Kraustymas iš Ahaus: ką žinau po 20+ metų vežiojant daiktus per Europą

Na, klausimas. Kraustymasis iš Ahaus. Ne kiekvieną dieną kas nors skambina ir sako: „Klausyk, man reikia išsikraustyti iš Ahaus.“ Bet būna. Ir kai būna, tai dažniausiai žmogui galvoje ne šventė, o klausimų maišalynė. Ką vežtis, kaip vežti, kas veš, kiek kainuos, ar išvis verta tampyti tą seną sofą, kurią dar močiutė pirko. Dirbu šitam reikale nuo laikų, kai dar mobiliakas buvo prabanga, ir galiu pasakyt – kiekvienas kraustymas iš Ahaus turi savo kvapą. Kartais tai lengvas savaitgalio reisas, o kartais – logistinė operacija, nuo kurios plaukai šiaušiasi. Čia nebus tobulo vadovėlio. Bus taip, kaip aš pasakočiau klientui prie kavos puodelio, kartais nuklysdamas, kartais pasitaisydamas. Nes gyvenime, o ypač pervežimuose, retai kas būna pagal liniją.

Svarbiausia, ką reikia įsikalti iškart – Ahaus nėra kažkoks užkampis, nors iš pirmo žvilgsnio taip atrodo. Miestelis Vokietijoje, prie pat Olandijos sienos. Tai reiškia, kad logistika čia gali būti ir vokiškai tvarkinga, ir olandiškai lanksti. Bet apie tai vėliau. Dabar svarbiausia – jūsų klausimai. Nes per tuos metus jų prisiklausiau tiek, kad galėčiau knygą rašyt. Ir ne visi jie mandagūs. Kartais žmonės klausia to, ko net „Google“ nedrįstų klaust. Bet aš atsakau. Nes toks darbas.

DUK – realūs klausimai, kuriuos girdžiu kasdien

Apie kainas ir pinigus – visada pirmas galvos skausmas

Tai kiek iš tikrųjų kainuoja kraustymas iš Ahaus iki Lietuvos?

Klausimas milijonas. Ir atsakymo nėra vieno. Mažas furgonas, vežantis kelias dėžes ir dviratį, gali kainuoti apie 800–1200 eurų. Pilnas namo kraustymas su baldais, dėžėm, gal dar ir motociklu garaže – jau kalbam apie 2000–3500 eurų. Viskas priklauso nuo atstumo (iki Vilniaus, tarkim, apie 1500 km), kuro kainos tuo metu (dyzelis Vokietijoj kartais pigesnis, bet ne visada), ir nuo to, ar reikia dviejų vyrų, ar užtenka vieno su stipria nugara. Dar pridėkit keltą, jei važiuojam per Klaipėdą – apie 200–300 eurų į vieną pusę. Ir nepamirškit, kad jeigu kraustomės iš trečio aukšto be lifto, kaina gali šoktelėti. Nes, patikėkit, ne vieną nugarą esu nusivarytęs tuose Ahaus siauruose laiptinėse.

Kodėl vieni vežėjai siūlo 600 eurų, o kiti 2000?

Čia jau klasika. Tas, kas siūlo 600, greičiausiai važiuos su mažu busiuku, be pagalbos, ir dar galimai pasiims krovinį tik „kai bus pakeliui“. Tai reiškia, jūsų daiktai gali atsidurti Vilniuje po savaitės, o gal ir po dviejų. O tas, kas prašo 2000, dažniausiai deda į kainą viską: draudimą, normalią įrangą, du vyrus, tikslų laiką. Aš pats kartą buvau pasiūlęs klientui pigesnį variantą, nuvežiau, viskas gerai, bet po mėnesio jis skambina – „trūksta vienos dėžės su įrankiais“. Radom. Buvo nukritusi po sėdyne. Bet pigus variantas kartais turi paslėptų „priekabų“. Nors, tiesą sakant, ir brangus kartais nudegina. Čia jau reikia žiūrėti ne tik į kainą, bet ir į žmogų, kuris tą kainą sako.

