Kraustymas į Odenthal: ką žinau po 20 metų darbo ir ko geriau jūs net neklauskite

Gerai, prisėskit. Ne į ofisą, o mintyse. Kraustymas į Odenthal – čia ne šiaip sau maršrutas į Berlyną ar kokį Hamburgą. Tai miestelis, kur net kai kurie vokiečiai nežino, kur tiksliai jis yra. Bet aš žinau. Ir ne iš žemėlapio, o todėl, kad esu ten buvęs gal 50 kartų. Ar daugiau? Nesvarbu. Svarbu, kad jeigu jūs galvojat kraustytis į Odenthal, jūs jau nebesate eilinis klientas. Jūs esate žmogus, kuris arba bėga iš miesto, arba rado darbą netoli Leverkuzeno, arba tiesiog nori gyventi tyloje, kur kaimyno vištos garsiau už mašinas. Ir žinokit – kraustymas ten turi savų niuansų. Ne visi vežėjai ten nori važiuoti. Kodėl? Dabar ir papasakosiu.

DUK – klausimai, kurių jūs gal net neužduotumėt, bet aš vis tiek atsakau

Ar išvis kas nors žino, kur tas Odenthalas?

Nejuokauju. Kartą dispečeris man sako: „Klientas nori į Odenthal.“ Aš sakau: „Kur?“ Jis sako: „Netoli Bergisch Gladbach.“ Aš: „Tai sakyk Bergisch Gladbach, o ne Odenthal!“ Bet jeigu jūs jau turit adresą, tarkim, Altenberger-Dom-Straße ar kur nors prie Dhünn upelio, tai jūs žinot daugiau nei pusė logistikos vadybininkų Lietuvoje. Ir tai – jūsų privalumas. Nes jūs jau žinot, kad ten keliai siauri, o kiemai – ne visada fūrai pritaikyti.

Kraustymas į Odenthal – kokia kaina realiai?

Na, važiuoti ten nėra pigiau nei, tarkim, į Diuseldorfą. Atstumas panašus, bet specifika kitokia. Jeigu kraustotės iš Vilniaus ar Kauno, normali kaina už pilną namo pervežimą (tarkim, 3 kambarių) bus tarp 1800 ir 2400 eurų. Bet čia be jokių „stebuklų“. Jei kas siūlo už 1200 – bėkit. Ten arba mašina bus per maža, arba pusę baldų „pames“ kelyje, arba vairuotojas miegos pakelėj ir atvažiuos po trijų dienų. Aš pats imu apie 2000–2200 eurų, priklausomai nuo sezono. Vasarą brangiau, nes visi nori kraustytis, kai šilta. Bet žiemą slidu, tai... patys suprantat.

Ar geriau užsakyti lietuvių vežėją, ar vietinį vokietį?

Geras klausimas. Ir atsakymas nėra vienareikšmis. Lietuviai veža greičiau, lanksčiau ir kalba rusiškai ar angliškai, kas kartais gelbėja. Bet vokiečiai žino vietinius kelius geriau. Tik vokiečių kainos... na, sakykim, jie mėgsta skaičiuoti kiekvieną posūkį. Aš pats esu lietuvis, tai aišku, rekomenduoju mūsiškius. Bet jeigu jūsų daiktai labai trapūs, o biudžetas neribotas, gal ir vokietis tinka. Tik nepamirškit – jie dažnai dirba tik darbo valandomis. O mūsiškiai važiuoja ir naktį, jei reikia.

Kiek laiko trunka pervežimas?

Iš Lietuvos į Odenthal – realiai 2–3 dienos. Pirmą dieną pakrovimas, antrą – kelionė, trečią – iškrovimas. Bet čia idealiai. Jeigu jūsų daiktai netelpa į vieną mašiną, o taip būna dažnai (nes žmonės galvoja, kad „čia tik pora dėžių“, o paskui paaiškėja, kad ten dar močiutės bufetas ir šaldytuvas), tai gali užtrukti ir 4 dienas. Aš visada sakau: geriau planuokit su atsarga. Nes jei vairuotojas pavargęs, jis nestabdys, kad jūsų kėdė atvažiuotų valanda anksčiau.

