perskambinsime jums per 3 minutes
Šiuo metu užsakymo priimti negalime, babandykite vėliau.
Artimiausi išvykimai
į Vokietiją:
Keleivius vežame į Vokietiją patogiais mikroautobusais ir autobusais (nemokamas bagažas iki 30 kg.)
Lietuva → Vokietija kaina nuo 120€
Vokietija → Lietuva kaina nuo 120€
Siuntas vežame į Vokietiją
Siuntos kaina nuo 40€ (tašė, krepšys, lagaminas, dėžė, laiškas). Kaina priklauso nuo siuntos dydžio, svorio, paėmimo ir pristatymo vietos.
Krovinius vežame į Vokietiją
Krovinių kaina kaina nuo 40€. Kaina priklauso nuo krovinio dydžio, svorio, paėmimo ir pristatymo vietos. Tarptautinio perkraustymo paslaugos.
Dirbu šioje srityje jau beveik dvidešimt metų ir, turiu pasakyti, kraustymasis užsienyvis niekada nebūna toks paprastas, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, ypač kai kalba eina apie Vokietiją. Žmonės dažnai galvoja, kad tiesiog įkrauni daiktus į mikroautobusą ir važiuoji, tačiau realybėje susiduri su galybe smulkmenų, kurios gali nusivilti kelionę arba padaryti didelius nuostolius. Vokiečiai yra labai disciplinuoti ir jų taisyklės, ypač kelių eismo ir transporto srityje, yra griežtos, todėl kaip pasiruošti kraustymuisi į Vokietiją su mikroautobusu, turi žinoti kiekvienas, norintis išvengti nepykantų pareigūnų pažiūrų ir baudų. Šiame tekste bandysiu papasakoti, kaip tai veikia iš vidaus, be jokių gražių frazių, o taip, kaip tai yra iš tiesų – kartais chaotiškai, kartais varginančai, bet visada įmanoma įveikti.
Visų pirma, pasiruoškite pasą arba asmens tapatybės kortelę – be jų niekur nepraeisite net per Lietuvos sieną, jei sustabdys patrulis. Be to, būtina turėti vairuotojo pažymėjimą, atitinkantį jūsų transporto priemonės kategoriją, dažniausiai tai „B“, tačiau jei svoris virš 3,5 tonos, gali tekti ir „C1“. Žinoma, negalima pamiršti techninio paso ir vairuotojo draudimo poliso (Žalias kortelė), kuris turi galioti visose šalyse, per kurias važiuosite. Vieną kartą mačiau, kaip vaikinas užmiršo techninį namie ir teko grįžti po pusiausvyros, todėl patikrinkite visą du kartus prieš išvykdami.
Jei esate ES pilietis, tai standartinis lietuviškas vairuotojo pažymėjimas pilnai užtenka Vokietijoje, jokių papildomų leidimų nereikia. Tačiau jei atvykstate iš trečiosios šalies, situacija gali būti sudėtingesnė ir gali prireikti tarptautinio pažymėjimo arba vertimo. Aš asmeniškai su to nesidūriau, nes daugiausia dirbu su ES vairuotojais, bet girdėjau istorijų, kai muitininkai buvo labai išrankūs dėl dokumentų galiojimo. Geriau dar kartą pasikonsultuoti su auto mokykla arba draudimo brokeriu, kad netyčia nepatektumėte į keblumą.
Techninė apžiūra turi būti galiojanti, tai aišku kaip diena, tačiau svarbiausia yra tai, kad Vokietijoje labai griežtai vertinamos transporto priemonių būklės. Jei jūsų mikroautobusas barstina dulkes, ištekėja išmetamųjų dujų arba yra pažeistas šviesų komplektas, galite tikėtis ne tik įspėjimo, bet ir didelės baudos. Vokietijos policija dažnai rengia specialias akcijas ir sustabdo krovininius automobilius tik techninės būklės patikrinimui. Prieš išvykdami, pasilikite servise ir paprašykite, kad patikrintų, ar viskas tvarkoje, ypač stabdžius ir padangas.
Jei daiktai yra asmeninio naudojimo ir jūs persikeliate gyventi ilgam laikui, dažniausiai mokesčių nėra, tačiau reikia pateikti sąrašą pervežamų daiktų, vadinamąjį „Einlagerungsliste“. Vieną kartą klientas bandė įvežti naudotus verslo reikmenis be deklaravimo, sakė, kad tai asmeniniai daiktai, ir baisiai nuskambėjo, kai pareigūnai pradėjo klausinėti apie faktūras. Geriau būti sąžiningu ir užpildyti deklaraciją, jei turi ką nors brangaus ar įtartino, kad nereikėtų mokėti PVM arba mokesčių vėliau. Tai nėra taip sudėtinga, kaip atrodo, tiesiog reikia šiek tiek kantrybio.
