Kaip suplanuoti visą kraustymosi procesą į Vokietiją ar iš jos: Praktinis vadovas

Dirbu šioje srityje jau beveik dvidešimt penkerius metus, ir galiu pasakyti vieną – niekada nėra taip, kaip planuoji. Žmonės dažnai sukti galvoją, kad tai yra tik dėžių pakavimas ir vežimas, tačiau tikrasis kraustymosi procesą į Vokietiją arba iš jos yra kaip didelis sprendimų labirintas. Vieną dieną viskas aišku, kitą – vairuotojas praneša, kad sugedo sunkvežimis, o tu jau esai be kelnių (nebent pakavai jas atskirai). Čia ne apie idealias brošiūras, o apie tai, kaip išgyventi tą chaosą. Vokiškas tvarkos mąstymas susiduria su mūsiškio „kaip nors sueis“ mentalitete, ir rezultatas būna įdomus. Tiesiog nusiramink, gersim kavos ir aptarsime, kas iš tikrųjų laukia kelyje.

Ką reikia žinoti prieš pradedant

Kada geriausia pradėti planuoti kelionę?

Nebūk toks, kuris skambina pirmadienį ir noria važiuoti trečiadienį. Vokietija nėra Lietuva, kur galima susitarti su kaimynu su mikroautobusu per pusvalandį. Geriausia pradėti planuoti mažiausiai prieš mėnesį, o dar geriau – pries šešias savaites. Tada turi laiko susirasti gerą firmą, išsirūpinti dėžėmis ir, svarbiausia, psichologiškai pasiruošti. Mano praktikoje buvo atvejų, kai žmonės skambino iš panikos paskutinę minutę, ir tada kaina sukildavo dvigubai. Taigi, nekokybiškas laiko planavimas gali sukelti daugiau streso nei patys baldų/nešiojimai. Geriau anksti ir ramiau.

Ar tikrai reikalingas tarpininkas ar brokeris?

Sakyčiau taip, jeigu neturi noro knygti su vokiška muitinės dokumentacija. Tiesioginės kraustymosi į Vokietiją procesą sąlygos yra griežtos, ir jeigu pamirši vieną laukelę formoje 0300, gali laukti didelių rūpesčių. Brokeris padeda su tuo viso „popieržiu“, bet jis kainuoja. Jeigu esi drąsus ir moki anglų ar vokiškai, gali bandyti pats, bet rizikuoji. Aš asmeniškai dažnai matau, kad žmonės bando taupyti ant paslaugų, o paskui moka baudas už vėlavimus ar neteisingai deklaruotą turtą. Verta pagalvoti, ar tavo laikas nėra brangesnis už tą brokerio mokestį.

Kaip susitarti dėl kainos, kad nenuviltų?

Neklausk tik vieno klausimo – „kiek kainuoja?“. Turėtum klausti apie viską: ar įskaičiuota dėžių pirkimas, ar įeina nešimo darbai priešais namus (ypač jeigu nėra lifto Vokiškame daugiabutyje), ar yra kokia nors „nepalyginta“ dalis. Dažnai firmos įrašo žodį „apytiksliai“, o paskui paima dvigubai. Vienas klientas man neseniai pasakė, kad jam kaina padidėjo 300 eurų tik todėl, kad vairuotojui teko ilgiau laukti, kadangi raktų nuoma Vokietijoje pavėlavo. Rašyk viską į sutartį. Jeigu kas nepatvirtinta raštu, taisykė paprasta: to nėra.

Ką daryti su daiktais, kuriais nebesinaudosi?

Nesiveži šlamšto. Nėra nieko blogiau nei mokėti už kvadratinį metrą daiktų, kuriuos vokiškose atlaidavietėse (Recyclinghof) išmesi už dyką. Vokietija labai griežtai žiūri į atliekas, todėl senas sovietinius baldus geriau palikti čia. Tiesa, kartais įdomu, kaip žmonės prisiriša prie suirusių spintų. Bet tikiu, suprasi – logistika ne tokia pigi. Tą kraustymosi procesą į Vokietiją geriau pradėti nuo išmetimo (pardavimo/dovanojimo), o ne nuo pakavimo. Mažiau veži – mažiau moki, ir mažiau nervini.

