Kraustymas į Breisach am Rhein: ką žinau po 20+ metų pervežimų

Gerai, pakalbėkim apie kraustymąsi į tą Breisachą. Ne, ne į kokį Berlyną ar Miuncheną, kur visi varo, o būtent į tą ramų kampelį prie Reino, beveik ant Prancūzijos slenksčio. Aš čia su fūromis ir mikroautobusais po visą Europą sukausi jau gerus du dešimtmečius, tai mačiau visko – nuo ašarų, kai šeima palieka Lietuvą, iki idiotiškų situacijų, kai žmonės bando vežtis tai, ko tikrai nereikia. Čia nebus akademinės paskaitos, tiesiog papasakosiu, kaip tas reikalas atrodo iš tikrųjų, per prakaitą ir naktinius skambučius. Neseniai vieną šeimą vežiau būtent ten, tai dar švieži įspūdžiai – nors, pripažinsiu, ne viską iki smulkmenų atsimenu, kartais ir susimaišo maršrutai.

Kodėl būtent Breisach? Keletas minčių iš kelionių

Ar tikrai verta kraustytis į tokį mažą miestelį kaip Breisach am Rhein?

Žiūrėkit, didmiesčiai yra didmiesčiai – triukšmas, kamščiai, visi kažkur skuba. O Breisachas, bent jau man pravažiuojant, visad atrodė kaip tokia tvirtovė ant vyno kalno, kur laikas eina lėčiau. Bet verta ar ne – čia jau jūsų reikalas. Aš matau praktinę pusę: arti Freiburgo, iki Bazelio Šveicarijoj ranka pasiekiama, ir tas Reino upės vaizdas… Nu, ne kiekvieną dieną tokias panoramas matai. Vienas klientas sakė, kad kraustosi, nes pavargo nuo lietuviškos žiemos ir nori gyventi, kur vynuogės auga. Keistas argumentas, bet ok. Ką žinau, gal ir aš kada nors, nors dabar man dar per ramu ten būtų. Aišku, ramybė turi kainą – apie tai žemiau.

Kokie pirmi įspūdžiai atvažiavus su kroviniu į Breisach am Rhein?

Pirmas dalykas – tas tiltas per Reiną. Kai važiuoji su pilnu mikroautobusu, visad širdis truputį plaka, ar svoris normalus, ar nebus problemų pasienyje. Nors dabar Šengenas, sienų praktiškai nėra, bet tas jausmas iš senų laikų liko. O pats miestelis – tvarkingas, bet siauros gatvelės! Rimtai, jei turit didelį pervežimų furgoną, pasiskaičiuokit, ar tilpsit. Vieną kartą vos neužkabinau kaimyno gėlių dėžės ant kampo – gėda būtų buvusi. Ir dar vienas dalykas – vietiniai vokiečiai, bent jau tie, kuriuos sutikau, labai mėgsta tvarką. Jei iškraunat daiktus ir paliekat šiukšles ant šaligatvio, gausit nepatenkintą žvilgsnį. O šiaip, vaizdas nuo Šv. Stepono kalno atima žadą, net ir man, ciniškam vežėjui.

Ar ten sunku rasti būstą, į kurį kraustytis?

Oi, čia tai skaudi vieta. Nerandu, kur pasukti mintimis… Viena vertus, miestelis nedidelis, pasiūla ribota. Kita vertus, vokiečiai ten brangina savo nekilnojamą turtą. Aš nesu NT agentas, bet iš klientų pasakojimų žinau, kad rasti ką nors ilgalaikei nuomai, ypač jei nori namo su kiemu, yra iššūkis. Daug kas nuomojasi Freiburge ir važinėja. Bet jei jau radot vietą, tai greičiausiai ji bus kokybiška – vokiečiai nestato iš kartono. Tiesa, kainos kandžiojasi. Vienas bičas man skundėsi, kad už tą pačią sumą Kaune turėjo butą centre, o ten – kuklų būstą pakrašty. Bet vaizdas pro langą kompensuoja, sakė. Nežinau, man svarbiau geras miegas prieš reisą.

Logistikos galvosūkiai: kaip ten nuvežti daiktus

Kiek realiai kainuoja kraustymas į Breisach am Rhein iš Lietuvos?

