Kraustymas į Neustadt i. Sa.: Viskas, Ką Reikia Žinoti, Kad Nepasimautum

Gerai, klausyk. Jeigu skaitai šitą tekstą, tikėtina, kad jau sukiesi galvą dėl kraustymosi į tą Neustadt prie Saalės upės (taip, tas „i. Sa.“ reiškia būtent tai, ne kokią kitą Vokietijos skylę). Aš jau 20+ metų vežioju žmonių mantą po Europą, ir žinau, kad kraustymasis į užsienį nėra tik „susikroviau dėžes ir važiuojam“. Čia yra biurokratija, logistika, nervai, o kartais – kai galvoji, kad viskas jau sutarta – kažkas naktį paskambina ir sako, kad mašina sugedo kažkur prie Dresdeno. Būna visko. Šitas tekstas nėra jokia enciklopedija. Čia yra gyvas, kartais netvarkingas pasakojimas apie tai, su kuo susidursi, ką turi žinoti ir ko vengti organizuojant kraustymą į Neustadt i. Sa. Be užuolankų.

DUK – Arba Klausimai, Kurių Tikrai Klausi, Kai Ruošiesi Kraustymui

Aišku, pradėkim nuo to, kas skauda – kainos ir biudžetas

Tai kiek tas malonumas kainuos? Nes svetainėse tai rašo „skambinkit“, o man jau nusibodo skambinėti.

Klausyk, nėra vieno atsakymo, bet duosiu tau realius skaičius iš savo praktikos. Jeigu kraustaisi iš Lietuvos, tarkim, 2-3 kambarių buto, normalia firma (ne tais, kurie ryte atvažiuoja su aprūdijusiu „Sprinteriu“), kaina bus tarp 1200 ir 1900 eurų. Kas įeina? Vairuotojas, kuras, kelio mokesčiai Lenkijoj ir Vokietijoj, keltas jei važiuoji per Ščeciną (kartais taip greičiau, nors navigacija rodo kitaip), ir pats pakrovimas/iškrovimas. Bet būk pasiruošęs, kad jei tavo naujas butas Neustadte yra ketvirtam aukšte be lifto – pridėk dar kokius 200 eurų, nes tie vyrai ne arkliai, o laiptinės siauros, senos, laiptai akmeniniai – žinau, nes esu ten prakaitą liejęs ne kartą.

O kas jeigu aš kraustausi tik kelias dėžes, o ne visą namą? Gal čia tas „grupinis“ variantas pigiau?

Grupiniai pervežimai (kai tavo daiktus meta į vieną mašiną su kitų žmonių šlamštu) skamba gerai, kol negauni savo mėgstamos vazos šukių. Aš juos darau, bet sąžiningai perspėju: jie pigesni, taip, gali kainuoti apie 600-900 eurų už kelis kubinius metrus. Bet laiko prasme – tragedija. Tavo krovinys važiuoja per Varšuvą, paskui gal į Berlyną, tada į Leipcigą, ir po dviejų savaičių atsiduria pas tave Neustadte. Jei neskubi ir turi tikrai nedaug daiktų (tikrai nedaug, o ne „na, čia tik sofa, dar spinta ir dar tas senas dviratis“), tada ok. Bet jei tau reikia, kad daiktai būtų vietoj iki pirmadienio, nes pradedi darbą – pamiršk grupinį.

Ar tiesa, kad Vokietijos įmonės veža brangiau, bet patikimiau?

Ne visada. Aš pats kartais samdau vokiečių subrangovus, kai mano fūros užimtos. Jų kainos dažnai 20-30% aukštesnės, nes jų mokesčiai, atlyginimai kitokie. Bet patikimumas... būna visokių. Turėjau atvejį, kai klientas pasamdė „labai vokišką“ firmą iš Dresdeno, šie atsiuntė du bičus su baltom pirštinėm, kurie atsisakė nešti pianiną į trečią aukštą, nes „tai neatitinka darbo saugos be specialaus lifto“. Sąskaitą už papildomą laukimo valandą išrašė kosminę. Tai vokiškas tikslumas kartais reiškia vokišką biurokratiją ir nelankstumą. Bet dėl draudimo – taip, jų draudimo polisai dažniausiai solidesni, čia fakto neneigsiu.