Ar verta drausti turtą?

Be abejo. Žinau, girdėjai nuomonę, kad „tai vairuotojas važiuoja atsakingai“, tačiau aš esu matęs viską. Nuo nukritusių dėžių ant vaizdo stebejimo kameros (tikrai buvo toks atvejis Frankfurte) iki sunkvežimio užsidegimo automagistralėje A1. Draudimas yra tavo ramių miegų garantas. Žinoma, tikimybė maža, bet pasekmės didelės. Užtikrink, kad draudimas apimtų ne tik transportą, bet ir atsakingumo už jį. Ir skaityk sąlygas! Kai kurios draudimo kompanijos nemoka, jeigu pats pakavai dėžęs neteisingai. Čia tikrai svarbu suprasti smulkmenas.

Kaip išsirinkti tinkamą pervežimų firmą?

Nežiūrėk tik į brangiausią arba pigiausią. Žiūrėk į atsiliepimus, ir ne tik tuose saulėtose „Penkių žvaigždučių“ svetainėse. Ieškok realių diskusijų forumuose arba socialiniuose tinkluose. Geriausia, jeigu turi pažįstamą, kuris jau naudojosi tarnyba. Asmeniškai aš visada rekomenduoju pasirinkti tuos, kurie turi „ilgas rankas“ – t. y. turi agentūrą Vokietijoje, o ne tik važiuoja ten ir atgal. Jeigu įvyks nesklandumas, reikės kažko, kas išvyks į vietą ir išspręs problemą.

Biurokratija ir dokumentai

Kokius dokumentus reikia tur�ti kelyje?

Sąrašas nėra trumpas. Tau reikės asmens dokumento (pasas arba ID kortelės), vairuotojo pažymėjimo (jei pats važiuoji), transporto priemonės registracijos liudijimo (techninio), ir, svarbiausia, daiktų sąrašo (inventoriaus). Be to, jeigu ne ES pilietis – vizos ar leidimo gyventi kopijos. Vokietijos pareigūnai mėgsta tvarką, todėl visi dokumentai turi būti pasirodantys. Dar buve atveju (kaip ten tą įmonę pavadino... kas ten, „Vėjo vėžiai“? Nebeprisimenu), kur dėl trūkstamo VMI patvirtinimo sustabdė visą konvoją kelias valandas.

Kas yra „Ummeldung“ ir „Anmeldung“?

Tai tas žodis, kurį išgirsi vos atvykęs. „Anmeldung“ yra gyvenamosios vietos registracija. Turi ją padaryti per 14 dienų nuo atvykimo. Be to negausi nei darbo, nei mokslų vietos, nei banko sąskaitos. Vėliau eina „Ummeldung“ – tai persiregistavimas, jei persikraustai iš vieno miesto į kitą Vokietijoje. Visa tai vyksta vietinėje municipalitetinėje įstaigoje (Bürgerbüro). Patarkau – nepavėlok su tuo. Eilės gali būti ilgos, o be to lapelio gyvenimas bus kaip be kojų. Tiesiog būtinai įtrauk šį etapą į savo kraustymosi procesą į Vokietiją planą.

Ar reikia mokėti mokesčius už pirkinius, kuriuos veži su savimi?

Jei tai tavo asmeniniai daiktai, naudoti ir nenaudojami komerciniais tikslais, dažniausiai ne. Yra tam tikra išimtis, vadinama „Transfer of Residence“ – tai leidžia atvežti daiktus be PVM ir importo mokesčių. Tačiau turi tenkinti salygas: gyvenai ne ES šalyje mažiausiai 12 mėnesių ir turi ketinti gyventi Vokietijoje mažiausiai metus. Nenoriu būti per daug techniškas (nesu tikras ar viską tiksliai prisimenu iš galvos), bet pagrindinis dalykas – nenaudotos prekes, pirktas paskutinius 6 mėnesius, gali apmokestinti. Taip pat budėk su alkoholiu ir tabaku – juos limituoja griežtai.

