Kraustymas iš Dillingen a.d. Donau: ką realiai reikia žinoti prieš kraunantis

Gerai, pradėkim nuo to, kad Dillingen an der Donau – čia ne koks Berlynas ar Miunchenas. Miestelis prie Dunojaus, Bavarijoje, tarp Ulmo ir Augsburgo. Ir jei jūs čia gyvenat, dirbat, galbūt net šeimą sukūrėt, ir dabar galvojat apie kraustymą iš Dillingen a.d. Donau atgal į Lietuvą ar kur kitur – žinokit, čia bus ne tas pats, kas užsisakyti siuntą iš „Amazon“. Čia gyvas reikalas, su visais vingiais. Aš jau dvidešimt metų sukuosi pervežimuose, ir patikėkit, net aš kartais vis dar nustembu. Čia nebus tobulas vadovėlis, čia bus taip, kaip yra iš tikro.

Pats Dillingenas nėra didelis logistikos mazgas. Tai reiškia, kad didelės firmos, vežančios pilnais fūrais maršrutais Berlynas-Vilnius, čia dažnai net neužsuka. Teks derintis prie mažesnių vežėjų arba kombinuotų krovinių. Bet apie viską nuo pradžių. Ai, ir dar – aš čia ne rašytojas, tai kartais galiu nukrypt, bet esmę pagausit.

Dažniausi klausimai, kuriuos girdžiu jau 20 metų

Tai čia koks tas Dillingenas – kaimas ar miestas?

Na, ne kaimas, bet ir ne metropolija. Turi gal kokius 20 tūkstančių gyventojų. Bet logistikai svarbu kas? Kad nėra čia jokio didelio pramoninio rajono ar sandėlių, iš kurių nuolat eitų reisai į Rytų Europą. Dauguma pervežimų firmų, dirbančių tarptautiniais maršrutais, bazuojasi didesniuose miestuose. Tai reiškia, kad jeigu jūsų baldai stovi Dillingene, vežėjui reikia daryti „kablį“ – specialiai nukrypti nuo magistralės. O kablys kainuoja papildomai.

Kiek realiai kainuoja kraustymas iš Dillingen a.d. Donau į Lietuvą?

Oi, čia mėgstamiausias klausimas. Ir atsakymo nėra vieno. Bet jei spaudžiat, sakau taip: mažas pervežimas, tarkim, keli daiktai, studijos lygio kraustynės – gal nuo 800 eurų. Vidutinis butas, 2–3 kambarių, su baldais – ruoškitės 1500–2500 eurų. Bet čia be PVM, ir jei nėra jokių komplikacijų. O didelis namas, su pianinu, sodo technika... na, jau kalbam apie 3000 ir daugiau. Dar pridėkit, kad Dillingenas – ne Frankfurtas, tai ta papildoma nukrypimo kaina gali būti įskaičiuota, o gali būti ir atskirai pateikta. Visada klauskit: „Ar į kainą įeina privažiavimas iki Dillingeno?“

Kodėl vieni vežėjai siūlo 900, o kiti 2000 už tą patį?

Todėl, kad vieni meluoja iš karto, kiti pamiršta kažką įskaičiuoti, o treti tiesiog turi tuščią mašiną, grįžtančią pro šalį. Rimtai. Jei kažkas siūlo per gerą kainą, kad būtų tiesa, greičiausiai jis arba brokeris, kuris perparduos jūsų užsakymą pigiausiam vairuotojui iš nežinia kur, arba planuoja jus „užkabinti“ ir paskui pranešti apie „netikėtus papildomus mokesčius“ jau pakrovus daiktus. Būna ir taip, kad mašina jau važiuoja iš Ulmo pusės tuščia atgal į Kauną, tai gali pasiūlyti geresnę kainą, nes jiems geriau vežti už pusę sumos, nei visai tuščiai grįžti. Čia toks dalinis krovins – labai geras variantas, jei pasiseka.

Ar galiu pats susikrauti daiktus ir tik užsakyti transportą?

