Kraustymas į Peiting: ką žinau po 20 metų darbo su pervežimais

Sėsk, papasakosiu. Ne kaip koks rinkodaros žmogus, o kaip žmogus, kuris jau dvidešimt metų vežioja daiktus, baldus, kartais ir gyvūnus, per visą Europą. Kraustymas į Peiting – vienas iš tų užsakymų, kurio negauni kasdien. Bet kai gauni, turi žinoti, ką darai. Peitingas – mažas miestelis Bavarijoje, netoli Šongau. Gražu. Alpės tolumoje, ramybė. Bet logistiškai – reikia pasiruošti. Daug kas galvoja, kad čia tas pats, kas važiuoti į Miuncheną. Ne visai. Keliai siauresni, kalnai, kartais žiemą sniego iki kelių. O dar jei veži pianiną ar senelės bufetą... žodžiu, yra niuansų. Per tuos metus mačiau visko – nuo sėkmingų persikraustymų iki tokių, kur klientas verkė prie sulūžusios spintos. Bet apie viską papasakosiu.

Dažniausi klausimai, kurių klausiat, kai galvojat apie kraustymą į Peiting

Ar išvis verta kraustytis į Peiting?

Klausimas geras. Aš pats, jei atvirai, nesu Peitinge gyvenęs, bet vežioju žmones ten jau kokius penkiolika metų. Ir žinot ką? Dauguma lieka. Vieni grįžta, bet retai. Peitingas yra ramus, švarus, infrastruktūra normali – mokyklos, parduotuvės, ligoninė netoliese. Bet čia ne didmiestis. Jei tu iš Vilniaus ar Kauno – bus šokas. Pirmus metus gali atrodyt, kad per tylu. Bet paskui įpranti. Verta, jei nori ramybės, šeimai geros vietos, bet jei tau reikia naktinio gyvenimo – nu, tada ne. Vienas klientas man sakė, kad persikraustė į Peiting ir po trijų mėnesių pardavė viską, išvažiavo atgal į Berlyną. Aišku, čia jau žmogaus charakterio reikalas.

Kiek realiai kainuoja kraustymas į Peiting iš Lietuvos?

Oi, čia jau klausimas iš tų, kur visada atsakau: „žiūrint ką veži“. Bet pabandysiu duot skaičius. Mažas pervežimas, tarkim, keli baldai, dėžės, asmeniniai daiktai – nuo 1200 iki 1800 eurų. Pilnas namo kraustymas, kur reikia didelio sunkvežimio – gali siekti 2500–3500 eurų. O jei dar veži automobilį ant platformos, tai plius 400–600 eurų. Čia apytiksliai, nes kainos šokinėja nuo sezono. Vasarą brangiau, žiemą kartais pigiau, bet rizikingiau dėl orų. Ir dar – niekada netikėk tais, kas siūlo per pigiai. Būna, kad gauni pasiūlymą už 800 eurų „viskas įskaičiuota“, o paskui Lenkijos pasienyje paaiškėja, kad „čia neįskaičiuota“, ir reikia dar 300 primokėt. Mačiau tų ašarų.

Kaip ilgai trunka pervežimas?

Standartiškai – 2–3 dienos. Bet čia jei viskas sklandžiai. Realybėj būna kitaip. Kartą važiavom per Čekiją, užstrigom kamštyje 7 valandas – avarija buvo. Tai gavosi 4 dienos. Klientas nervinosi, bet ką padarysi. Aš visada sakau: planuokitės su rezervu. Jei jums reikia baldų čia ir dabar – geriau jau samdykitės vietinius Peitinge. Bet lietuviai dažniausiai vežasi savo daiktus, nes sentimentai. Suprantu.

Ar reikia drausti krovinį kraustantis į Peiting?

Būtinai. Ir neklausykit tų, kas sako „mes atsargiai vairuojam“. Draudimas nuo 50 iki 150 eurų, priklauso nuo vertės. Aš visada rekomenduoju pilną draudimą. Turėjom atvejį, kai vežėm stiklinį stalą, brangų, dizainerio darbas. Vairuotojas stabdė staigiai – stalas į šukes. Be draudimo būtų buvę labai liūdna. Su draudimu – atgavo pinigus per dvi savaites. Čia ne vieta taupyti.