Kaip deklaruoti automobilį, jeigu jį veži su savimi?

Automobilis yra atskira istorija. Jis turi būti užregistruotas tavo vardu ne trumpiau kaip 6 mėnesius prieš išvykimą. Reikės pildyti specialią deklaraciją ir, greičiausiai, vokietiškas numerius gausi tik tuomet, kai padarysi „Anmeldung“ ir turėsi drąsos (Haftpflichtversicherung). Yra labai daug smulkmenų su technine apžiūra (TÜV), kurios gali nuvilti. Tavo senas „Audi“ gali neatitikti standartų, arba tu klaidingai nurodysi variklio kodą. Geriau pasikonsultuoti su specialistais iš anksto, o ne prie sienos.

Kas daryti, jeigu dokumentai vokiečių kalba?

Nereikia būti filologu, kad suprastum – jie turi būti išversti. Oficialūs dokumentai, pvz., gimimo liudijimai, diplomai arba vedybų liudijimai, turi būti išversti prisiekusiu vertėju. Vokiški pareigūnai nepriims lietuviškų lapelių (išskyrus pasus, natūraliai). Tai papildomos išlaidos ir laikas, tačiau be to toli nueisi. Žinoma, jeigu tai tik paprastas dėžių sąrašas, tai gali būti ir paprastas vertimas, bet geriau užtikrint.

Kuo skiriasi TIR knygelė nuo muitinės deklaravimo?

Daug kas šito nemąsto. TIR (Transports Internationaux Routiers) yra tarptautinė sistema, leidžianti pravažiuoti sienas be išankstinio deklaravimo per kiekvieną postą. Tačiau tai daugiau skirta komerciniams siuntoms, kurios yra uždarytos (plombuotos). Tūpas, kai veži savo daiktus (nekomercinis siuntos tipas), TIR gali netiktis, arba gali būti per didelis ginklas prieš musės. Asmeninių daiktų importui dažniau naudojamos kitos procedūros. Gera žinoti skirtumą, kad nenuktum į klausimus.

Pakavimas ir paruošimas

Kiek dėžių reikės man iš tiesų?

Žmonės visada klysta į viena arba kitą pusę. Arba perka dešimt per daug, arba pradeda dėžiotis į maišus. Aš dažnai sakau: vienam kambariui (su baldais) reikia apie 10-15 didelių dėžių. Bet tai labai priklauso nuo to, kaip daug daiktų turi. Turėtum susikurti sąrašą pagal kambarius. Virtuvės reikmenys dažnai užima daugiausiai vietos, nors ir yra maži. Aš vieną kartą matęs, kaip viena šeima bandė sukišti viską į 5 dėžes ir paskui viskas sugriuvo.

Kokios dėžės geriausios – naujos arba naudotos?

Jeigu kainos ne problema – naujos. Jos stipresnės ir neturi senų įtrūžimų. Tačiau jeigu nori taupyti, geriausiai rasti dėžių iš parduotuvių, po bananų arba buitinės technikos (šaldytuvų). Jos stiprios, bet turi būti sausos. Venk mažmeninės prekybos dėžučių (po batų arba kavos) – jos tiesiog sugrys po svorio. Vienas mano klientas naudojo picos dėžes (tai buvo pavojinga). Geriau investuoti į standartinius 50l arba 30l kubus.

Kaip tinkamai pažymėti dėžes?

Nerašyk tik „Drabužiai“. Parašyk „Virtuvė - indai“, „Miegamasis - pagalvės“, arba net „Svarbu: duona“. Taip pat pažymėk kurį kambarį dėžė turi eiti. Tai sutaupo valandas paskui, kai reikės iškrauti. Aš asmeniškai visada prašau žmonių naudoti spalvot lipdukus arba rašymą dviem pusėm (viršuje ir šone). Tada vairuotojas nemaišo. Ir būtinai pažymėk, kas yra trapu. „Stiklas“ – geras žodis, bet „Labai trapu, viršuje nedėti“ – dar geresnis.