Aišku, kad gali. Ir taip daro gal pusė žmonių. Bet žinokit, yra vienas niuansas. Jei pats susikrauni, o vežėjas tik vairuoja, tai atsakomybė už daiktų sugadinimą kelyje – praktiškai nulinė. Jie pasirašo tik už tiek, kiek priėmė – dėžių skaičių, gal kokį baldo apibūdinimą. Bet jei viduje jūsų televizorius nebuvo tinkamai pritvirtintas, ir atvažiavęs į Vilnių radot ekraną įskilusį – kaltas ne vairuotojas. Aš visada sakau: jei pats krauni, krauk taip, lyg vežtum į Mėnulį. Nes keliai kartais būna prasti, o vairuotojas, ypač jei skuba, gali ir ant bamperio užšokti.

O kas, jei turiu tik kelis lagaminus ir dėžę?

Tada jums nereikia kraustymo iš Dillingen a.d. Donau firmos. Jums reikia siuntų tarnybos arba autobusų pervežimo. Yra tokių mikroautobusų, kurie važinėja reguliariai tarp Vokietijos ir Lietuvos, veža siuntas. Jūsų kelios dėžės tilps, kainuos gal 50–80 eurų. Bet jei jau turit baldą, tarkim, komodą ar čiužinį – viskas, čia jau ne siunta, čia reikalingas bent jau mažas autobusiukas su galimybe pritvirtinti krovinį.

Ar vežėjai padeda išnešti baldus iš buto Dillingene?

Priklauso nuo to, ką sutarėt. Standartiškai – taip, tarptautinio kraustymo paslauga apima pakrovimą ir iškrovimą. Bet būna tokių „ekonominių“ variantų, kai vairuotojas sako: „Aš su mašina, tu su draugais neši.“ Ir tada stovi ketvirtame aukšte be lifto, su spinta, ir galvoji, kodėl sumokėjai 1500 eurų. Visada klauskit, ar į kainą įeina „tragen“ – nešimas. Ir ar yra papildomas žmogus. Vienas vairuotojas fizškai negali panešti dvivietės sofos. Jam reikia pagalbininko. O jei sako, kad gali – meluoja arba susigadins sveikatą, o jūsų sofa vis tiek atsitrenks į sieną.

Kiek laiko užtrunka pervežimas iš Dillingeno į, tarkim, Vilnių?

Čia žiūrėkit, atstumas apie 1600–1700 kilometrų. Grynas vairavimas – gal 18–20 valandų. Bet legaliai vairuotojas turi ilsėtis. Realiai, jei pakrovimas pirmadienį ryte, trečiadienį po pietų daiktai jau gali būti Lietuvoje. Kartais greičiau, jei du vairuotojai. Kartais lėčiau, jei mašina dar renka krovinius pakeliui. Mes, pavyzdžiui, kartais darome taip: pakraunam Dillingene, tada važiuojam į Augsburgą pasiimti dar kažkieno siuntos, ir tik tada į Lietuvą. Tai gali prailginti procesą parai. Bet kaina klientui mažesnė.

Ar reikia man pačiam būti Dillingene pakrovimo metu?

Šimtu procentų – taip. Arba turėti patikimą žmogų su raktais. Nes būna visko. Atvažiuoja vairuotojas, o jūsų nėra, telefono nekeliat. Jis stovi, laukia, jam valanda kainuoja pinigų (prastova). Paskui išrašo sąskaitą už laukimą, ir jūs piktinatės. Arba, dar blogiau, įeina į butą, krauna, o jūs paskui sakot, kad dingo auksinis žiedas. Niekas nenori tokių įtarimų. Geriausia būti vietoje, pasirašyti inventoriaus lapą, ir ramiai atsisveikinti su savo kėdėm.

Kaip vyksta atsiskaitymas? Grynais ar pavedimu?

Vis dažniau pavedimu. Bet mažesni vežėjai, arba tie, kurie dirba su individualiomis sutartimis, kartais nori grynųjų prieš iškrovimą Lietuvoje. Čia slidus reikalas. Jei moki grynais, reikalauk dokumento – sąskaitos faktūros arba bent jau kvito su parašu, data ir įmonės rekvizitais. Nes kitaip neįrodysi, kad iš vis mokėjai. Aš asmeniškai rekomenduoju pavedimą, kad liktų pėdsakas banke. O jei jau grynais, tai tik tada, kai mašina jau stovi prie jūsų naujo buto durų ir jūs matot savo daiktus.

