Kraustymas į Pegnitz: ką žinoti prieš kraunant daiktus į mašiną Vokietijos link

Na, klausykit. Jeigu jūs čia skaitot šitą tekstą, tikėtina, jau turit bilietą ar bent jau rimtą planą kraustytis į Pegnitz. O gal dar tik svarstot. Bet kokiu atveju, aš jau kokius 22 metus sukiojuosi tarp Lietuvos ir Vokietijos, vežioju žmonių gyvenimus – nuo studento lagamino iki pilnos šeimos su augintiniais ir močiutės komoda. Kraustymas į Pegnitz nėra kažkoks kosmosas, bet yra niuansų, kurių paprastai žmogus, sėdėdamas Vilniuje ar Kaune, net neįsivaizduoja. Čia ne Frankfurtas, ne Berlynas. Čia mažas miestelis, bet su savo charakteriu. Ir aš jums papasakosiu viską taip, kaip yra iš tikrųjų – be blizgesio, kartais šiek tiek chaotiškai, bet nuoširdžiai. Nes kai ryžties kraustymuisi į Pegnitz, geriau žinoti daugiau, nei mažiau.

DUK apie kraustymąsi į Pegnitz – atsakymai iš patirties, o ne iš vadovėlio

Kodėl išvis kas nors kraustosi į tą Pegnitz? Čia gi ne didmiestis

Geras klausimas. Dažniausiai žmonės važiuoja dirbti į netoliese esančias įmones – yra ten tokių gamyklų, logistikos centrų. Arba šeima persikelia pas vyrą/žmoną, kuris jau ten įsikūręs. Pegnitz nėra turistų traukos centras, bet gyvenimas ten ramus, nuoma pigesnė nei, tarkim, Niurnberge, o ir gamta aplinkui – Frankonijos Šveicarija po ranka. Bet jo, pirmas įspūdis gali būti: „Kur aš atvažiavau?“ Nieko, priprantama.

Ar sunku rasti mašiną, kuri veža būtent į Pegnitz, o ne tik į didesnius miestus?

Čia jau mano arkliukas. Ne visi vežėjai nori sukti nuo magistralės į mažesnius miestelius. Ypač jeigu turi didelį fūrą. Aš pats su savo 20 kubų mašina kartais rangausi tomis siauresnėmis gatvelėmis, bet įmanoma. Svarbu ieškoti vežėjo, kuris specializuojasi individualiuose pervežimuose, o ne tik didelių krovinių tranzite. Mes, pavyzdžiui, dažnai darom jungtinius reisus: dalis krovinio į Niurnbergą, dalis į Pegnitz, dalis į Bairoitą. Taip kaina gaunasi žmoniškesnė. Bet reikia derinti laiką, nes ne visada viskas gražiai sutampa.

Kiek maždaug kainuoja kraustymasis į Pegnitz iš Lietuvos?

Oi, čia tas klausimas, kur visada atsidūstu. Nes atsakymas tikrai ne vienas. Bet jeigu labai grubiai – nuo 700–900 eurų, jeigu vežam tik kelis baldus, iki 1500–2500 eurų, jeigu kraustomės visa šeima su trim miegamaisiais. Kainą lemia ne tik atstumas (čia apie 1300–1400 km nuo Vilniaus), bet ir darbo valandos, kiek aukštų, ar yra liftas, ar reikia ardyti baldus. Kartais žmogus sako: „Bet man kita firma pasiūlė už 500!“ Nu jo, būna. Tik paskui paskambina man ir klausia, ar galiu paimti daiktus, kuriuos tas „pigusis“ paliko kažkur Lenkijos stovėjimo aikštelėje, nes sugedo mašina. Pigus sūris tik pelėkautuose.

Ar geriau samdyti lietuvišką, ar vokišką pervežimo įmonę kraustymuisi į Pegnitz?