Maršrutai, logistika ir kelio bėdos – praktiniai dalykai

Koks maršrutas iš Lietuvos į Neustadt i. Sa. yra normaliausias? Nes Waze'as rodo tris variantus, ir visi atrodo kreivai.

Geriausias, mano patirtimi, yra per Lenkiją – Suvalkai, Augustów, tada Varšuva, paskui Wrocław, ir tada jau į Dresdeną. Iš Dresdeno iki Neustadt i. Sa. – juokas, gal 40 minučių, jei nėra kamščių ant A17. Kitas variantas – per Ščeciną ir Berlyną – atrodo tiesesnis, bet tas Berlyno žiedas (A10) kartais būna mirties kilpa, ypač penktadieniais po pietų. Ten stovėti su pilnu kroviniu – ne ką prastesnis pragaras. Ir dar tas tiltas prie Potsdamo, kuris amžinai remontuojamas... (na, gal jau suremontavo? Nesu tikras, paskutinį kartą važiavau prieš mėnesį, ir dar stovėjom).

O jeigu aš pats vairuoju išsinuomotą furgoną? Ar čia gera idėja?

Žiūrėk, jei turi teises, laiko ir noro, gali. Bet paskaičiuok: išsinuomosi „Mercedes Sprinter“ ar panašų, nuoma parai gal 100-150 eurų + kuras (dyzelis Vokietijoj brangus, apie 1.70-1.90, priklauso kur pilsi), + nakvynė kažkur pakeliui, jei vienas vairuoji. Tai realiai sutaupai gal 300 eurų nuo tos firmos kainos. Bet rizika – jeigu ką nors sudaužai, sugadini mašiną, arba, neduok Dieve, įvyksta avarija, tavo frančizė bus koks 1000-1500 eurų. Ir dar nervai: Neustadt i. Sa. senamiestyje gatvės siauros, vokiški ženklai, parkavimo taisyklės griežtos. Vieną kartą klientas man pasakojo, kaip įvažiavo į pėsčiųjų zoną prie Marktplatz, nes navigacija nuvedė – bauda 120 eurų atėjo po savaitės.

Ar reikia kokių nors leidimų vežti baldus per sienas? Nes girdėjau, kad vokiečiai prie sienos tikrina.

Šengenas, ramu. Jokių muitinių, jokių deklaracijų asmeniniams daiktams. Bet jei veži kažką įtartino, tarkim, 10 naujų televizorių dėžėse (buvo toks atvejis, žmogus „persikraustė“ su visa parduotuve), tada gali sustabdyti ir paklausti, ar čia ne komercinis krovinys. Asmeniniam kraustymuisi į Neustadt i. Sa. dokumentų nereikia, užtenka tavo paso ar asmens kortelės. Aišku, gerai turėti adresą, kur važiuoji – kartais policija paprašo įrodymo, kad tikrai ten gyvensi, ypač jei mašina iki lubų prigrūsta.

Daiktai, pakuotės ir kiti galvos skausmai

Kaip supakuoti daiktus, kad po kelionės jie nebūtų pavirtę į šiukšlių krūvą?

Auksinė taisyklė: tai, ką pats pakuoji, pakuok taip, lyg tą dėžę mėtytų pikti milžinai. Nes kartais taip ir būna. Na, ne pikti, bet kelias ilgas, duobėtas (Lenkijoje yra ruožų, ypač tarp Augustów ir Varšuvos, kur amortizatoriai verkia). Dėžės iš ūkinių prekių parduotuvių – ok, bet dvigubos, ir apačią būtinai perklijuok armuota juosta. O su baldais – nuimk kojeles, išsuk rankenėles, viską, kas kyšo. Turėjau situaciją, kai žmogus nesuprato, kodėl jo komoda atvažiavo be vienos kojelės. Paskui radom tą kojelę giliai mašinoje, įstrigusią tarp čiužinio ir sienos. Tai – išsukit viską.

O kas su tais „specialiais“ daiktais? Pianos, seifai, dideli akvariumai?