Na, pagaliau prie pinigų. Čia nėra vieno atsakymo. Jei veži mikroautobusu, sakykim, 12-15 kubų, ruoškis sumai tarp 1200 ir 1800 eurų. Viskas priklauso nuo to, ar mes važiuojam tiesiai, ar dar renkam krovinį pakeliui – kartais taip pigiau, bet ilgiau. Jei kalbam apie pilną fūrą, na, 20 tonų, tai čia jau kita lyga – 3000 eurų ir į viršų. Ir žiūrėkit, kuro kainos šokinėja kaip pašėlusios, o maršrutas ilgas – per Lenkiją, Vokietiją, kartais užsukam ir per Čekiją. Aš visada sakau klientams: paskambinkit ne į vieną įmonę, o į tris-keturias. Ir klausykit, ką jie siūlo. Jei kas nors sako kainą 800 eurų už pervežimą į Breisachą – bėkit nuo tokių. Ten arba sukčiai, arba veš jūsų daiktus kaip šieną.

Ar geriau samdyti fūrą ar mažesnį mikroautobusą kraustymuisi į Breisach am Rhein?

Žiūrėkit į savo daiktų kiekį. Jei kraustotės visas namas, su baldais, žieminėm padangom ir dar močiutės bufetu – tik fūra. Mikroautobusas užsprings. Bet jei jūs jauna pora, kuri vežasi tik dėžes su rūbais, dviratį ir gal kokį čiužinį, tai kam permokėt? Mikroautobusu greičiau, manevringiau, lengviau privažiuot prie tos siauros gatvelės Breisache. Aišku, minusas tas, kad fūra važiuoja be sustojimų, o su mažu autobusu kartais reikia nakvynės. Aš pats mėgstu dirbti su dideliais kroviniais – mažiau vargo su tais smulkiais paketais, bet klientui gal patogiau, kai viskas telpa į vieną mašiną, o ne į didžiulį „Scania“ vilkiką.

Kaip vyksta daiktų pakrovimas ir iškrovimas tarptautiniuose pervežimuose?

Na, čia jau mūsų kasdienybė. Atvažiuojam, įvertinam situaciją. Kartais žmonės galvoja, kad mes ir supakuosim viską. Ne, mūsų darbas yra pakraut ir saugiai nuvežt. Jei norit pakavimo paslaugos, reikia tartis atskirai – aš to asmeniškai nelabai mėgstu, nes kiekvienas turi savo sistemą, kaip susidėti daiktus. Per 20 metų išmokau vieną dalyką: sunkiausi daiktai apačioj, trapūs – viršuj, ir niekada neklok stiklinio stalo tarp sofos pagalvėlių, nes atvažiavęs rasi stiklo miltus. Iškrovimas Breisache – tas pats, tik atvirkščia tvarka, ir dar reikia žiūrėt, kad neužstatytum kaimyno įvažiavimo. Vokiečiai ten labai pedantiški dėl parkavimo taisyklių.

Kokie dokumentai reikalingi vežant daiktus į Vokietiją?

Štai čia trumpai ir aiškiai. Kadangi Breisach am Rhein yra Vokietijoje, ES viduje, jums nereikia jokių muitinės deklaracijų. Tai ne koks kraustymas į Šveicariją ar Norvegiją. Bet! Vežėjui reikalingas CMR važtaraštis – tai toks tarptautinis transporto dokumentas. Jame surašom, ką vežam, kiek sveria. Ir jūsų asmens dokumentas, žinoma. Aš visada prašau klientų, kad paruoštų bent minimalų sąrašą brangesnių daiktų – ne dėl muito, o dėl draudimo. Jei neduok Dieve, kas nutiks kelyje, turėsim pagrindą. Viskas. Jokių komplikuotų popierių.

Ar mano daiktai bus apdrausti kelionės metu?

