišku. Dujų balionai, degūs skysčiai, ginklai (net jei legalūs, reikia deklaruoti), narkotikai – net nejuokaukit. Kartą radom dėžėje benzininį pjūklą su benzinu bake. Tai buvo nesmagu. Vairuotojas vos neatsisakė važiuoti. Taip pat maisto produktai – formaliai galima, bet jei jie sugenda, smarvė lieka mašinoje ilgam.

Kas bus, jei aš randu naujus namus, bet dar nežinau tikslios datos?

Mes galim saugoti jūsų daiktus sandėlyje. Tai vadinama „storage in transit“. Tai reiškia, kad paimam iš Neufahrn, atvežam į Lietuvą, ir laikom savo sandėlyje, kol jūs duosit ženklą. Kainuoja papildomai, bet nedaug – gal 20–30 eurų už dieną. Tai išeitis, jei perkant namą užtruko notariniai reikalai.

O jei aš noriu vežti tik kelis baldus, o likusius išmesti?

Tada jūsų atsakomybė yra atsikratyti likusiais daiktais. Vokietijoje šiukšlių išvežimas yra griežtai reglamentuotas. Jūs negalit tiesiog palikti spintos prie konteinerio. Reikia užsakyti Sperrmüll – didelių gabaritų atliekų išvežimą. Arba vežti į specialią aikštelę. Mes galim padėti pakrauti ir nuvežti į aikštelę, bet tai kainuoja papildomai. Ir ta aikštelė kartais ima mokestį.

Ar sunku kraustytis iš Neufahrn, kai yra labai daug smulkių daiktų?

Sunku ne tai, kad smulkūs. Sunku, kai jie nesupakuoti. Aš visada sakau: įsivaizduokit, kad mašina važiuos per duobes. Viskas, kas nesupakuota, judės. Jei turit stalčių su įrankiais, išverskit jį į dėžę, kitaip tie įrankiai pragrauš kitus daiktus. Viena moteris norėjo vežti akvariumą su akmenimis viduje. Sakiau – išimkit akmenis. Neišėmė. Akvariumas atvažiavo be dugno.

Ką reiškia, kai įmonė sako „mes turim CMR licenciją“?

Tai yra tarptautinio krovinių vežimo keliais konvencija. Tai reiškia, kad įmonė legaliai gali vykdyti tarptautinius pervežimus. Bet čia yra minimumas. Tai nereiškia, kad jie geri. Tai tik formalumas. Visada klauskit apie jų patirtį, pvz., „kiek kartų esat vežę maršrutu Neufahrn–Vilnius?“. Jei atsakymas abstraktus – ieškokit kitur.

Ar galiu pats važiuoti kartu su vairuotoju?

Kai kurie vairuotojai leidžia, bet oficialiai mes to vengiam. Draudimas to neleidžia. Jei kas atsitinka, jūs esat neapdrausti. Be to, kabina nėra patogi vieta ilgai kelionei. Vieną kartą klientas primygtinai važiavo, tai prie Čekijos sienos jam pasidarė bloga, turėjom sustoti ir ieškoti vaistinės. Geriau skriskite ar važiuokite atskirai.

O kaip dėl vertingų daiktų, tokių kaip meno kūriniai?

Čia jau reikia specialaus pakavimo, dėžių su amortizacija, kartais – klimato kontrolės. Aš nesu meno ekspertas, bet esu vežęs kelis paveikslus. Visada sakau: fotografuokit būklę prieš pakavimą, iš visų pusių. Ir būtinai – pilnas draudimas. Jei tai tikrai vertingas daiktas, gal net verta samdyti specializuotą meno pervežėją, o ne tokius kaip mes. Mes vežam baldus, ne Monė.

Kaip išsirinkti gerą firmą kraustymuisi iš Neufahrn b. Freising?

Žiūrėkit atsiliepimus, bet ne tik tuos blizgančius penkių žvaigždučių. Ieškokit komentarų, kur žmonės pasakoja konkrečias situacijas. Paskambinkit, paklauskit tiesiai: „Kaip spręsit, jei sulaužysit mano spintą?“ Jei atsakymas išsisukinėjantis, dėkit ragelį. Gera firma pasakys: „Mes turim draudimą, mes atlyginsim nuostolius pagal sutartį, o jei ne pagal sutartį, bandysim tartis.“ Aš pats visada klientui sakau: aš galiu suklysti, bet aš niekada nedingstu.

Pabaigai: Kraustymasis iš Neufahrn b. Freising be didelių nervų

Taigi, kraustymasis iš Neufahrn b. Freising nėra raketų mokslas, bet ir ne pasivaikščiojimas parke. Jei gerai pasiruošit – užsakysit tą prakeiktą Halteverbot, susipakuosit normaliai, išsirinksit firmą ne pagal pigiausią kainą, o pagal žmogišką bendravimą – viskas praeis sklandžiai. Aš per dvidešimt metų supratau vieną dalyką: geriausia garantija yra ne sutartyje smulkiu šriftu, o žodyje žmogaus, kuris žiūri jums į akis ir sako „aš atsakau“. Visa kita – tik popieriai. Sėkmės jums, ir mažiau streso!