Ar galiu derėtis dėl kainos?

Gali. Visada gali. Aš pats, kai klientas pradeda derėtis, nesupykstu. Bet būkim atviri – jeigu nusideri per daug, aš pradedu galvoti, kur sutaupyti. Gal neimsiu antro žmogaus, gal važiuosiu naktį, kad greičiau, bet tada būsiu pavargęs. Ir tas pavargimas gali baigtis tuo, kad jūsų stiklinis stalas atvažiuos nebe stiklinis. Noriu pasakyti – derėtis normalu, bet nepjaukit iki gyvo kaulo. Geras vežėjas turi valgyti, miegoti ir neužmigti prie vairo. Tai kainuoja.

Kas įeina į „standartinę“ kraustymo iš Ahaus kainą?

Oi, čia nėra jokio standarto. Vieni įskaičiuoja tik transportą, kiti – ir pakavimo medžiagas, kiti – baldų išmontavimą. Aš pats visada sakau klientui: klausk konkrečiai. „Ar įskaičiuotas dėžių atvežimas? Ar jūs išmontuosit spintą? Ar vešit ir tą seną šaldytuvą, kuris gal net neveikia?“ Nes jei nesutari iš anksto, paskui būna – „aš galvojau, kad čia įskaičiuota“. O aš galvojau, kad jūs galvojot, jog ne. Ir prasideda. Geriau dešimt minučių pasikalbėti detaliai, nei paskui dvi savaites pyktis.

Ar apsimoka vežti senus baldus iš Ahaus, ar geriau pirkti naujus vietoj?

Žiūrėkit. Jeigu tai močiutės bufetas, kurį restauruosim, arba ta sofa, kuri dar kvepia vaikyste – vežkit. Bet jeigu čia IKEA spinta už 200 eurų, o jos pervežimas kainuos 150, plius dar rizika, kad subraižysim... tada jau galvokit. Aš pats esu vežęs tokias spintas, kurios atvažiavusios atrodė, lyg būtų išgyvenusios karą. Ir klientas sako: „Gal geriau buvo čia nupirkt naują.“ Taip, kartais geriau. Bet sentimentai – jų į kainą neįskaičiuosi. Vežkit, jei širdis sako vežti. Tik pakavokit normaliai, o ne apklijuokit lipnia juosta per vidurį ir tikitės stebuklo.

Apie procesą – kas po ko ir kodėl kartais stringa

Kaip vyksta pats kraustymas iš Ahaus? Nuo ko pradėti?

Pradėkit nuo skambučio. Ne žinutės, ne el. pašto. Skambučio. Nes per pokalbį aš girdžiu, koks žmogus, kiek daiktų, ar jis pats nervuotas, ar ramus. Ir tada galiu pasakyti, ar man reikės vieno žmogaus, ar dviejų. Po skambučio aš paprastai atvažiuoju (arba siunčiu žmogų) apžiūrėti. Ne visada – kartais užtenka nuotraukų. Bet jei daiktų daug, geriau gyvai. Nes nuotraukoj spinta atrodo maža, o realybėj – monstras, kuris net pro duris neišlenda. Tada planuojam datą. Ir čia svarbiausia – neskubėkit. Geras kraustymas iš Ahaus reikalauja bent savaitės pasiruošimo. O jei čia „rytoj reikia“ – tada kaina bus kosminė ir nervai ištampyti.

Kiek laiko užtrunka pervežimas iš Ahaus į Lietuvą?

