Kokios pervežimo alternatyvos yra įmanomos iš Vokietijos: Veteranų patarimai beviltiškams

Dirbu šioje srityje jau beveik dvidešimt penkerius metus. Per tą laiką mačiau viską – nuo „Mercedes“ variklių, patvinkusių ant lietaus pakiuvos, iki vokiškų biurokratų, kurie neleidžia išvygti, jei ant sparno užguluota dulkelis. Vokietija didelė, ten viskas vyksta greitai, o logistika – tai jų kraujo arterijos. Tačiau klientams dažnai atrodo, kad pervežimo alternatyvos iš Vokietijos yra tik dvi: brangu ir labai brangu. Iš tiesų, variantų yra daugiau, bet ne visi jie tinkami tiems, kurie nori taupyti iki paskutinio cento. Kartais tiesiog reikia sužinoti, kur ir kaip ieškoti, o ne tik pasitikėti pirmu pasitaikiusiu skelbimu „Facebook“ grupėje. Štai paprastas, kartais šiurkštus, bet nuoširdus vadovas apie tai, kas iš tiesų vyksta kelyje.

Pagrindiniai būdai (kai viskas vyksta pagal planą)

Ar verta rinktis pilną sunkvežimį, jei daugiau nei 20 pakių?

Jei turite 20 europalečių krovinių, pilna fura (FTL) – tai vienintelis protingas pasirinkimas. Susitvarkote su vienu vairuotoju, viena dokumentacija, ir jis važiuoja tiesiai į jūsų sandėlį. Vokietijoj centrai, kaip Duisburgas arba Miunchenas, užkimšti, tad tokių maršrutų yra daug. Kaina už tona ženkliai mažesnė negu daliniame krovinyje. Žinoma, jei jums reikia vežti tik du šaldytuvus, tai per brangu – čia jau reikia ieškoti dalinio krovinio variantų, kitaip mokėsite už orą. O taip, pilna mašina – tai saugu ir greita, jei tik vairuotojas nemiega ratu.

Kaip veikia dalinis krovinys (LTL) ir kiek tai laiko užtruks?

Čia yra ta pati populiariausia pervežimo alternatyva iš Vokietijos tiems, kurie perka mažiau prekių, pavyzdžiui, iš „Amazon“ arba „eBay“ sandėlių. Surinkimas (konsolidacija) vienoje vietoje trunka 2–3 dienas. Ten vairuotojas važinėja po penkias skirtingas gamyklas, renka visišką mišinę – nuo plytelių iki gėrimų. Vėliau keliauja iki Lietuvos, tačiau sustoja po truputį kiekviename mieste, iškraunant. Taigi, užtrunka ilgiau, bet kaina – pusė mažesnė. Tiesiog nustokite galvoti, kad jūsų siunta bus pirmoji išmesta kablyje.

Kokia yra „ekspresinio“ mikroautobuso paslaugų esmė?

Tai variantas tiems, kuriems reikia siuntos „vakar“. Užsisakote mažą „Vw Crafter“ arba panašų mikroautobusą, ir jis važiuoja tiesiai iš taško A į tašką B be sustojimų (išskyrus degalines). Vokietijoje daug lenkių ir lietuvių firmų, kurie specializuojasi būtent šiame segmente. Brangu? Žinoma, kainos gali būti dvigubai didesnės už standartinius pervežimus. Bet jei stokote detalių gamybos linijai arba statybai sustojo, tai pinigai nebesvarbu. Štai čia pervežimo alternatyvos iš Vokietijos tiesiog gelbsti verslą, nors piniginę ir sužaloja.

Ar įmanoma vežti ką nors labai jautriaus, pvz., fortepijoną arba meno kūrinius?

Įmanoma, bet tai atsieina brangiai ir reikalauja specialių įrangų. Paprasti vairuotojai to nedarys, nes bijo, kad jei nukris, jų gyvenimas baigtis. Reikia kreiptis į firmas, kurios turi „pakrašymo“ lentynas (stropų sistemas), ir užtikrintai apkrauti daiktą ne virve, o oromis. Vokietijoje tokių paslaugų yra, ypač aplink Berlyną arba Hampūrą, kur gyvena daug turtingų žmonių, keičiančių buvienes. Visko sužiūrės, užriša, uždaro. Tik nustokite manyti, kad tokią siuntą galima užmesti į benziną su „Kraštuotoju“.