Ar mano daiktai bus apdrausti kelyje?

Standartinė atsakomybė pagal CMR konvenciją yra juokinga. Kažkas apie 8,33 SDR už kilogramą. Tai reiškia, jei sudaužys jūsų 20 kg sveriantį televizorių, gausit gal 200 eurų kompensaciją, nors jis kainavo 2000. Todėl visada klauskit apie papildomą krovinio draudimą. Geros firmos jį siūlo, ir jis nėra brangus – gal 1–2% nuo deklaruotos vertės. Jei vežat tikrai vertingus daiktus, nešykštėkit. Aš pats esu matęs, kaip mikroautobusas apsivertė netoli Lenkijos sienos. Ten viskas – šipuliai. Be draudimo žmonės liko su niekuo.

Ar gali vežėjas padėti išardyti baldus?

Teoriškai – taip, praktiškai – ne visada. Kai kurios firmos turi įrankių ir žmonių, kurie moka. Bet būna, atvažiuoja du vyrukai, kurie tik neša. Ir tada jūs bėgiojat ieškoti atsuktuvo, o laikas eina. Aš visada patariu: didelius baldus, kaip spintas ar lovas, išsardykit patys prieš atvažiuojant mašinai. Sutaupysit laiko, nervų, ir tiksliai žinosit, kur kokie varžtai sudėti. Nes vežėjas gali išardyti, bet surinkti jau nebeprivalo, nebent atskirai susitarta.

Dillingen a.d. Donau – ar ten sunku privažiuoti su didele mašina?

Žiūrėkit, Dillingenas turi ir siaurų gatvelių senamiestyje, ir normalių kvartalų. Jei gyvenat kur nors prie Königstrasse ar šalia Dunojaus skardžio, ten gali būti ankšta. Didelis fūra tikrai neįlįs. Mes dažnai siunčiam mažesnį autobusiuką, kuris surenka daiktus, o paskui jau sandėlyje perkrauna į didelę mašiną. Bet tai vėlgi – papildomas darbas, papildoma rizika sugadinti daiktus perkraunant. Visada perspėkit vežėją apie gatvės plotį, kiemo įvažiavimą, aukštį. Geriau nufotografuokit ir nusiųskit. Būna, atvažiuoja mašina, o ten – arka, per žema. Ir tada neša per du kvartalus rankomis. Aš tokį atvejį turėjau, užtrukom papildomas tris valandas.

Ką daryti, jei kraustausi ne į Lietuvą, o, pavyzdžiui, į Latviją ar Estiją?

Tas pats principas. Tik maršrutas kitas. Bet iš Dillingeno į Rygą – čia jau rečiau kas važiuoja tiesiogiai. Gali tekti krauti per tarpinį sandėlį, pavyzdžiui, Berlyne ar Varšuvoje. Ir tada terminas pailgėja iki savaitės. Kaina irgi gali būti didesnė, nes nėra tokio srauto. Bet techniškai viskas įmanoma. Tik reikia kantrybės ir normalios firmos, kuri nesėdi tik ant maršruto Vokietija-Lietuva.

Ar yra dalykų, kurių vežėjai paprastai neveža?

Aišku. Augalai, gyvūnai, šiukšlės (taip, žmonės bando vežti senus daiktus į „utilizaciją“), pinigai, dokumentai, ginklai, chemikalai. Bet dėl augalų – būna išimčių, jei jie neseniai persodinti ir be žemių. O šiaip, vienas klientas bandė vežti motociklą be dokumentų. Sustojo pasienyje, Lenkijos pareigūnai konfiskavo. Tai va – transporto priemonės turi turėti dokus, net jei veža kaip krovinį.

Kaip išsirinkti patikimą vežėją kraustymuisi iš Dillingen a.d. Donau?