Aš, aišku, šališkas. Bet pasakysiu taip: lietuviai vežėjai beveik visada lankstesni. Vokiečių įmonės dažnai turi labai griežtus grafikus, aukštus valandinius įkainius, o jeigu reikia kažką papildomai paimti pakeliui – pamiršk. Su lietuviais gali susitarti žmogiškai. Aišku, yra ir tokių lietuvių, kurių geriau net neprisiminti. Bet čia jau rekomendacijų reikalas. Visada klauskit pažįstamų, kas vežė. Neišradinėkit dviračio.

Kaip ten su tom gatvėm ir privažiavimu prie namų Pegnitze? Ar didelė mašina tilps?

Žiūrėkit, Pegnitz nėra koks Rothenburgas su visiškom viduramžių gatvelėm, bet yra rajonų, kur tikrai ankšta. Pavyzdžiui, senamiestyje aplink turgaus aikštę. Ten su dideliu 12 metrų vilkiku net nebandykit. Bet aš dažniausiai dirbu su mažesne 7–8 metrų mašina su hidrauline platforma – ta pravažiuoja beveik visur. Visada prašau kliento nuotraukų arba Google Maps nuorodos prieš važiuojant. Buvo atvejis, kai atvažiavau, o ten – akligatvis, kiemas užstatytas kaimynų mašinom. Tai dvi valandas derinomės, kol kas nors atvažiavo patraukti auto. Gaila laiko, bet nieko nepadarysi.

Ar reikia kokių nors specialių leidimų vežti baldus per Vokietiją?

Ne, fiziniams asmenims, kurie kraustosi asmeninius daiktus, jokių specialių leidimų nereikia. Svarbiausia, kad nebūtų komercinio krovinio. Jeigu vežat tik savo sofą, stalą ir dėžes su rūbais – viskas tvarkoje. Kartais policija sustabdo patikrinti, bet parodai, kad čia persikraustymas, ir paleidžia. Aišku, jeigu vežat dar ir draugo naudotą šaldytuvą pardavimui – tada jau kita kalba. Bet čia jau ne kraustymasis į Pegnitz, o kontrabanda (juokauju, bet iš tikro – nepatariu).

Kada geriausia planuoti kraustymąsi į Pegnitz pagal metų laiką?

Žiema slidu, vasara karšta. Aš visada sakau: pavasaris ir ruduo – pats tas. Bet žmonės kraustosi tada, kada reikia. Jeigu gruodį gauni darbo pasiūlymą, tai važiuoji gruodį. Tik reikia įsivertinti, kad žiemą gali būti sniego, užtrukti ilgiau, kartais Lenkijoje ar Čekijoje būna slidu. Aš pats esu stovėjęs kamštyje 8 valandas prie Dresdeno dėl plikledžio. Tai geriau turėti laiko rezervą, o ne planuoti „back to back“ – atvažiavau ir iškart į darbą.

Kaip vyksta pats pakrovimas? Ką turiu paruošti, kad viskas vyktų sklandžiai?

Klausykit, čia elementaru, bet pusė klientų to nedaro. Daiktai turi būti supakuoti. Ne „maždaug“, o supakuoti. Jeigu jūs ištraukiat iš spintos daiktus, sumetat į maišus ir sakot „vežam“ – bus chaosas. Dėžės, lipni juosta, burbulinė plėvelė – jūsų geriausi draugai. Baldus, jei įmanoma, išardykit. Aš, aišku, galiu padėti ardyti, bet tai užtrunka, o laikas – pinigai. Vieną kartą klientė man įteikė krepšį su kambarinėm gėlėm ir pasakė: „Tik atsargiai, čia mano mamos našlaitės.“ Vežiau kaip kiaušinį. Viskas gerai, bet geriau augalus vežti paskutinius ir atskirai.

O kaip su muito kontrole? Ar tikrina prie sienos su Vokietija?

Geros naujienos: sienų kontrolės tarp Lietuvos, Lenkijos, Čekijos ir Vokietijos praktiškai nėra. Šengeno zona. Važiuoji ir net nepastebi, kad jau kitoj šaly. Kartais, labai retai, Vokietijos policija pasienyje su Čekija padaro atsitiktinį patikrinimą, bet tai daugiau dėl migrantų ar narkotikų. Jeigu mašina užrašyta lietuviškais numeriais, o viduje – baldai, tai net neįdomu jiems. Tik dokumentus parodyt.

