Kraustymas į Lippetal: ką realiai reikia žinoti prieš kraunantis į šitą Vokietijos kampelį

Na, klausykit. Jeigu jūs čia googlinat „kraustymas į Lippetal“, vadinasi, jau esat arba ant ribos, arba jau peržengę tą tašką, kai reikia nebe svarstyti, o daryti. Aš jau kokius 23 metus sukausi su pervežimais, ir žinau vieną – Lippetal nėra Berlynas ar Hamburgas. Tai mažas miestelis, bet būtent tokie maži miesteliai turi savų niuansų, kurių didmiesčiuose nė kvapo. Persikraustymas čia yra visai kitokia operacija. Papasakosiu be jokių pagražinimų, kaip viskas atrodo iš tikrųjų, iš vairuotojo ir logisto perspektyvos.

DUK: viskas, ko klausiat (ir ko neklausiat, bet turėtumėt)

Tai kur tas Lippetal iš viso yra ir kodėl ten visi kraustosi?

Nu va, pirmas klausimas iš karto su specifika. Lippetal yra Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėje, netoli Soest, maždaug tarp Dortmundo ir Paderborno. Tai nėra kokia pramonės sostinė, bet gyvenimui – ramu. Žmonės ten kraustosi dažniausiai dėl darbo netoliese esančiose gamyklose ar logistikos centruose, arba tiesiog ieško ramesnio kampo šeimai. Esu vežęs ne vieną šeimą, kuri išsinuomojo namą su dideliu sodu už kainą, už kurią Berlyne gautų tik dviejų kambarių butą be balkono.

Ar kraustymas į Lippetal brangesnis nei į kitus Vokietijos miestus?

Tiesiai šviesiai – ne visada. Kaina priklauso ne nuo Lippetal, o nuo to, iš kur kraustotės. Jeigu vežatės iš Lietuvos, kaina bus standartinė, sakykim, nuo 1200–1800 eurų už pilną namų ūkį, priklausomai nuo tūrio. Bet yra vienas „bet“. Kadangi Lippetal nėra pagrindinėje magistralėje, kartais tenka daryti papildomą lankstą, o tai reiškia papildomus kilometrus ir laiką. Ne kiekviena firma į tai žiūri atlaidžiai. Kai kurie vežėjai gali užsiprašyti priemokos už „nukrypimą nuo maršruto“. Visada klauskit, ar maršrutas eina per Dortmundą, ar jie specialiai suks į Lippetal.

O kaip su privažiavimu prie namų Lippetale? Ar fūra visur telpa?

Va čia tai skaudi vieta. Lippetal – kaimiškas rajonas. Gatvės siauros. Kai kurie ūkiniai pastatai ar seni namai turi įvažiavimus, kur mūsų vilkikas su 13.6m puspriekabe tiesiog fiziškai neįlenda. Yra buvę, kad teko iškrauti daiktus pagrindinėje gatvėje ir su mažesniu autobusiuku vežti iki namo. Aišku, tai papildomas darbas ir papildomi pinigai. Prieš užsakant pervežimą, būtinai nufotografuokit privažiavimą ir nusiųskit vežėjui. Nes kitaip atvažiuosim, pažiūrėsim ir pasakysim „sorry, bet neįmanoma“. Ir tada prasideda galvos skausmas abiem pusėm.

Kiek laiko užtrunka pervežimas iš Lietuvos į Lippetal?

Na, jei kalbam apie pilną butą ar namą, standartinis laikas yra 2–3 darbo dienos nuo pakrovimo. Bet čia be garantijų. Kartais, jei užtaikom ant savaitgalio ar vokiškų švenčių, gali užtrukti ir 4–5 dienas, kol viską suderinsi. Aš visada sakau klientams – planuokitės su rezervu. Nieko nėra blogiau, kai žmogus jau atskridęs į Vokietiją, sėdi tuščiam name, o jo baldai dar kažkur prie Lenkijos sienos, nes vairuotojas turėjo privalomą poilsį. Čia ne „Amazon Prime“ – čia tikras gyvenimas.

Ar reikia patiems būti vietoje, kai atvažiuoja mašina?

