Kokie mikroautobusų transporto sprendimai veikia Vokietijoje?

Dirbu šioje srityje jau beveik dvidešimt penkerius metus, ir galiu pasakyti viena – Vokietija niekada nemiega. Kasdien gaunu telefoną, kur klientas klausia, kaip greitai galėtume nuvežti jo komandą į Miuncheną arba Hamburgo jūrų uostą. Daugelis galvoja, kad mikroautobusų transporto sprendimai yra tik tai, kad sėdi ir vairuoji, tačiau realybėje tai yra sudėtingas mechanizmas. Reikia žinoti ne tik kelių žemėlapį, bet ir tai, kokia buitinė technika sugedo vairuotojui prieš savaitę, arba kodėl muitinėje sustojo eilė. Šiame straipsnyje nesakysime apie tai, kas parašyta vadovėliuose, o kalbėsime apie tai, kas vyksta iš tikrųjų – ant kelio, sanitariniuose mazguose ir vairuotojų galvose.

Kas reikalinga tam, kad prasidėtų kelionė?

Ar sunku gauti leidimus važiuoti į Vokietiją?

Iš tiesų, tai nebėra taip sunku kaip anksčiau, kai reikėjo gauti tonų popierių, bet vis tiek reikia kantrybės. Jei turite teisingą licenciją, tai pusės kelio nuėjote, tačiau dažnai pasitaiko, kad ką nors praleidžiate. Prieš savaitę turėjau klientą, kuriam teko dėl vienos stempelėlės grįžti iš pat sienos, tai nėra malonu. Viską reikia tikrinti dukart, nes vokiečių pareigūnai mėgga rasti smulkmenas.

Kokie dokumentai turi būti mikroautobuse?

Sąrašas yra ilgas, bet pagrindiniai yra vairuotojo pažymėjimas, techninė apžiūra ir, žinoma, visi draudimai. Be to, būtina turėti transporto licenciją, jei tai yra komercinis reisas. Kartais pamiršstu, kiek tos formos gali būti sudėtingos, ypač jei mikroautobusas yra nuomojamas. Geriausia viską turėti vienoje aukštoje mapėje, o ne išbarstyti po visą kablą.

Ar taisyklės skiriasi priklausomai nuo vietovės?

Žinoma, mieste ir užmiestyje tai yra dvi skirtingos planetos. Berlyno centre galiu užsiduoti ant „baltųjų juostų“ ir net neįsidėti, o kaimo vietovėse vokiečiai važiuoja taip, lyg jų nebūtų. Kiekvienas landas turi savo specifiką, todėl mikroautobusų transporto sprendimai turi būti pritaikyti konkrečiam maršrutui. Negali tiesiog nustatyti navigatoriają ir eiti, reikia žinoti apribojimus.

Ką daryti, jei sugenda technika?

Tai kiekvieno logisto košmaris, bet su Vokietija viskas nėra taip blogai – ten veikia puiki pagalba. Vieną kartą mums virto kėbulas netoli Frankfurto, ir per valandą atvažiavo techninė pagalba. Tačiau tai kainuoja, todėl visada reikia turėti atsarginę grandinę (pavyzdžiui) ir pinigų kortelę su sąskaita. Nerekomenduoju rizikuoti su senais mikroautobusais, ten kalbos nebus.

Ar verta rūpintis ekologiškumu?

Vokietijoje tai labai svarbu, ypač didžiuosiuose miestuose. Jei jūsų transporto priemonė nebeatitinka „Euro 6“ standarto, gali būti problemų įvažiavimą į miesto centrą. Žalia kortelė (Umweltplakette) yra privaloma, be jos gausite didelį baudą. Tai vienas iš tų dalykų, apie kurį dažnai pamirštama kol pasiekia pirmą šviesoforą.

Kaip susitvarkyti su kainomis ir užsakymais?

Nuo ko priklauso kaina?