Nežiūrėkit į blizgančius puslapius. Žiūrėkit į atsiliepimus ne tik „Google“, bet ir forumuose, feisbuko grupėse „Lietuviai Vokietijoje“ ar panašiose. Klauskit konkrečių dalykų: „Ar turite CMR draudimą?“, „Ar duosite inventoriaus lapą?“, „Kokia bus mašina – tik jūsų daiktams, ar dalinis krovinys?“. Jei atsako išsisukinėdami – viso gero. Aš pats rekomenduočiau rinktis tuos, kurie specializuojasi būtent asmeniniuose kraustymuose, o ne bet ką, kas turi fūrą. Nes baldus vežti ir padėklus vežti – du skirtingi pasauliai.

O jei aš turiu daiktų tik pusei mašinos?

Tada ieškokit dalinio krovinio („Sammeltransport“ vokiškai). Tai reiškia, jūsų daiktai važiuoja kartu su kito žmogaus daiktais. Kaina mažesnė, bet terminas gali būti ilgesnis, nes mašina renka krovinius pakeliui. Ir dar vienas minusas – atsakomybė. Jei jūsų dėžė buvo apačioje, o ant viršaus kažkas uždėjo 200 kg sveriantį seifą... na, suprantat. Bet šiaip, 80% atvejų viskas būna gerai. Tik reikia labai gerai supakuoti.

Pakavimo medžiagos – kas perka?

Standartiškai – jūs. Dėžės, burbulinė plėvelė, lipni juosta. Bet kai kurios firmos gali atvežti ir parduoti jums vietoje. Tik kaina bus didesnė nei „Bauhaus“. Aš visada sakau: nepirkit pigiausių dėžių, nes jos sugrius. Ypač knygoms. Knygas kraukit į mažas, tvirtas dėžes. Esu matęs, kaip didelė dėžė, prikrauta knygų, tiesiog plyšta per vidurį, ir tada viskas byra ant šaligatvio Dillingene per lietų. Nemalonu.

Kaip su muito mokesčiais? Vokietija ir Lietuva – abi ES.

Teisingai, muito nėra. Bet jei vežat kažką labai naujo, brangaus, ir neturit čekių, teoriškai galima įtarti, kad vežat komercinį krovinį. Bet praktiškai, asmeniniam kraustymuisi, su normaliu daiktų sąrašu, problemų nebūna. Tik nebandykit vežti dešimt naujų televizorių „asmeniniam naudojimui“. Tada jau bus klausimų.

Kada geriausia kraustytis?

Vasara – brangiausia. Visi kraustosi, kai vaikai turi atostogas. Žiema – pigu, bet slidu, drėgna, daiktai gali sušlapti, sušalti. Aš rekomenduoju pavasarį arba rudenį. Tik ne per Velykas ar Kalėdas, nes tada vairuotojai nori būti namie, kainos šokteli. Ir dar – venkit mėnesio pabaigos. Visi nori išsikraustyti iki 30 ar 31 dienos, tai paklausa didžiulė.

Ar galiu palikti daiktus Dillingene, kad išvežtų vėliau?

Jei turit draugą ar giminaitį, kuris priims – taip. Bet jei nuomojatės butą, nuomotojas greičiausiai norės, kad išsikraustytumėt laiku. Yra variantas – išsinuomoti sandėliuką Dillingene arba Augsburge. Bet tada dvigubas darbas: pirma į sandėlį, paskui iš sandėlio į Lietuvą. Ir dvigubai mokėti. Kartais geriau jau viską išsivežti iš karto, net jei dar neturit kur dėti Lietuvoje. Palaikykit pas tėvus garaže.

Kaip vyksta kraustymas iš Dillingen a.d. Donau, jei butas yra trečiame aukšte be lifto?

O, čia skaudi tema. Vokietijoje, ypač senuose namuose prie Dunojaus, liftų dažnai nėra. Ir laiptinės siauros. Mes tokiais atvejais visada siunčiam daugiau žmonių. Bet kaina, aišku, didesnė. Kartais naudojam išorinį keltuvą per langą („Möbellift“), jei leidžia pastato konstrukcija ir savivaldybė. Bet Dillingene ne visur tai įmanoma. Taigi, jei turit pianiną trečiame aukšte be lifto – ruoškitės rimtam iššūkiui ir didesnei sąskaitai.

