Kokį mikroautobusą rinktis kraustantis iš Vokietijos: žaliasis ir pilkas kasdienybėje

Dirbu šioje srityje jau virš dvidešimt metų ir mačiau viską – nuo idealiai sutvarkytų „Mercedesų“ iki tokių „Fių“, kurie vos suėjo iki pirmosios degalinės. Vokietija yra lobių šalis, jei žinai, kur ieškoti, bet ji gali tapti ir košmaru, jei nusipirksi kažką tik atrodžiančio gerai. Dažnai klientai klausia, kokį mikroautobusą rinktis kraustantis iš Vokietijos, ir atsakymas niekada nėra vienareikšmis. Čia ne tik apie markę, bet ir apie tai, ką tu planuoji vežti, kiek turi biudžeto ir ar esi pasirengęs praleiti porą dienų panikoje ties technine apžiūra Lietuvoje. Tiesiog nusipirkti mašiną – pusė reikalų, kita pusė – ją parvežti ir užregistruoti be nervų išpuolių.

Apie rinką, paiešką ir pirkimą

Kur geriausia ieškoti mikroautobuso Vokietijoje?

Nebūtina važiuoti į didžiuosius autobilių turgus, nors „Mobile.de“ yra Biblia. Kartais geriausius sandėrius randi mažuose šeimyniniuose pardavėjuose kažkur pietinėje Bavarijoje, kurie net neturi tinklalapių. Žinoma, didelieji turgai siūlo garantiją, bet už ją sumokėsi papildomai tūkstantį ar du. Asmeniškai aš visada rekomenduoju ieškoti toli nuo sienos – Lietuviai ir Lenkai jau išperkė viską kaimynystėje, o toli žemyninėje Vokietijoje dar galima rasti mažiau riedžius variantus.

Ar verta pirkti brangų mikroautobusą su garantija?

Jei turi biudžetą ir nori miegoti ramiai, tai žinoma taip. Vokietijos dealeriai įstatymu priversti duoti metų garantiją (nors ji dažnai būna apribota tik varikliui ir grandinei). Bet jei esi „rankų meistras“ ir turi geros mechaniką namuose, gali rizikuoti ir pigiau nupirkti be garantijos. Esu matęs situacijų, kai garantija nepadėjo, kai sugedo kas kažkur tarp durų ar elektros instaliacijos, todėl viską tikrink pats.

Kodėl kainos Vokietijoje tokios svyruojančios?

Tai priklauso nuo sezono, kuro kainų ir tiesiog nuo pardavėjo humoro. (Čia turiu omenyje, kad vieną dieną gali pamatyti kainą 5 tūkst., o kitą jis ją pakelia iki 7 tūkst. be jokios priežasties). Taip pat įtakos turi techninė būklė – variklis su grandine (kurią reikia keisti kas 100 tūkst. km) kainuos mažiau nei su grandinės, kuri užduota visam gyvenimui (bet ji dažnai plyšta anksčiau). Neabejotinai reikia lyginti kainas bent savaitę.

Ar Mobile.de reitingai yra tikslūs?

Dažniausiai taip, bet ne visada. Kartais matai 5 žvaigždučių parduotuvę, o prie jos – dešimtis neigiamų atsiliepimų, kuriuos jie tiesiog „ užmaskavo“ patvirtinę pirkimus. Patariu nekreipti dėmesio į pažymėjimus, o skaityti tekstus. Jei žmonės rašo, kad pardavėjas melavo apie rūdį, geriau nieko nepirkti. Vokietai dažnai būna sąžiningi, bet yra ir tokių, kurie tiesiog nori atsikratyti metalo laužo.

Ką daryti, jei pardavėjas neleidžia testuoti?

Bėkite toli. Niekada nenusipirkite mikroautobuso, jei negalėsite jo nuvažiuoti bent 10 kilometrų. Esu matęs klientą, kuris nupirko „Ford Transitą“ nuotraukos pagrindu, o atvykęs pamatė, kad degalinėje įsijungia tik vienas cilindras. Testas yra privalomas, net jei jis truks ilgai ir kainuos degalus. Tai geriau investuoti į 20 eurų dyzeliną nei į remontą.