Viskas priklauso nuo to, kiek toli ir kada. Jei reikia važiuoti šventę arba savaitgalį, kainos šuoliauja aukštyn, nes vairuotojai turi teisę atsisakyti. Taip pat įtakos turi degalų kaina, kuri, kaip žinote, dabar nėra maža. Geriausia kreiptis iš anksto, tada mikroautobusų transporto sprendimai gali būti pigesni, nes galima suplanuoti grįžtamojo kelionę be tuščio važiavimo.

Ar galima sutaupyti pasirinkus pigesnį mikroautobusą?

Sutaupyti galima, bet ar verta? Kartais pasiūlo senus „Mercedesus“ su 500 tūkst. kilometrų rida už pusę kainos. Tada kelionė virsta loterija – ar nuvažiuos, ar sustoj. Esu matęs, kaip tokiame variante užstringa variklis poilsio zonoje, ir klientas praranda viską. Geresniuose mikroautobusuose yra dirbtinės pėdos, klimatas ir patogios sėdynės, tai svarbu ilguose maršrutuose.

Kaip mokėti už transportą?

Daugelis mums nori mokėti grynaisiais po važiavimo, tačiau tai jau senoviška. Geriausia sutikti dėl sąskaitos-faktūros ir preliminariojo apmokėjimo (pavyzdžiui, 30 proc.). Taip apsisaugome abejos pusės – aš, kad klientas neišnyktų, ir jis, kad aš nepasitraukčiau. Trust but verify (pasitikėk bet patikrink), kaip sako amerikiečiai, nors čia mes Vokietijoje kalbame.

Ar kainuoja vairuotojo dienpinigiai?

Taip, tai įstatymiškai reikalaujama, jei kelionė trunka ilgiau nei numatyta. Vokietijoje standartai yra aukšti, todėl vairuotojas turi gauti maistą ir nakvynę. Negalima tikėtis, kad jis miegos mikroautobuse ir valgys sausainius, tai nėra profesionalu. Diennoražiai (tai toks žodis, vokiškai) įeina į sąskaitą ir tai ne taip jau mažai.

Ar yra paslėptų mokesčių?

Kartais taip, ypač jei įeinate į užmiesčio zonas arba reikia specialių leidimų (pvz., Miuncheno parodoms). Būna, kad reikia sumokėti už vietą stovėjimo aikštelėje, kuri kainuoja kaip duonos kepalas. Visada geriau iš anksto paklausti apie galimas papildomas išlaidas, kad nereikėtų ginčytis pabaigoje.

Kas daro vairuotoją ir kelionę saugia?

Ar vairuotojai moka vokiškai?

Ne visada, ir tai yra problema. Turiu vieną vairuotoją, kuris kalba tik rusiškai ir lietuviškai, bet važiuoja jau dešimt metų ir nieko nepadarė. Tačiau jei įvykia incidentas, reikia žinoti bent pagrindinius žodžius. Vokiškai mokantis labai padeda, nes su policija kitaip neišsitarai rankomis. (Arba bent jau turi turėti su savimi vertėją telefone).

Kaip elgiamasi su poilsio laiku?

Čia Vokietija yra labai griežta – nebevažiuosi, jei vairuotojas pavargęs. Tachografas viską fiksuoja, o policija tikrina kas antrą valandą. Negalima spausti vairuotojo, kad jis važiuotų 12 valandų iš eilės, tai pavojinga ir brangu. Patikimi mikroautobusų transporto sprendimai visada numato poilsio pertraukas planuose, o ne kai jau vairuotojas užmiega prie vairo.

Ar saugu važiuoti naktį?

Naktį Vokietijoje važiuoti lengviau, nes nėra spūsčių, tačiau yra didelė rizika susidurti su girtais vairuotojais arba laukiniais gyvūnais (elniais). Esu matęs, kas atsitinka, kai į mikroautobusą įsirėžia šernas ant greitkelio – tai ne vaizdas. Jei nėra būtina, geriau planuoti važiavimą dieną, nors ir brangiau.

Ką daryti su keleiviais, kurie geria?

Tai klasika. Vokietijoje alkoholio vartojimas transporto priemonėje yra griežtai reguliuojamas, jei tai yra komercinis transportas. Jei keleiviai pradeda triukšmauti arba gerti, vairuotojas turi teisę sustoti ir juos išlaipinti. Buvau tokių situacijų, kai tekdavo kvieti policiją, nes verslininkai po parodos per daug nusivilgo.