Ar pasitaiko situacijų, kai pigiau nuomauti fura ir važiuoti patiems?

Kartais taip nutinka, ypač jei jūsų įmonė turi savo vairuotoją, o fura sugedo arba užimta. Vokietijoje daug nuomos punkų, bet čia yra gilių vandenių. Jei nėra tarptautinio leidimo (Community licence), jums nepavyks tiesiog nuomoti ir važiuoti. Be to, draudimai... O jei įvyksta avarija Lenkijoje? Tada teismai ir baudos. Tai gera alternatyva tik tiems, kurie jau turi patirties ir visus popierius, o ne pradedantiesiems, kuriems pavyko nupirkti pigia keturračį.

Automobiliai ir technika (kai nusipirkote „vokiečių gėrį“)

Nupirkau automobilį „Mobile.de“, ką daryti dabar?

Sveikinu, dabar prasideda tikras malonumas. Jei automobilis važiuoja, paprasčiau užsisakyti pervežimą su autovežiu. Jei nebevažiuoja – reikės kelti su technine pagalba. Vokietijoje daug firmų, kurie užsuka šaltakraščiu (kabeliu) ir nutempia iki Lietuvos. Tik atidžiai patikrinkite savo draudimą – ar jis galioja, kai automobilis temptas keliu. Kartais klientai manytų, kad viskas padengta, o paskui teismo ieškiniai dėl atsakomybės už incidentą.

Kuo skiriasi autovežis nuo tempimo kabeliu?

Autovežis – tai platforma su mašina, kurioje užkeliama 6–8 automobiliai. Saugu, lėtai, bet ekonomiškai, jei perkate „dvynuką“ ar „kompaktą“. Tempimas kabeliu – tai rizika. Vairuotojas tempta jūsų naujai nupirkta „BMV“ 90 km/val greičiu, o priešais staigiai stabdo vairuotojas iš Lenkijos. Ką darys tas vairuotojas? Sutrys į gatvę. Todėl, jei automobilis brangus, visada rinkitės autovežį, nors tai ir viena iš brangesnių pervežimo alternatyvų iš Vokietijos.

Ar galima nuvažiuoti pats iš Vokietijos su numerais?

Teoriškai galima, jei pardavėjas išduoda trumpalaikius numerius (Kurzzeitkennzeichen). Jie galioja 5 dienas ir su juos galima važiuoti iki Lietuvos be techninės apžiūros. Bet čia yra vienas „bet“. Vokietijos draudimas su šiais numeriais veikia tik civilinę atsakomybę, bet ne padangas ar variklį. Jei sprogs variklis A1 plente, Jums niekas neatlygins. Be to, Lietuvos policija kartais gali būti pernelyg išranki dėl tokių numerių. Jei nežinote, kaip elgtis, geriau nemėginti likti be pinigų ir be mašinos.

Kas daryti, jei mašina nupirkta iš sąskaitos (verslo pirkimas)?

Tada viskas vyksta kaip ir su paprastu kroviniu, tik reikia mokesčių dokumentų. Jei įmonė PVM mokėtoja, galima taikyti 0 proc. PVM tarifą (vidinės sandoris), bet reikia užpildyti atitinkamus popierius (Sąskaita-faktūra, Vaz). Vokietijai svarbu, kad prekė išvykti iš jų teritorijos legaliai. Dažnai klientai painioja verslo pirkimą su privačiu ir paskui gauna problemas su muitinės deklaravimu. Geriau pasiklausti buhalterio prieš pervarianti pinigus.

Ar verta rinktis aukcionų pervežimus (pvz., iš „Copart“ ar „IAAI“)?

Tai visai kitas pasaulis. Ten mašinos dažnai daužytos, be raktų, be dokumentų. Pervežimo alternatyvos iš Vokietijos šiuo atveju ribotos – tik specifiniems autovežiams, kurie turi leidimą gabenti tokias „šiukšles“. Reikia mokėti už užsieninio transporto priemonių registravimą (VZ), be to, daugelis aukcionų reikalauja, kad vežėjas būtų apdraudęs krovinią. Tai brangu, bet kiekvienas tas „BMW“ iš JAV, atkeliaujantis į Vokietiją ir toliau į Lietuvą, kainuoja dvigubai.