Ar galima derėtis Vokietijoje?

Žinoma, tai beveik taisyklė. Vokietiškose autosalonuose kaina dažniausiai fiksuota, bet jei eini pas mažą pardavėją, kuris kišenėje gauna pinigus, derėtis galima net iki 15-20 proc. Ypač jei parodysi, kad žinai apie mikroautobusų kraustymosi iš Vokietijos niuansus. Atsiskaityk grynaisiais (jei saugu) arba sakyk, kad reikia skubiai, tai gali nuleisti kainą.

Ar verta tikrinti istoriją pagal VIN kodą?

Būtina. Nenusipirkite mašinos, kuri buvo vožta per sienas ar buvo avaringa. Vokietijos dokumentai dažnai būna tvarkingi, bet įvykių istorijoje gali būti parašyta „Unfall“, kas reiškia avarija. Jei nežinai vokiškai, naudokis vertėju arba paklausk manęs, aš dažnai padedu išversti šiuos dalykus. Niekada neikykite į avaringą mašiną, net jei ji atrodo kaip nauja.

Ar yra skirtumas tarp parduotuvės ir privataus pardavėjo?

Privatus pardavėjas gali parduoti pigiau, bet neturi jokių įsipareigojimų. Jei išvažiuoji nuo jo kiemo, mašina jau tava. Parduotuvė turi atsakyti už produktą, bent jau teoriškai. Esu girdėjęs istorijų, kai privatus pardavėjas išsiuntė savo brolį į susitikimą, o pats buvo pajudęs į Ispaniją. Būkite atidūs.

Kokia markė labiausiai išlaiko vertę?

„Mercedes-Benz Sprinter“ ir „VW Transporter“ (T5, T6) išlaiko savo vertę geriausiai. Net seni „Sprinteriai“ kainuoja kaip nauji „Fiatai“. Tai delogiška – jie patikimi, jų daug, tad dalys pigios. Bet jei nori pigiau nusipirkti, žiūrėk į „Renault Master“ ar „Nissan NV400“ – jie yra tas pats kas „Opel Movano“, tik su kitu ženklu, ir kainuoja mažiau.

Ar reikia brokerio perkant auto Vokietijoje?

Jei nemoki vokiškai ir bijai važiuoti, tai taip. Brokeris užims visus rūpesčius, bet už tai reikės sumokėti komisinių (paprastai 300-500 eurų). Asmeniškai manau, kad geriau nuvažiuoti pat ir viską pamatyti akimis. Brokeriai kartais dirba su konkrečiais pardavėjais ir gali parduoti brangiau, nei gautum pats.

Techniniai dalykai, varikliai ir būklė

Ką reikėtų žiūrėti po dangčiu?

Pirmiausia – tepalai. Jei variklis švarus, gali būti, kad jį suremontavo prieš pat pardavimą, kad užmaskuoti tepalų nuotėkį. Pažiūrėk, ar nėra putų tarp tepalų. Taip pat klausyk, kaip variklis veikia šaltas – neturėtų daug trukčioti. Vokietijos žiemos šaltos, ir jei mašina neleidžiama rytą, tai blogas ženklas.

Dyzelinas ar benzinas?

Kraustantis iš Vokietijos, turbūt reikės daug važinėti, todėl dyzelinas yra ekonominis pasirinkimas. Benzininiai mikroautobusai (ypač seni) geria labai daug degalų, o jei dar ir ką veži, tai gali būti katastrofa. Dyzeliniai „Sprinteriai“ su 2.2 ar 3.0 varikliai yra darbiniai arkliai, kurie eina šimtus tūkstančių kilometrų, jei priežiūra atliekama laiku.

