perskambinsime jums per 3 minutes
Šiuo metu užsakymo priimti negalime, babandykite vėliau.
Artimiausi išvykimai
į Vokietiją:
Keleivius vežame į Vokietiją patogiais mikroautobusais ir autobusais (nemokamas bagažas iki 30 kg.)
Lietuva → Vokietija kaina nuo 120€
Vokietija → Lietuva kaina nuo 120€
Siuntas vežame į Vokietiją
Siuntos kaina nuo 40€ (tašė, krepšys, lagaminas, dėžė, laiškas). Kaina priklauso nuo siuntos dydžio, svorio, paėmimo ir pristatymo vietos.
Krovinius vežame į Vokietiją
Krovinių kaina kaina nuo 40€. Kaina priklauso nuo krovinio dydžio, svorio, paėmimo ir pristatymo vietos. Tarptautinio perkraustymo paslaugos.
Kraustymas į Bischofswerda. Net pats pavadinimas skamba kaip iš kažkokios pasakos, ar ne? Bet patikėkit, per tuos dvidešimt metų, kiek tampau baldus, dėžes ir kartais net gyvūnus per pusę Europos, šitas miestelis Vokietijoje, Saksonijoje, man tapo beveik kaip antras kiemas. Nežinau, gal dešimt, gal dvylika reisų esu ten turėjęs. Ir kiekvieną kartą vis kas nors kitaip. Čia ne koks Berlynas ar Miunchenas, kur viskas paskaičiuota iki centimetro. Čia viskas vyksta truputį lėčiau, žmogiškiau, bet su savais niuansais. Jeigu galvojat apie kraustymąsi į Bischofswerda, ar jau pasirašėt sutartį, ar tik svarstot, paskaitykit. Papasakosiu be jokių pagražinimų, kaip yra iš tikrųjų. Gal vietomis sumalsiu mintis, bet juk ne disertaciją rašau.
Juokinga, bet čia vienas dažniausių klausimų. Kai pirmą kartą išgirdau, galvojau, kad juokauja. Bet ne. Žmonės dažnai pasirašo darbo sutartį ar nusiperka namą, net nepažiūrėję į žemėlapį gerai. Bischofswerda yra maždaug 25 kilometrai į rytus nuo Dresdeno. Toks ramus Saksonijos kampas. Ne kaimas, bet ir ne didmiestis. Turi savo traukinių stotelę, kelias gamyklėles, bet gyvenimas ten verda aplink namus, sodus ir vietos kepyklėles. Kai vežu ten daiktus, visada sakau vairuotojams: „žiūrėkit, kad neužmigtumėt už vairo, nes peizažas monotoniškas, bet keliai geri“. Ir tai yra pliusas – privažiavimas normalus, ne kaip kokiame senamiestyje su akmenimis.
Oi, čia jau prasideda matematika, kurios aš nelabai mėgstu, bet teko išmokti. Šiandien, na, tarkim, šią savaitę, kaina svyruoja nuo 1.20 iki 1.60 euro už kilometrą, priklausomai nuo to, ar važiuoja pilna mašina, ar dalinė. Atstumas nuo Vilniaus iki Bischofswerda yra maždaug 1050–1100 kilometrų, priklausomai nuo to, pro kur suki. Tai grubiai, jei imi visą furgoną, ruoškis 1300–1700 eurų sumai. Bet čia ne galutinė kaina. Dar prisideda keltas, jei per Klaipėdą, arba papildomi kilometrai, jei reikia įsukti į kokį vienkiemį. Visada sakau: prašykit fiksuotos kainos, nes kitaip, prisigalvoja ten visokių „pakavimo medžiagų mokesčių“ ir paskui žiūri, kad sąskaita išsipūtė.