Paprastai – dvi dienos. Kraunam pirmą dieną, važiuojam, iškraunam antrą. Bet jei krovinys didelis, gali prireikti ir trijų. Ypač jei reikia važiuoti per Lenkiją ir dar sustoti pailsėti (o sustoti reikia, nes aš ne kamikadzė). Kartais užtrunka ilgiau, jei klientas sako: „Palaukit, aš dar nespėjau supakuoti.“ O, čia jau kita tema. Esu atvažiavęs į Ahaus, o ten – chaosas. Daiktai nesupakuoti, žmogus bėgioja su kavos puodeliu, o aš stoviu ir žiūriu į laikrodį. Tada procesas užtrunka ne dvi dienas, o visą parą ilgiau. Ir kaina atitinkamai.

Ar jūs supakuojat daiktus, ar aš pats turiu?

Klausimas iš esminių. Aš galiu supakuoti. Bet tai kainuoja atskirai. Ir, tiesą sakant, kai kuriuos daiktus geriau, kad jūs patys susipakuotumėt. Asmeninius. Dokumentus. Šeimos albumus. Nes aš nežinau, kuri dėžė jums šventa, o kurią galima mesti į bagažinę pirmą. Bet baldus, indus, knygas – tą galiu. Tik duokit man normalių dėžių, o ne batų dėžių iš „Deichmann“. Ir burbulinės plėvelės. Jos niekada nebūna per daug. Esu matęs, kaip žmonės veža televizorių, apvyniotą tik rankšluosčiu. Ne, ne, ne. Po tokio pervežimo tas televizorius rodo tik vaivorykštę.

Kas atsitinka, jei daiktas sulūžta?

Atsitinka. Nors ir kaip saugai, kartais kelias duobėtas, kartais dėžė paslysta. Aš visada turiu draudimą. Bet draudimas nepadengia visko, jei daiktas buvo supakuotas „ant greitųjų“. Jei jūs patys supakavot ir tas pakavimas atrodė kaip pokštas, tada draudimas gali ir nedengti. Aš visada fotografuoju prieš kraunant. Ne dėl to, kad nepasitikiu, o dėl to, kad paskui būtų įrodymas. Kartą klientas sakė, kad vežiau jam sudaužytą vazą. Parodžiau nuotrauką – vaza jau buvo įskilusi prieš kraunant. Tyla. Tai va – geriau fiksuoti viską. Ir jūs fiksuokit. Ir aš.

Apie Ahaus specifiką – miestelis, kuris turi savų niuansų

Ar Ahaus yra patogus miestas kraustymuisi? Kokios gatvės, parkavimas?

Ahaus nėra Berlynas. Gatvės siauros, bet tvarkingos. Parkavimas – priklauso nuo rajono. Centre kartais sunku rasti vietą dideliam furgonui. Bet dažniausiai vokiečiai supratingi – jei paprašai, gali rezervuoti vietą su ženklais. Tik reikia tai padaryti iš anksto, per savivaldybę. Aš pats kartą stovėjau Ahaus, ant šaligatvio, ir atėjo policininkas. Bet jis buvo toks mandagus, kad net pasiūlė kavos, kol lauksiu leidimo. Vokietija. Kitur taip nebūna. Bet geriau neprisižaisti – baudos už neteisėtą stovėjimą gali būti skaudžios.

Ar Ahaus yra kokių nors specifinių taisyklių dėl išvežimo?

Vokietijoje apskritai griežta tvarka. Jei išvežat daug daiktų, kartais reikia pranešti, kad išsiregistruojat. Bet čia jau jūsų reikalas, ne mano. Aš tik vežu. Tačiau vieną kartą klientas nebuvo pranešęs, kad išsikrausto, ir kaimynai iškvietė policiją, nes galvojo, kad vagiam. Tai va – geriau įspėkit kaimynus. Arba ne, jei kaimynai pikti. Tada jau tyliai. Ahaus žmonės įvairūs – vieni draugiški, kiti smalsūs iki skausmo.

Ar tenka vežti daiktus ir į Olandiją iš Ahaus, nes siena šalia?