Oi, čia slidus klausimas. Visos normalios įmonės turi bazinį draudimą, bet jis dažnai yra juokingai mažas – keli eurai už kilogramą. Jei vežatės senovinį fortepijoną ar dizainerišką sofą, būtinai, būtinai pasirūpinkit papildomu draudimu. Aš asmeniškai esu matęs avariją, kur po jos klientas verkė ne dėl mašinos, o dėl sudaužyto senelio laikrodžio. Draudimo kompanijos kartais būna kietos – reikalauja pirkimo čekių, įrodymų. Tai mano patarimas: prieš kraustymąsi į tą Breisachą, nufotografuokit vertingus daiktus, turėkit jų vertės įrodymus. Ir nesitikėkit, kad vežėjas atsakys už kiekvieną subraižytą dėžę, jei ji neprofesionaliai supakuota.

Breisacho realybė: gyvenimas ir buitis

Kaip ten su kalba? Ar sunku įsikurti nemokant vokiškai?

Na, Breisach am Rhein yra tipiška vokiška provincija. Jaunimas dar kažką angliškai šneka, bet eidamas į kepyklėlę ar pas vietinį santechniką, be vokiečių kalbos pagrindų bus sunku. Prisimenu, vienas klientas man skundėsi, kad negalėjo susikalbėt dėl šiukšlių išvežimo grafiko – ten viskas tik vokiškai, ir dar su vietiniu dialektu. Tai mano rekomendacija: prieš kraustantis, išmokit bent keliasdešimt frazių. Arba susiraskit lietuvių bendruomenę – jų ten yra, nors ir negausiai. Freiburge daugiau, bet ir Breisache vieną kitą tikrai sutiksit. Tiesa, vokiečiai kantrūs, jei mato, kad stengiesi.

Kokios komunalinės paslaugos ir mokesčiai laukia atsikrausčius?

Oi, čia vėl ne mano arkliukas, bet girdėjau tiek, kad ausys linksta. Vokietijoje mokesčiai už šiukšles priklauso nuo konteinerio dydžio – kuo didesnį turi, tuo daugiau moki. Ir dar tas garsusis GEZ mokestis už televizorių/radiją – nepamirškit užsiregistruot, nes ateis laiškas, ir ne visada mandagus. Elektra ir vanduo – brangu. Palyginus su Lietuva, kainos kosminės. Vienas bičas, kurį vežiau į Breisachą, po pusmečio man skambino ir aimanavo, kad vien už šildymą moka tiek, kiek Lietuvoj už visą buto nuomą. Bet algos ten irgi kitos, tai reikia žiūrėt proporcijai.

Ar patogu gyventi be automobilio Breisach am Rhein?

Na, čia aš galiu pasakyt tik tiek, kiek mačiau. Miestelis nedidelis, dviračiu visur nuvažiuosi. Bet jei reikia į Freiburgą ar į darbą kitur – traukinys yra. Geležinkelio stotis Breisache veikia, traukiniai važiuoja reguliariai, vokiškai punktualiai. Bet jei turit šeimą, vaikus, tai be mašinos bus nepatogu, nors teoriškai įmanoma. Aš, kaip vežėjas, matau, kad žmonės dažnai perveža ir savo automobilius. Tai pagalvokit – gal verta ir savo mašiną gabentis, o ne pardavinėt Lietuvoj? Nors, pripažinsiu, kartais tas pervežimas kainuoja tiek, kad galima ir vietoj nusipirkti. Čia jau skaičiuokitės.

Netikėtumai ir kasdieniai iššūkiai

Kas yra didžiausi „povandeniniai akmenys“ kraustantis į tokį miestą?

Didžiausias akmuo, kurį matau aš – idealizavimas. Žmonės galvoja: „O, Vokietija, rojus, viskas veikia!“. O paskui – bam! – reikia laukti tris savaites, kol prisijungs internetą, nes „Telekom“ turi savo tvarką. Arba susiduria su tuo, kad Breisache nėra tokios pramogų įvairovės kaip Vilniuje. Ir tas vokiškas biurokratizmas... Aš pats, kai bandžiau sutvarkyti vieną formalumą dėl mašinos stovėjimo, vos nenusprogau – reikėjo leidimo, o leidimui gauti reikėjo kito popieriaus. Užburtas ratas. Taip pat, nepamirškit, kad Breisachas yra prie pat sienos – kartais kirsti į Prancūziją nusipirkti batono yra smagu, bet reikia žiūrėti, kad nepamirštum dokumentų, nors ir tik formalumas.