Biurokratija ir dokumentai (be šio pragaro niekas neina)

Kokius dokumentus turi turėti vairuotojas vairuodamas iš Vokietijos?

Pagrindinis yra CMR konosamentas. Be jo – nieko. Jis turi būti pasirašytas tiek vairuotojo, tiek siuntėjo. Taip pat reikia prekių sąrašo (Packing List), kad muitinė žinotų, kas viduje. Jei vežate pavojingas krovinius (ADR), turi būti specialios licencijos. Vokiškai muitininkai yra labai griežti, jei trūksta bent vieno parašo. Gali uždaryti fura kelias dienas, kol išaiškinsite. Geriau viską patikrinti dar du kartus prieš išvykdami iš sandėlio (arba įsitikinkite, kad vokiškai logistikos partneriai viską padarė teisingai).

Ar reikia eksporto deklaracijos iš Vokietijos?

Nebenaudojant (nuo 2023 m. liepos 1 d.) ES vidinės prekybos (Vaz) formų, dauguma krovinių važiuoja be jų. Jei prekės keliauja į kitą ES šalį (Lietuvą), tai vidinė prekyba, ir eksporto deklaracija dažniausiai nereikalinga. Tačiau (tai čia svarbu) jei prekės yra pavojingos, arba tai yra reglamentuojamos prekės, gali reikėti specialių leidimų. Aš asmeniškai visada patariu klausti vokiškų partnerių, ar jiems kažko nereikia, nežiūrėdamas į tą „laisvę“, nes pasitaiko atvejų, kai muitinė sustabdo dėl keisto kodo.

Kas yra T1 dokumentas ir kada jis reikalingas?

T1 naudojamas, kai prekės yra ne ES muilo teritorijoje arba kai jos keliauja tranzitu per trečiąsias šalis. Jei pervežate ką tiesiog iš Miuncheno į Vilnių, T2 (arba joks dok.) užtenka. Bet jei, pvz., krovinys atkeliauja iš Šveicarijos į Vokietiją ir turi būti vežamas per Vokietiją į Lietuvą, tuomet reikalingas T1. Tai dažnai painu klientams, kurie mano, kad Vokietija yra visa ES. Ji yra, bet prekės kilmė gali būti iš kitur. Nepaisant to, dažniausiai šios pervežimo alternatyvos iš Vokietijos neteksto dėl tokių detalių (bet geriau būti saugiam).

Ką daryti, jei vairuotojas prarado dokumentus kelyje?

Tai košmara. Tada reikia rašyti praradimo aktą, kreiptis į policiją, daryti naujas CMR kopijas. Klientas tada laukia, nes be CMR negali priimti prekių. Pasitaikė kartas, kai vairuotojas pametė visus popierius degalinėje, kol geravo kavą. Resdizavimas (pakeitimas) trunka valandas, o kartais ir dienas. Todėl visada prašau vairuotojų daryti nuotraukas dokumentų ir siuntin į telefoną bent jau kaip įrodymą, kad siunta yra legali.

Ar turiu būti PVM mokėtojas, kad galėčiau importuoti prekes?

Jeigu perka fizinis asmuo sau, tai vadinama privačiu importu ir mokate PVM bei muito mokestį (jei kilmė ne iš ES) Lietuvos muitinėje. Jeigu įmonė – viskas aišku, apskaita, ataskaitos. Bet dažnai žmonės bando „praslysti“ per fizinių asmenų siuntas, o paskui gauna didžiules baudas už neteisingą deklaravimą. Vokietijos pardavėjai dažnai neleidžia išvežti prekių be PVM numerio, kad jie patys galėtų taikyti 0% tarifą. Tai taip vadinamas „Reverse Charge“ mechanizmas, apie kurį vertėtų susžinoti.

Rizikos ir realijos (apie ką niekas nekalba)

Ar dažnai pasitaiko vogtų krovinių atvejų Vokietijoje?