O jei aš pats vairuosiu savo daiktus į Peiting?

Gali. Daug kas taip daro. Bet tada skaičiuok: kuras – apie 400–500 eurų į vieną pusę (priklauso nuo mašinos), nakvynė – 60–100 eurų už naktį, kelio mokesčiai Austrijoje, Vokietijoje – dar koks 50 eurų. Plius laikas. Ir dar – jei važiuoji su priekaba, tai išvis atskira kalba. Vokietijos policija mėgsta tikrinti priekabas, svorį, dokumentus. Jei neturi visko tvarkingai – baudos didelės. Vienas pažįstamas gavo 400 eurų baudą, nes priekabos stabdžiai neatitiko reikalavimų. Tai žinokit, savarankiškas kraustymas į Peiting irgi reikalauja pasiruošimo.

Kokius dokumentus reikia turėti?

Čia priklauso nuo situacijos. Jei jūs pats vežatės savo daiktus – užtenka asmens dokumentų, mašinos registracijos. Bet jei samdot įmonę – reikalaukit CMR važtaraščio. Tai tarptautinis pervežimo dokumentas. Be jo – nelegalus pervežimas. Dar jei vežat antikvarą, meno kūrinius – gali reikėti įrodymų, kad čia ne kontrabanda. Čia jau retai, bet geriau žinoti. Aš pats kartą vežiau seną paveikslą, tai klientas turėjo sertifikatą iš meno kūrinių registro. Pravertė, nes Vokietijos pasienyje patikrino.

Ar sunku rasti patikimą vežėją kraustymui į Peiting?

Sunku. Tikrai sunku. Rinka pilna vežėjų, kurie šiandien yra, rytoj nebe. Aš visada sakau – ieškokit rekomendacijų, skaitykit atsiliepimus, bet ne vien tik „Facebook“ grupėse. Ten irgi būna suklastotų. Geriausia – jei pažįstamas rekomenduoja. Arba žiūrėkit, ar įmonė turi tikrą adresą, ar atsiliepia telefonu, ar nepaslėpti kontaktai. Dar vienas triukas – paklauskit, kokius pervežimus jie darė paskutiniu metu. Jei pradeda mikčioti – bėkit. Normalus vežėjas pasakos konkrečiai: „vežiau į Vokietiją, ten ir ten, buvo tokia problema, sprendėm taip“. Aš pats visada klientams duodu kontaktus ankstesnių užsakovų, jei jie sutinka. Aišku, ne visi nori, bet kai kurie sutinka.

Kas yra CMR važtaraštis ir kodėl jo reikia?

Na, čia jau techninis dalykas, bet paprastai: CMR – tai tarptautinis susitarimas dėl krovinių vežimo. Dokumentas, kuris lydi krovinį nuo pakrovimo iki iškrovimo. Jame surašyta, kas vežama, kiek, kokia vertė, kas siuntėjas, kas gavėjas. Be jo, jei kas nors atsitinka – draudimas negalios. Ir dar – Vokietijos policija labai mėgsta tikrinti CMR. Jei jo nėra – gali areštuoti krovinį. Taip, taip, areštuoti. Turėjom atvejį su viena įmone, kuri pamiršo išrašyti CMR. Sunkvežimis stovėjo dvi dienas, kol susitvarkė dokumentus. Klientas mokėjo už prastovą. Niekam to nelinkiu.

Ar galima vežti augalus į Peiting?

Teoriškai – taip, praktiškai – atsargiai. Vokietija turi fitosanitarijos reikalavimus. Jei vežat vieną vazoną ant palangės – niekas nesustabdys. Bet jei vežat visą šiltnamį – reikia sertifikatų. Aš nesu specialistas šitoj srity, bet žinau, kad kai kurie augalai draudžiami dėl ligų. Geriau pasitikrinti su Vokietijos ambasadom arba fitosanitarijos tarnyba. Kartą klientė vežėsi seną fikusą, močiutės augintą. Tai mes jį tiesiog įdėjom į mašiną, uždengėm, niekas netikrino. Bet čia sėkmės reikalas. Jei norit ramiai – pasidomėkit iš anksto.