Yra! Ir aš pats vieną kartą užsipyliau, nors jau 15 metų po Vokietiją važinėjau. Bischofswerda turi keletą gatvių, kurios pažymėtos kaip „Umweltzone“ – žalioji zona. Ne visas miestas, bet centrinė dalis. Reikia žalio lipduko ant mašinos. Aš atvažiavau su senesniu mikroautobusu, kuriam davė tik geltoną lipduką. Galvojau, „ai, čia gi kaimas, kas čia tikrins“. Ir, žinoma, bauda atėjo po dviejų savaičių – 80 eurų. Tai dabar visada naujiems klientams sakau: jei jūsų pervežimo įmonė naudoja seną trantą, pasidomėkit, ar jie turi teisę įvažiuoti į centrą. Nes iškraustyti daiktus prie pat namų gali būti neįmanoma, teks tempti per pusę gatvės.
Bischofswerdoje, ačiū Dievui, su parkavimu yra dešimt kartų lengviau nei bet kuriame Lietuvos didmiestyje. Bet nėra ir taip, kad visur laisva. Jeigu jūsų naujas butas yra centre, prie tos pagrindinės aikštės ar šalia bažnyčios, vietos mašinai gali ir nebūti. Kartą stovėjom ant šaligatvio, įjungę avarinius, kol vokietė močiutė pro langą mums mostagavo, kad čia ne vieta. Gerai, kad policijos neiškvietė. Visada rekomenduoju iš anksto susirašyti su kaimynais arba, jei nuomojatės, su savininku, kad rezervuotų jums laikiną vietą. Arba nupirkti porą dėžių alaus ir paprašyti kaimyno, kad patrauktų savo „Opel“ – veikia nepriekaištingai.
Galima, bet jausitės kaip be rankų. Jaunimas dar kažką murma angliškai, bet valdiškose įstaigose, banke ar pas gydytoją – vokiškai ir tik vokiškai. Aš pats, kai pirmą kartą ten buvau, nuėjau į „Sparkasse“ atidaryti sąskaitos klientui padėti. Tai kol išsiaiškinom, kas yra „Girokonto“, praėjo valanda. Rekomendacija paprasta: išmokit bent dvidešimt sakinių. Ir būtinai frazę „Entschuldigung, mein Deutsch ist nicht gut, können Sie langsamer sprechen?“. Be jos – krachas.
Va čia tai istorija. Vienas klientas vežėsi savo seną „Audi A6“ ir galvojo, kad per savaitę viską susitvarkys. Praėjo mėnuo. Bischofswerda priklauso Bautzen apskričiai, tai technikinę apžiūrą daryti reikia važiuoti į Bautzeną. O ten eilės. Ir dar TÜV'as (jų TA) yra griežtesnis nei pas mus. Dėl mažiausios rūdėlės gali nepraleisti. Tai jei vežatės auto, iškart pasidomėkit, kur artimiausia TÜV stotis ir kiek laukti. Ir dar vienas niuansas – žieminės padangos. Jei kraustotės spalį, iškart keiskit padangas, nes ten policija tikrai tikrina, kai tik temperatūra nukrenta.
Šitas klausimas man patinka, nes atsakymas beveik visada „taip“. Bet su išlygom. Miestelis ramus. Nusikalstamumo praktiškai nėra. Yra keletas žaidimų aikštelių, mokyklėlė, darželiai. Gamta aplinkui – fantastika. Bet, ir čia yra tas „bet“, jei jūsų vaikas paauglys ir jam reikia veiksmo, Bischofswerda jam pasirodys kaip kapinės. Iki Dresdeno traukiniu 20 minučių, bet ne kiekvienas nori kasdien važinėti. Viena šeima, kurią pervežiau, po metų persikraustė arčiau Dresdeno, nes vaikams „nebuvo ką veikti“. Tai priklauso nuo charakterio.
Vokietijoje šiukšlių sistema yra religija. Bischofswerdoje yra „Wertstoffhof“ – toks perdirbimo kiemas. Bet jis dirba tokiom valandom, kad reikia atostogų imti, kad spėtum. Antradieniais ir ketvirtadieniais nuo 8 iki 12, šeštadienį nuo 9 iki 11. Ir viskas. Jei dirbi, praktiškai neįmanoma pataikyti. Didelių gabaritų baldams reikia pirkti specialų lipduką arba kviesti atskirą mašiną, kas kainuoja. Aš kartais sutinku senus baldus paimti, jei jie normalūs, ir vežu į „Socialkaufhaus“ Dresdene. Bet čia jau toks mano asmeninis „gerumo projektas“, ne paslauga.