Kaip su DPF filtru? (Tai dabar didelė bėda)

DPF (dyzelinių dulkių filtras) yra košmaras vairuotojui, kur važiuoja trumpus maršrutus mieste. Vokietijoje jie griežtai tikrina, ar filtras yra. Jei nusipirksi mašiną be DPF, techninėje Lietuvoje gali būti problemų (nors kai kurie tai praleidžia). Jei variklis dūmija juodai – DPF neveikia arba jis išimtas. Geriau ieškoti to, kas važiavo po autostradas, ne po miestą.

Ar automatikinė pavarų dėžė verta rizikos?

Senose mašinose aš būčiau atsargus, ypač jei tai „Mercedes“ su 5 greičių automatika – jos genda. Naujesnės 7 greičių dėžės (paprastai ZF) yra daug patikimesnės. Jei nusipirksi automatą, būtinai patikrink, ar neperšoka pavaros ir ar nėra pyptelėjimo. Automatas mieste yra malonumas, bet remontas kainuos kaip naudotas „Fiat“.

Kokia pakaba geriausia krovininiams?

Priekinė pakaba turi būti tvirta. Seniuose „Transituose“ (tokie „brangakmeniai“) priekis dažnai būna išlūžęs. „Renault“ turi radialias pakabos spyruokles, kurios yra gana tvirtos, bet kai jos lūžta, tai girdžiai gudra. Jei veži sunkias spintas, ieškok „Sprinterio“ su galine ašies pakėlimu (kurį galima pasidaryt patys), tai padės išvengti perkrovimo.

Ar rūdys yra didelė problema?

Vokietijoje drgnos žiemos, tačiau keliai laikomi geriau, tad mašinos rūdija mažiau nei Lietuvoje. Bet rūdis visada yra – pažiūrėk į ratų arkas, durų apačias ir pabaigas (tą vamzdį, kuris eina iš galinio rato). Jei matą putų, kurios lyg plaukai, bėkime. Važiuoti su perpjauta rėmu pavojinga.

Ką daryti su „Sprinterio“ grandine?

Tai klasika. Jei grandinės nebuvo keistos, ji plyšta anksčiau ar vėliau, o kai plyšta, dažnai užlūžta ir variklio galvutės vožtuvai. Užklauskite pardavėjo, kada keista grandinė. Jei jis nežino, daryk prielaidą, kad nebuvo. Kelias šimtai eurų už keitimą sutaupys tūkstančius vėliau. Nenusipirkite mikroautobuso be šios informacijos.

Ar reikia turbokompresoriaus?

Dyzelinis be turbo neveikia kaip turėtų. Jei girdi švilpimą ar patiria trūkumo galių, turbė reikės keisti, o tai brangu. Pažiūrėk, ar nėra aliejės įpurškimo vamzdžiuose – tai požymis, kad turbė jau „mirusi“. Geras variklis turi turėti galią nuo apačios, nes kraustymui reikia sukimo momento, ne galios.

Kaip patikrinti salono būklę?

Jei tai buvo paslaugų mikroautobusas (pavėžėjo), interjeras gali būti išnaudotas. Patikrink sėdynes – ar jos nejudamos, ar diržai veikia. Jei planuoji perstatyti į darbinį (nuimti sėdynes), įsitikink, kad jos nėra priknaisiotos arba nėra jų likučių. Tiesiog pažiūrėk, ar nėra pelės po kilimėliais – tai dažna problema, jei mašina stovėjo atidaryta.

Kodėl kai kurie varikliai „valgo“ aliejų?

Galingi varikliai, ypač „Mercedes“ V6, gali šiek tiek „valgyti“ aliejų – tai normalu. Bet jei reikia papildyti litrą kas 500 km, tai problema. Pažiūrėk į išmetimo vamzdį – jei jis juodas ir suteptas aliejumi, variklis jau „šaudomas“. Toks mikroautobusas iš Vokietijos gali atrodyti pigus, bet remontas kainuos daugiau nei pats automobilis.

Kraustymosi, svoriai ir legalumas

Ar B kategorijos vairuotojo pažymėjimas užtenka?