Ką daryti, jei vairuotojas vėluoja?

Skambinti. Iš karto. Ne po valandos. Vėlavimas gali būti dėl kamščių, dėl to, kad ankstesnis iškrovimas užtruko, arba dėl to, kad vairuotojas tiesiog prastai planuoja. Geros firmos informuoja iš anksto. Bet būna ir tokių, kurie tyli, kol jūs pats paskambinat. Ir tada paaiškėja, kad jie dar netoli Miuncheno. Sutartyje turėtų būti punktas apie vėlavimo kompensaciją, bet realiai ją išsireikalauti sunku. Todėl geriau rinktis tuos, kurie turi gerą reputaciją dėl punktualumo.

Ar tiesa, kad kai kurios firmos perparduoda užsakymus?

Tiesa. Čia vadinama brokerių veikla. Jūs susitariat su viena firma, o atvažiuoja visai kitos įmonės mašina. Ir vairuotojas net nežino jūsų specifinių reikalavimų. Aš pats esu patekęs į tokią situaciją, kai tarpininkas paėmė iš manęs 2000, o vežėjui sumokėjo 1200. Vežėjas, aišku, taupė ant visko – ant pakavimo, ant laiko. Nuo tada aš visada klausiu: „Ar jūs patys atliksite pervežimą, ar perduosite trečiai šaliai?“

Kaip patvirtinamas užsakymas?

Dažniausiai užtenka elektroninio laiško su sutarties priedu. Bet aš rekomenduoju pasirašyti dokumentą, kuriame būtų: datos, adresai, kaina, kas įeina į kainą, apytikslis daiktų sąrašas, draudimo sąlygos, atsiskaitymo tvarka. Jei jums atsiunčia tik SMS su kaina – bėkit. Paskui įrodinėk, ką sutarėt. Būna, sako: „Jūsų baldai važiuos pirmadienį“, o paskui tyla iki ketvirtadienio. Ir jūs sėdit ant lagaminų.

Kraustymas iš Dillingen a.d. Donau – ar geriau rinktis lietuvių, vokiečių ar lenkų firmą?

Aš, žinoma, šališkas, bet dirbu su lietuviais. Lietuviai lankstesni, greičiau susikalbi, kainos dažnai geresnės. Bet yra ir labai gerų lenkų firmų. Vokiečių firmos – brangios, bet kartais labai profesionalios, su aiškiom sutartim, draudimais, precizišku laiku. Tik jos dažnai dirba su dideliais projektais, ir jūsų mažas kraustymasis joms neįdomus. Jei biudžetas mažas, ieškokit lietuvių ar lenkų mažų vežėjų. Tik labai gerai patikrinkit.

O jei turiu automobilį, kurį irgi reikia pargabenti į Lietuvą?

Tada jau kitas reikalas. Automobilio pervežimas – atskira paslauga, autovežiu arba traktuojant. Kai kurios kraustymo firmos gali pasiūlyti ir tą, bet dažniausiai tam reikia specialios platformos. Galima derinti: jūsų daiktai važiuoja fūroje, o automobilis – ant platformos. Bet čia jau kaina atitinkama. Kartais pigiau pačiam parvažiuoti su tuo automobiliu, o daiktus išsiųsti atskirai. Priklauso nuo auto būklės.

Kas būna, jei daiktai sugadinami, o vežėjas kaltę neigia?

Klasika. Jūs rodot subraižytą komodą, o vairuotojas sako: „Čia jau taip buvo.“ Todėl aš visada sakau: prieš pakrovimą nufotografuokit visus vertingus baldus iš arti. Ir ne vieną, o kelias nuotraukas. Ir inventoriaus lape pažymėkit būklę: „įbrėžimas kairėje pusėje“, „trūksta rankenėlės“. Tada, jei atsiranda naujas defektas, turėsite įrodymą. Be įrodymų – beveik beviltiška. Nebent vežėjas sąžiningas, bet tokių mažai, kai kalba eina apie pinigus.