Ne tokia didelė kaip Londone ar Dubline, bet yra. Tiesa, labiau išsibarsčiusi po rajoną. Pačioje Bischofswerdoje gal kokios 5–6 lietuvių šeimos, kiek aš žinau. Bet aplink, Bautzene, Radeberge, jų daugiau. Yra facebook grupės, kartais susitinka per Kalėdas ar Užgavėnes. Vienas mano klientas ten įkūrė mažą statybų įmonę, tai dabar samdo tik lietuvius. Tai kontaktų tikrai rasit, jei norėsit. Bet čia ne tas miestas, kur išeini į gatvę ir girdi lietuvių kalbą kasdien.
Ne, Vokietija – ES, jokių karantinų. Bet reikia paso, skiepų nuo pasiutligės, lusto. Čia standartas. Bet aš pats asmeniškai nekenčiu vežti gyvūnų. Ne dėl to, kad nemėgstu, o dėl atsakomybės. Kartą vežiau katę į Bischofswerda, tai ji visą kelią nuo Kauno iki pat Dresdeno miaukė taip, kad galvojau, ausys sprogs. Ir dar savininkė verkė kartu su ja. Tai dabar visada sakau: geriau skriskite su gyvūnu lėktuvu, arba duokite jam migdomųjų, bet tik pasitarę su vet. gydytoju. Nes 14 valandų mašinoje katei – tikras pragaras.
Ne. Ir čia yra viena didžiausių problemų, apie kurią mažai kas galvoja. Miestelis mažas, pasiūla maža. Kas atsilaisvina, tas per kelias dienas išnuomojama. Ir dar reikia to „Schufa“ (kredito istorijos) išrašo, kurio jūs, kaip ką tik atvykęs, neturit. Aš vienai porai padėjau derėtis – jie turėjo sumokėti šešių mėnesių nuomą iš anksto, kad savininkas apskritai sutiktų. Tai ruoškitės, kad pradžioje bus sunku. Gal variantas pirmus mėnesius gyventi Dresdene ir važinėti, kol susirasit vietoje.
O, čia gera žinia. Vokietija, net ir maži miesteliai, turi gerą infrastruktūrą. Bischofswerdoje yra šviesolaidis kai kuriose vietose. Bet ne visur. Prieš nuomodamiesi būstą, būtinai patikrinkit adresą per „Check24“ ar panašų puslapį. Turėjau klientą, programuotoją, kuris išsinuomojo namą pakrašty, gražų, su sodu, bet internetas ten buvo per telefono liniją – 16 Mbit/s. Jis vos neišprotėjo. Turėjo investuoti į mobilų internetą su antena ant stogo. Tai čia toks dalykas, kurio pats nepatikrinsi, kol neįsikraustysi, bet pasidomėti verta.
Slidu, bet ne taip, kaip pas mus kartais. Saksonija yra prie kalnų, sniego būna. Bet keliai valomi nepriekaištingai. Vokiečiai su druska ir smėliu dirba kaip robotai. 4 ryto jau traktoriukas važiuoja. Bet jei jūsų naujas namas yra ant kokio šlaito, o tokių yra, nes miestelis kalvotas, tai gali būti problemų. Kartą vežiau baldus į namą ant kalniuko, tai mašina su pilnu kroviniu vos užvažiavo. Reikėjo grandinių. Tai žiemą visada klausiu kliento: „ar jūsų gatvė plokščia?“. Jei ne, reikia rezervinio plano.
Gali, bet aš to nerekomenduoju. Ir čia ne dėl to, kad aš konkurentas. Tiesiog mačiau per daug nelaimingų atvejų. Žmonės neįvertina nuovargio. 1100 kilometrų vienam – tai mažiausiai 12–14 valandų prie vairo. Plius pakrovimas, iškrovimas. Vienas vyras atvažiavo pas mane apsiverkęs, nes Lenkijoje įlindo į briedį. Mašina daužta, baldai sulūžę, o jis neturėjo pilno draudimo. Tai jei jau vežatės patys, bent jau su pilnu kasko, ir būtinai sustokit miegoti. Bet geriau jau samdykit profesionalus, bus ramiau.