Kaip elgtis, jei daiktai vėluoja arba atvyksta sugadinti?

Klausykit atidžiai. Visų pirma – nepasirašinėkit jokių dokumentų, kol nepatikrinot turinio. Nors vežėjas skubina, jūs turit teisę atsidaryt dėžes. Jei matot, kad televizorius be ekrano, iškart fotografuokit, rašykit pretenziją važtaraštyje. Jei vėluoja – na, čia gyvenimo faktas. Kartais fūra sugenda. Kartais vairuotojas, na, žmogiškai pavargsta ir daro ilgesnę pertrauką. Geros įmonės visada praneš, jei vėluos. Bet jei tyli kaip žemė, skambinkit, rašykit, reikalaukit. Aš pats esu turėjęs situaciją, kai Lenkijoje sprogo padanga, ir aš dvi valandas stovėjau lietuje – klientas pyko, bet ką aš, stebukladarys? Svarbiausia komunikacija.

Ar galima vežti augalus ir gyvūnus kraustantis į Breisach am Rhein?

Dėl gyvūnų – taip, bet reikia atskiro transporto arba labai specialiai pritaikytos vietos mašinoje. Aš asmeniškai šunų ar kačių į fūrą su baldais neimu – per daug streso ir gyvūnui, ir man. Yra specializuotos gyvūnų pervežimo tarnybos. O augalai – hmm, teoriškai galima, bet praktiškai… Vieną kartą vežiau didžiulį fikusą į Vokietiją. Pasienyje, nors ir ES viduje, kartais pareigūnai gali prikibti prie fitosanitarinių reikalavimų – ypač jei augalas atrodo „įtartinai“. Nežinau tikslių taisyklių 100%, bet rekomenduočiau pasidomėt, ar nėra kokių apribojimų dėl dirvožemio. O šiaip, gėlę ant palangės vežtis – prašom, tik gerai pritvirtinkit, kad vazone žemės ant sofos neišbyrėtų.

Kaip rasti patikimą pervežimų įmonę, o ne sukčius?

Oi, kiek aš tų istorijų girdėjau… Žiūrėkit, gera įmonė niekada nesiūlo kainos „iš lempos“ neatvažiavus apžiūrėt daiktų. Jeigu jums telefonu pasako tikslią sumą, net nepaklausę, ką vešit – įtartina. Tikra įmonė turi juridinį adresą, o ne tik feisbuko puslapį. Paprašykit CMR draudimo kopijos. Ir dar – paskambinkit, paklauskit konkrečių klausimų: „Koks bus vairuotojo vardas?“, „Ar duosit maršruto sekimo kodą?“. Jei mikčioja arba sako „viskas bus gerai, nesijaudinkit“ – bėkit. Aš pats visada klientui duodu savo asmeninį numerį. Ir niekada nereikalauju 100% avanso – normali praktika yra dalis prieš, dalis po. Nors, atvirai pasakius, su naujais klientais kartais prašau didesnio avanso, nes ir mane yra apmovę.

Kiek laiko užtrunka kelionė iš Lietuvos į Breisachą?

Na, teoriškai, grynai vairavimo laikas – apie 16-18 valandų. Bet realybėje – su poilsiu, sienų kirtimu (nors jų ir nėra), kamščiais prie Varšuvos ar Berlyno – planuokit 2 paras. Aš dažniausiai darau vieną nakvynę Poznanėje arba Leipcige. Niekada nežadiu klientui „rytoj bus“, nes kelias ilgas, orai keičiasi, o aš nesu robotas. Geriau atvažiuot puse dienos vėliau, bet su visais sveikais daiktais, negu lėkti kaip akis išdegus ir sukelt avariją. Į Breisach am Rhein atvažiuojam dažniausiai anksti ryte – tada ir gatvės tuščios, ir kaimynai dar miega, tai patogiausia iškraut.

Kultūriniai niuansai ir socialinė pusė

Ar Breisache yra lietuvių bendruomenė?

