Kraustymas į Wald-Michelbach: ką žinoti prieš kraunant daiktus į mašiną

Gerai, susikaupiu. Jau dvidešimt metų sukiojuosi tarp Lietuvos ir Vokietijos, o tokių mažų miestelių kaip Wald-Michelbach visada turiu soft spot'ą – ramu, gražu, bet logistika turi savų niuansų. Ne kartą esu vežęs šeimas, studentus ir net vieną senuką su jo mėgstama kėde į šitą Odenvaldo kampelį. Visada sakau klientams: neužtenka tik susirasti vežėją. Reikia žinoti, kas tavęs laukia ten, vietoje. Nes kai atvažiuoji su pilnu mikroautobusu, o gatvelė pasirodo esanti labiau ožkų takas... nu, tada ir prasideda cirkas. Čia sudėjau viską, ką realiai reikia žinoti, be jokių pagražinimų. Kai kur gal ir nukrypsiu nuo minties, bet tokia jau ta virtuvė.

DUK: kas iš tikrųjų rūpi prieš kraustymąsi į Wald-Michelbach

Tai kur tas Wald-Michelbach išvis yra ir kodėl ten?

Ne visi žino, bet Wald-Michelbach yra Hesenės žemėje, Odenvaldo regione. Toks tipinis vokiškas miestelis, kur gyvena gal kokie 10 tūkstančių žmonių. Gamta aplink – pasaka. Bet jei tu įpratęs prie miesto šurmulio, pirmas mėnuo gali būti šokas. Čia ramybė tokia, kad vakarais girdi, kaip kaimynas per du sklypus žiebtuvėlį čirškina. Žmonės dažnai kraustosi čia dirbti į Heidelbergą ar Manheimą, nes iki jų – apie 30-40 minučių mašina. Bet pats miestelis turi viską, ko reikia kasdienai: Lidl, Rewe, vaistinę, kelias kepyklas. Aišku, jei nori naktinio klubo – teks važiuoti kitur.

Kiek realiai kainuoja pervežimas iš Lietuvos į Wald-Michelbach?

Klausimas milijono vertas. Žiūrėk, čia nėra fiksuoto įkainio. Jei veži pilną namą (tarkim, 3 kambarių butą), kaina svyruos tarp 1500 ir 2800 eurų. Viskas priklauso nuo tūrio, o ne svorio. Vienas vežėjas gali pasakyti 1800 eurų, kitas – 2500. Kodėl? Nes vienas važiuos tiesiai, o kitas kraus tavo daiktus su dar trim užsakymais į vieną vilkiką. Visada klausk: ar tai dedikuotas reisas (tik tavo daiktai), ar konsoliduotas krovinys. Dedikuotas brangesnis, bet daiktai atvažiuoja per 2-3 dienas, o ne per savaitę ar dvi.

Ar geriau samdyti didelę tarptautinę firmą ar mažą vežėją?

Maži vežėjai dažnai lankstesni. Didelės firmos turi gražias sutartis, bet pabandyk paskambinti ir pasakyti: „Žinokit, aš dar noriu, kad paimtumėt šaldytuvą iš rūsio Kaune, o ne iš buto“. Didelė firma pasakys – ne pagal protokolą. Mažas vežėjas, kaip aš ar mano kolegos, pasakys „Ok, pridėsim 50 eurų prie kainos ir paimsim“. Bet yra rizika – maži kartais dingsta. Visada prašyk rekomendacijų ar bent pažiūrėk, ar vežėjas turi bent kažkokį atsiliepimų pėdsaką internete. Ne vieną kartą esu matęs, kai žmogus pasikliovė pažįstamo draugo broliu, o tas „brolis“ išvažiavo su daiktais į Ispaniją.

Ką reikia žinoti apie kelius pačiame Wald-Michelbach?

O, čia tai skaudi vieta (tiesiogine prasme, kai bandai apsisukti su 12 metrų vilkiku). Miestelis yra kalvotoje vietovėje. Kai kurios gatvės, ypač senamiestyje ar priemiesčiuose kaip Ober-Mumbach ar Siedelsbrunn, yra siauros. Labai siauros. Jei tavo naujas namas yra ant kalvos, įsitikink, kad sunkiasvorė mašina gali fiziškai privažiuoti. Yra buvę, kai teko daiktus iškrauti 200 metrų nuo namo ir nešti rankomis, nes gatvė buvo per stati ir siaura vilkikui. Pridėjo papildomas 2 valandas darbo ir, aišku, papildomą sumą prie sąskaitos. Visada perspėk vežėją apie tikslią privažiavimo situaciją, geriausia atsiųsk foto.