Ar reikia diržų?

Žinoma, be jokios diskusijos. Vokietijoje už tai baudos didelės, o jei įvyksta avarija be diržų, draudimas nemokės nieko. Aš visada įsakau vairuotojams, kad jie nepradėtų važiuoti, kol visi neusisegs. Tai keletas sekundžių, bet gali išgelbėti gyvybę.

Specifiniai dalykai ir patirtis

Ar buvote patyręs neneplanuotų sustojimų?

O, kiek jų buvo... Kartais tiesiog užstringa variklis, kartais pasislepia vairuotojo pažymėjimas. Vieną kartą teko stovėti trijas valandas ties Karlsrūhės, nes gaisras užsidegė artimame miške ir uždarė greitkelį. Tokiuose atvejuu tik padeda kantrybė ir geras ryšys su klientu, kad jis nenervintų.

Kokį mikroautobusą labiausiai rekomenduojate?

Asmeniškai aš labiau pasikliauju „Mercedes Sprinter“ arba „Volkswagen Crafter“, nes jie patvarūs. „Fiat“ irgi geri, bet dalys kartais brangiau. Svarbu, kad būtų automatikės pavarų dėžė, nes Vokietijoje daug važiuojama mieste ir rankinė gnuožia koją. (Nors dabar jau ir automatikos kartais strigs).

Ar sunku rasti parkavimą didmiesčiuose?

Labai sunki, ir tai viena brangiausių dalių. Hamburge ar Berlyne vietos mikroautobusui kainuoja milžiniškus pinigus, jei nesi rezervavęs iš anksto. Geriausia numatyti vietą prie hotelio, kur yra speciali aikštelė, arba numesti keleivius toliau nuo centro ir važiuoti laukti.

Kaip elgtis su muitinės patikra?

Jeigu važiuojate iš Lietuvos, tai ES viduje dažniausiai tikrina tik tai, ar nevežate narkotikų arba cigarečių virš limito. Tačiau jei turite įrangą ar prekes, reikia deklaracijos. Vieną kartą munsė (muitinės pareigūnai) išardė visą bagažą, nes įtiko vienas keleivio elgesys. Geriau būti sąžiningas.

Ar Vokietijoje gerai keliai?

Pagal mano dvidešimt metų patirtį, keliai ten yra vieni geriausių pasaulyje, nors pastaruoju metu atsirado daugiau duobių. Autobanai (greitkeliai) yra stebuklingi, kai juos važiuoji be spūsčių. Tačiau remontai vyksta nuolat, todėl reikia būti pasiruošusiems nukrypimams.

Ką daryti, jei klientas vėluoja?

Tai įprasta dalykas. Jei vairuotojas laukia virš valandos, pradedamas skaičiuoti laukimo mokestis. Negalima tikėtis, kad jis lauks nemokamai tris valandas, nes jam tai laikas ir pinigai. Geriausia derėtis iš anksto apie šias situacijas, kad būtų aišku.

Ar yra skirtumas tarp turistinio ir verslo transporto?

Skirtumas didelis. Verslo klientai dažniausiai reikalauja tikslumo, Wi-Fi ir ramybės, o turistai daugiau dėmesio skiria kainai. Tačiau verslo reisai Vokietijoje (pvz., į parodas Dėseldorfe) yra labai pelningi, jei viską padarei teisingai. Reikia suprasti, kad mikroautobusų transporto sprendimai turi būti lankstūs abiem atvejams.

Kaip susisiekti, jei dinglo ryšys?

Visada turiu papildomą SIM kortelę su kitu operatoriumi, kartais pagelbėja. Vokietijoje ryšys daug kur geras, bet miškų zonuose arba požeminiuose tuneliuose dingsta. Geriausia susitarti dėl susitikimo vietos iš anksto, kad nereikėtų belstis be ryšio.

Ar dažnai keičiate maršrutus?