O, taip. Ahaus praktiškai prie sienos. Kartais klientas sako: „Man tik iki Enschede, čia gi 20 kilometrų.“ Ir aš vežu. Bet kaina nuo to nemažėja tiek, kiek jie tikisi. Nes man vis tiek reikia atvažiuoti iš Lietuvos arba iš kažkur. Ir tie 20 kilometrų tepadengia tik galinį etapą. Bet būna, kad vežu iš Ahaus į Olandiją, o tada iš ten – atgal į Lietuvą. Toks zigzagas. Ir kaina tada jau kita. Bet logistiškai įmanoma.

Apie dokumentus ir muitines – ar čia yra ko bijoti?

Ar reikia kokių nors dokumentų kraustymuisi iš Ahaus į Lietuvą?

Kadangi Ahaus Vokietijoje, o Lietuva ES – jokių muitinių nėra. Tai didžiausias pliusas. Nereikia jokių TIR knygelių, jokių deklaracijų. Bet jei vežat kažką labai specifinio – tarkim, seną automobilį be dokumentų, arba ginklų kolekciją – tada jau kita kalba. Tada reikia atskirų leidimų. Aš pats vengiu tokių krovinių. Nes jei sustabdo patikrinimui, o tu neturi popieriaus, gali būti nemalonumų. O Lenkijos kelyje patikrinimų pasitaiko. Ypač naktį.

O jei vežu naminius gyvūnus iš Ahaus? Ar jūs vežat?

Vežu. Bet ne visada. Šunį ar katę – taip, jei jie narvelyje ir ramūs. Bet kartą vežiau papūgą, kuri visą kelią rėkė „Mama!“. Aš beveik išprotėjau. Ir klientas sako: „Ji tiesiog pasiilgo.“ Gerai, bet aš irgi pasiilgau ramybės. Tai dabar visada klausiu – ar gyvūnas ramus? Jei ne – ieškokit specializuoto vežėjo. Nes aš ne daktaras Dolittle. Nors gyvūnus myliu, bet ne kai jie man į ausį rėkia 1500 kilometrų.

Ar reikia deklaruoti, kad išsikraustau iš Vokietijos? Ar vežėjas tai daro?

Ne, vežėjas to nedaro. Tai jūsų asmeninis reikalas. Aš tik paimu daiktus ir vežu. Bet jei jūs oficialiai gyvenot Ahaus ir išsiregistruojat, reikia eiti į savivaldybę (Rathaus), užpildyti formą. Ir tai geriau padaryti prieš išvažiuojant. Nes paskui per atstumą – biurokratija. Vokiečiai mėgsta popierius. Nors Ahaus savivaldybėj žmonės malonūs, pats ten buvau su vienu klientu, padėjau išsiversti. Bet aš ne vertėjas, o vežėjas. Tiesiog kartais padedu, jei gerai moku.

Apie sezonus, orus ir kvailas situacijas

Ar yra skirtumas, kada kraustytis – vasarą ar žiemą?

Oi, didžiulis. Vasarą karšta, bet dienos ilgos, keliai geri. Žiemą – slidu, tamsu, ir dar tie kalėdiniai kamščiai. Aš asmeniškai mėgstu pavasarį. Bet klientai dažnai nori vasarą, nes tada atostogos. Ir tada aš dirbu kaip arklys. O žiemą – būna, kad sninga Ahaus, o aš su furgonu stoviu ir laukiu, kol pravažiuos sniego valytuvas. Kartą užstrigau prie Ahaus, nes kelias buvo apledėjęs, ir klientas man atnešė arbatos į mašiną. Buvo jauku. Bet vėlavom penkias valandas. Tai žiema turi savo romantikos, bet ir rizikų.

Ar teko kada nors vežti visiškai keistus daiktus iš Ahaus?