Kaip su parkavimu? Ar reikia leidimų?

Formaliai – taip. Vokietijoje, jei nori, kad vilkikas ar didelis mikroautobusas stovėtų gatvėje ir užimtų vietą, reikia kreiptis į savivaldybę (Ordnungsamt) dėl laikino parkavimo leidimo (Halteverbotszone). Tai kainuoja apie 30-60 eurų. Bet Wald-Michelbach toks ramus miestelis, kad kartais kaimynai tiesiog susitaria ir niekas nekviečia policijos. Aš vis tiek rekomenduoju tą leidimą pasidaryti. Nes jei atsitiks nelaimė – tarkim, kaimyno močiutė negalės išvažiuoti į bažnyčią – bauda gali būti ir 100 eurų. Geriau apsidrausti.

Ar verta vežti senus baldus, ar geriau pirkti naujus vietoje?

Klausimas, kur visada sukelia diskusiją su klientais. Jei tavo baldai iš IKEA, kurie jau kliba, – palik juos Lietuvoje. Pervežimas kainuos brangiau nei naujo pirkimas Vokietijoje. Rimtus, medžio masyvo baldus – vežk. Bet įsivertink, kad Vokietijoje, ypač per eBay Kleinanzeigen, gali rasti nuostabių baldų už centus. Žmonės ten atiduoda beveik naujus daiktus, nes tiesiog nori atsinaujinti. Aš pats klientams kartais padedu surasti, kur nuvykti nusipirkti naudotą virtuvę, nes nauja virtuvė Vokietijoje – kosmosas.

Kas dėl muito ir mokesčių? Ar reikia ką nors deklaruoti?

Štai čia aš nesu 100% tikras dėl naujausių taisyklių, nes jos keičiasi kas porą metų, bet... Kadangi ir Lietuva, ir Vokietija yra ES, muito nėra. Jokių deklaracijų asmeniniams daiktams, jei vežiesi savo naudotą turtą. Svarbiausia – nevežk naujų daiktų su etiketėmis. Jei veži 5 naujus televizorius dėžėse, tada jau – komercinis krovinys, reikia dokumentų. Asmeniniam kraustymuisi užtenka tik sąrašo (geriausia vokiškai ar angliškai), bet per 20 metų manęs pasienyje niekas nė karto neprašė to sąrašo. Tiesa, Šveicarijos pasienyje – kitas reikalas, bet čia ne ta tema.

Kaip paruošti daiktus, kad jie atlaikytų ilgą kelionę?

Žmonės dažnai galvoja, kad užtenka įmesti į dėžę. Ne. Kelias ilgas, kartais duobėtas (ypač Lenkijoje, atkarpoje prieš Vokietijos sieną – nors dabar jau geriau). Stiklinius daiktus, indus – būtinai suvynioti į burbulinę plėvelę. Televizorių – tik originalioje dėžėje arba specialiai pagamintoje fanerinėje. Turiu istoriją: klientas man sakė „aš pats supakavau“. Atvažiavus į Wald-Michelbach, jo 55 colių televizoriaus ekranas buvo įtrūkęs, nes jis jį tiesiog apklojo antklode. Antklodė nesugeria smūgių. Profesionalus pakavimas kainuoja papildomai, bet tai yra investicija, o ne išlaidos.

Kiek laiko užtrunka pats pervežimas?

Jei važiuojame tiesiogiai, iš Vilniaus ar Kauno iki Wald-Michelbach yra apie 1400-1500 kilometrų. Vairuotojai su poilsiu važiuoja apie 22-24 valandas. Bet realiai, nuo pakrovimo iki iškrovimo, praeina 2-3 dienos. Kodėl? Nes pakrovimas užtrunka puse dienos, tada vairuotojas ilsisi, tada važiuoja, tada vėl ilsisi (tachografas, brolau, griežtas dalykas), tada iškrovimas. Jei firma siūlo „rytoj bus“ iš Lietuvos į Vokietiją – arba meluoja, arba vairuotojas dirbs nelegaliai be poilsio. Nereikia tokių.

Ar vežėjas gali padėti išardyti ir surinkti baldus?