Taip, galite, jei mikroautobuso maksimali leidžiama masė neviršija 3,5 tonos, o sėdimų vietų skaičius (neįskaitant vairuotojo) yra ne daugiau kaip aštuonios. Tačiau čia yra vienas pavojingas momentas – daugelis naujesnių mikroautobusų, pvz., „Volkswagen Transporter“ ar „Mercedes Vito“, gali viršyti šią 3,5 tonos ribą, ypač jei jie pilnai apkrauti. Aš mačiau, kaip žmonės nupirka tokius automobilius ir net nežino, kad jau vairuoja neteisėtai. Tikrai patikrinkite techniniame pase esančią „Maksimalią leidžiamą masę“, o ne tik tai, kiek sveria tuščias mašina (dar kartą pasitikrinkit, nes čia dažna klaida).
Jei vairuoja ne savininkas, būtina turėti notarinį sutartį arba įgaliojimą, kuris patvirtina, kad vairuotojas turi teisę naudotis šiuo transportu. Be to, jei tai įmonės automobilis, reikia įmonės pažymėjimo ir potvarkio, patvirtinančio, kad šiam žmogui išduota mašina. Vokietijos pareigūnai labai mėgsta dokumentų tvarką, ir jei negalėsite įrodyti, kad automobilis nenuogąstas, gali jį konfiskuoti. Tai atsitiko vienam mano klientui prieš penkerius metus – teko skubiai rasti notarą ir siųsti dokumentus faksu (tai yra, elektroniniu būdu, bet skambėjo kaip praeities amžius).
Jei jūsų mikroautobuso masė viršija 3,5 tonos, tada taip, tachografas yra privalomas, ir jums laikytis vairuotojo poilsio ir darbo laiko normų. Jei mažiau – tachografo nereikia, nebent tai yra komercinis pervežimas už užmokestį. Čia dažnai susiduria su klaidomis, nes žmonės nuomoja 3,7 tonų mašinas ir važiuoja be tachografo, manydami, kad tai asmeninis reisas. Vokietijoje tokių dalykų nepaleidžia – baudos gali siekti tūkstančius eurų, tad geriau žinoti savo mikroautobuso svorį ir reikalavimus.
Prieš išvykstant būtina pasitikrinti ne tik tepalus ir vandenį, bet ir padangas – jos turi būti tinkamos sezonui (Vokietijoje žieminės padangos privalomos nuo lapkričio iki balandžio esant slidžioms sąlygoms). Taip pat patikrinkite, ar veikia visi šviesų signalai, ar nešvarus šviesų stiklas, nes tai taip pat gali baigtis bauda. Vieną kartą važiavome per Rudnus kalnus ir sustojome dėl sugedusio termostato – laukimas mechanikos Vokietijoje kainuoja brangiai, o laiko neturi daugiausia. Naudokite tik kokybišką degalų rūšį, nes varikliukai šiuolaikiniai jautrūs.
Žinoma, verta, ypač jei važiuosite dideliais miestais kaip Miunchenas arba Hamburgas, kur yra daug ribojimų sunkesiems transportams. Paprasta telefonu navigacija gali nuvesti į centrą, kur uždraudas važiuoti mikroautobusams, ir tuoj gausite pranešimą apie pažeidimą foto fiksatoriumi. Aš visada patariu įsidėti gerą navigaciją sunkvežimiams, kuri nurodo aukštį, svorį ir pločį, taip sutaupysite nemažai nervų. Keliai Vokietijoje gerai išlaikyti, bet apvažiavimai kartais būna labai siauri.
Tai labai svarbu, jei planuojate važiuoti į miesto centrus, kur yra „žaliosios zonos“. Be šios lipdukos, esančios priekiniame stikle, jums nebus leidžiama važiuoti į daugelį Vokietijos miestų centrų. Žymė gali būti skirtingų spalvų (žalia, geltona, raudona) priklausomai nuo išmetamųjų dujų standarto. Užsakymas paprastai kainuoja porą eurų, o bauda už jos nebuvimą gali siekti 100 eurų. Nekilkite į pavojų, užsakykite ją internetu dar Lietuvoje, įvesdami savo automobilio numerius.