Yra, bet maža. Dauguma lietuvių koncentruojasi didesniuose miestuose – Freiburge, Štutgarte. Bet Breisach am Rhein ir aplinkui tikrai gyvena mūsiškių. Aš vieną šeimą vežiau, tai jie sakė, kad susirado lietuvę per bažnyčią – pasirodo, kartais vyksta lietuviškos mišios Freiburge. Tai va, visai gera vieta užsikabint. Aišku, jei norit pilnos integracijos, geriau išmokt vokiškai ir eit į vietinius vyno festivalius. Breisachas garsėja vynu, tai bus proga susipažint su kaimynais prie taurės. Vokiečiai ten, beje, gana atviri, kai atsipalaiduoja.

Ko vokiečiai tikisi iš naujų kaimynų?

Tvarkos ir ramybės. Rimtai. Jie turi tas taisykles – nuo 13 iki 15 val. „Ruhezeit“, tylos metas. Jei jūs tuo metu pradėsit gręžt sienas ar su vežėjais garsiai iškraunat baldus, laukit pastabų. Ir dar šiukšlių rūšiavimas – ten tai ištisas mokslas. Geltona, juoda, žalia, dar kažkokia ruda… Jei sumaišysit, gausit laišką iš namo valdytojo. Vienas mano klientas juokėsi, kad pirmus tris mėnesius gyveno kaip šnipas, bijodamas ką nors ne taip išmest. Tai mano patarimas: atsikraustę į Breisachą, pirmiausia išsiaiškinkit šiukšlių kalendorių ir tylos valandas. Visa kita – antroj vietoj.

Kaip vyksta baldų surinkimas po pervežimo? Ar vežėjai tuo užsiima?

Kai kurios įmonės siūlo, bet dažniausiai – ne. Mes vežam, iškraunam, užnešam į kambarį. O surinkinėt „Ikea“ spintas ar prisukt lovos kojeles – atskira paslauga, ir ne visi ją mėgsta. Aš asmeniškai kartais padedu, jei matom, kad žmogus visiškai beviltiškas, bet žinokit, po 20 valandų vairavimo rankos dreba, tai galiu ir ne tą varžtą įsukt. Yra specialūs meistrai, kurie užsima baldų montavimu – geriau jau juos samdykit. Nors prisimenu, vieną kartą Breisache padėjau senukui surinkti jo mėgstamą krėslą – jis man tada išpylė taurę vietinio vyno. Tai va, kartais apsimoka būt geram.

Finansiniai ir teisiniai aspektai

Ar reikia mokėti kokius nors mokesčius įvežant asmeninius daiktus į Vokietiją?

Ne, jokių. Tai ne komercinis krovinys. Jūsų asmeniniai baldai, rūbai, knygos – visa tai yra asmeninė nuosavybė, ir kol tai nėra nauji daiktai pardavimui, tol jokio muito ar PVM nemokat. Aš visada patariu klientams turėti senus čekius ar bent jau daiktų sąrašą, kad jei kas prikibtų (nors tikimybė arti nulio), galėtumėt parodyt, kad čia jūsų senas stalas, o ne ką tik pirktas butikas. Kraustymasis į Breisach am Rhein šiuo atžvilgiu yra visiškai neskausmingas, kitaip nei, pavyzdžiui, kraustymas į Šveicariją, kur jau prasideda limitai ir deklaracijos.

Koks mokėjimo grafikas yra normalus pervežimų versle?

Standartas, kurį aš naudoju: 30% rezervacijai, 40% pakrovimo dieną, ir likę 30% – kai daiktai jau Breisache, prieš iškrovimą. Kai kas daro 50/50. Niekada nemokėkit visko iš anksto. Kodėl? Nes kai vežėjas turi visus pinigus, motyvacija skubėt ir rūpintis jūsų kroviniu – mažesnė. Aš pats, kai man sumoka viską iš karto, jaučiu didžiulį spaudimą, bet kartais pagalvoju – o jei dabar sugesiu? Bus dviguba gėda. Tai va, išmokau visad palikt paskutinę dalį atsiskaitymui vietoje. Ir jūs taip darykit. Ir dar – visada prašykit sąskaitos faktūros, o ne mokėkit grynais į kišenę. Paskui bent jau bus įrodymas, kad sandėris buvo.

Ar vežėjas gali atsisakyti vežti tam tikrus daiktus?