Vieni gali, kiti – ne. Visada klausk iš anksto. Aš asmeniškai turiu atsuktuvą ir grąžtą mašinoje, bet nesu baldų surinkėjas. Spintą atsukti nuo sienos – taip. Surinkti naują IKEA virtuvę – ne, tam reikia meistro. Wald-Michelbach vietoje yra pora gerų meistrų (vienas, berods, vardu Klaus, dirba netoli REWE centro), kurie už protingą kainą surenka baldus. Galiu duoti kontaktus, bet jau čia ne mano atsakomybė. Kartais geriau sumokėti vietiniam 100 eurų, nei pačiam kankintis visą savaitgalį.

Ką daryti, jei daiktai vėluoja?

Pirma – nepanikuok. Antra – skambink vežėjui. Jei neatsako, skambink į biurą. Jei ir ten tyla... na, tada jau blogai. Bet dažniausiai vėlavimo priežastys yra kvailos: sugedo mašina (Vokietijos autobanuose tai nutinka, ypač senesniems vilkikams), arba vairuotojas per ilgai ilsėjosi, nes blogai pasiskaičiavo valandas. Sutartyje turi būti punktas dėl vėlavimo kompensacijos. Bet būkim realistai – išsireikalauti ją kartais yra misija neįmanoma. Geriausia prevencija – rinkis vežėją, kuris duoda gyvą sekimo nuorodą (GPS tracking). Aš savo klientams visada siunčiu lokaciją per WhatsApp.

Koks metų laikas geriausias kraustymuisi į Odenvaldą?

Klausimas geras. Žiema Odenvalde gali būti slidu. Nors Wald-Michelbach nėra Alpės, bet tos kalvelės kartais apledėja taip, kad be grandinių neįvažiuosi. Vasarą karšta, bet bent jau šviesu iki vėlumos. Geriausias laikas – pavasaris arba ankstyvas ruduo. Bet jei jau reikia kraustytis Sausį – nieko baisaus, tik pasiruošk, kad iškrovimas gali užtrukti ilgiau, nes darbuotojai kas 20 minučių eis gerti karštos arbatos. Ir slidūs laiptai prie namo – tikra problema.

Ar sunku rasti būstą nuomai Wald-Michelbach?

Nuoma čia nėra tokia pigi, kaip galėtų atrodyti. Už 3 kambarių butą mokėsi apie 700-900 eurų šaltu nuomos mokesčiu (kaltmiete). Plius šildymas. Bet būstų pasiūla nedidelė. Dažnai skelbimai net nepatenka į didžiuosius portalus, o kabo vietinėse kepyklose arba per pažįstamus. Jei kraustaisi ir dar neturi būsto – skambink tiesiai į vietinę savivaldybę arba ieškok per „ImmobilienScout24“, bet nustatyk platesnį spindulį, įtraukdamas aplinkinius kaimus.

Ką apie darbą? Ar verta kraustytis be darbo pasiūlymo?

Nepatogus klausimas. Jei neturi darbo – kraustytis į mažą Vokietijos miestelį yra rizika. Wald-Michelbach nėra Berlynas, kur gali įsidarbinti bare per savaitę. Čia reikia vokiečių kalbos bent B1 lygiu. Bet jei esi specialistas (tarkim, suvirintojas ar IT), darbą susirasi lengvai, nes regionas pramoninis. Daug kas važinėja dirbti į Viernheimą ar Weinheimą. Bet važinėti reikia su mašina, viešasis transportas nėra super patogus.

Kaip su kalba? Ar išgyvensiu tik su anglų?

Trumpas atsakymas – nepatogiai. Vokiečiai Odenvalde yra draugiški, bet vyresni žmonės angliškai beveik nekalba. Jaunimas – taip. Eidamas į banką ar kalbėdamas su šeimininku, turėsi vargti. Išmok bent pagrindinių frazių. Aš pats, kai pirmą kartą ten buvau, užsakinėjau maistą rodydamas pirštu. Dabar jau moku tarmę (Odenwälderisch) – tai išvis atskira kalba, kartais net patys vokiečiai nesupranta. Bet nesijaudink, priprasi.

Ar mano automobilis tinkamas Vokietijos keliams?