Čia jau atskira opera. Pianiną vežti reikia specialistų arba bent jau žmonių, kurie žino, kaip jį pritvirtinti, o ne tik apkabinėti diržais. Svoris baisus, o jei jis dar vertingas – reikia klimato kontrolės, kad nesureaguotų medis. Turėjom užsakymą kraustymui į Neustadt i. Sa., kur klientas turėjo seną, 19 a. pianiną. Samdėm atskirą meistrą, kuris jį išardė, supakavo į specialią dėžę, ir draudimas buvo atskiras. Kainavo papildomai apie 500 eurų. Bet vertėjo, nes be jo pianinas būtų tapęs malkom. Akvariumai – dar blogiau, stiklas, silikonas, vibracija... Aš asmeniškai vengiu vežti didelius akvariumus, nebent klientas pasirašo, kad atsakomybė jo. Nes jie trūkinėja.

Ar man pačiam reikia būti pakrovimo metu, ar galiu pasitikėti vežėjais?

Gali pasitikėti, BET... aš visada sakau: būk. Ne tam, kad stovėtum ir komanduotum (to nereikia, nervina), o tam, kad pamatytum, kas vyksta. Kartais pats pastebėsi, kad ta dėžė su raštu „TRAPUS“ dedama po sunkiu lagaminu. Arba kad tavo mėgstamiausias fotelis apvyniotas plėvele, bet ne iki galo. Ir tada gali ramiai pasakyti: „Bičiuli, gal tą dėžę geriau į šoną?“ Žodžiu, būk, išgerk kavos, stebėk. Ir inventorizacijos lapą pasirašyk tik tada, kai viską suskaičiuoji. Ne taip, kaip viena moteris – pasirašė, o paskui verkė, kad nėra dėžės su žieminiais batais. O aš jau buvau išvažiavęs.

Biurokratija, adresai ir gyvenimas Neustadte

Ką reiškia tas „i. Sa.“? Nes kai sakau taksistui „į Neustadt“, jis manęs klausia – kurį?

Vokietijoje yra gal 30 Neustadt'ų. Rimtai. Yra Neustadt an der Weinstrasse, Neustadt am Rübenberge, ir dar velniai žino kiek. Tas „i. Sa.“ reiškia „in Sachsen“, tai yra Saksonijoje, prie Saalės upės. Tai nėra koks didmiestis, bet labai specifinė vieta: netoli Dresdeno, netoli Čekijos sienos, gamta graži, bet pramonės mažiau. Kai pildai dokumentus, visada rašyk pilną pavadinimą: Neustadt in Sachsen, kartais dar vadinamas Neustadt bei Stolpen. Nes kitaip paštas ar siuntos gali nukeliauti velniai žino kur. Buvo atvejis, kai siuntėm baldų komplektą, ir dėl klaidos adrese jis išvažiavo į Neustadt prie Baltijos jūros. Tai pridėjo 300 km prie maršruto.

Ar reikia registruotis mieste iš karto? Girdėjau, vokiečiai su tuo „Anmeldung“ yra griežti.

O, taip. Per pirmas dvi savaites, idealiai – per savaitę, turi nueiti į Bürgeramt (piliečių aptarnavimo skyrių) ir užsiregistruoti. Neustadt i. Sa. savivaldybė yra maža, tai eilių didelių nėra, BET – reikia užsirašyti iš anksto internetu, ir jie nekalba angliškai taip gerai, kaip Berlyne. Atsinešk nuomos sutartį (Mietvertrag) ir savininko užpildytą formą (Wohnungsgeberbestätigung). Be šito – jokių banko sąskaitų, jokio interneto rimto. Vienas klientas atidėliojo du mėnesius, tai gavo laišką su grasinimu bauda. Ten rimtai žiūri.

O kaip su parkavimu, kai atvažiuoja didelė mašina su daiktais? Ar reikia rezervuoti vietą?