Ne, pati registracija („Anmeldung“) yra nemokama. Bet reikia, kad nuomotojas užpildytų specialią formą – „Wohnungsgeberbestätigung“. Ir čia kartais būna cirkas. Vokiečiai biurokratai. Jei nuomotojas pamiršo ar nenori pasirašyti, jūs negalit užsiregistruoti. O be registracijos negalit atsidaryti banko sąskaitos, gauti mokesčių numerio. Užburtas ratas. Aš vienam klientui padėjau – tiesiog nuėjau pas tą nuomotoją su buteliu vyno ir maloniai paprašiau. Davė. Kartais reikia tokių „minkštų“ metodų.
Mes tai darom, bet kaina keičiasi. Kiekvienas papildomas adresas – tai papildomas laikas. Ir ne tik laikas, bet ir rizika. Pavyzdžiui, važiuoji į kaimą, o ten po lietaus kelias išplautas, mašina klimpsta. Turėjau atvejį, kai užsakėm traktorių, kad ištrauktų furgoną iš molio. Tai dabar į kaimus važiuoju tik jei oras geras. Ir visada perspėju: jei yra prastas privažiavimas, mes galim atsisakyti važiuoti iki pat durų, iškrausim prie pagrindinio kelio. Nepatogu, bet geriau nei sugadinta mašina.
Nėra. Artimiausia IKEA yra Dresdene, prie Elbepark. Tai apie 30 kilometrų. Bet ten eismas baisus, ypač šeštadieniais. Jei planuojat po kraustymosi iš karto važiuoti apsipirkti, geriau eikit darbo dieną ryte. Ir dar vienas dalykas – IKEA Dresdene pristatymas į Bischofswerda kainuoja. Ir kartais jie nenori vežti, jei užsakymas mažas. Tai aš kartais klientams pasiūlau: palaukit porą dienų, aš grįšiu per Dresdeną ir galiu paimti jūsų užsakymą už papildomą 50 eurų. Visiems išeina pigiau.
Reikia kantrybės. Vokietijoje sveikatos sistema gera, bet patekti pas specialistą – kosmosas. Bischofswerdoje yra bendrosios praktikos gydytojų, bet jei reikia, tarkim, kardiologo – važiuosi į Bautzeną ar Dresdeną. Ir lauksi. Aš pats, kai man nugarą skaudėjo po iškrovimo, bandžiau užsirašyti pas vietinį „Hausarzt“. Tai man pasakė: „laisva po trijų savaičių“. Tai gerai, kad turiu pažįstamą lietuvį gydytoją Dresdene, priėmė be eilės. Bet čia jau pažintys. Tai jei turit lėtinių ligų, susitvarkykit dokumentus ir siuntimus dar Lietuvoje.
Visada sakau: jei skalbyklė nauja, su inverteriniu varikliu, vežkitės. Jei sena, su šepečiais, palikit Lietuvoj. Kodėl? Nes Vokietijoje vanduo kietesnis. Saksonijoje ypač. Ten kalkės – baisi problema. Sena skalbyklė po pusmečio pradės kaukti, o kaitinimo elementas apsitrauks kaip akmeniu. Ir meistro iškvietimas kainuos 150 eurų. Už tuos pinigus geriau nusipirkti naudotą „Miele“ Dresdene per „eBay Kleinanzeigen“. Ir dar vienas dalykas – jungtys. Vokietijoje dažnai vandens pajungimas yra ne toks, kaip pas mus. Reikia adapterių arba keisti žarneles.
Vežam, bet už papildomą rizikos mokestį. Pianinas – tai ne šiaip baldas. Tai instrumentas, kuris po kelionės gali būti išsiderinęs. Ir ne bet kas moka jį pakrauti. Reikia specialių diržų, kartais net krano, jei laiptai siauri. Turėjom atvejį Bischofswerdoje, sename name, kur laiptai buvo tokie statūs, kad pianiną kėlėm per balkoną. Tai kainavo papildomai 300 eurų, bet klientė buvo laiminga, nes čia buvo jos senelės relikvija. Tai jei vežatės pianiną, sakykit iš anksto, netylėkit. Nes kitaip atvažiuosiu su dviem vyrais, o reikės keturių.