Jei tavo mašina su Lietuviškais numeriais, gali važinėti, bet tik laikinai. Po pusės metų turi perregistruoti. Wald-Michelbach dėl to problemų nėra. Bet atkreipk dėmesį į žiemines padangas – čia ne Lietuva, kur policija kartais žiūri pro pirštus. Vokietijoje, jei per plikledį važiuoji su vasarinėm, bauda ir dar mašiną gali areštuoti. Rimtai. Ir dar – TÜV techninė apžiūra griežtesnė. Pasiruošk, kad tavo 15 metų senumo Passat gali nepraeiti iš pirmo karto.

Kokie pirmieji žingsniai atvykus į Wald-Michelbach?

Pirma diena – chaosas. Bet štai ką turi padaryti per pirmą savaitę: 1) Užsiregistruoti savivaldybėje (Anmeldung) – būtina, be to negausi mokesčių numerio. 2) Atsidaryti vokišką banko sąskaitą – beveik visur reikia IBAN. 3) Užregistruoti šiukšles (rimtai, šiukšlių sistema čia yra mokslas – geltoni maišai, juodi konteineriai, biurokratija). 4) Susirasti šeimos gydytoją (Hausarzt), nes kai susirgsi, be jo – bėda. Visa tai užtrunka, bet vokiečiai mėgsta tvarką, tad kantrybės.

Kaip su internetu ir ryšiu?

O, čia tai skaudi tema. Kai kuriuose Wald-Michelbach rajonuose internetas vis dar prastokas. Ne koks kaimas, bet ir ne Frankfurtas. Prieš nuomodamiesi būstą, pasitikrink interneto greitį per „Check24“ ar panašiai. Aš turėjau klientą, kuris dirba IT ir nuomojosi namelyje ant kalvos – internetas per mobilų modemą buvo 2 Mbps. Jis vos neišprotėjo. Teko jam padėti derėtis su Telekom dėl kabelio vedimo, kas kainavo papildomai ir užtruko 3 mėnesius.

Ką daryti su augintiniais?

Šunys, katės – vežam. Bet reikia skiepų paso. Vokietija labai griežta dėl pasiutligės. Jei veži šunį, jis turi būti suženklintas mikroschema. Aš mašinoje visada turiu specialų narvą, bet gyvūnas vis tiek patiria stresą. Kartais geriau, kai šeimininkas skrenda lėktuvu su mažu šuniu, o didelis vežamas su baldais. Tik nepalikite gyvūno be priežiūros per karščius mašinoje! Vienas mano kolega taip padarė, tai dabar turi bylą dėl žiauraus elgesio.

O jei aš vežuosi darbo įrankius?

Jei esi statybininkas ar mechanikas ir vežiesi savo įrankius – gerai. Bet jei tai pramoniniai staklės, jau kita istorija. Tada reikia įrodyti, kad tai tavo asmeniniai daiktai, o ne komercinis importas. Aš pats kartą vežiau klientui didžiulį suvirinimo aparatą. Pasienyje sustabdė, klausė dokumentų. Gerai, kad klientas turėjo pirkimo čekį iš prieš 3 metų. Būkit pasiruošę paaiškinti.

Ar galiu palikti daiktus saugojimui, jei butas dar neparuoštas?

Taip, tai vadinama tarpiniu sandėliavimu. Wald-Michelbach apylinkėse yra sandėlių (pvz., Weinheime), bet jie brangūs. Kartais pigiau susitarti su vežėju, kad daiktai porą dienų pabūtų mašinoje. Bet čia jau priklauso nuo vežėjo grafiko. Aš pats kartą laikiau kliento daiktus savo kieme 4 dienas, nes jis nespėjo gauti raktų. Bet čia išimtis, ne taisyklė. Normaliai – skaičiuok apie 50-100 eurų už savaitę sandėlyje.

Kokios ten mokyklos ir darželiai?

Jei kraustaisi su šeima, tau tai rūpi. Wald-Michelbach turi kelis darželius ir mokyklą (Grundschule, vidurinė). Bet vietos darželiuose – aukso vertės. Reikia registruotis iš anksto, kartais prieš pusmetį. Vokiška sistema: tu eini į Jugendamt ir ten tau pasako, ar yra vietos. Jei ne – gali tekti vežioti vaiką į gretimą miestelį. Bet mokyklos geros, jokio priekaišto.

Kaip su sveikatos apsauga?