Nebūtina, bet labai rekomenduoju. Aš pats nesu didelis kontrolės fanatikas, bet kai esi vietoje, viskas vyksta sklandžiau. Gali parodyti, kur statyti spintą, į kurią pusę sofą. Jeigu jūsų nėra, mes sustatysim pagal savo logiką, o paskui jūs perstatinėsit. Be to, pasirašyti važtaraštį vis tiek kažkas turės. Gali būti kaimynas, draugas, bet geriausia – jūs patys. Tik nepanikuokit, jei vairuotojas vėluoja valandą ar dvi. Čia ne traukinys.

O jeigu aš turiu tik kelias dėžes ir dviratį? Ar apsimoka samdyti visą fūrą?

Ne, neapsimoka. Tokiu atveju jums reikia dalinio krovinio (grupinio pervežimo). Čia toks variantas, kai jūsų daiktai keliauja kartu su kitų žmonių daiktais vienoje mašinoje. Kaina mažesnė, bet laukimo laikas ilgesnis ir datos ne tokios tikslios. Už kelias dėžes ir dviratį sumokėsit gal 200–400 eurų, bet gali tekti palaukti ir savaitę, kol susirinks pilnas krovinys. Aš visada perspėju – jei skubat, geriau susiraskit mažą autobusiuką, kuris važiuoja tik jūsų maršrutu. Bus brangiau, bet greičiau.

Kas dėl muitinės? Ar dabar, kai Vokietija, viskas paprasta?

Oi, atsipūtėm. Kai Vokietija ir Lietuva abi Šengene ir ES – jokių muitinių, jokių deklaracijų. Sienos praktiškai nėra. Vienintelis dalykas – kartais vokiečių policija sustabdo patikrinti transporto dokumentų, ar nevežat ko nors nelegalaus, ar vairuotojas nepervargęs. Bet čia standartinė praktika. Jūsų asmeniniai daiktai, baldai, drabužiai – viskas ok. Jokių mokesčių. Tik nedėkit į fūrą kokių nors statybinių medžiagų ar cheminių skysčių – tada jau kita kalba.

O kaip su draudimu? Kas, jei vežant sudaužys mano močiutės bufetą?

Klausimas į temą. Kiekviena normali įmonė turi krovinio draudimą (CMR draudimas yra privalomas minimumas). Bet čia yra niuansas. Tas bazinis draudimas dažnai padengia tik simbolinę sumą už kilogramą. Jeigu vežatės brangų pianiną ar antikvarinius baldus, būtinai sakykit ir prašykit papildomo draudimo su deklaruota verte. Taip, kainuos papildomai, bet jei bufetas vertas 2000 eurų, o jums pasiūlys 20 eurų už kilogramą kompensaciją, tai verksit. Aš pats esu matęs, kaip klientas nesuprato, kodėl už sudaužytą televizorių gavo 80 eurų. Nes nebuvo papildomo draudimo. Taip kad – nedarykit šitos klaidos.

Ar Lippetale yra kokių nors specifinių taisyklių dėl iškrovimo laiko?

Vokiečiai, žinokit, mėgsta tvarką. Lippetal nėra išimtis. Kai kuriose gatvėse ar privačiose teritorijose galioja ramybės valandos (Mittagsruhe, Nachtruhe). Negalima triukšmauti tarp 13:00–15:00 ir po 20:00 valandos. Jeigu atvažiuosit iškrauti per pietus, galit sulaukti nepatenkintų kaimynų, o blogiausiu atveju – policijos. Visada derinkit atvykimo laiką taip, kad iškrovimas vyktų aktyviomis valandomis. Aš kartą gavau pylos iš senyvo vokiečio, nors net nebuvau kaltas – tiesiog vėlavom.

Ar įmonė padeda supakuoti daiktus, ar tik veža?

Priklauso nuo paslaugų paketo. Yra įmonių, kurios daro tik „vežam“, ir yra tokių, kurios siūlo pilną servisą – atvažiuoja, supakuoja, išardo baldus, veža, surenka. Aišku, pilnas servisas brangesnis. Bet jei kraustomasi į Lippetal iš Lietuvos, aš asmeniškai rekomenduoju imti bent jau dalinį pakavimą. Nes jei patys blogai supakuosit, tai per tą ilgą kelią daiktai „pasivaikšto“ ir atvažiuoja apgadinti. Mūsų komanda, pavyzdžiui, turi specialias dėžes televizoriams, drabužių kabyklas – daug kas nesupranta, kad tą sofą reikia ne tik apvynioti plėvele, bet ir sutvirtinti kampinius.