Jūsų įprastas Kasko draudimas turėtų galioti visoje Europoje, tačiau verta pasitikrinti, ar nėra geografinių apribojimų (pvz., kai kurie pigūs draudimai nedengia Vokietijos arba reikalauja papildomo mokesčio). Be to, labai naudinga turėti „Pagalbos kelyje“ draudimą, kuris veiktų užsienyje. Vieną kartą kliento automobilis užgijo netoli Frankfurto, ir gelbėjimo tarnyba atvyko tik po kelių valandų, nes neturėjo tarptautinio draudimo. Geriau būti saugiam ir pasirūpinti šiuo dalyku iš anksto.
Vokietijoje dauguma greitkelių (Autobahn) yra nemokami lengviesiems automobiliams, tačiau jei jūsų mikroautobusas svoris viršija 7,5 tonos (kas reti, bet įmanoma su sunkesniais modeliais), tada reikia mokėti mokestį. Jei mažiau – važiuojate nemokamai. Tačiau keliaujant per Austriją arba Šveicariją, būtina įsigyti vėžio vinjetę (vignette), nes ten mokesčiai taikomi visiems transporto priemonėms. Nepamirškite to, jei maršrutas eina per šias šalis, kitaip baudos bus didelės.
Nenaudokite senų laikraščių, geriau investuokite į burbuliukinę plėvelę, kartonines dėžes ir stropas. Baldus reikia išardyti tiek, kiek įmanoma, o paviršius apsaugoti minkšta medžiaga. Aš mačiau, kaip viena šeima supakavo brangų vitriną be apsaugos, tiesiog uždėjo ant antklodės, ir atvykus į Vokietiją jis buvo sužalotas nuo smūgio šone. Geriau perleisti valandą daugiau laiko pakavimui nei verkti vėliau prieš suirusį interjerą.
Nė kiek. Vokietijoje yra griežtos taisyklės dėl krovinių fiksavimo – jei kažkas nukris arba užkliuos, ne tik sugadinsite daiktus, bet ir gausite didelę baudą už nesaugų krovinį. Užtikrinkite, kad viskas užtvirtinta rėžimis (juostomis) prie sienelių arba grindų. Nenaudokite virvių, jos gali atsipalaiduoti nuo vibracijos. Vieną kartą matėme, kaip šaldytuvas „vaikščiojo“ krove ir susidaužė duris, todėl neabejokite dėl fiksavimo kokybės.
Jei pervežate pavojingas medžiagas, turi būti specialios žymėjimai ir atitinkamos leidimai, o laikymo taisyklės labai griežtos. Paprastai aš patariu tokių dalykų nevežti, o nusipirkti vietos Vokietijoje, jei įmanoma. Jei turi vežti benziną pjūklui arba degalus, turi būti speciali, hermetiškai uždaroma talpa, gerai užfiksuota, kad negalėtų pasisukti. Policija gali sustabdyti ir patikrinti, ar nėra nutekėjimo arba ugnies pavojaus.
Planuokite iškrovimą iš anksto – daiktus, kurių reikės pirmiausia (pvz., lovos, indai), dėkite paskutiniais arba lengviausiai pasiekiamoje vietoje. Žymėkite dėžutes rašikliu, nurodykite, kame kas yra, kad nereikėtų atidarinėti visų ieškant pusryčių dubenų. Tai sutaupo daug laiko ir energijos, kai jau pavargęs atvykstate į naująjį būstą. Nėra nieko blogiau nei ieškoti ausinukų tarp dešimčių dėžių vidury nakties.
Techniškai negalima, jei nėra sėdimų vietų ir saugos diržų. Policija gali baudžiti už kiekvieną žmogų, kuris sėdi neįrengtoje vietoje, o tai yra ir labai pavojinga – staigus stabdymas gali baigtis traumomis. Jei mikroautobusas turi sėdimas vietas, jas reikia naudoti, o jei ne – tada važiuoja tik vairuotojas (ir galbūt keleivias vietoje šoninėje sėdynėje). Negerai kai kurie „meistrai“ įsirengia lovas gale ir važiuoja miegodami, tai yra draudžiama ir gali baigtis labai blogai.
Visada žiūrėkite į techniniame pase nurodytą naudingąją apkrovą (taip pat vadinamą „Gewicht“). Jei viršysite šią ribą, ne tik kad padidinsite stabdymo atstumą ir padidinsite padangų pasidėvėjimą, bet ir rizikuosite gauti baudą. Vokietijoje dažnai stovi svarstyklių postai, kuriais gali būti patikrinamas svoris. Aš mačiau, kaip vienas mikroautobusas buvo taip apkrautas, kad ratas lūžo tiesiog ant greitkelio – tai nėra verta tų kelis dešimtys kilogramų daugiau krovinių.