Kol neturi darbo, turi turėti sveikatos draudimą. Vokietijoje tai privaloma. Jei atvažiuoji iš Lietuvos su ES sveikatos kortele – ji laikina. Kai tik pradedi dirbti, įstojai į sistemą. Primenu: AOK, TK, Barmer – tai ligonių kasos. Išsirink vieną. Aš pats esu TK, bet čia jau skonio reikalas. Svarbu neuždelsti, nes jei atsidursi ligoninėje be draudimo – sąskaita bus kosminė.

Ar ten yra lietuvių bendruomenė?

Oho, geras klausimas. Wald-Michelbach nėra Londonas. Bet lietuvių yra visur. Žinau, kad netoli, Rimbache ar Fürthe, gyvena kelios lietuvių šeimos. Jie dirba logistikoje arba gamyklose. Bet bendruomenės reikia ieškoti per Facebook grupes. Kartais užtenka nueiti į vietinę bažnyčią arba tiesiog paklausti parduotuvėje – tikimybė sutikti lietuvį yra didesnė nei manai. Bet nepasikliauk vien tautiečiais, integruokis.

Ką apie baldų išmetimą? Kur dėti pakuotes po kraustymosi?

Vokietijoje šiukšlių išmetimas – ritualas. Kartoną rišti į ryšulius ir dėti prie konteinerio tik tam tikrą dieną. Jei paliksi bet kaip – bauda. Wald-Michelbach turi atliekų surinkimo centrą (Recyclinghof). Ten su mašina gali nuvežti viską: seną sofą, dėžes, plastiką. Bet jei baldai dar tinkami, geriau padovanok per „eBay Kleinanzeigen“ su užrašu „zu verschenken“ (nemokamai). Vokiečiai per 10 minučių atvažiuos ir pasiims.

Ar verta drausti krovinį?

Taip. Visada. Net jei vežėjas sako, kad jis atsargus. Pervežimo draudimas nėra brangus, apie 1-2% nuo krovinio vertės. Bet įsivaizduok, kad mašina pateko į avariją arba buvo apvogta stovėjimo aikštelėje (taip, Vokietijos autobanuose tai pasitaiko). Aš pats nesu turėjęs vagystės, bet kolega iš Lenkijos prarado pusę krovinio. Be draudimo klientas gavo tik simbolinę kompensaciją pagal CMR konvenciją – kelis eurus už kilogramą. Televizorius sveria 5 kg, tai gautum gal 20 eurų. Juokinga.

Kas sunkiausia kraustantis būtent į šį regioną?

Sunkiausia – ne kelias, o kalvos ir siauros gatvės. Antra – jei neturi vokiečių kalbos, jautiesi izoliuotas. Trečia – biurokratija. Atrodo, smulkmena, bet kai ateini į savivaldybę, o tarnautoja kalba tik vietiniu dialektu ir prašo popieriaus, kurio tu neturi... Aš pats esu padėjęs klientui registruotis, nes jis nesuprato, kad reikia buto savininko raštiško patvirtinimo (Wohnungsgeberbestätigung). Be to lapo – nieko nepadarysi. Vokietija.

O kas geriausia?

Ramuma. Orai. Gamta. Tu gyveni tarp miškų, kalvų, takų. Rytais rūkas, vakarais žvėrys kieme. Žmonės, kurie čia atvažiuoja iš miesto, iš pradžių išsigąsta tylos, bet po metų nebenori grįžti atgal. Aš pats, nors ir keliauju, visada mielai čia sustoju. Ir dar vienas dalykas – čia saugu. Vaikai gali žaisti lauke, durų rakinti nereikia. Toks gyvenimas, kokį prisimena mūsų seneliai.

Išvada: kraustymasis į Wald-Michelbach reikalauja ne tik logistikos, bet ir kantrybės

Taigi, kraustymasis į Wald-Michelbach nėra tik daiktų pervežimas. Tai gyvenimo būdo keitimas. Jei ieškai ramybės, gamtos ir vokiškos tvarkos – pataikei dešimtuką. Bet jei esi spontaniškas, nemėgsti taisyklių ir nori naktinio gyvenimo – bus sunku. Logistika čia turi savo spąstų: nuo slidžių įkalnių iki reikalingų leidimų. Visada sakau: geriau praleisti valandą planavimui, nei dieną problemų sprendimui vietoje. Rinkis vežėją atsakingai, nesirink pigiausio varianto, ir būtinai apžiūrėk vietą prieš vežant daiktus. O kai jau stovėsi savo naujame kieme, atsidarysi alų ir klausysi paukščių – tada visos tos kančios atrodys menkos. Sėkmės.