Ar galima vežti augalus?

Galima, bet tai riskas. Muitinė ir fitosanitarinė kontrolė gali uždrausti įvežti augalus su žeme, siekiant išvengti ligų plitimo. Jeigu augalai be žemės (tik laidos), tai lengviau. Dar reikia atsižvelgti į temperatūrą. Žiemą sunkvežimyje gali būti -10 laipsnių, ir tavo tėvelės pomidorai taps ledo gabalėliais. Aš nesiūlau vežti didelių vazonų, nebent tai yra labai brangios kaktusos, kurias tu nebeatsisakysi. Geriau atsisveikinti su žaliaisiais draugais ir nusipirkti naujų Berlyne.

Kaip užtikrinti, kad baldai neapsegs?

Tai beveik neįmanoma 100%, bet galima sumažinti riziką. Reikia naudoti burbuliukų plėvelę, kartoną, specialias polsteriavimo medžiagas (styrofoam). Labai svarbu išmontuoti baldus. Ką tik buvo atvežtas klientas, kuris bandė vežti surinktą spintą – nuvirto durelės ir nulūžo. Išimk visa, ką tik įmanoma. Paskui tai surengsi iš naujo. O ir taip tą kraustymosi procesą į Vokietiją nori užbaigti kuo greičiau, o ne taisyti laužytus baldus.

Ką daryti su vertingais daiktais (juvelyriniai dirbiniai, pinigai)?

Vežk su savimi kabiname (nors ir nerekomenduoju daug pinigų turėti), o ne krautyme. Jeigu turi labai brangų turtą, privalai tai deklaruoti ir drausti ypatingai. Neverk jų į dėžes su parašu „Brangu“. Tiesiog pasilik juos sau. Yra gandų, kad dėžės kartais dingsta, nors aš su savo komanda stengiuosi, kad tokie dalykai neįvyktų. Bet pasaulis nepastovus, o viltis – gera motina. Saugok brangenybes asmeniškai.

Finansai ir organizacija

Kiek vidutiniškai kainuoja toks pervežimas?

Klausimas kaip „kiek kainuoja mašina?“. Priklauso nuo visko. Maždaug galima sakyti, kad 1 kubinis metras (cbm) kainuoja nuo 150 iki 300 EUR. Taigi, jeigu tu turi 20 cbm (tai toks vidutinis 2-3 kambarių butas), gali sumažėti nuo 3000 iki 6000 eurų. Bet tai be pakavimo, be lifto, be rūpesčių. Kainos dabar šoktelėjo dėl degalų (tikriausiai girdėjai). Reikėtų patiems susikainuoti – pasiimti matmenis, paklausti keleto firmų ir palyginti.

Ar galima sumokėti grynaisiais pinigais?

Techniškai galima, tačiau dauguma firmų vengia didelių grynųjų sumų dėl saugumo. Vairuotojas gali atsisakyti imti 5000 eurų grynaisiais sau į kišenę. Dažniausiai reikalaujama pervesta, arba bent jau avansas pervedamas. Visada klausk apie mokėjimo sąlygas ir valiutą. Nors Vokietijoje euras, tačiau kontrakto mokestis gali būti fiksuotas EUR, bet pervedimas gali kainuoti papildomai bankui. Pasilik rašytinę žinutę apie visą mokėjimą.

Kas daryti, jeigu dėžės pasibaigia kelyje?

Tai situacija, kurią esu matęs ne kartą. Pradedi pakavoti paskutinę dieną ir supranti, kad nebeturi kur dėti indų. Geriausia turėti atsarginę dėžių partiją (5-10 vnt.), kurias nupirksi iš anksto. Jeigu nebegali rasti – bėk į artimiausią parduotuvę (kažkas tipo Lidl arba Bauhaus) ir pirk dėžes ten. Jos brangesnės, bet geriau nei krauti indus ant grindų. Tikrai nenoriu, kad tavo lėkštės susilaužytų maudantis vokiškame kelias.