Ar tiesa, kad Vokietijoje reikia mokėti kažkokį mokestį už baldų išmetimą, jei vežu senus?

O čia jau skaudi tema. Jeigu jūs atsivežat seną sofą, kuri po dviejų mėnesių atsidurs gatvėje – ne, nemokėsit kraustymosi metu. Bet kai norėsite ją išmesti, Vokietijoje teks arba vežti į specialų atliekų surinkimo punktą (Wertstoffhof) ir mokėti, arba užsakinėti išvežimą. Tai kainuoja. Tai patarimas: jeigu vežat šlamštą, kurį Lietuvoje jau reikėjo išmesti, geriau išmeskit prieš kraustymąsi. Nes Pegnitze išmesti didelių gabaritų atliekas kainuos papildomai. Esu vežęs spintą, kurią klientas paskui mėnesį laikė balkone, nes neturėjo pinigų utilizacijai. Absurdas, bet realybė.

Ar galima vežti augintinius kartu su baldais toje pačioje mašinoje?

Techniškai galima, bet aš nepatariu. Gyvūnas stresuoja, mašinoje gali būti dulkių, baldų kraštai aštrūs. Geriau šunį ar katę vežti atskirai, šeimos automobiliu. Jeigu jau būtina vežti su manim, tada gyvūnas turi būti narvelyje, o aš prašau, kad narvas būtų pritvirtintas. Vieną kartą vežiau papūgą. Tai tas paukštis visą kelią rėkė „Kur važiuojam?“. Buvo ir juoko, ir nervų.

Kokie dokumentai reikalingi, jei kraustausi į Pegnitz ir vežu daiktus su samdomu vežėju?

Jums reikės asmens dokumento. Vežėjui – jo įmonės dokumentų, CMR važtaraščio (jeigu tai tarptautinis pervežimas). Bet fizinių asmenų daiktams dažnai užtenka paprasto sąrašo. Aš visada prašau kliento parašyti laisvos formos inventorių: „Sofa 1 vnt., Dėžė su rūbais 5 vnt.“ ir t.t. Pasirašom abu. Tai apsaugo ir jus, ir mane. Buvo atvejis, kai klientas sakė, kad dingo televizorius. Parodžiau inventorių – televizoriaus sąraše nebuvo. Pasirodo, jį atidavė kaimynui. Tai geriau popierius turėti.

Ar draudimas būtinas vežant baldus į Pegnitz?

Klausimas, ar jūsų gyvybė būtina? Aš be CMR draudimo neišvažiuoju. Jis dengia krovinį. Bet yra niuansas: standartinis CMR draudimas dengia tik dalį vertės, dažnai pagal svorį. Jeigu vežat kažką labai vertingo – tarkim, pianiną ar senovinį bufetą – reikia papildomo draudimo su deklaruota verte. Visada klausiu kliento: „Ar čia yra kas nors, kas kainuoja daugiau nei 1000 eurų?“ Jeigu taip – draudžiam atskirai. Neįdomu paskui verkti, kad „mano močiutės porcelianas sudužo, o jūs siūlot 50 eurų kompensaciją“. Draudimas kainuoja papildomai, bet ramybė brangesnė.

Kaip vyksta iškrovimas Pegnitze? Ar vežėjas padeda nešti į butą?

Čia deramasi iš anksto. Aš asmeniškai visada užnešu. Su pagalbininku. Bet yra vežėjų, kurie sako: „Mano darbas – atvežti iki bordiūro, toliau jūsų reikalas.“ Skaitykit sutartį. Aš su savo komanda užnešam, pastatom, kur reikia. Bet jeigu butas penktam aukšte be lifto – kaina bus kitokia, nes tai fizinis darbas. Vieną kartą nešėm pianiną į trečią aukštą siaurais laiptais. Užtrukom valandą. Bet padarėm. Rankos drebėjo, bet padarėm.

Ką daryti, jei atvažiavus į Pegnitz paaiškėja, kad butas dar neužbaigtas arba raktų nėra?