Ar reikia mokėti muito mokesčius?

Ne, nereikia. Kol kas, kol Lietuva ir Vokietija ES, muito nėra. Bet jei vežat iš trečiųjų šalių per Lietuvą į Peiting – tada jau kita istorija. Čia jau retai, bet būna, kai žmonės grįžta iš emigracijos, pvz., iš JK po Brexito. Tada jau reikia deklaruoti. Bet iš Lietuvos į Peiting – be muito. Tik nepamirškit, kad kai kurie daiktai, pvz., alkoholis, tabakas, turi limitus. Bet čia jau ne pervežimo, o asmeninio bagažo taisyklės.

Kaip supakuoti daiktus, kad atlaikytų ilgą kelią?

O, čia jau mano mėgstamiausia tema. Aš visada sakau: negailėkit burbulinės plėvelės. Ir juostos. Ir dar kartą juostos. Baldus išardykit, jei įmanoma. Stiklinius paviršius apklijuokit kartonu. Dėžes pripildykit taip, kad viduje niekas nejudėtų. Jei viduje tuščia – daiktas daužysis. Naudokit drabužius, rankšluosčius kaip užpildą. Ir svarbiausia – pažymėkit dėžes. Ne tik „virtuvė“, bet „VIRŠUS“, „TRAPU“. Vokiečiai kraustytojai (jei samdot vietoje) nemoka lietuviškai, tai geriau angliškai arba vokiškai. Kartą vežėm dėžę su užrašu „atsargiai, stiklas“ lietuviškai. Vokietijos sandėlyje ją metė kaip bulvių maišą. Tai dabar visada rašau „GLASS“ didelėm raidėm.

Ar verta samdyti lietuvius vežėjus, ar geriau vietinius Vokietijos?

Priklauso. Lietuviai dažniausiai pigesni, lankstesni, gali derėtis. Bet ne visada punktualūs (atsiprašau, kolegos, bet žinot, kad taip būna). Vokiečiai brangesni, bet labai tikslūs, ateina minutė į minutę, viskas pagal sutartį. Bet jie mažiau linkę improvizuoti. Jei turit sudėtingą situaciją – pvz., reikia išnešti pianiną per balkoną – lietuviai sugalvos, vokiečiai pasakys „neįmanoma“ ir išeis. Aš pats esu lietuvis, tai gal šališkas, bet manau, kad lietuvių vežėjai lankstesni. Tik reikia rasti gerą.

Kas bus, jei pervežimo metu sulūš daiktai?

Na, čia priklauso nuo sutarties. Jei turit draudimą – kreipiatės į draudimo bendrovę, pateikiat nuotraukas, CMR kopiją, ir jie vertina. Procesas užtrunka, bet veikia. Jei draudimo nėra – tada priklauso nuo vežėjo sąžiningumo. Kai kurie pasiūlo kompensaciją iš savo kišenės, bet čia retai. Dažniausiai būna: „mes neatsakingi, jūs patys blogai supakavot“. Ir tada prasideda ginčai. Aš visada sakau – viską fiksuokit. Prieš pakrovimą nufotografuokit daiktus, po iškrovimo – irgi. Turėjom atvejį, kai klientas apkaltino mus, kad sulaužėm komodą, bet turėjom nuotrauką, kad jau prieš pakrovimą buvo įskilusi. Tai išgelbėjo.

Ar galiu vežtis automobilį kartu su baldais?

Taip, dažnai taip darom. Yra specialios platformos – autovežiai. Arba kai kurie sunkvežimiai turi vietą automobiliui gale. Bet čia jau reikia tartis iš anksto. Ne visi vairuotojai turi reikiamą įrangą. Kaina – apie 400–600 eurų, kaip sakiau. Bet atkreipkit dėmesį – automobilis turi būti techniškai tvarkingas, su dokumentais. Jei jis be technikinės – Vokietijoje negalėsite registruoti. Ir dar – jei automobilis brangus, geriau drausti atskirai.