Neustadt i. Sa. nėra didelis, bet jei gyveni centre, prie turgaus aikštės ar šalia bažnyčios, gatvės yra akmenimis grįstos, siauros, o šaligatviai aukšti. Kartais ten su 12 metrų vilkiku neįlįsi. Ką aš darau? Iš anksto prašau kliento nufotografuoti gatvę, įėjimą. Jei matau, kad riesta – vežu mažesnę mašiną, arba organizuoju „perkrovimą“ pramoninėj zonoj (yra šalia, prie Penny prekybos centro, didelė aikštelė). Tada su mažesniu busiuku daiktus vežam į patį centrą. Tai papildomi €100-150, bet kitaip blokuosi pusę senamiesčio, ir policija atvažiuos per 5 minutes, patikėk. Vokiečiai mėgsta tvarką, o kaimynai iškart skambina, jei kas užstoja jų išvažiavimą.

Darbas su vežėjais – geri, blogi ir bjaurūs

Kaip atskirti normalią pervežimų firmą nuo aferistų?

Pirma taisyklė: jei jie neturi tikro fizinio adreso, o tik mobilų telefoną ir Facebook puslapį – bėk. Antra: normali firma visada atsiųs sutartį, net jei ji paprasta, ir joje bus nurodytas draudimas. Trečia: jie atvažiuos apžiūrėti daiktų arba paprašys video skambučio. Jei sako „ai, kiek tų daiktų, pasakykit žodžiu, tilpsim“ – netilps. Arba tilps, bet tada ant sofos uždės dėžę su vinimis. Ir dar: pasižiūrėk atsiliepimus, bet ne tik tuos penkis žvaigždučių. Paskaityk, ką rašo žmonės, kurie sako „vėlavo 4 valandas, bet šiaip ok“. Tas vėlavimas tau gali reikšti, kad Neustadte lauksi tamsoj, o rakto iš šeimininko negausi iki ryto.

Ar man reikia drausti krovinį atskirai? Juk firma turi savo draudimą.

Turi, bet klausimas, kokį. Pagal CMR konvenciją (tarptautinių pervežimų taisyklės), atsakomybė yra ribota, skaičiuojama pagal svorį. Tai jei tavo 10 kg sverianti antikvarinė vaza sudūžta, gausi kompensaciją pagal formulę – gal kokius 80 eurų, nors ji buvo verta 800. Aš visada rekomenduoju papildomą krovinio draudimą. Jis kainuoja apie 1-1.5% nuo deklaruotos vertės. Tai jei tavo turtas vertas 20 000 eurų, sumokėsi 200-300 eurų. Atrodo nemažai, bet kai pagalvoji apie streso kainą, jei kas nutiktų... verta. Ypač kraustymui į Neustadt i. Sa., kur važiuojama toli, ir rizika didesnė nei vežant į Vilnių.

Netikėti niuansai, apie kuriuos niekas negalvoja

Kaip su tais lipdukais ir juostom? Ar tikrai reikia pirkti brangias, ar tiks paprastos?

Pirk gerą lipnią juostą, ne tą pigią rudą, kuri atšoka po valandos. Ir nerašyk ant dėžių „TV“ ar „KOMPIUTERIS“. Kam reklamuoti vagiui, kas viduj? Naudok kodus: „svetainė 1“, „miegamasis 3“. Ir būtinai nusipirk spalvotų lipdukų rinkinį. Vieną spalvą klijuok ant dėžių, kurios turi eiti į miegamąjį, kitą – į virtuvę. Kai atvažiuoji į naują butą Neustadte, iškrovėjai (kurie nemato tavo plano) gali tiesiog mėtyti dėžes į bet kurį kampą. Su spalvom – nors kryptį rodo. Paprasta, bet veikia. Ir dar: ant kiekvienos dėžės užrašyk, kas viduj, BET iš apačios ar šono. Nes kitaip, kai sukrautos viena ant kitos, nieko nesimatys.

O jeigu aš turiu augintinį? Kaip jį vežti kartu su kraustymusi?