O, taip. „Ruhezeit“ – poilsio laikas. Nuo 13 iki 15 valandos, ir po 20 valandos vakaro. Jokio triukšmo. Jei pradėsit gręžti sieną ar tampyti baldus per pietus, kaimynai iškvies policiją. Ir tai ne pokštas. Vokiečiai šiuo klausimu be kompromisų. Aš visada planuoju iškrovimą taip, kad arba baigtume iki 13, arba pradedame po 15. Ir dar šeštadieniais triukšmo limitas dar griežtesnis. Tai geriausia kraustytis darbo dieną, nuo 8 ryto. Ir kaimynams iš anksto pakabinti raštelį atsiprašant už nepatogumus. Maža smulkmena, bet padeda.
Yra, bet daugiausia fizinio. Netoli yra keletas logistikos centrų, gamyklėlių. Viena didesnė įmonė gamina maisto pakuotes, ten dirba nemažai lietuvių. Bet atlyginimai, palyginus su Dresdenu, mažesni. Jei moki vokiškai, gali bandyti į administraciją. Bet šiaip, dauguma lietuvių, kuriuos aš pažįstu ten, dirba statybose arba važinėja į Dresdeną. Vienas dirba net Šveicarijoje, o Bischofswerdoje tik gyvena, nes čia pigiau. Tai variantų yra, bet reikia būti mobiliam.
Deja, Bischofswerdoje nėra. Bet Bautzene, kuris už 15 kilometrų, yra viena parduotuvėlė, kuri turi šiek tiek rytietiškų produktų. Bet ten daugiau lenkiškų. Lietuviškos duonos ar varškės teks ieškoti Dresdene arba užsisakinėti internetu. Yra viena šeima, kuri kepa duoną patys, nes pasiilgo. Aš pats kartais, kai važiuoju reisu, atvežu klientam juodos duonos ir „Dvaro“ sūrio. Bet čia jau tokia neoficiali paslauga, draugystės pagrindu.
Palyginus su Lietuva – taip. Bet palyginus su Vakarų Vokietija – ne. Nuoma čia yra gal 30% pigesnė nei Dresdene. Bet maistas, paslaugos kainuoja tiek pat. Vienas dalykas, kuris brangus – tai šildymas. Daug senų namų su dujiniu šildymu, o dujos Vokietijoje brangios. Tai jei nuomojatės seną butą su aukštom lubom, žiemą sąskaitos gali šokiruoti. Visada sakau: prieš nuomojantis, paprašykit parodyti senas sąskaitas už komunalines. Vokiečiai sąžiningi, parodys.
Vežam, bet knygos – tai mirtis kraustytojui. Jos sunkios, o dėžės mažos. Vienas profesorius vežėsi biblioteką į Bischofswerda. 120 dėžių. Kiekviena svėrė 20–25 kilogramus. Mašina vos ne ant ašių sėdo. Tai jei turit daug knygų, perspėkit. Mes atvežam papildomų mažų dėžių, bet krauti jas – nugaros žudymas. Ir dar vienas niuansas – drėgmė. Jei knygos bus laikomos nešildomame garaže ar rūsyje, Bischofswerdoje, kur drėgna, jos gali pelyti. Tai reikia iš karto planuoti, kur jas dėsite.
Yra vienas, apie kurį niekas negalvoja – tai „Kehrwoche“. Laiptinių valymo grafikas. Daugumoje senų daugiabučių nėra samdomo valytojo. Gyventojai valo laiptinę patys, pagal grafiką. Ir jei jūsų savaitė, o jūs nenuvalėt, sulauksit pasyvių-agresyvių raštelių ant durų. Aš pats, kai padėjau klientui įsikraustyti, radau tokį raštelį: „Bitte putzen!“ (Prašom valyti!). Klientas nesuprato, kas čia vyksta. Tai dabar visada įspėju: pasidomėkit iš karto, ar jūsų name yra tokia tvarka. Ir nusipirkit gerą šluotą.