Kokie yra didžiausi pavojai kraustantis į Peiting?

Pirmas – orai. Jei važiuojat žiemą, Bavarijoje gali būti sniego, ledo. Keliai slidūs, ypač kalnuotose vietose. Antras – vagystės. Ne pats Peitingas (ten ramu), bet pakeliui. Poilsio aikštelėse Vokietijoje, Čekijoje – vagys mėgsta sunkvežimius. Aš visada rekomenduoju nestatyti mašinos su daiktais nuošaliose vietose nakčiai. Geriau mokėti už saugomą aikštelę. Tre – dokumentų trūkumas. Apie tai jau kalbėjom. Ketvirtas – blogas pakavimas. Daiktai gali susibraižyti, sulūžti. Ir penktas – nerealūs pažadai iš vežėjų. „Viskas bus per 24 valandas“ – ir paskui laukiat keturias dienas.

Ar reikia specialių leidimų dideliems baldams?

Jei vežat standartinius baldus – ne. Bet jei vežat kažką milžiniško, pvz., pramoninę įrangą, seifą, baseiną – tada gali reikėti specialaus transporto leidimo. Čia jau retai, bet būna. Aš pats vežiau kartą didžiulį ąžuolinį stalą, 4 metrų ilgio. Tilpo į sunkvežimį, bet reikėjo papildomų atramų. Tai ne tiek leidimas, kiek logistikos sprendimas. Bet jei pervežimas viršija standartinius matmenis (ilgis virš 12 metrų, plotis virš 2,5 metro) – tada jau reikia derinti su Vokietijos institucijomis. Bet čia jau ne jūsų rūpestis, o vežėjo.

Ar galiu pats būti kartu su savo daiktais sunkvežimyje?

Teoriškai – taip, praktiškai – ne visada. Dauguma vežėjų draudžia, nes nėra papildomos sėdynės, draudimas neapima keleivių. Bet kai kurie leidžia, jei turi dvigubą kabiną. Aš pats kartą vežiau klientą kartu, nes jis labai bijojo dėl savo antikvaro. Sėdėjo šalia, pasakojo istorijas. Buvo smagu, bet čia išimtis. Jei norit važiuoti kartu – derinkitės iš anksto, ir būkit pasiruošę, kad gali tekti primokėti už papildomą vietą.

Kaip vyksta iškrovimas Peitinge?

Priklauso nuo vietos. Jei turit namą su privažiavimu – viskas paprasta. Bet jei butas miestelio centre, siaurose gatvelėse – gali būti problemų. Peitinge yra senamiestis, kur gatvės siauros, o kai kur net neįmanoma privažiuoti dideliu sunkvežimiu. Tada reikia mažesnės mašinos, papildomų reisų, rankų darbo. Tai didina kainą. Aš visada prašau klientų atsiųsti nuotraukas ar net vaizdo įrašą privažiavimo. Kartą važiavom, o ten – laiptai į kalną, jokio privažiavimo. Tai teko samdyti vietinius su mažu furgonu, kad pervežtų daiktus nuo pagrindinės gatvės. Užtruko, kainavo papildomai.

Ar lietuviški baldai tinka Vokietijos klimatui?

Keistas klausimas, bet dažnas. Taip, tinka. Bet yra niuansas – drėgmė. Jei vežat medinius baldus iš Lietuvos, kur žiemą šildom butus iki 24 laipsnių, o Peitinge drėgniau, tai medis gali „vaikščioti“. Spintos durys gali užsikirsti, stalčiai strigti. Aš ne baldininkas, bet klientai pasakojo. Vienas meistras patarė prieš kraustymą į Peiting palikti baldus kurį laiką nešildomoje patalpoje, kad medis priprastų prie drėgmės. Nežinau, ar tai moksliškai įrodyta, bet logikos yra.