O, čia jau atskira knyga. Vežiau kartą didžiulį medinį arklį – iš kažkokio teatro. Jis netilpo į furgoną, turėjom nuimti galvą. Ir ta arklio galva žiūrėjo į mane visą kelią per veidrodėlį. Buvo nejauku. Dar vežiau septynias dėžes tuščių stiklainių. Kam? „Čia kolekcija.“ Gerai. Ir vežiau vieną kartą pianiną, kuris, pasirodo, buvo ne pianinas, o kažkoks vokiškas harmoniumas. Sunkus kaip velnias. Bet užsakymas yra užsakymas. Svarbu, kad klientas sumokėtų ir būtų patenkintas. O aš turiu istorijų prie alaus.

Apie įmones, sukčius ir kaip atpažinti normalų vežėją

Kaip žinoti, kad vežėjas, kuris siūlo kraustymą iš Ahaus, nėra sukčius?

Žiūrėkit į akis. Ne tiesiogiai, bet per pokalbį. Jei žmogus žada aukso kalnus už centus – bėkit. Jei neturi normalios sutarties – bėkit. Jei sako „viskas bus gerai“ per daug kartų – bėkit. Aš visada siunčiu sutartį, net jei klientas sako „nereikia“. Nes be sutarties aš pats jaučiuosi nuogas. Ir dar – patikrinkit atsiliepimus. Ne tik „Facebook“, bet ir per pažįstamus. Geriausias vežėjas yra tas, kurį rekomendavo draugas, kuris jau vežė. O jei randat skelbimą, kur parašyta „Kraustymas iš Ahaus – pigiai ir greitai“, ir nuotrauka iš interneto – atsargiai. Aš pats esu matęs tokių, kurie pasiima avansą ir dingsta. Ir tada žmogus stovi Ahaus su dėžėm ir ašarom.

Ar jūs pats esate turėjęs problemų su klientais?

Esu. Kartą klientas nepasakė, kad jo sofa turi blakių. (Čia ne pokštas). Aš jas parsivežiau į Lietuvą. Ir paskui mėnesį kovojau su savo furgonu. Dabar visada klausiu – ar yra kenkėjų? Žmonės kartais gėdijasi, bet geriau pasakyti. Nes aš nenoriu būti blakių kurjeris. Kitas atvejis – klientas sumokėjo pusę, o kitos pusės – dingo. Teko aiškintis. Dabar imu avansą, bet ne visą sumą. Kad ir man būtų saugu, ir jam.

Apie pakavimą ir pasiruošimą – čia slypi velnias

Kokios dažniausios klaidos, kurias daro žmonės prieš kraustymąsi iš Ahaus?

Pirma – nesupakuoja. Galvoja, kad aš atvažiuosiu ir viską padarysiu per valandą. Antra – per daug daiktų. „Gal paimsim ir šitą, ir tą, ir dar šitą.“ Ir tada furgonas pilnas, o jie dar atneša gėlių vazoną. Trečia – nepasako apie sunkias sąlygas. Pvz., kad liftas neveikia, arba kad reikia lipti per balkoną. (Taip, buvo – Ahaus, senamiestyje, per balkoną kėlėm spintą. Aš galvojau, kad numirsiu). Ir ketvirta – nepasako apie laiko apribojimus. „Čia tik iki 12 valandos, nes paskui kaimynai pyks.“ Tai sakykit iš anksto. Nes aš nemoku sustabdyti laiko.

Kaip geriausiai supakuoti indus, kad atvažiuotų sveiki?

Ne į laikraščius. Laikraščiai palieka dažų. Imkit burbulinę plėvelę, arba specialius popierius. Ir kiekvieną lėkštę atskirai. Ne krūvą. Nes krūva kelyje virsta dūžtančia krūva. Aš pats kartą vežiau dėžę, kur klientas sudėjo lėkštes kaip blynus. Atidarėm – mozaika. Ir jis sako: „Aš galvojau, kad nieko nebus.“ Buvo. Dar naudokit tvirtas dėžes, o ne tas, kurios jau peršlapusios nuo rūsio drėgmės. Ir užklijuokit gerai. Ne vieną juostos gabalą per vidurį, o kryžmai, stipriai. Nes kelias duobėtas, o dėžė šokinėja.