Kartais būna priverčiniai nukrypimai dėl eismo įvykių arba uždarytų kelių. Navigacija parodo geriausią kelią, bet patirtis sako, kad kartais reikia važiuoti pro smulkius kaimelius, kad išvengtum spūsties. Klientas gali būti nustebęs, kodėl važiuojam keliu „tarp laukų“, bet taip atsikeliaame greičiau.

Ar reikia specialių drabužių vairuotojui?

Nebūtinai uniformos, bet tvarkingas išvaizda privaloma. Vokietijoje klientai vertina profesionalumą, o jei vairuotojas atrodo kaip „iš dangoraižio“ po savaitgalio, tai blogai. Aš visada primenu savo žmonėms, kad jie yra veidas įmonės.

Kokias ligas gali sugauti vairuotojai?

Daugelis kenčia nuo nugaros skausmų, todėl labai svarbus kėdės pritaikymas. Taip pat ir virškinimo sutrikimai dėl blogo maisto. Stengiuosi, kad mano vairuotojai valgytų normalius patiekalus, ne tik greitąjį maistą degalinėse.

Ar verta investuoti į naujus mikroautobusus?

Absoliučiai taip. Naujesnis mikroautobusas reiškia mažiau gedimų, mažesnį degalų suvartojimą ir patogesnę kelionę keleiviams. Nors investicija didelė, ji atsiperka per dvejus metus. Senas technikos remontas kainuoja brangiau nei mokėjimas bankui lizingą.

Kaip elgtis su skundais?

Jei keleiviams kažkas nepatinka, klausyti ir spręsti. Negaliu būti aštrus, net jei jie klysta. Vieną kartą skundėsi, kad per šaltu, nors buvo 25 laipsniai šilumos. Tiesiog padidinau temperatūrą ir visi liko laimingi. Klientas visada teisus (net kada klaidingas).

Ar yra sezoniniai svyravimai?

Žinoma, vasarą ir kalėdinėmis šventėmis yra pikas. Tada sunku surasti laisvą mikroautobusą be dviejų savaičių išankstinio užsakymo. Žiemą, sausio-vasario mėnesiais, darbo yra mažiau, todėl tada galima gauti geras nuolaidas.

Ką daryti, jei reikia važiuoti į Šveicariją arba Austriją per Vokietiją?

Tuomet reikia vinjetes (vignettes) ir kitų leidimų. Vokietija yra tranzitinė šalis, todėl dažnai tenka važiuoti per ją. Reikia tiksliai žinoti, kur užsibaigia Vokietijos zona, kad nenumuštum baudos už neįmokėtą kelią kaimyninėje šalyje.

Ar dažnai dirbate su vestuvėmis?

Nedidelis, bet gražus darbas. Reikia tikslumo, nes vestuvių procesas negali pavėluoti. Vieną kartą teko vežti jaunavedžius į pilį Bavarijoje, kelių buvo užsniegta, bet nuvažiavome laiku. Tokios kelionės palieką gerą prisiminimą.

Kokius patarimus duotumėte pradedančiam?

Neperkite pigiausio mikroautobuso. Ir nereikia manyti, kad Vokietija yra rojus – ten griežtos taisyklės. Pasirūpinkite dokumentais ir geru ryšiu. O svarbiausia – nebandykite apgauti sistemos, ji visada laimi.

Ar tikrai viskas taip paprasta?

Apie paprastumą kalbėti negaliu, nes kiekviena diena nauja. Bet su patirtimi viskas tampa įprasta. Svarbiausia yra ne panikuoti, kai kažkas nutinka, ir ieškoti mikroautobusų transporto sprendimų, kurie veikia realiame gyvenime, o ne ant popieriaus.

Išvada

Apibendrinant, galima pasakyti, kad sėkmingi mikroautobusų transporto sprendimai Vokietijoje priklauso ne tik nuo technikos, bet ir nuo žmogiškojo faktoriaus ir supratimo. Reikia žinoti, ką ieškoti, kaip planuoti ir su kuo kalbėti. Jei viską padarysi sąžiningai ir su galva, kelionė bus sklandi, o keleiviai grįš pas tave dar ne kartą. Tiesiog nepamiršk pasiimti vandens butelio ir gerų batų.