Kaip vyksta apmokėjimas? Ar reikia mokėti iš karto grynais?

Grynais? Retas atvejis. Dažniausiai sąskaita faktūra su pavedimu. Standartinė praktika – dalis avanso (30–50%) prieš pakrovimą, likusi dalis po iškrovimo per 7–14 dienų. Bet čia jau derėkitės. Kai kurie vežėjai, ypač mažesni, gali prašyti pilno apmokėjimo prieš išvykstant. Aš pats nesu to šalininkas, nes jei sumoki viską iš anksto, prarandi svertą, jei kažkas nutinka. Bet iš kitos pusės, vežėjas irgi bijo, kad po iškrovimo dingsit ir nesumokėsit. Aukso viduriukas – avansas.

O jeigu aš kraustausi ne iš Lietuvos, o, tarkim, iš Italijos į Lippetal?

Būna ir taip. Tada jau veikia kiti mechanizmai. Jei kraustymasis vyksta tarp dviejų Vakarų Europos šalių, kaina dažnai mažesnė, nes didelė konkurencija. Bet vėlgi, Lippetal specifika – ne kiekvienas italų vežėjas norės sukti į tą kaimišką vietovę. Geriausia ieškoti vokiečių arba lietuvių įmonės, kuri turi bazę Vokietijoje. Aš pats nesu ekspertas Italijos maršrutuose, bet kiek teko bendradarbiauti, logika ta pati – kuo mažesnis miestelis, tuo sunkiau rasti tiesioginį reisą. (Palaukit, ar aš čia teisingai sakau? Taip, logistikos principai tie patys, tik kainos svyruoja.)

Ką daryti, jei atvykus į Lippetal paaiškėja, kad butas dar neparuoštas?

O, čia klasika. Būna, kad žmogus susiderina pervežimą, o statybininkai vėluoja, arba ankstesnis nuomininkas dar neišsikraustė. Ką daryti? Yra du variantai. Pirmas – sandėliuoti daiktus. Bet Lippetale nėra didelių sandėliavimo centrų, artimiausi tik Soest arba Hamm. Tai reiškia papildomą pervežimą ir sandėliavimo mokestį. Antras variantas – prašyti vairuotojo palaukti. Bet laukimas kainuoja, ir ne visada vairuotojas turi laiko. Esu turėjęs atvejį, kai stovėjom tris valandas ir gėrėm kavą, kol klientas aiškinosi su agentūra. Susitarkit iš anksto, koks planas B.

Ar verta draustis nuo tokių nenumatytų atvejų kaip vėlavimas?

Yra toks dalykas, bet aš asmeniškai jo nereklamuoju. Draudimas nuo vėlavimo dažnai turi tiek išlygų, kad realiai retai kada išmoka. Pavyzdžiui, jei vėluojam dėl kamščio ar oro sąlygų – tai force majeure, ir draudimas negalioja. Jei vėluojam, nes sugedo mašina – galioja, bet reikia įrodyti, kad gedimas buvo netikėtas. Aš savo klientams sakau: geriau rinkitės patikimą vežėją su gerais atsiliepimais, o ne pigiausią su draudimu nuo vėlavimo. Nes tas popierius dažnai tėra iliuzija.

Kaip išsirinkti normalią pervežimų firmą, o ne aferistus?

Klausykit, čia jau iš širdies. Pirmas dalykas – nežiūrėkit tik į kainą. Jei kaina per gera, kad būtų tiesa, tai ir nėra tiesa. Antra – tikrinkit atsiliepimus, bet ne tik „Facebook“ puslapyje. Ten gali būti ištrinti neigiami. Paieškokit forumuose, paklauskit draugų. Trečia – jei firma neturi savo transporto, o tik tarpininkauja, bėkit. Nes tada jūsų daiktai atsidurs pas atsitiktinį subrangovą. Ketvirta – reikalaukit sutarties. Ne žodinio susitarimo, o normalios raštiškos sutarties. Aš pats, nors ir senas vilkas, kartais pasižiūriu į kai kurių „konkurentų“ skelbimus ir plaukai šiaušiasi. Pasiūlo pervežimą už 800 eurų, nors kuras vienam reisui kainuoja 500. Tai ant ko jie uždirba? Ant jūsų nervų.

Ar galiu kartu su baldais vežti ir savo automobilį?