Dažniausiai važiuojame per Lenkiją, per Lazdijų arba Seinus, tačiau pasirinkimas priklauso nuo tikslo – jei važiuojate į pietus (Miunchenas, Štutgartas), gali būti greičiau per Čekiją. Čekijos keliai šiuo metu geresni, o Lenkijoje vietomis dar galima pasivažinėti griuvėsiais, nors ir gerokai pagerėjo. Patariu pasitikrinti „Google Maps“ arba „Waze“ dėl spūsčių realiu laiku, nes sienos kirtimas gali užtrukti, ypač švenčių metu arba kai vyksta kontrolės.
Nakties važiavimas sutaupo laiko, nes kelyje mažiau mašinų, tačiau yra pavojinges dėl pavargusių vairuotojų ir gyvūnų kelyje. Be to, dauguma parduotuvių ir degalinių naktį uždarytos, todėl jei prireiks ko nors nusipirkti ar pavalgyti, gali tekti važiuoti į didžiuosius miestus. Aš asmeniškai mėgstu važiuoti ryte, kai gerai išsimiegojęs, o ne kai akys užsimerkia po valandos vairavimo. Saugumas pirmiausia, ypač kai vairuoji pilną mikroautobusą.
Pirmiausia, įjunkite „avarinius žibintus“ ir nukelkite mašiną kuo toliau nuo važiuojamosios dalies. Paskambinkite pagalbos tarnybai, kurios numerį turi turėti ant draudimo poliso (žalias kortelė). Jei neturite tokios draudimo, teks ieškoti vietinio mechaniko, kas gali būti brangu. Nenuoksliai žinau, kiek kainuoja vilkimas Vokietijoje, bet tai tikrai nėra pigu, todėl patikrinkite automobilį prieš išvykstant. Niekada nepalikite mašinos važiuojamosios dalyje be priežiūros.
Galite sustoti specialiuose poilsio aikštelėse (Rastplatz), tačiau negalima sustoti tiesiog ant greitkelio arba nusileisti į šaligatvį, jei nėra tokių ženklų. Vokietijoje tai yra griežtai draudžiama ir baudžiama. Poilsio aikštelėse dažnai yra tualetai, tačiau kai kurios gali būti mokamos (0,50-1,00 EUR). Geriau turėti grynųjų monetų, nes kortelės ne visur priimamos senose kasetėse.
Lenkijoje dauguma greitkelių yra mokami ir reikia įsigyti vinietę (viaTOLL), kurią užsukate prieš pirmą mokamą kelio ruožą. Čekijoje taip pat yra mokami greitkeliai ir reikia vinietės (elektroninės). Nepamirškite šių dalykų, nes baudos už važiavimą be mokesčio yra didelės, o jūsų duomenys bus užfiksuoti kameromis. Aš vieną kartą nusipirkau neteisingos kategorijos vinietę Lenkijoje ir teko eiti į policijos punktą paaiškinti situaciją – laiko praradau daug.
Autobahn yra garsus savo greičio apribojimų nebuvimu dalimi ruožų, tačiau reikia prisiminti, kad kairiąjuoju juosta važiuoja greiti automobiliai, kurie gali važiuoti virš 200 km/h. Niekada neikiskite į kairiąją juostą, jei neketinate važiuoti greitai, ir naudokite signalus pereinant juostas. Mikroautobusu, pilnu daiktų, važiuoti 180 km/h nėra saugu, todėl laikykite dešinės juostos ir saugaus greičio. Vokiečiai yra disciplinuoti, bet jei trukdysite, gali būti agresyvūs.
Nepanikuokite, Vokietijoje geras kelio ženklų sistema. Jei prarasite signalą, tiesiog sekitės ženklais į artimiausią miestą, o ten galėsite sustoti ir išsiaiškinti kryptį. Verta turėti atsarginį planą – atsispausdintą žemėlapį arba žinoti bent jau pagrindinių miestų pavadinimus link kurių važiuojate. Niekada neverskite atgal prieš eismo srautą bandydamas pasukti, tai yra viena pavojingiausių vietų.