Tai pagrindinis klausimas. Jei mikroautobuso svoris (techniniame praeiname nurodytas) neviršija 3,5 tonos, gali vairuoti su B kategorija. Dauguma „VW Transporter“ ar „Ford Transit“ įpjauna į šį limitą. Bet jei nusipirksi sunkų „Sprinterį“, kuris sveria 3,9 t., gali reikėti C1 kategorijos. Patikrink techninį pasą prieš mokėdamas.

Ką daryti, jei viršaujamas 3,5 tonų limitas?

Jei vairuoji su B kategorija ir sveria 4 tonas, gausi didelį baudą ir gali netekti teisės vairuoti. Vokietijoje policija tai tikrina griežtai, ypač pasienio ruože. Jei reikia daug vežti, geriau nuomintis su vairuotoju, kuris turi C kategoriją, arba rinktis lengvesnį mikroautobusą. Naudingas krovinys negali būti didesnis už techninį svorį.

Ar reikia tachografo įrenginio?

Jei veži daiktus (ne keleivius) ir svoris viršija 3,5 tonos, taip, tachografas būtinas. Jei svoris mažesnis ar tai yra „keleivinis“ mikroautobusas (nors tu veži daiktus), tachografo gali nebūti. (Čia aš galiu klysti, nes taisyklės keičiasi kas keletą metų, tačiau dažniausiai privatiems asmenims, nevežantiems verslui, tai netaikoma). Geriausia pasikonsultuoti su „Regitra“.

Kaip organizuoti pervežimą iš Vokietijos?

Gali vairuoti pats, jei turi numerius (galima gauti trumpalaikius Vokietijos arba T numerius Lietuvoje), arba pasikviesti pervežėją. Pervežėjas kainuos apie 1-1,5 eurą per km, bet jis už viską atsako. Jei vairuoji pats ir sugenda, reikės skambinti gelbėjimo tarnybai, kas Vokietijoje labai brangu. Verta pagalvoti, ar tau reikia šių nervų.

Kiek kainuoja techninė apžiūra Lietuvoje po perkimo?

Jei mašina sena (virš 4 metų), turi eiti į „Regitrą“. Priklausomai nuo to, ką randa technikai, tai gali kainuoti nuo 20 iki 100 eurų (jei tenkinasi be bandymų stende). Jei reikia bandymų stende (dūmų, stabdžių), tai brangiau. Dažnai mikroautobusai su DPF patenka tik su „uklėstomis“ diagnostinėmis programomis.

Kokie mokesčiai reikalingi registruojant mašiną?

Reikės sumokėti suvartotojo mokestį (priklausomai nuo variklio tūrio ir emisijų – seni dyzeliniai gali kainuoti brangiai), mokesčius už pirmąją registraciją ir valstybinius numerius. Senuose mikroautobusuose šie mokesčiai gali būti dideli, todėl prisiskaityk dar 300-500 eurų papildomai išlaidų virš pirkimo kainos.

Ar galima mašiną užregistruoti kaip keleivinę?

Taip, jei turi pakankamai sėdynių (dažniausiai 9 vietos su vairuotoju). Tuomet mokesčiai gali būti mažesni, bet nebegali legaliai vežti daiktų verslo tikslais be leidimo. Jei planuoji tiesiog važinėti su šeima, tai geriausias variantas. Kraustantis iš Vokietijos, dažniausiai registruojama kaip krovininė, kadangi daromos žalos.

Ar verta daryti „žalą“ (pakeisti techninę paskirtį)?

Jei nusipirkei devynvietį, o nori vežti daiktus, gali padaryti „žalą“. Tai kainuoja 100-150 eurų Lietuvoje. Negerai daryti tai Vokietijoje, nes turi ten numatyti technines apžiūras. Geriausia atvykti su keleivine, o čia pasidaryti krovininę, jei reikia. Išskyrus atvejus, jei mašina jau buvo krovininė.

Buitinės situacijos ir galutiniai patarimai

Kur patogiausia naktoti paieškų metu?

Vokiški moteliai brangūs, todėl dažniausiai naudojuosi „Pension“ (pensionatai) arba tiesiog stoviu po „Lidl“ stoge (jei mašina atrodo saugi). Nesiūlau stovėti počiuose neaiškiuose miestuose – gali pavogti arba nulaužti ratus. Vokietija saugi, bet vagys yra visur, ypač prie didelių turgų.