Vokietija yra saugi, bet... sandbox’ai (sandėliai prie pat magistralių) yra mėgstamiausia vagių vieta. Ką tik vienas klientas prašėvežti brangų įrangą, mes rekomendavome saugų sandėlį, bet jis norėta taupyti ir paliko pakiuoti tarpais. Ryte furos nebebuvo. Dabar jie kovoja su draudiku. Todėl, kalbant apie pervežimo alternatyvas iš Vokietijos, saugumas turi būti prioritetas. Pasirašykite gerą draudimo sutartį, ne tik tas bazinės, kurios apdangal 8,33 SDR vienetą (tai beveik niekas).

Kas nutinka, jei krovinys sugenda pakelių (pvz., užsidega)?

Gegužės mėnesį viena fura su elektronika sudegė ties A2. Viskas prapuolė. Jeigu turite draudimą „Visų rizikų“ (All risks), gauna atlyginimą. Jeigu tik pagrindinį CMR draudimą – gausite tik dalį sumos pagal sunkio koeficientus. Be to, prarasite laiką. Reikės rasti kitą fura, perkrauti (jei kas liko), o tai papildomi kaštai. Niekas nekalba apie tai, kad sugedus mašinai, krovinys gali šalti arba suvėsti, jei tai maisto produktai.

Ar patikimi tiems „pigūs“ vairuotojai iš Rytų?

Nemeluosiu – dauguma geriausių vairuotojų yra iš Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos, kurie dirba už gerus pinigus. Bet rinktis pigiausią variantą per „Telegram“ kanalus – tai lošimas. Tu nežinai, kas vairuoja, ar jis girtas, ar mašina techniškai tinkama. Pasitaiko, kad žmogus pasiima pinigus išanksto ir išnyksta arba privalo parduoti krovinį, kad užpildytų degalus. Rekomenduoju dirbti tik su registruotomis firmomis, kurios turi lizingo sutartis, drąsumo raštus ir tikrą biurą, o ne ne tik „gmail“ paštą.

Ar galiu išsipirkti iš vairuotojo už dyką?

Kartais vairuotojai siūlo: „Važiuoju į Lietuvą, turiu vietą, pasiimk už pusę kainos, o aš pats pasidarysiu“. Tai yra „pilkoji zona“ (gray market). Jis nebus apdraudęs jūsų siuntos kaip krovinio, jis nebus išdavęs CMR. Jei jį sustos muitinė ir ras kontrabandą, jūsų prekes konfiskuos kartu su jo mašina. Ar to verta? Nebent vežate senus batus, bet ne verslo siuntas. Oficialios pervežimo alternatyvos iš Vokietijos atrodo brangiau, bet jos suteikia ramybę.

O dėl to „Gezundheitz“ – ar tai tik mitas?

Vokiškai sandėlininkai tą žodį vartoja, kai reikia pasakyti „užpildyk dokumentą arba nesuveži“. Tai ne mitas, o įprotis. Jeigu atvykstate paimti krovinio be sutarties arba netvarkingai pasirašytos CMR, jums tiesiog neišduos prekių. Jie turi griežtas procedūras. Vieną kartą teko laukti 4 valandas, kol vokiškas vadybininkas nusprendė, ar galime užkrauti dešrą, nes buvo klaida temperatūros režime dokumentuose. Jie tiesiog užrakino vartus. Taigi, visada turėkite viską su savimi ir tiksliai.

Ką daryti, jei vokiškas klientas atsisako mokėti už siuntą išsiuntimą?

Tai dažna problema. Pasirašote sutartį, atvežate prekę, o jie sako, kad „neužsakė“. Be pareiškimo (Einzugsermächtigung) arba gero CMR su pastaba „Prekių vertė XXX“, gali būti sunku įrodyti. Vokiškai teismaus yra lėti. Todėl visada stenkiteš gauti avansą bent 30% arba dirbkite per patikimas eksporto brokerų firmas, kurios garantuoja mokėjimą. Neklausote, kokia pervežimo alternatyva iš Vokietijos pigiausia, o klauskite, kaip apsisaugoti nuo mokėjimo nutrynimo.

Kainos ir terminai (o tas pačias klausimas – kiek kainuoja?)

Nuo ko priklauso kaina už pakių pervežimą iš Berlyno?