Gali, bet čia jau atskira logistika. Lengvą automobilį galima krauti ant autovežio arba kartais į tą pačią fūrą, jei ji tam pritaikyta. Bet praktikoje dažniausiai veža atskirai. Yra specializuotos autovežimo įmonės. Jei bandysit grūsti automobilį į baldų fūrą, rizikuojat, kad jis bus apibraižytas, o draudimas tokių atvejų nedengia, nes tai nėra tinkamas transportavimo būdas. Geriau mokėti už dvi paslaugas, bet miegoti ramiai.

O kaip su augintiniais? Ar vežat kates ir šunis?

Ne, mes – ne. Gyvūnų pervežimas yra visiškai atskira sritis. Tam reikia specialių sąlygų, veterinarijos pažymų. Aš pats myliu gyvūnus, bet fūros kabinoje katinui ne vieta per 1500 km. Yra firmų, kurios tuo užsiima profesionaliai. Mūsų darbas – baldai. Bet galiu duoti kontaktus patikimų gyvūnų pervežėjų, jei reikia. Tik neprašykit manęs vežti jūsų rotveilerio narve tarp spintų. Ne, ne ir ne.

Kas bus, jei vieną dieną prieš išvykimą atšauksiu pervežimą?

Priklauso nuo sutarties. Jei sutartyje numatyta, tai gali tekti sumokėti netesybas. Jei ne – tada pagal susitarimą. Aš savo praktikoje turiu taisyklę: jei atšaukia likus mažiau nei 48 valandoms, pasilieku avansą, nes aš jau atmečiau kitus užsakymus ir suplanavau maršrutą. Tai nėra kerštas, tai tiesiog verslas. Kai kurie klientai to nesupranta, piktinasi. Bet įsivaizduokit, jei jūsų darbdavys atšauktų jūsų darbo dieną likus valandai ir nesumokėtų. Tas pats.

Ar reikia pačiam ardyti baldus prieš atvykstant vežėjams?

Jei užsakinėjat pilną servisą – nereikia. Mes atvažiuojam su įrankiais ir viską išardom. Bet jei taupot ir imat tik transportavimą, tada jūsų atsakomybė. Ir žinokit, dažnai žmonės galvoja, kad spintą išardyti – tai atsukti kelis varžtus. O paskui pamiršta, kur sudėjo furnitūrą, varžtus, pameta instrukcijas. Tada mes atvažiuojam į Lippetal, o ten krūva lentų be jokios sistemos. Ir stovim, laukiam, kol jūs bandot prisiminti, kuri lentyna į kurią pusę. Geriau jau sumokėkit už ardymą – sutaupysit laiko ir nervų.

Kokios dažniausios klaidos, kurias daro žmonės kraustydamiesi į Lippetal?

Oho, čia galėčiau valandą pasakoti. Pirmiausia – netikslus adresas. Lippetale yra keli kaimeliai, pvz., Hultrop, Herzfeld, Lippborg. Žmonės parašo „Lippetal“, o paskui paaiškėja, kad tai už 10 km nuo pagrindinio kelio. Antra klaida – nesuplanuotas parkavimas. Trečia – per mažai dėžių. Visada atrodo, kad užteks, o paskui pakuoja į šiukšlių maišus. Ketvirta – neįspėja apie siaurą laiptinę. Penkta – bando vežti augalus vazonuose. Žinokit, augalai beveik visada žūsta per ilgą kelionę fūroje – arba nuo karščio, arba nuo šalčio. Ir paskui verksmas.

Ar tiesa, kad vokiečiai labai pedantiški ir reikalauja, kad grindys būtų uždengtos?

Tiesa. Ir ne tik vokiečiai, bet ir normalūs vežėjai. Mes patys visada turim apsaugines plėveles, kartoną grindims. Bet jei jūsų įmonė to nesiūlo – bėkit nuo jų. Nes subraižytos medinės grindys ar marmuriniai laiptai Lippetale – tai garantuotas konfliktas su nuomotoju. Vokietijoje nuomotojai labai skrupulingai tikrina buto būklę. Esu matęs atvejį, kai klientas neteko depozito, nes vežėjai paliko juodą brūkšnį ant sienos. Tai ne juokai.

Ar galima susitarti, kad vežėjas atvyktų naktį?