Niekada, kartoju, NIEKADA nevežk šuns ar katės toje pačioje mašinoje su baldais. Ten triukšmas, dulkės, nėra vietos, mašina kratosi. Gyvūnas patirs stresą, tu patirsi stresą. Organizuok atskirai. Arba pats vežk savo mašina, arba samdyk gyvūnų pervežimo tarnybą. Aš kartą sutikau vežti šunį, nes klientė maldavo. Tai tas vargšelis kaukė nuo Kauno iki pat Suvalkų, kol nesustojo. Tada dar apsivėmė ant čiužinio, kuris buvo supakuotas, bet vis tiek... Žodžiu, ne. Ir dar Vokietijoje yra taisyklės dėl pavojingų veislių šunų, jei turi pitbulį ar panašų – pasidomėk Saksonijos žemės įstatymais, nes gali būti problemų. Nesu 100% specialistas dėl šunų veislių, bet girdėjau, kad Saksonija nėra pati griežčiausia, bet reikalavimai yra.

Ar galiu vežti alkoholį, tarkim, kelias dėžes vyno iš savo rūsio?

Taip, asmeniniam naudojimui – be problemų. Bet jei veži 50 butelių, atrodo jau kaip komercija. Yra buvę, kad pasienyje lenkai paklausė, kam tiek. Sakyk tiesą: kraustausi, čia mano kolekcija. Bet jei viršiji protinį kiekį, tarkim, 90 litrų vyno, gali prisikabinti akcizo pareigūnai. Vokietijoje alkoholio įsivežimo taisyklės liberalesnės nei, tarkim, Norvegijoje, bet vis tiek – nevežk kaip į vestuves, vežk kaip savo rūsio atsargas. O alų, beje, Neustadt i. Sa. vietinis alus („Neustädter Bier“ ar koks) yra visai nieko, tai gal net neverta tiek vežtis.

Įsikūrimas ir pirmieji žingsniai vietoje

Atvažiavom, iškrovėm. Kas toliau? Kokios pirmos bėdos laukia?

Pirma – šiukšlės. Vokietijoje šiukšlių rūšiavimas yra religija. Geltona, mėlyna, juoda, ruda dėžės, dar stiklo konteineriai atskirai pagal spalvas. Po iškrovimo turėsi kalną kartono, plėvelės, putplasčio. Negali tiesiog visko sumesti į vieną konteinerį. Kaimynai stebi. Rimtai, jie stebi pro užuolaidas. Gali gauti įspėjimą iš namo administratoriaus (Hausverwaltung). Tai pasidomėk, kur artimiausias Wertstoffhof (perdirbimo punktas). Neustadte jis yra pramoninėj zonoje, ten priima viską, bet su automatu, reikia kortelės ar monetų. Antra – elektra. Įsitikink, kad elektros skaitiklis perrašytas tavo vardu, nes kitaip po mėnesio gali būti tamsu.

O internetas? Nes dirbu iš namų, man reikia gero ryšio iškart.

Čia gali būti skausmas. Neustadt i. Sa. nėra kaimas, bet ir ne Frankfurtas. Šviesolaidžio (Glasfaser) visur nėra, ypač senuose rajonuose. Gali tekti imti DSL per Telekom arba Vodafone, o greitis – na, 50 Mbit/s, jei pasiseks. Kai atvažiuoji, netikėk, kad per dvi dienas viską prijungs. Kartais technikas atvažiuoja tik po 2-3 savaičių. Tai pasiruošk: turėk mobilų internetą su gera kvota. Vienas klientas, programuotojas, apsigyveno, galvojo, kad viskas veiks, o paskui dvi savaites sėdėjo pas vietinį kepėją (beje, prie aikštės kepykla „Schwerdtner“ – super), nes ten vienintelis normalus Wi-Fi.

Kaip ten su kalba? Ar be vokiečių išgyvensiu?

Parduotuvėse, degalinėse – taip, jaunimas kažkiek angliškai. Bet savivaldybėje, pas gydytoją, su kaimynais pensininkais – tik vokiškai. Ir Saksonijoje jie turi tą savo tarmę (Sächsisch), kuri man kartais skamba kaip kitas pasaulis. „Gudn Tach“ vietoj „Guten Tag“. Nieko baisaus, bet jei planuoji gyventi ilgiau, pradėk mokytis. Kraustymosi metu, kai reikia sutarti dėl lifto remonto ar šiukšlių konteinerio, be elementarios vokiečių kalbos bus sunku. Turėjau atvejį, kai lietuvis klientas nesuprato, kad namo valytoja jam sako, jog jis ne ten išmetė kartoną. Baigėsi tuo, kad išėmė jo šiukšles ir padėjo prie durų. Gėda, bet pamoka.