O, čia mano mėgstamiausia situacija. Ne, ne mėgstamiausia – košmariškiausia. Esu stovėjęs prie namo dvi valandas, kol klientas ieškojo rakto pas agentą. Būna, kad žmonės derina remontą ir kraustymąsi, bet meistrai vėluoja. Ką daryti? Pirmiausia – nenumirti iš pykčio. Jeigu nėra kur iškrauti, tenka ieškoti laikino sandėlio. Pegnitze yra pora vietų, kur galima išsinuomoti garažą ar sandėliuką trumpam. Bet čia jau papildomi pinigai ir nervai. Geriau dešimt kartų pasitikslinti prieš išvažiuojant.

Ar yra Pegnitze kokių nors specifinių taisyklių dėl triukšmo, kai iškrauni daiktus?

Vokietija yra Vokietija. Yra ramybės valandos (Ruhezeit). Paprastai nuo 13 iki 15 val. ir po 19 valandos vakaro. Sekmadieniais – jokio triukšmo. Jeigu pradėsi iškrauti baldus su metaliniais ratukais sekmadienio rytą, gali sulaukti policijos vizito. Vieną sykį kaimynas iškvietė policiją, nes mes „per garsiai kalbėjom“. Rimtai. Tai geriau planuoti iškrovimą darbo dieną, ryte arba popiet po 15 val. Ir be reikalo nebildėti.

Ar verta vežti absoliučiai visus baldus, ar geriau pirkti naujus vietoje?

Priklauso nuo baldų kokybės. Jeigu jūsų sofa iš „IKEA“ ir jai jau 10 metų – gal geriau parduoti Lietuvoje už 50 eurų ir nusipirkti naują Pegnitze ar Niurnberge. Bet jeigu turit seną, gerą medžio masyvo spintą – vežkit. Vokietijoje baldai nėra pigūs, ypač kokybiški. Aš visada sakau: vežkit tai, kas turi emocinę arba realią vertę. O šlamštą palikit. Mačiau žmonių, kurie vežė kilimą su dėmėm ir sulūžusią kėdę. Kam?

Kaip rasti patikimą vežėją kraustymuisi į Pegnitz, kad neapgautų?

Čia auksinis klausimas. Visų pirma – rekomendacijos. Antra – nežiūrėkit į pačią mažiausią kainą. Trečia – pasikalbėkit telefonu. Jeigu žmogus kalba abstrakčiai, žada „viskas bus gerai“ be konkrečių detalių – bėkit. Normalus vežėjas paklaus apie aukštus, liftus, baldų išmatavimus, pasiūlys draudimą. Aš pats visada duodu klientui preliminarų planą: kada atvažiuosiu pakrauti, kada planuoju būti vietoje. Ir visada perspėju apie galimus vėlavimus dėl kelių. Sąžiningumas – reta prekė, bet ji egzistuoja.

Kas bus, jeigu mašina suges pakeliui į Pegnitz?

Čia tas momentas, kur aš pats nesu 100% tikras, nes kiekvieną kartą situacija kitokia. Geros įmonės turi atsarginį planą – arba partnerius, kurie gali perimti krovinį, arba greitą servisą. Aš asmeniškai esu turėjęs bėdų su sankaba Čekijoje. Užtrukom parą, kol sutvarkė. Klientas, aišku, nervinosi. Bet aš jam užsakiau viešbutį, o krovinys buvo užrakintas mašinoje. Svarbu, kad vežėjas nepasimestų ir komunikuotų. Blogiausia, kai dingsta ryšys ir nežinai, ar tavo daiktai dar egzistuoja.

Ar galima patiems vairuoti išsinuomotą furgoną kraustymuisi į Pegnitz?

Galima. Tik atstumas nemažas, apie 1400 km. Vairuotojo patirtis reikalinga. Ir nepamirškit, kad nuomotos mašinos dažnai riboja ridą arba ima papildomai už kiekvieną kilometrą. Plius keltas arba važiavimas per Lenkiją, kur keliai ne visada idealūs. Jeigu vežat nedaug – gal ir variantas. Bet jeigu pilnas namas – geriau samdyti profesionalus. Mačiau žmonių, kurie atvažiavo su per mažu furgonu, paliko pusę daiktų Lietuvoj. Nes „tilps gi“. Netilpo.