Ar reikia pranešti gatvės užkardą (Straßenbenutzungsgenehmigung)?

Taip, jeigu turi šiukšliavežį arba didelį sunkvežimį, kuris turi stovėti gatvėje. Vokiškuose miestuose tai griežtai reguliuojama. Be leidimo gausi baudą, o mašina gali būti nuvaryta. Už tą leidimą reikia mokėti, bet jis leidžia užimti vietą. Aš paprašyčiau savo pervežėjo, kad jis pasirūpintų tuo, jie žino, kaip tai padaryti. Nereikia tau susirūpinti su vietiniu oru (pavaduot).

Kaip susitarti dėl laiko (pristatymo)?

Nekalbk „apie 14 valandą“. Kalbėk „nuo 14 iki 16 valandos“. Vokietija yra punktuali (skambinu skambučius, vairuotojai stengiasi laikytis), tačiau neišvengiamai įvyksta staigių situacijų – uraganas, proga, policijos patikra. Priderink savo laiką su atsarga. Jeigu turi susitikimą 17 valandą, prašyk pristatyti iki 14 valandos. Geriau laukti nei bėgioti su dėžėmis po miestą.

Ar reikės daryti paskutinį valymą išvykus?

Dauguma sandorių numato paskutinį valymą (Endreinigung), kad gautum užstatą (Kaution) atgal. Jeigu tai išsinuomotas butas Lietuvoje, nuomotojai to reikalauja. Vokiškai nuomotojai yra tikrai griežti dėl šitos taisyklės. Geriau pasamdyti profesionalią valymo komandą, nei bandyti patams daryti. Aš girdėjau istorijų, kai dėl vieno purvo kampo po spinta neteko 500 eurų užstato. Nekrisk į riziką.

Specialios situacijos

Ką daryti, jeigu turi šunį arba katę?

Gyvūnai nėra paprastas bagažas. Jie reikalauja mikroschemas (čipą), pasų (sveikatos pažymėjimą), ir, priklausomai nuo veislės, specifinių leidimų. Kelionė turi būti planuojama labai atsargiai, kad gyvūnas nekantriautų. Rekomenduoju naudoti specialias kletes, o ne leisti jiems būti kabančiais kabriolete. Vokietijos vetai gali patikrinti dokumentas sienoje (nors retai), bet juos turėti privalo. O ir draudimas gyvūnams nėra toks paprastas.

Ar įmanoma perveži motociklą arba dviratį?

Žinoma. Motociklas turi būti tvirtai pritvirtintas, kuro bakas – tuščias (arba beveik). Dviratį galima paprasčiau – užkelti į dėžę arba uždėti ant laibo. Geriau nuimti vairus ir pedalus, kad nesusilaužytų apie šoną. Ypač jeigu tai brangus dviratis. Kartais žmonės bando padėti tiesiog gale sunkvežimio – to daryti negalima, gali nukristi ir sužaloti kažką. Geriau pasakyti iš karto, kad turi tokią techniką.

Kas nutinka, jeigu dėžė dingsta arba sugenda?

Pirmiausia – nedaryk panikos. Susisiek su vadybininku ir parašyk pranešimą (pretenziją). Turi daryti tai nedelsiant, geriausiai tą pačią dieną arba kito ryto. Nuotraukos padės. Gerai, jeigu turi inventoriaus sąrašą su numeriais. Draudimo kompanija pradės tyrimą. Žinoma, lauki bent savaitę. Nepasirašyk „viskas gerai“ akto, kol neištikrino kiekvienos dėžės (ypač tų, kurios buvo pažymėtos „Stiklas“).

Ar galiu vežti maisto produktus?

Taip, bet tik uždarytus, originalioje pakuotėje. Mėsą ir pieno produktus gali būti sudėtingiau (reikia veterinarinių certifikatų). Aš asmeniškai nesiūlau vežti pusės šaldytuvo, nebent tai yra džemai arba konservai. Vokiški parduotuvės turi viską, ko tau reikia, o kaina nebūtinai aukštesnė. Ir vėlgi – kvapas. Jeigu atveži rūkytos šienapjovės, visa tava turto kvapas bus toks pat. Geriau palikti Lietuvai.