Ar galiu vežtis maisto produktus?

Taip, asmeniniam vartojimui – be problemų. Bet jei vežat komercinius kiekius – reikia dokumentų. Ir dar – pieno produktai, mėsa, kiaušiniai – Vokietija griežtai tikrina. Jei vežat močiutės dešras, geriau gerai supakuokit, kad neatrodytų kaip kontrabanda. Juokauju, bet iš tikrųjų – asmeniniam vartojimui leidžiama. Tik nepersistenkit su kiekiais.

Ką daryti, jei vežėjas vėluoja?

Skambinti. Ir ne vieną kartą. Jei neatsiliepia – rašyti SMS, el. laiškus. Jei tyli – pradėti nerimauti. Bet dažniausiai vėlavimas būna dėl objektyvių priežasčių: kamščiai, gedimai, pasienio patikrinimai. Aš pats kartą vėlavau 12 valandų, nes sunkvežimiui sprogo padanga. Klientas buvo įsiutęs, bet ką aš galėjau padaryti? Pakeičiau ratą ir važiavau toliau. Svarbiausia – komunikacija. Normalus vežėjas visada praneš, kas atsitiko. Jei tyli – blogai.

Ar reikia mokėti avansą?

Dažniausiai taip. 20–30% nuo sumos. Bet niekada nemokėkit visos sumos iš anksto. Čia auksinė taisyklė. Mokėkit avansą, o likusią dalį – po iškrovimo, kai patikrinsit daiktus. Jei vežėjas reikalauja 100% iš anksto – bėkit. Turėjom atvejį, kai žmogus sumokėjo viską, o vežėjas dingo. Po dviejų savaičių atsirado, bet daiktai buvo palikti kažkokiam sandėlyje Lenkijoje. Košmaras.

Kaip išsirinkti tinkamą pervežimo įmonę?

Žiūrėkit į patirtį. Kiek metų dirba, kokius maršrutus dažniausiai aptarnauja. Paklauskit, ar yra buvę problemų su Vokietijos muitine (nors muito nėra, bet patikrinimai būna). Paprašykit sutarties projekto. Jei sutartis – vienas lapas su dviem punktais, tai nerimta. Normali sutartis turi būti detali: terminai, atsakomybė, draudimas, force majeure sąlygos. Ir dar – pasižiūrėkit į mašinas. Jei vežėjas atvažiuoja su surūdijusiu sunkvežimiu, tai tikėtina, kad ir jūsų daiktai bus atitinkamai vežami. Aš ne sakau, kad mašina turi blizgėti, bet elementari tvarka turi būti.

Kas yra „force majeure“ pervežimuose?

Čia toks teisinis terminas, reiškiantis nenugalimą jėgą. Pvz., karas, gamtos katastrofa, pandemija. Jei dėl force majeure vežėjas negali pristatyti daiktų – jis neatsako. Bet čia retai. Dažniau būna „beveik force majeure“ – pvz., uždarytas kelias dėl sniego. Tada vežėjas turi ieškoti alternatyvaus maršruto. Aš pats kartą per Alpes važiavau, kai uždarė tunelį. Tai teko daryti 200 km lankstą. Pavėlavom, bet pristatėm. Klientas suprato.

Ar galiu vežtis statybines medžiagas į Peiting?

Taip, bet čia jau kita kategorija. Jei vežat kelis maišus cemento – niekas nieko nesakys. Bet jei vežat visą namo komplektą – reikia atskiro transporto, dažnai su kranu. Ir dar – Vokietijoje statybinės medžiagos turi atitikti ES standartus. Jei vežat kažką nelegalaus (pvz., asbesto) – bėda. Aš pats vengiu vežti statybines medžiagas, nes jos sunkios, purvina mašiną, o klientai dažnai nesupranta, kodėl kaina didesnė. Bet kai kurie vežėjai specializuojasi.

Kaip elgtis, jei kaimynai Peitinge skundžiasi dėl iškrovimo triukšmo?