Teoriškai – taip. Praktiškai – labai sunku. Pirma, naktinis vairavimas yra pavojingesnis, vairuotojai turi darbo ir poilsio režimą. Antra, iškrovimas naktį Lippetale – beveik neįmanomas dėl triukšmo taisyklių. Trečia, kaina už naktinį darbą dažnai būna 30–50% didesnė. Aš asmeniškai vengiu naktinių iškrovimų gyvenamuosiuose rajonuose. Nebent tai koks komercinis objektas pramoninėje zonoje. Bet šeimos namui – pamirškit.

O jei aš turiu labai daug knygų? Ar tai problema?

Oi, knygos – tai svorio sprogimas. Žmonės nesuvokia, kiek sveria knygos. Pilna dėžė knygų gali sverti 30–40 kg. Jei jūs turit biblioteką, būtinai perspėkit vežėją. Nes mes skaičiuojam ne tik tūrį, bet ir svorį. Perkrovus fūrą, gresia baudos kelyje. Be to, tos dėžės turi būti mažos ir tvirtos, kitaip jos plyšta. Aš visada sakau – knygas pakuokit į mažas, dvigubas dėžes. Ir nekraukit jų vienos ant kitos per aukštai. Ir dar – jei vežat į antrą aukštą be lifto, tai už knygų nešimą gali tekti primokėti, nes kraustytojai ne arkliai.

Kaip vyksta komunikacija su vairuotoju maršruto metu?

Dabar jau nebe 90-ieji. Turim mobiliuosius, GPS sekimą. Aš savo klientams duodu vairuotojo kontaktą, ir jie gali sekti per programėlę. Bet yra viena taisyklė – neskambinkit vairuotojui kas valandą. Jis vairuoja. Jei matot, kad mašina stovi, nebūtinai reiškia, kad kažkas blogai. Gal pietauja, gal privalomas poilsis. Susitarkit dėl kontrolinių taškų. Pavyzdžiui, „kai kirsite Lenkijos-Vokietijos sieną, atsiųskit žinutę“. Ir viskas. Nereikia mikrovadybos.

Ką daryti su šiukšlėmis po iškrovimo? Ar vežėjai išveža pakuotes?

Jei užsakinėjot pilną servisą, tai dažniausiai įeina ir pakuočių išvežimas. Bet būtinai pasitikslinkit iš anksto. Nes kai kurie vežėjai palieka kalną kartono ir plėvelės prie jūsų naujo namo Lippetale, ir tada jūs turit galvos skausmą, kur tą viską dėti. Vokietijoje šiukšlių rūšiavimas yra religija. Negalit tiesiog sumesti visko į vieną konteinerį. Jei vežėjas neišveža, turėsit patys aiškintis, kur artimiausias Wertstoffhof (perdirbimo punktas). O sekmadienį ten uždaryta.

Ar yra kokių nors sezoninių niuansų kraustantis į Lippetal?

Taip, žiema. Jei kraustomės gruodį ar sausį, turit įvertinti oro sąlygas. Gali būti sniego, ledo. Lippetale kai kurie keliukai valomi prasčiau nei magistralės. Esu buvęs situacijoje, kai paskutinius 500 metrų iki namo teko eiti pėsčiomis, nes slidu ir fūra neįveikia įkalnės. Tada nešėm daiktus rankom. Tai užtruko dvigubai ilgiau. Vasarą kita problema – karštis fūroje. Kai kurie daiktai, pvz., žvakės, kosmetika, gali ištižti. Planuokit sezoną protingai.

Ar tiesa, kad kai kurios įmonės siūlo „greitąjį pervežimą“ per 24 valandas?

Siūlo, bet aš į tai žiūriu skeptiškai. Įmanoma, jei tai mažas krovinys ir dedikuotas transportas. Bet pilnam namų ūkiui – nerealu. Atstumas nuo Vilniaus iki Lippetal yra apie 1500 km. Vien vairavimas užtrunka apie 18–20 valandų be poilsio. O kur dar pakrovimas, iškrovimas, dokumentai. Jei kas žada per 24 valandas, tai reiškia, kad du vairuotojai keičiasi prie vairo be sustojimų. Teoriškai legalu su tachografo kortelėmis, bet praktiškai – varginantis maratonas. Aš tokių žygdarbių nesiūlau, nes paskui kenčia kokybė.