Ar reikia vokiško draudimo?

Jei važiuoji su T numeriais, turi turėti Lietuvos draudimą „žalai atlyginti“. Jei vokiškais numeriais (trumpalaikiais), reikia vokiško draudimo. Jis nėra labai brangus, apie 30-50 eurų mėnesiui. Be draudimo negali važiuoti net iki pasienio. Vokietijos policija nemoka juokų ir gali uždelspti mašiną vietoje.

Ar galima pasiderėti dėl pristatymo?

Daugelis pardavėjų siūlo pristatymą į Lietuvą už papildomą mokestį. Asmeniškai aš niekada nenaudoju šios paslaugos, nes noriu pats išbandyti mašiną. Bet jei neturi laiko, tai už 500-800 eurų gali atvežti tiesiai prie namų. Tik įsitikink, kad tai ne tas pats pardavėjas, kuris nori atsikratyti sugedusio „skriaudžio“.

Ką daryti su guma?

Vokietijoje kelių sąlyros gali būti blogos (sniegas, ledo lygumos), todėl patikrink, ar turi žieminę padangą. Jei nupirksi su vasarine, sulaikys pasienyje. Geriausia pasiderėti, kad paduotų su dviem komplektais arba su universaliais padangomis. Padangų komplektas Vokietijoje kainuoja maždaug taip pat kaip ir pas mus.

Kodėl aš nebeperku „Fiat Ducato“?

Atleiskite „Fiat“ mėgėjams, bet aš jau per daug matęs sugedusių sankabų ir variklių tarpų. Žinoma, jie pigūs, dalys pigios, bet kai jie pradeda trukčioti, tai trukčioja viskas. Jei raktinis žodis – patikimumas, imkite „Sprinterį“. Jei raktinis žodis – kaina, „Fiat“ yra variantas, bet būkite pasiruošę remontams.

Ar verta važiuoti į „Sinsheim“ turgų?

Tai legendinis vieta, bet ten daugiau „tuk tuk“ prekeivių, kurie nupirko mašinas iš avarijų ir suremontavo. Galima rasti brangų daiktą, bet reikia labai gerai išmanyti. Esu matęs, kaip žmonės ten nuperka blizgantį „VW“, o po savaitės jis dega. Geriau rasti paprastą pardavėją kaimyne.

O kas dėl to „BlueEfficiency“ dalyko?

„Mercedes“ ženklas, reiškiantis, kad variklis yra šiek tiek ekonomiškesnis. Bet tai reiškia ir daugiau elektronikos, kuri genda. Jei nori paprastumo, ieškok senesnio modelio be šių papildomų funkcijų. Kuo daugiau elektronikos, tuo daugiau galimybių likti be mašinos kelyje.

Galutinis patarimas: ką daryti prieš pasirašant?

Paimk mobilųjį, nufotografuok VIN kodą, variklio numerį ir visus trūkumus. Pasirašyk pirkimo-pardavimo sutartį dviejų kalbų (vokiškai ir lietuviškai) arba naudokis europine forma. Nepasirašyk nieko, kas suprastai nemoki. Ir svarbiausia – nebijok parodyti, kad žinai, ką ieškoti. Tai gali išgelbėti nuo blogo įsigijimo.

Išvada

Galiausiai, nuspręsdamas, kokį mikroautobusą rinktis kraustantis iš Vokietijos, visada pasikliauk savo intuicija, bet neleisk emocijams nuleisti protingumo. Nėra tobulo automobilio, yra tik toks, kuris atitinka tavo reikalmes ir biudžetą. Geriausia investicija yra ne brangiausia markė, o geriausiai ištirtas ir patikrintas variantas. Sėkmės kelyje ir tegul tavo naujasis „žirgas“ nuvežia daugiau nei tik baldus – tegul nuvežia be gėdos ir nuolatinių sustojimų serviso aikštelėse.