Kaip su nakvyne pakeliui, jei kraustymasis trunka dvi dienas?

Jeigu važiuojam su mano ekipažu, mes nakvojame mašinoje arba motelyje. Klientas dažniausiai važiuoja atskirai, savo mašina. Bet jeigu klientas nori važiuoti kartu – būna visko. Esu nakvojęs motelyje prie Čekijos sienos, kur klientas nemokėjo vokiškai, o aš turėjau būti vertėjas. Smagu, bet ir atsakomybė. Šiaip, nakvynės vietų pakeliui pilna – Booking.com veikia. Tik nereikia planuoti nakvynės kažkur prie Dresdeno piko valandomis, nes kamščiai gali sujaukti grafiką.

Ar reikia mokėti kokius nors mokesčius Vokietijoje už įvežamus asmeninius daiktus?

Ne, jeigu daiktai yra jūsų asmeninė nuosavybė ir jūs persikeliate gyventi. Jokių importo mokesčių nėra. Bet jeigu vežat naujus daiktus, dar su etiketėm – teoriškai gali kilti klausimų. Praktiškai niekas netikrina. Bet aš visada patariu nuimti etiketes nuo naujų čiužinių ar buitinės technikos. Ramiau miegosit. O Pegnitze miegas, patikėkit, labai geras – oras švarus, tylu.

Kokie populiariausi maršrutai vykstant į Pegnitz iš Lietuvos?

Standartas: Vilnius – Kaunas – Suvalkai – Varšuva – Vroclavas – Dresdenas – Chemnicas – Hofas – Pegnitz. Arba per Čekiją: Praha – Pilzenas – Ambergas. Aš dažniau renkuosi Čekijos variantą, nes mažiau kamščių, nors keliai šiek tiek prastesni. Bet visi keliai veda į Pegnitz, kaip sakoma (juokauju, niekas taip nesako). Svarbu sekti navigaciją, bet ne aklai. Kartais Waze nuveda į tokias žvyrkelius, kad gailiuosi, jog paklausiau.

Ar galima vežti maistą, konservus, lietuviškas gėrybes?

Galima, bet su protu. Stiklainiai su uogiene – taip, bet gerai supakuoti. Šaldytą maistą – ne, nebent turit šaldymo dėžę. Aš asmeniškai nesu maisto vežimo fanas, nes jeigu kas išsilieja – bėda. Bet lietuviai visada nori vežtis „lietuviškos duonos ir lašinių“. Suprantu. Tik prašau, lašinius į dėžę, o ne į maišelį. Vieną kartą maišelis prakiuro, ir visa mano mašina kvepėjo rūkyta mėsa dvi savaites. Ne pats blogiausias kvapas, bet vis tiek.

Kaip greitai po atvykimo galima pradėti naudotis baldais? Ar vežėjas surenka?

Mes surenkam, jeigu sutarta. Paprastai lovas, stalus, spintas surenkam tą pačią dieną. Bet jeigu turit 10 dėžių su smulkmenom – tai jau jūsų reikalas. Aš visada sakau: pirmiausia susirinkit lovą. Nes po kelionės nieko nenorėsit labiau, nei kristi į lovą. O visa kita palauks. Pegnitze, beje, yra pora gerų baldų surinkėjų, jeigu jau labai tingit. Bet jie brangūs.

Ar tiesa, kad Vokietijoje sunku rasti butą, jei esi užsienietis su laikina sutartimi?

Nu, čia jau ne mano sritis, bet kiek teko girdėti iš klientų – Pegnitze nėra taip sunku, kaip Miunchene ar Berlyne. Bet vokiečiai mėgsta dokumentus. Jie norės matyti darbo sutartį, pajamų įrodymą, kartais net SCHUFA (kredito istorijos) išrašą. Jeigu jūsų vokiškai kalba „nulis“ – bus sunkiau. Bet yra agentų, kurie padeda. Aš pats nesinuomoju, tik vežu, tai daugiau pasakyti negaliu. Bet girdėjau, kad kai kurie šeimininkai Pegnitze netgi mėgsta lietuvius, nes „jie tvarkingi ir ramūs“. Matyt, stereotipas veikia mūsų naudai.