Kaip elgtis su vaizdo stebejimo kameromis?

Tiesiog juos įjunk. Dauguma šiuolaikinių sistemų leidžia stebėti internetu. Gali sėdėti darbe Vokietijoje ir žiūrėti, kaip tavo baldai keliauja per Lenkiją. Tai suteikia ramybės. Bet nepadės, jeigu dėžės užkels ant šono. Tačiau tai geras įrodymas, jeigu kas nors įvyks. Tiesa, kai kurie vairuotojai nenori, kad juos filmuotų, tačiau tai tavo turtas, tavo taisyklės.

Ką daryti, jeigu atvykstant nėra kam priimti krovinius?

Tai sudėtinga. Vairuotojas negali laukti amžinai (jo laikas yra pinigai). Jeigu turi galimybę, paprašyk draugo arba giminaičio. Jeigu ne – reikia tartis su firma dėl iškrovimo į sandėlį (to yra papildomai kainuoja). Geriau susitarti iš anksto. Aš matęs, kaip žmonės bėgiojo iš darbo, kadangi vairuotojas atvyko 2 valandas anksčiau. Nėra nieko blogiau nei stovėti ant gatvės su nuliūdęs vairuotoju.

Ar turiu deklaruoti šaldytuvą ar skalbimo mašiną?

Jos yra dalis inventoriaus, taip, jas reikia įrašyti į sąrašą. Bet nereikia jokių specialių leidimų, nebent tai yra profesonalė įranga (kaip didelė industinė mašina). Paprastos buitinės technikos – įprastinis daiktas. Vienintelis dalykas – gaminantis vandenį (kavos arbatos viryklės) turi būti tikrai sausos. Nesu tikras ar visada tai padarome (pasigailema vokiečių kelyje), bet stengiamės.

Pabaigos ir patarimai

Kada laukti savo daiktų, jeigu juos veža bendra siunta?

Bendros siuntos (Less than Truckload) gali užtrukti. Tai ne toks pat greitas kaip pilnas sunkvežimis. Vairuotojas turi apvažiuoti prie 5-10 kitų vietų. Gali užtrukti net iki savaitės ar daugiau (priklausomai nuo maršruto). Jeigu tau reikalingi dalykams jau rytoj – geriau mokėk už pilną mašiną (FTL). Kantrybė čia yra auksinė. Žinoma, galima tiksliai pasiklausti, bet laukimo laikas visada svyruoja.

Ar verta kreiptis į „Facebook“ grupes patarimams?

Gali, bet ten daug informacijos yra pasenusi arba neteisinga. Vienas parašys, kad reikia formą A, kitas – kad B. Geriau pasitiki oficialiomis informacijomis arba pasitark su profesionalu. Grupėse gali rasti geros nuomininkų istorijos, bet ne juridinio patarimo. Niekada nežinai, kas sėdi kitame monitoriaus gale – gali būti tas pats „Vėjo vėžys“ su neigiamomis patirtimis.

Kaip sužinoti, ar vairuotojas yra patikimas?

Užduok klausimus. Kiek jis dirba? Kokio mašinos metai? Ar yra drąsos? Patikimas vairuotojas niekada nebus gailas parodyti dokumentus. Jeigu jis vengia atsakyti arba pasako „nebeklausyk“, tai blogas ženklas. Aš visada stengiuosi dirbti su tais, su kuo esu dirbęs anksčiau. Pasitikėjimas šioje srityje yra viskas.

Ar galiu paprašyti, kad dėžės būtų padėtos konkrečiose vietose?

Taip, tai yra kita paslauga (placement). Galiu parašyti ant durų „Virtuvė“, ir vairuotojas padės visas virtuves dėžes ten. Tačiau tai užtrunka. Jeigu turi 50 dėžių, tai reikės valandos. Už tai gali tekti papildomai sumokėti, jeigu tai nebuvo įskaičiuota. Bet kai turi vokiškai mažą virtuvę, tai tikrai padeda.