Berlynas mieste center – brangu, nes vairuotojui reikia išlaidų už važiavimą miesto zona (Umweltzone). Be to, ten daug užstatų. Jei paimate iš priemiesčio (pvz., iš „Selhori“ sandėlio), pigiau. Taip pat svarbu, ar krovinys lengvai pakraunamas (ar reikia „hidraulikos“ rankų). Kainos svyruoja nuo 120 iki 250 EUR už pakyvą, priklausomai nuo sezono. Žiema brangiau. Vykstant per Kalėdas – dar brangiau. Nėra fiksuotos kainos, nors dažnai klientai sako: „O, praėjusį kartą buvo 50 eurų“.

Kiek laiko užtrunka siunta iš Miuncheno iki Vilniaus?

Idealiu atveju – 1–2 dienos. Bet realus pasaulis skiriasi. Jei tai dalinis krovinys, reikia laukti, kol fura užsipilda Miuncheno apylinkėse. Tai gali užtrukti 3–4 dienas. Jei eina traukinys – tai dar kita istorija, bet traukinių iš Vokietijos į Lietuvą beveik nėra tiesioginių (reikia važiuoti per Lenkiją arba per jūrą). Taigi, skirkite bent savaitę laiko, jei planuojate gamybą pagal šį krovinį. Niekada nesakykite klientui „rytoj bus“, nebent tų prekių nėra.

Ar galima sutarti dėl mokėjimo grynaisiais prie vairuotojo?

Techniškai galima, bet pavojinga. Vokiškai firmos to nedaro. Jei sutinkatės su privačiu vairuotoju, gali būti, kad jis ims pinigus, paskui parašys, kad negavo, ir reikalaus dar kartą. Be to, didelės sumos grynais per ribą legaliai neįmanoma vežti be deklaravimo. Dabar viskas eina per bankus, sąskaitas ir SEPA mokėjimus. Tai lėčia, bet saugu. Kiekviena pervežimo alternatyva iš Vokietijos turi būti įforminta popieriu, o ne pinigų kupiūromis.

Kodėl kaina padidėja pastaraisiais metais?

Degalai, infliacija, ir tas pats „Euro 6“ reikalavimas. Vokietija griežtai seka, kad furos būtų ekologiškos. Senas „Volvo“ su dūmu tiesiog neįvažiuos į daugelį sandėlių. Vairuotojų trūkumas – didžiausia problema. Niekas nenori dirbti už 2000 eurų, kai gali už tą patį vairuoti „Benz“ keliuose. Be to, Ukrainos karas pakeitė maršrutus. Anksčiau važiuodavo per Rusiją, dabra reikia apvažiuoti. Visa tai sukuria kainą. Ne veltui sakau, kad logistika – tai ne pinigų spausdinimo mašina.

Ar yra kažkokių paslėptų mokesčių, apie kuriuos niekas nesako?

Taip, vadinamieji „waiting charges“ (laukimo mokestis). Jei vairuotojas atvyksta į išvežimo vietą, o jums nėra rankų (krautojų), arba sandėlis uždarytas pietų metu, jis pradeda rašyti laiką. Po 2 valandų mokestis gali būti 40–60 EUR už valandą. Taip pat gali būti mokestis už „pailginimą“ (pailginimas krovinio, jei jis išlenda po platformos ribų). Vokiškai firmos mėgsta tokius dalykus rašyti smulkiu šriftu sąskaitoje. Visada klauskite: „Ar įskaičiuota išvežimo mokestis?“.

Išvados (galutinis paaiškinimas)

Galiausiai, galima sakyti, kad rinktis būdą, kaip atgabenti daiktus iš Vokietijos, reikia ne pagal kainų lentelę, o pagal jūsų nervų stiprumą. Aš per tą laiką mačiau, kaip žmonės taupo 50 eurų, o paskui praranda tūkstančius dėl vėlavimo ar sugedusios įrangos. Nors kalbėjome apie įvairias pervežimo alternatyvas iš Vokietijos, svarbiausia yra pasitikėjimas tarp ir draudimas. Neklauskite kaimyno, kuris sako, kad „viskas vyksta patikimai“ – jis tikrai nematė to, kas vyksta užkulisiuose Duisburge arba prie Lenkijos ribos. Pasidomėkite dokumentais, pasitarkite su ekspertais ir niekada nebeliekite vokiškame muitinės poste be pusryčių – ten ilgai laukti. Sėkmės keliuose.