Ar galiu kraustytis palaipsniui? Kelis kartus per metus?

Gali, bet finansiškai kvaila. Kiekvienas atskiras reisas turi bazinę kainą. Geriau sukaupti viską vienam kartui. Nebent jūs nuolat važinėjat pirmyn-atgal ir galite pats mikroautobusu vežtis po kelias dėžes. Tada čia jau nebe kraustymas iš Dillingen a.d. Donau, o tiesiog jūsų asmeninė logistika.

Kaip su baldų surinkimu Lietuvoje?

Standartiškai – neįeina. Bet galima susitarti už papildomą mokestį. Tik čia vėlgi, reikia žiūrėti, ar tie patys žmonės, kurie išardė, surinks. Jei išardė Petras, o surinkinėja Jonas, tai Jonas neturės žalio supratimo, kur tas varžtas iš spintos apatinės lentynos. Aš patarimas: jei jau moki už surinkimą, reikalauk, kad būtų tas pats žmogus arba bent jau kad visi varžtai būtų sudėti į atskirus maišelius ir priklijuoti prie atitinkamo baldo.

Ar reikia užsakyti paslaugą prieš mėnesį?

Geriausia – taip. Ypač jei kraustotės vasarą. Geros firmos turi grafikus, ir jie užsipildo. Paskutinės minutės užsakymas gali reikšti, kad jums atsiųs bet ką, kas tuo metu laisvas. O laisvi būna ne visada geriausi. Aš rekomenduoju pradėti ieškoti prieš 3–4 savaites, o likus dviem savaitėms jau turėti pasirašytą sutartį.

Kas yra CMR važtaraštis ir kam jis man?

Čia tarptautinis krovinio dokumentas. Jame surašyta: kas siunčia, kas veža, kas gauna, koks krovinys, kiek sveria. Tai yra jūsų pagrindinis įrodymas, kad daiktai iškeliavo. Be CMR – jūsų praktiškai nėra sistemoje. Visada reikalaukit jo kopijos. Ir patikrinkit, ar teisingai viskas surašyta. Būna, prirašo „naudoti asmeniniai daiktai“ – per daug abstraktu. Geriau: „dėžė #1 – indai, dėžė #2 – knygos“ ir t.t.

Kaip išvengti didžiausių klaidų kraustantis iš Dillingeno?

Pirma – neskubėkit rinktis pigiausio varianto. Antra – viską fiksuokit raštu. Trečia – pakavimui skirkit dvigubai daugiau laiko, nei planavot. Ketvirta – turėkit planą B, jei mašina sugestų. Penkta – nebijokit užduoti „kvailų“ klausimų vežėjui. Geriau kvailai paklausti prieš, nei verkti po.

O jei noriu vežti tik kelis antikvarinius baldus?

Tada jums reikia specialaus pakavimo – medinės dėžės („crating“). Tai brangu, bet antikvariniai baldai be to dažnai neatlaiko kelio. Ir būtinai draudimas su visa verte. Ir dar – labai gerai nufotografuoti kiekvieną įbrėžimą, kad vėliau nekiltų ginčų. Aš esu vežęs 200 metų senumo sekretorių iš vieno Dillingeno namo. Pakavom pusdienį. Bet atvažiavo sveikas.

Baigiamasis žodis

Taigi, kraustymas iš Dillingen a.d. Donau nėra raketų mokslas, bet ir ne pyragas. Svarbiausia – nesielgti naiviai. Čia ne siuntų tarnyba, čia gyvi žmonės, gyvi daiktai ir realūs kilometrai. Per dvidešimt metų aš mačiau visko – ir ašarų, ir keiksmų, ir laimingų atodūsių, kai viskas pavyko sklandžiai. Viskas priklauso nuo pasiruošimo ir nuo to, ar pataikėt ant normalių žmonių. O jei ką – klauskit. Aš visada sakau: geriau dešimt minučių pokalbio dabar, nei dešimt valandų nervų vėliau. Sėkmės jums, kraustant iš to gražaus kampelio prie Dunojaus.