Apie maršrutus ir logistiką

Kokiu maršrutu vežat iš Ahaus į Lietuvą?

Dažniausiai per Olandiją – Enschede, tada į Vokietiją, pro Osnabrück, Hanoverį, Magdeburgą, tada Lenkija – Poznanė, Lodzė, Varšuva, Augustavas, ir tada jau Lietuva. Kartais važiuoju per Berlyną, jei reikia ko nors pakeliui. Bet maršrutą renkuosi pagal kamščius, kelio darbus ir nuotaiką. Kartais navigacija siūlo kvailus kelius. Aš klausau, bet ne visada. Nes patirtis sako – geriau ilgiau, bet saugiau. Ir dar – visada sustoju pailsėti. Lenkijoje yra gerų vietų, kur galima normaliai pavalgyti ir išgerti kavos. Ne tų greito maisto šiukšlių.

Ar galima vežti daiktus ne tik į Lietuvą, bet ir į Latviją, Estiją?

Galima. Aš vežu ir į Rygą, ir į Taliną. Tik kaina didesnė, nes atstumas. Ir dar – į Latviją kartais tenka važiuoti per Lietuvą, nes taip patogiau. Tai gaunasi toks lankstas. Bet esu vežęs iš Ahaus tiesiai į Rygą per Kaliningradą? Ne, per Kaliningradą nevažiuoju. Ten vizos, muitinės, nervai. Geriau per Lenkiją ir Lietuvą. Ilgiau, bet ramiau.

Apie sentimentus ir netikėtus dalykus

Ar verta vežti daiktus, kurie turi tik sentimentalią vertę?

Taip. Visada. Aš pats esu vežęs seną siuvimo mašiną, kuri nebeveikė, bet klientė sakė – „čia mano močiutės, ji ant jos man suknelę pasiuvo.“ Ir aš tą mašiną vežiau kaip kiaušinį. Ir atvežiau sveiką. Ir ta moteris verkė. Tai ne viskas matuojama pinigais. Bet aš vis tiek imu už darbą. Nes sentimentai sentimentais, o kuras kainuoja.

Ar esate kada nors atsisakęs vežti?

Esu. Kartą atvažiavau į Ahaus, o ten – butas po gaisro. Ne visai sudegęs, bet daiktai smirdėjo dūmais. Ir klientas norėjo vežti viską. Aš pasakiau – ne. Nes tas kvapas įsigers į furgoną, ir paskui kiti klientai kentės. Ir dar nežinia, ar ten nėra chemijos. Atsisakiau mandagiai. Ir jis suprato. Bet buvo sunku. Nes žmogui ir taip nelaimė, o aš dar atsisakau. Bet kartais reikia.

Išvada

Kraustymas iš Ahaus nėra tiesiog daiktų pervežimas. Tai gyvenimo etapas. Kartais jis prasideda nuo skambučio man, kartais nuo ašarų pakuojant močiutės servizą. Per tuos dvidešimt metų aš supratau, kad svarbiausia yra ne kaina, ne greitis, o pasitikėjimas. Jei radot žmogų, kuris ne tik vairuoja, bet ir klauso, ir nesijuokia iš jūsų senos lempos – laikykitės jo. Nes geras vežėjas yra kaip geras kaimynas – retas, bet aukso vertės. Ahaus mažas miestas, bet iš čia išvažiuoja dideli likimai. Ir aš, veždamas tuos likimus per Lenkijos lygumas, kartais pagalvoju – kiek daug istorijų telpa viename furgone. Tad jei ruošiatės kraustymuisi iš Ahaus – neskubėkit, pasiruoškit, ir skambinkit. Aš atsakysiu. Gal net ir tada, kai klausimas atrodys kvailas. Nes kvailų klausimų nėra. Yra tik neatsakyti.