Nuo teorijos prie praktikos – kelios istorijos iš gyvenimo

Papasakok kokią istoriją, kad suprasčiau, kas realiai gali nutikti kraustantis į tą Neustadt.

Gerai, klausyk. Pernai vežėm šeimą į Neustadt i. Sa. Viskas buvo suplanuota idealiai: pakrovėm trečiadienį, turėjom būti ketvirtadienį 14:00. Bet prie pat Dresdeno, ant A17, sprogo padanga. Ne šiaip nuleido, o sprogo. Gerai, kad vairuotojas patyręs, sustojo saugiai. Bet atsarginė buvo, o štai įrankiai – velniop, hidraulinis domkratas sugedo. Tai stovėjom avarinėj juostoj 3 valandas, kol atvažiavo pagalba (ADAC, vokiškas AAA). Klientas jau buvo Neustadte, laukė su raktais, nervinosi. Aš jam skambinau kas pusvalandį, sakiau tiesą. Galų gale atvažiavom 19:00 vakaro. Iškrovėm tamsoj, su žibintuvėliais. Klientas, vietoj to, kad rėktų, išnešė mums alaus ir dešrelių. Pasakė: „Mačiau, kad jūs ne aferistai, o tikri žmonės su bėdom.“ Tai ir yra esmė. Bėdų būna, svarbu, kaip jas sprendi.

O kas būna, kai pats klientas pridaro nesąmonių?

O, čia kita istorija. Moteris iš Kauno kraustėsi į Neustadt i. Sa., pasakė, kad turi „standartinį 2 kambarių butą“. Atvažiavom pakrauti – ten 4 kambariai, rūsys, ir dar garažas su motociklu, kurio ji „pamiršo“ paminėti. Mašina, aišku, per maža. Aš jau buvau piktas, bet ką darysi – ieškojom skubiai antros mašinos Kaune. Radom per pažįstamus, bet kaina išaugo 500 eurų, ir išvykom 6 valandom vėliau. Ji dar skundėsi, kodėl brangiau. Tai sakiau: „Ponia, jūsų „pamiršau“ man kainavo papildomą dieną ir nervų ląsteles.“ Tai būkit tikslūs, sakykit viską, net jei atrodo nereikšminga. Tas senas dviratis, žieminės padangos, šašlykinė – viskas užima vietą.

Pabaigai – keletas paskutinių minčių

Tai koks galutinis verdiktas? Ar sunku persikraustyti į Neustadt i. Sa.?

Ne, nėra sunku, jei esi pasiruošęs. Pati vieta rami, graži, gamta aplinkui – Saxon Switzerland nacionalinis parkas netoli, Dresdenas po ranka. Bet logistikos prasme, tai nėra Berlynas, kur viskas prieinama. Čia reikia planuoti, reikia normalios firmos, kuri žino, kur važiuoja, ir reikia tavo paties įsitraukimo. Kraustymas į Neustadt i. Sa. iš esmės yra toks pats kaip į bet kurį kitą Vokietijos miestelį, tik su mažom specifikom: siauros gatvės, griežta tvarka ir ta Saksonijos tarmė. Bet jei viską darai su galva – atsikeli, išgeri kavos su vaizdu į Marktplatz, ir pamiršti tas kelias nervų dienas. Svarbiausia, netaupyk ant to, kas svarbu: draudimo, normalios pakuotės ir patikimų žmonių.

Tai va, tiek žinios iš mano 20+ metų ant ratų. Jei turi klausimų – skambink, klausk, bet nedelsk iki paskutinės minutės. Kraustymasis nėra spontaniškas nuotykis, tai operacija. O Neustadt i. Sa. laukia tavęs su savo tvarkingom gatvėm ir šiek tiek niūriais, bet nuoširdžiais saksais. Sėkmės.