O kaip su muitine? Ar ji vis dar egzistuoja?

Ne, ne, ne. Jau seniai ne. Bet žinokit, kartais vokiečių policija sustabdo prie sienos patikrinti dokumentų. Ypač jei mašina sena ir rūksta. Mano vairuotojas kartą turėjo aiškintis, kodėl veža 17 porų slidžių į Odenthalą vidurvasarį. (Klientas buvo kolekcionierius. Aš nežinojau. Vairuotojas irgi.) Tai sakau – dokumentus turėkit tvarkingus, ypač jei vežat ką nors keisto.

Kokio dydžio mašina reikalinga?

Standartinė 3 kambarių butui – 80–90 kubų. Bet jeigu jūs turit namą, o ne butą, ir dar garažą su visokiu šlamštu, tada jau reikia 100–120 kubų. Ir čia aš nesijuokiu. Žmonės dažnai pamiršta, kad jie turi dar rūsį. O rūsyje – stiklainiai, dviračiai, kažkokios lentos. Ir tada prasideda: „O gal galim dar tą paimti?“ Galim. Bet tai kainuos papildomai.

Ar Odenthal gatvės tinkamos dideliam furgonui?

Ne visos. Ir tai yra didžiausia problema. Jeigu jūsų namas yra, tarkim, prie pagrindinės Altenberger-Dom-Straße – ok, pravažiuos. Bet jei jūs kažkur kalno papėdėj, prie miško, kur kelias kaip dviračių takas, tai aš siunčiu mažesnę mašiną. Ir tada tenka daryti du reisus. Kas padvigubina kainą. Todėl visada prašau klientų atsiųsti nuotrauką, kaip atrodo įvažiavimas. Nes kitaip atvažiuoja fūra, o ten – medis per vidurį kelio.

Ar reikia pačiam būti vietoje iškrovimo metu?

Būtinai. Nes kitaip vairuotojas nežino, kur statyti spintą, o kur šaldytuvą. Ir jis pastatys taip, kaip jam patogiau. Paskui jūs verksit, kad lova priešais langą, o ne prie sienos. Aš visada sakau: būkit vietoje arba turėkit žmogų, kuris žino jūsų planą. Nes pervežimo metu aš atsakingas už daiktų saugumą, bet ne už interjero dizainą.

Kas, jei daiktai sugadinami?

Na... čia jautri tema. Aš draudžiu krovinį visada. Bet draudimas nepadengia sentimentų. Jei sulaužo močiutės vazą, pinigai negrąžins prisiminimų. Todėl aš pats visada perspėju: trapius daiktus vežkitės patys savo mašinoje. Jei neturit mašinos – supakuokit taip, kad net jei dėžė nukris, viduje niekas nejudėtų. O jei vis tiek kas atsitinka, mes sprendžiam vietoje. Bet čia ne „Ikea“, kur grąžina per 30 dienų.

Ar galima vežti augalus?

Teoriškai – taip. Praktiškai – ne visada. Vokietija turi taisykles dėl augalų įvežimo. Ypač jei su žeme. Aš kartą vežiau kliento citrinmedį. Tai jį sustabdė pasienyje (nors pasienio nėra, bet patikrinimas buvo atsitiktinis). Aiškinomės, kad čia kambarinis augalas, ne iš plantacijos. Praėjo. Bet nervų kainavo. Tai sakau – geriau augalus vežkitės patys arba pirkit vietoje.

Kada geriausia kraustytis į Odenthal?

Pavasarį arba rudenį. Vasarą karšta, vairuotojai pavargsta, kainos aukštesnės. Žiemą slidu, ypač ten, kur kalvota. Aš pats vengiu žiemos pervežimų į tą regioną. Bet jei jūs neturit pasirinkimo – ok, važiuojam. Tik tada reikia gerų padangų ir kantrybės.