Kaip elgtis, jei atvykus trūksta daiktų ar kažkas dingo?

Pirma – nepanikuokit. Antra – iš karto, vietoje, prieš pasirašant dokumentus, patikrinkit visą krovinį. Jei kažko trūksta, užfiksuokit važtaraštyje. Trečia – skambinkit į biurą. Kartais daiktai tiesiog lieka fūros kampe, ypač smulkūs. Jei tikrai dingo, tada pradedam ieškoti pagal draudimą. Bet čia svarbu greitis. Jei pasirašėt, kad viską priėmėt, o po trijų dienų sakot, kad nėra televizoriaus – bus sunku įrodyti. Visada tikrinkit iš karto, kol vairuotojas dar vietoje.

Ar galima derėtis dėl kainos?

Galima. Aš pats, kai duodu kainą, visada palieku šiek tiek erdvės. Bet neįžūlėkit. Jei prašot 50% nuolaidos, tai tiesiog negerbia mano darbo. Realistiška derėtis dėl 5–10%, ypač jei sezonas negyvas (pvz., vėlyvas ruduo). Arba jei galit palaukti ir prisitaikyti prie vežėjo maršruto. Derėtis reikia mandagiai, o ne ultimatumais. Ir niekada nesakykit „aš radau pigiau“. Sakykit „mano biudžetas yra toks, ar galim kažką sugalvoti?“. Tada ir aš galvoju, kaip padėti.

Kas yra CMR važtaraštis ir kodėl jis svarbus kraustantis į Lippetal?

CMR yra tarptautinė krovinio vežimo sutartis. Tai pagrindinis dokumentas. Jame surašyta, kas, iš kur, kur, koks krovinys, jo būklė. Tai jūsų apsauga. Be CMR nevyksta joks legalus tarptautinis pervežimas. Kai atvažiuojam į Lippetal, jūs pasirašot, kad gavot krovinį. Niekada nepasirašykit neapžiūrėję. CMR yra įrodymas teisme, jei kas nutiktų. Laikykit jį, neišmeskit. Aš visada sakau klientams – čia svarbiau nei bet koks e-mailas ar žinutė.

O jei noriu pervežti tik vieną didelį daiktą, pvz., pianiną?

Pianinas – atskira opera. Tam reikia specialios įrangos, diržų, patirties. Ne kiekvienas vežėjas imasi pianinų. Ir kaina bus ne pagal tūrį, o pagal paslaugos sudėtingumą. Vežant pianiną į Lippetal, reikia įvertinti laiptus, kampus. Kartais tenka kviestis kraną, jei netelpa į laiptinę. Esu daręs tik kelis kartus, ir kiekvieną kartą prakaitavom. Jei turit pianiną, ieškokit specializuotų muzikos instrumentų pervežėjų. Nes baldų vežėjas gali tiesiog atsisakyti.

Kaip su baldų surinkimu po pervežimo? Ar čia ta pati komanda?

Taip, jei imat pilną servisą, ta pati komanda ir surenka. Bet čia yra psichologinis momentas. Po 1500 km kelionės, kai vairuotojas-kraustytojas jau pavargęs, jis gali būti ne toks žvalus kaip ryte. Aš stengiuosi planuoti taip, kad komanda pailsėtų prieš iškrovimą. Bet kartais terminai spaudžia. Jei matot, kad vyrai nuvargę, pasiūlykit kavos, duokit 15 minučių pertrauką. Žmogiškumas veikia stebuklus. Ir tada spintos durys būna lygiai sureguliuotos, o ne kreivos.

Išvada

Žodžiu, kraustymas į Lippetal nėra raketų mokslas, bet ir ne pasivaikščiojimas parke. Tai mažas, ramus Vokietijos kampelis, kuris reikalauja logistinio tikslumo. Jei gerai suplanuosit, pasirinksit normalią įmonę, o ne pigiausią variantą, ir būsit vietoje, kai atvažiuos fūra – viskas praeis sklandžiai. Aš per tuos 20+ metų mačiau visko: ir ašarų, ir keiksmų, ir laimingų naujakurių. Ir žinau viena – geras kraustymas į Lippetal prasideda ne nuo dėžių pakavimo, o nuo pokalbio su vežėju, kuris neslepia tiesos. Tai tiek. Kraukitės protingai, ir iki susitikimo kokiame nors Hultropo kaimo kelyje.