Ką daryti, jei kraustymosi metu sugedo liftas Pegnitze esančiame daugiabutyje?

O, čia klasika. Vokietijoje liftai, atrodo, tvarkingi, bet sugesti gali bet kur. Jeigu taip nutinka iškrovimo dieną – tai tragedija. Ypač jeigu butas 6 aukšte. Aš esu nešęs skalbyklę laiptais, nes liftas sugedo būtent tą rytą. Ką daryti? Iškart skambinti namo administratoriui (Hausverwaltung). Kartais jie gali greitai iškviesti meistrą. Jeigu ne – tenka nešti. Ir tada jau kalba eina apie papildomą užmokestį. Nes čia ne mano kaltė, bet darbas padvigubėja. Visada turėkit administratoriaus numerį po ranka.

Ar galima palikti dalį daiktų saugojimui Lietuvoje, o vėliau atsivežti?

Taip, ir aš pats siūlau tokią paslaugą. Turiu sandėlį Vilniuje, kur galima palikti daiktus saugojimui. Kartais žmonės pirmiausia važiuoja „žvalgybai“ – įsikuria, o paskui atsiveža likusius daiktus. Tai protinga, ypač jeigu dar nežinot, ar ilgam liksit Pegnitze. Tik nepamirškit, kad antras reisas – vėl išlaidos. Bet kartais psichologiškai lengviau kraustytis dalimis.

Ar yra kokių nors kultūrinių skirtumų, į kuriuos reikia atkreipti dėmesį bendraujant su kaimynais Pegnitze kraustymosi metu?

Vokiečiai vertina tvarką ir ramybę. Jeigu jūs pirmą dieną pradėsite garsiai klausytis muzikos, paliksite šiukšles koridoriuje arba pastatysite mašiną ant šaligatvio – bus problemų. Aš visada patariu klientams: pirmiausia pasisveikinkit su kaimynais, atsiprašykit už galimą triukšmą. Maža pastanga, bet padeda. Vieną kartą klientas atnešė kaimynams butelį lietuviško midaus. Tai tapo geriausiais draugais. Mažos dovanėlės daro stebuklus.

Kaip vyksta atsiskaitymas už kraustymosi paslaugas? Grynais ar pavedimu?

Čia priklauso nuo susitarimo. Aš priimu ir grynais, ir pavedimu. Bet Vokietijoje grynieji vis dar populiarūs. Tik yra limitai – jeigu suma viršija 10 000 eurų, reikia deklaruoti. Bet mūsų atveju sumos retai būna tokios didelės. Sąskaitą faktūrą išrašau visada. Ir, aišku, jeigu moki grynais – kvitas. Jokių „į rankas“ be popieriaus. Nes paskui gali būti nesusipratimų. O mokesčiai? Kiekvienas pats už save atsakingas.

Baigiamasis žodis – kraustymasis į Pegnitz nėra raketų mokslas, bet reikalauja galvos

Žodžiu, kraustymasis į Pegnitz yra visiškai įveikiamas dalykas, jeigu nežiūrit į jį pro rožinius akinius. Svarbiausia – turėti patikimą vežėją, daiktus supakuotus, o nervus geležinius. Aš per tuos 20+ metų mačiau visko: nuo ašarų, nes dingo katė (paskui radom spintoje), iki to, kaip žmogus atsikraustė ir po savaitės jau kepė cepelinus Pegnitze, vaišino kaimynus. Tai įmanoma. Tik neskubėkit, planuokit ir klauskit, jei ko nežinot. O jei reikia pagalbos – skambinkit. Aš arba toks kaip aš visada atsilieps. Nes kraustymasis į Pegnitz – tai ne tik kilometrai, tai gyvenimo pradžia naujoj vietoj. Sėkmės.