Ar reikia leidimo parkuoti mašiną Odenthale?

Kartais taip. Jeigu jūsų gatvė siaura, o mašina užims pusę kelio, reikia užsakyti laikiną parkavimo leidimą per savivaldybę. Tai kainuoja apie 20–40 eurų. Ir tai darot jūs, ne aš. Nes aš nežinau jūsų gatvės taisyklių. Bet perspėju – jei to nepadarysit, gali atvažiuoti policija. Ir tada jau ne juokai.

Kaip vyksta apmokėjimas?

Aš dirbu taip: pusė sumos prieš pakrovimą, pusė – prieš iškrovimą. Kai kurie vežėjai ima viską iš karto. Aš ne. Nes jei klientas nemoka antros pusės, aš turiu svertą. Bet per 20 metų tik kartą taip buvo. Ir tą kartą žmogus tiesiog dingo. (Vėliau sužinojau, kad jis atsidūrė ligoninėje. Tai atsiprašau mintyse, kad pagalvojau blogai.)

Ar galima vežti ir automobilį kartu?

Taip, jei mašina su platforma. Bet tai brangiau. Ir ne visada verta. Kartais geriau parduoti auto Lietuvoje ir nusipirkti vietoje. Bet jei mašina brangi ar sentimentali – vežam. Aš pats kartą vežiau kliento „Volvo 240“ iš 1984 metų. Tai tas automobilis atrodė geriau nei mano furgonas. Ir atvažiavo be įbrėžimo.

O jei aš turiu pianiną?

O Dieve. Pianinai – tai atskira istorija. Juos reikia specialiai supakuoti, kartais net ardyti kojas. Ir jie sunkūs. Labai. Jei jūsų pianinas yra senas, medinis, sunkus kaip velnias, tai reikia mažiausiai trijų žmonių. Ir kaina už jo pervežimą gali būti +300 eurų prie bendros sumos. Bet jei tai šeimos relikvija, aš suprantu. Tik nesakykit, kad „čia tik pianinas“. Pianinas nėra „tik“.

Ar Odenthal tinka gyventi šeimai su vaikais?

Čia jau ne mano reikalas, bet pakomentuosiu. Kai aš ten būnu, matau daug žalumos, ramybės, mažai mašinų. Mokyklos? Yra netoliese, bet ne visos pačiam miestelyje. Darželiai – irgi. Bet jei jūs norit naktinio gyvenimo, tai Odenthal ne tam. Čia reikia mėgti tylą. Ir paukščius. Ir kartais – bažnyčios varpus.

Kas, jei aš turiu labai daug knygų?

Knygos – tai svorio problema. Jos atrodo nekaltos, bet dėžė knygų sveria kaip akmuo. Aš visada sakau: pakuokit knygas į mažas dėžes. Nes kitaip vairuotojas susilaužys nugarą, o jūs gausit sąskaitą už papildomą svorį. Ir dar – knygos bijo drėgmės. Jei mašina prateka (o taip kartais būna, nors aš savo prižiūriu), tai knygos pirmos nukenčia.

Ar reikia deklaruoti daiktus?

Ne, jei čia jūsų asmeniniai daiktai, o ne komercinis krovinys. Bet jei vežat 10 naujų televizorių, tada jau reikia aiškintis. Aš pats kartą vežiau klientą, kuris turėjo 7 kompiuterius. Sakė, kad programuotojas. Patikėjau. Bet pasienyje (na, patikrinime) paklausė. Tai turėkit istoriją, jei vežat ką nors neįprasto.

Kaip rasti patikimą vežėją?

Per rekomendacijas. Ne per skelbimus. Aš pats dirbu tik su tais, kuriuos kažkas pažįsta. Nes skelbimuose gali parašyti bet ką. O paskui atvažiuoja žmogus, kuris pirmą kartą mato autobaną. Ir tada jūsų baldai atsiduria griovyje. (Nejuokauju. Taip buvo. Ne su manim, ačiū Dievui.)