O, čia jau vietinis reikalas. Peitingas – ramus miestelis, vokiečiai mėgsta tvarką. Jei iškraunat sekmadienį – gali būti problemų, nes Vokietijoje sekmadienį triukšmauti draudžiama. Rimtai. Gali iškviesti policiją. Aš visada planuoju iškrovimą darbo dienomis, nuo 8 iki 18 val. Jei kaimynai vis tiek skundžiasi – mandagiai paaiškinkit, kad čia vienkartinis įvykis, atsiprašykit. Kartais padeda butelis vyno. Vokiečiai vertina tiesumą.

Ar verta kraustytis į Peiting su vaikais?

Mano klientai sako, kad taip. Mokyklos geros, gamta aplinkui, saugu. Bet vaikams gali būti sunku dėl kalbos. Jei vaikai maži – greit išmoks. Jei paaugliai – gali priešintis. Aš ne psichologas, bet mačiau šeimų, kur vaikai verkė, nenorėjo palikti draugų Lietuvoje. Bet po metų jau kalbėjo vokiškai ir turėjo naujų draugų. Čia jau jūsų šeimos reikalas.

Ką daryti, jei daiktai netelpa į naują būstą Peitinge?

Būna. Žmonės atsiveža didžiulę spintą, o paaiškėja, kad kambarys mažesnis nei planuota. Arba laiptinė siaura, ir baldai netelpa pro duris. Aš visada sakau – pasimatuokit iš anksto. Atsiųskit man nuotraukas, matmenis. Kartą teko per balkoną kelti sofą, nes pro duris netilpo. Gerai, kad buvo balkonas. Jei ne – būtų reikėję palikti lauke. Taip, būna ir taip. Tada arba parduodat vietoje, arba vežat atgal. Abu variantai liūdni.

Ar reikia mokėti arbatpinigius vežėjams?

Neprivaloma, bet visada malonu. Ypač jei vaikinai (ar merginos) padarė daugiau nei sutarta: surinko baldus, padėjo supakuoti, buvo punktualūs. 20–50 eurų – normali suma. Aš pats ne visada gaunu, bet kai gaunu – stengiuosi dar geriau. Čia žmogiška. Bet jei aptarnavimas buvo prastas – neduokit. Arbatpinigiai turi būti uždirbti.

Kaip greitai galiu gauti pasiūlymą kraustymui į Peiting?

Normalus vežėjas atsako per 24 valandas. Jei užtrunka ilgiau – arba labai užimtas, arba neprofesionalus. Aš pats stengiuosi atsakyti tą pačią dieną, bet kartais užtrunku, jei esu kelyje. Tada prašau kantrybės. Bet jei laukiat savaitę – ieškokit kito. Rimta įmonė visada greitai pateikia preliminarią sąmatą.

Ar yra kokių nors paslėptų mokesčių?

Gali būti. Pvz., kelio mokesčiai, keltų mokesčiai (jei važiuojat per Klaipėdą į Vokietiją, bet čia retai), papildomas draudimas, pakavimo medžiagų kaina. Visada klauskit: „ar ši kaina yra galutinė?“ Aš pats visada stengiuosi įvardinti viską iš anksto, bet ne visi vežėjai tokie. Kartą klientas man sakė, kad kitas vežėjas pasiūlė 1000 eurų pigiau, bet paskui pridėjo 500 eurų už „papildomą svorį“. Svoris buvo tas pats, kaip sutarta. Tai čia jau sukčiavimas.

Baigiamasis žodis

Kraustymas į Peiting nėra raketa. Bet reikia galvos ant pečių. Jei turit patikimą vežėją, gerai supakuotus daiktus, draudimą ir kantrybės – viskas bus gerai. Aš per tuos metus mačiau visko: ašaras, pyktį, džiaugsmą, kai žmonės pagaliau įžengia į savo naujus namus Bavarijoje. Peitingas – nuostabi vieta. Jei ruošiatės kraustytis, darykit tai protingai. Nesitikėkit, kad viskas bus idealu. Bet tikėkitės, kad bus verta. Sėkmės.