Sunku. Viešasis transportas yra, autobusai važiuoja, bet ne taip dažnai, kaip norėtųsi. Vakarais ir savaitgaliais intervalai dideli. Į parduotuvę pėsčiomis nueisit, bet jei reikia pas gydytoją ar į darbą kitame mieste, be mašinos liūdna. Viena moteris, kurią pervežiau, buvo įsitikinusi, kad važinės dviračiu. Tai po pirmos žiemos nusipirko mašiną. Keliai geri, bet kalvoti. Tai jei kraustotės be auto, bent jau pasižiūrėkit autobusų tvarkaraščius į Dresdeną ir Bautzeną.
Kai kurios padeda, kai kurios ne. Aš asmeniškai – priklausomai nuo nuotaikos ir nuo to, kiek moki. (Ne, čia juokauju, nuotaikos čia nėra, bet nuo užimtumo). Jei turiu laiko ir jei klientas normalus, galiu ir spintą surinkti, ir lentyną pakabinti. Bet tai jau papildoma paslauga. Standartinėje sutartyje baldų surinkimas neįeina. Mes atvežam, iškraunam, sustatom į kambarius. O surinkimas – tai jau atskiras darbas, reikalaujantis įrankių ir kantrybės. Ypač su ta IKEA, kur instrukcijos be žodžių.
Ne, Vokietija turi tokius pačius kištukus kaip ir Lietuva – Type F (Schuko). Bet yra vienas niuansas. Kai kuriuose senuose namuose Bischofswerdoje vis dar yra senesni rozetės be įžeminimo kontaktų. Tai jei jūsų prietaisas su trimis kontaktais, gali neįsikišti. Turėjom atvejį, kai atvežėm šaldytuvą, o rozetė senovinė. Gerai, kad klientas turėjo adapterį. Bet šiaip, 99% atvejų, viskas tinka. Tik pasiimkit prailgintoją su keliais lizdais, nes vokiškuose butuose rozetės mėgsta būti ne ten, kur reikia.
Yra mažas baseinas, „Schwimmhalle“, bet jis toks... na, kuklus. Vietiniai juo patenkinti, bet jei esat įpratę prie „Impuls“ ar panašių, bus liūdnokai. Sporto klubų yra, bet daugiau tokių „Verein“ tipo – tradiciniai, su futbolu, gimnastika. Vienas klientas, jaunas vyrukas, ieškojo crossfit'o. Nerado. Tai važinėja į Dresdeną. Tai čia irgi toks dalykas – jei turit specifinių hobių, Bischofswerda gali būti per maža. Bet jei mėgstat bėgioti miške ar važinėti dviračiu – rojus.
Būna. Ir tai nėra tragedija. Aš pats vieną šeimą vežiau ten, o po aštuonių mėnesių – atgal. Jie sakė, kad „nepritapo“. Per daug tylu, per daug vokiška. Tai jei nesate tikri, patarimas paprastas: nesivežkit visų daiktų iš karto. Palikit ką nors pas tėvus, garaže. Nes antras pervežimas vėl kainuos. Ir dar vienas dalykas – jei grįžtate, nepamirškit išsiregistruoti („Abmeldung“) ir uždaryti sveikatos draudimo. Nes kitaip laiškai vaikščios ir skolos kaupsis, o jūs jau būsit Lietuvoj ir net nežinosit.
Tai va, tiek prirašiau, o atrodo, dar pusės dalykų nepasakiau. Bet esmė tokia: kraustymas į Bischofswerda nėra kažkoks kosmosas. Tai tiesiog persikėlimas į ramią, tvarkingą, kartais per daug tylią vietą. Didžiausi iššūkiai yra ne pats pervežimas, o biurokratija, kalbos barjeras ir tai, kad miestelis mažas. Bet jei turit darbą, šeimą ir norit ramybės – čia geras variantas. Aš, kaip vežėjas, galiu pasakyti tik tiek: jei ruošiatės kraustymuisi į Bischofswerda, darykit tai su planu, o ne paskutinę minutę. Ir, svarbiausia, rinkitės vežėją, kuris ne tik turi mašiną, bet ir žino, kur ta Bischofswerda yra. Nes kai kurie net žemėlapyje neranda. O tada jau bėda. Sėkmės!