Ar galima kraustytis dalimis?

Galima. Bet tai brangiau. Nes kiekvienas reisas kainuoja atskirai. Jei jūs turit laiko ir pinigų, ok. Bet jei norit sutaupyti – vežkit viską vienu kartu. Net jei atrodo, kad „čia tik kelios dėžės liko“. Tos kelios dėžės gali tapti atskira problema.

Ką daryti, jei naujuose namuose dar nėra elektros?

Būna ir taip. Ypač jei jūs ką tik nusipirkot namą ir dar neįsirengėt. Tada iškrovimas vyksta tamsoj. Aš turiu žibintuvėlį. Bet jūs turit turėti kantrybės. Ir gal generatorių. Nes be elektros sunku patikrinti, ar veikia šaldytuvas.

Ar verta drausti tik krovinį, ar ir atsakomybę?

Aš draudžiu abu. Nes jei vairuotojas netyčia sugadina jūsų naujo namo sieną (o taip būna, kai nešama spinta ir posūkyje neįvertinama erdvė), tai kažkas turi mokėti. Ir tas kažkas – ne jūs. Bet čia jau kiekvieno vežėjo politika. Klauskit prieš užsakant.

Ar Odenthal yra kokių nors specifinių taisyklių dėl atliekų?

Taip. Vokietija apskritai griežta dėl šiukšlių. Jei jūs po išpakavimo turit kalną kartono, negalit tiesiog palikti prie konteinerio. Reikia rūšiuoti. Ir kai kurios savivaldybės turi specialias dienas, kada išveža didelių gabaritų atliekas. Pasidomėkit iš anksto. Nes kitaip kaimynai gali pradėti žiūrėti kreivai. O vokiečių kaimynai – jie žiūri.

Ką daryti, jei vairuotojas pavėlavo?

Skambinti man. Arba dispečeriui. Bet žinokit, kartais vėlavimas neišvengiamas. Kamščiai, avarijos, blogas oras. Aš visada sakau: planuokit, kad vairuotojas atvažiuos ne 8 ryto, o tarp 8 ir 12. Ir jei jis atvažiuoja 11.45 – jis nevėluoja. Jis tiesiog atvažiavo pagal realų gyvenimą.

Ar galima vežti maistą?

Sausą – taip. Skystą – ne. Na, aliejų gal. Bet šaldytus produktus – pamirškit. Nebent turit šaldytuvą mašinoje. O tokių paslaugų beveik niekas nesiūlo. Aš pats kartą vežiau klientės 30 stiklainių uogienės. Tai pusė jų atsidarė kelyje. Kvapas buvo... na, sakykim, saldus, bet lipnus.

Kas svarbiausia, ką žmonės pamiršta?

Dokumentus. Ne krovinio, o savo. Pasus, sutartis, vaikų gimimo liudijimus. Žmonės juos padeda į dėžę, o paskui ta dėžė atsiduria tarp 40 kitų dėžių. Ir tada prasideda panika. Aš visada sakau: svarbiausius popierius vežkitės rankinėje. Ne mašinoje, ne dėžėje. Rankinėje. Ant kūno.

Žodžiu, kraustymas į Odenthal nėra kažkoks stebuklas, bet nėra ir eilinis reisas. Tai vieta, kur reikia žinoti, ką darai. Aš po tiek metų vis dar kartais nustembu – ar tai, kad kiemas per mažas, ar kad klientas turi ožką (tikra istorija), kurią irgi reikia vežti. Bet jei jūs rimtai planuojat kraustytis į Odenthal, darykit tai su žmogumi, kuris ne tik vairuoja, bet ir galvoja. Nes kitaip jūsų svajonių namas prie Dhünn upelio gali tapti logistiniu košmaru. O aš to nelinkiu.