Kas nutinka su tuščiomis dėžėmis po iškrovimo?

Dauguma firmų jas pasiima atgal (jeigu jos geros būklės). Jeigu nupirkai dėžes iš firmos, jos dažnai jas atsiima nemokamai. Tai gera ekonomika – nereikia galvoti, kur dėti šiukšles. Tik pabandyk jas nesugadinti (nežingsneliu ant jų, kad nenuspręstum). Aš pamiršau pacituoti vieną klientą, kuris dėžes padovanojo kaimynams – ir tie labai džiaugėsi. Tai taip pat variantas.

Ar reikia duoti arbatpinigių vairuotojui?

Nebūtina, bet pagerbi. Jeigu vairuotojas padėjo daugiau nei numatyta, arba dirbo vėliau, 10-20 eurų (arba keletas eurų) yra malonus gestas. Vokiškoje kultūroje tai nėra privaloma, bet mūsiškiai visada įvertina. Tiesa, aš niekada nesakyčiau, kad tai privalomas. Tiesiog humaniškas požiūris. Gali tik pagerinti jūsų kraustymosi procesą į Vokietiją.

Ką daryti, jeigu supratau, kad pamiršau daiktą Lietuvoje?

Nepanikuok. Jeigu dar mašina nevažiuoja (arba dar nepasileido), gali ją sustabdyti (jeigu tai ne per 500 km). Jeigu jau važiuoja – reikės planuoti antrąjį kelionę (kuris bus brangus). Geriausia du kartus patikrinti namus prieš išvykimą. Patikrink po lova, palėpėje, drabužinėje. Turėtum sukurti kontrolinį sąrašą („Checklist“).

Kaip sužinoti, kaip tiksliai vyksta procesas?

Skambink. Rašyk. Nekibėk, bet klausk. Geras vadybininkas visada žino, kur yra mašina. Šiuolaikinės sistemos leidžia sekti GPS. Jeigu tau niekas neatsako du dienas – tai blogas ženklas. Komunikacija yra pusė sėkmės. Aš stengiuosi atsakyti į žinutes net per savaitgalį (nors žmonės sako, kad per daug dirbu).

Ar galiu pasileisti į mašiną savo kelionėje?

Nėra. Tai saugumo reikalavimas ir draudimo sąlyga. Vairuotojas atsako už turtą, o ne keleivius. Jeigu nori keliauti su savo daiktais, turi būti specialus kontraktas (keleivinis pervežimas). Bet aš nerekomenduoju – 10 valandų kelionė sėdint ant dėžės nėra komfortiška. Geriau lekti lėktuvu arba važiuoti traukiniu.

Ką daryti po to, kai viskas atvyko?

Išsirūpink piemu arba vynu. Vokietijoje tai kultūra. Paskui pradėk išpakuoti po truputi. Nereikia viską daryti vieną dieną. Tau dar reikės eit į „Rathaus“ registruotis, o po to ir į „Einwohnermeldeamt“. Žinoma, svarbiausia – nepamiršk išjungti telefono skambučio vairuotojui su žodžiu „Ačiū“. Jis taip pat nusivargęs kaip ir tu.

Išvada

Visas tas kraustymosi procesą į Vokietiją arba atgal iš jos atrodid kaip kažkas nerangaus ir sudėtingo, tačiau tai tiesiog darbas. Jeigu susitvarkysi su dokumentais, pasirūpinsi pakavimu ir rasi geras rankas padėti, viskas užduos beveik lygiai. Svarbiausia – nepanikuok ir nebandyk visko daryti paskutinę minutę. Vokietija mėgsta planavimą, o mėgstame ramybę. Tikiuosi, šie patarimai padės išvengti tų bėdų, kuriuos aš esu matęs per savo dvidešimt metų. Sėkmės kelyje ir laukiama kavos vienoje pusių!