Taip, ir aš tai darau dažnai. Visų pirma, skysčiai, degūs daiktai – jokių dažų skiediklių ar benzino kanistrų. Antra, gyvūnai – kaip ir sakiau. Trečia, per daug augalų, ypač su žemėm. Ketvirta – šiukšlės. Patikėkit, žmonės kartais bando vežtis tokius daiktus, kurių net į metalo laužą nepriimtų. Pavyzdžiui, senas statybines atliekas. Turiu teisę pasakyt „ne“, nes tai kelia grėsmę kitam kroviniui ir pačiai mašinai. Prieš kraustymąsi visada atsiunčiu klientui sąrašą, ko neimam. Jei randu ką nors uždrausto pakrovimo metu – palieku ant žemės. Griežtai, bet saugumas svarbiau.

Įsikūrimas ir pirmieji žingsniai

Ką daryti pirmą dieną atsikrausčius į Breisach am Rhein?

Pirma – neskubėkit. Išsipakuokit būtiniausius daiktus: dantų šepetėlį, rankšluostį, patalynę. Antra – eikit į miestą. Aš rimtai. Užuot kovoję su dėžėm, nueikit iki Šv. Stepono katedros, atsigerkit kavos, pajauskit tą Reino vėją. Nes jei iškart pulsit į dėžes, perdegsit. Trečia – patikrinkit, ar veikia šildymas, karštas vanduo. Vienas klientas pamiršo pasitikrint, ir pirmą naktį Breisache miegojo su striuke, nes boileris sugedęs. Ir ketvirta – prisistatykit kaimynams. Pakanka paprasto „Hallo, wir sind die neuen Nachbarn“. Vokiečiai įvertins mandagumą, ir galbūt net padės nešt dėžes. Man taip buvo – kaimynas atnešė alaus butelį, kol aš iškroviau paskutinę sofą.

Kaip susirasti darbą šiame regione?

Na, čia jau visiškai ne mano sritis, bet ką girdžiu iš klientų… Freiburgas yra didelis darbo centras, daug kas dirba ten. Breisache yra vynininkystės ūkiai, turizmo sektorius, bet didelių fabrikų nėra. Jei dirbat IT ar kitą nuotolinį darbą – išvis jokių problemų, internetas geras. Bet jei reikia fizinio darbo, greičiausiai teks važinėt. Vienas vaikinas, kurį vežiau, įsidarbino logistikos centre netoli Freiburgo. Sakė, atlyginimas vokiškas, bet ir reikalavimai – ne Lietuvos lygio. Tiesa, reikia kalbos. Be vokiečių – tik nekvalifikuoti darbai. Tai dar prieš kraustymąsi į Breisach am Rhein pasižiūrėkit darbo skelbimus, kad nebūtų staigmenų.

Kur kreiptis dėl leidimo gyventi ir registracijos?

Vokietijoje per pirmas dvi savaites privaloma užsiregistruoti savivaldybėje – vadinama „Anmeldung“. Breisache tai bus Rathaus, rotušė. Ten reikia nuomos sutarties, paso, ir užpildyti formą. Viskas vokiškai, žinoma. Jei nemokat kalbos, geriau turėkit žmogų, kuris padės. Procedūra paprasta, bet be jos negausit mokesčių mokėtojo numerio, negalėsit atsidaryt banko sąskaitos. Aš pats, nors ir ne gyvenu ten, esu padėjęs vienam klientui susigaudyt, nes jis visiškai pasimetė. Tai mano patarimas – nes atidėliokit. Vokiečiai mėgsta terminus.

Išvada

Taigi, kraustymas į Breisach am Rhein nėra kažkoks kosmosas, bet ir ne eilinė kelionė į kaimyninį miestą. Tai specifinis, ramus Vokietijos kampelis su savo taisyklėm, vyno kvapu ir Reino vėju. Jei turit gerą vežėją, susitvarkot dokumentus ir nesitikit, kad viskas bus kaip Lietuvoj – įsikursit be didelių problemų. Svarbiausia nepanikuot ir neprarast humoro jausmo, kai kas nors eina ne pagal planą. O aš, jei dar 20 metų vežiosiu, gal ir pats ten kada sustosiu ilgiau nei iškraut daiktų. Bet kol kas – laukia kitas reisas. Sėkmės jums, ir nepamirškit gerai supakuot krištolo!