Jei atvykstate į miesto centrą, ieškokite specialių krovininių zonų, kuriose leidžiama trumpam sustoti iškrovimui. Negalima tiesiog sustoti ant pėsčiųjų takelio arba dviračio tako, net ir penkioms minutėms – gausite baudą arba gali būti nuvaryta mašina. Geriau iš anksto susiplanuoti maršrutą ir, jei reikia, užsukti šalia stovėjimo aikštelės ir daiktus pernešti rankomis (nepatogu, bet saugiau). Vienas mano klientas paliko mikroautobusą „penkioms minutėms“ prie parduotuvės ir grįžo jau be jo.
Taip, Vokietijoje reikia užsiregistruoti (Einwohnermeldung) per 14 dienų nuo atvykimo vietos administracijoje (Bürgeramt). Tam reikės pasas, nuomos sutartis ir dažnai deklaracija iš savininko, kad jis sutinka jus apgyvendinti. Nereikia jaudintis, tai paprasta procedūra, bet būtina, kitaip gausite baudą. Aš pats kadaise užtrukau su tuo ir teko eiti paaiškinti, kodėl vėluoju – laisvai praeina, jei aiškiai paaiškini priežastis.
Jei mikroautobusas nuomojamas, jį reikia grąžinti sutartu laiku ir grynu, be jokių papildomų daiktų viduje. Patikrinkite, ar nėra įbrėžimų ar dėmių, kad nuomos firma negalėtų reikalauti papildomo mokesčio už žalą. Jei pirkote mašiną tik pervežimui, galite ją parduoti Vokietijoje (tačiau tai sudėtinga dėl registracijos) arba važiuoti atgal. Dažniausiai žmonės grąžina nuomojamą mašiną ir toliau gyvena be savo transporto.
Jei neturite patirties vairuoti sunkesniu mikroautobusu arba bijote biurokratijos, geriau pasamdyti profesionalią įmonę. Tai kainuos brangiau, bet jūs užtikrinsite, kad viskas atvyks saugiai ir laiku. Mes dirbame tokius reisus kasdien ir žinome visus niuansus, kurie paprastam žmogui gali atrodyti kaip kinų kalba. Tačiau jei norite sutaupyti ir turite drąsos, viskas įmanoma padaryti patys, tiesiog būkite atsargūs.
Vokietijoje labai griežta tvarka su atliekomis – negalima tiesiog mesti visko į vieną konteinerį. Rūšiuokite plastiką, popierių, stiklą ir biodėžes. Paprastai pirmąsias dienas po kraustymosi susikaupia daug pakuočių, todėl paklauskite savininko, kur artimiausia savivaldybės atliekų aikštelė (Wertstoffhof). Už didelius krovinius (pvz., baldų dėžes) gali tekti nuvykti į specialią stotį (Recyclinghof), nes namų konteineriuose jos netilps.
Vokietijos kaimynai gali būti jautrūs dėl triukšmo, ypač jei iškrovate sekmadienį arba vėlai vakare. Būkite mandagūs, jei kas nors priartės ir paprašys sumažinti triukšmą – geriau sutikti ir nuplauti rankas, nei gauti skundą policijai. Aš mačiau, kaip viena lietuvių šeima per daug garsiai dėjo dėžes ir kaimynai iškvietė pareigūnus – nereikia tokių emocijų pirmosiomis dienomis.
Jei pasamdėte pervežėjus, susisiekite su jais iš karto ir padarykite nuotraukas žalos. Jei vežėte patys, teks susitvarkyti patys, tačiau verta patikrinti draudimą, ar jis dengia krovinio žalą. Dažnai žala įvyksta ne dėl blogo vairavimo, o dėl blogo fiksavimo, todėl labai svarbu užtikrinti, kad viskas stovi tvirtai. Nekurkite scenų, tiesiog susitvarkykite ir pirmiausia įsirenkite miegoti, o vėliau galvos skausmas praeis.
Jei planuojate gyventi Vokietijoje ilgiau nei keletą mėnesių ir naudoti mikroautobusą, taip, reikės jį užregistruoti Vokietijoje ir gauti vokiškus numerius. Lietuviškus numerius galima naudoti tik ribotą laiką (paprastai iki 6 mėnesių), o po to gausite baudą. Procedūra trunka kelias dienas, reikia eiti į TÜV (techninę apžiūrą) ir mokėti mokesčius. Nekilkite į galvą, kad niekas nepastebės – vokiečai viską pastebi.
Jei reikia remonto, ieškokite „freie Werkstatt“ (privatus servisas) savo rajone, nes jie dažniausiai pigesni už oficialius atstovybes. Skaitykite atsiliepimus internete (Google Maps) arba paklauskite kaimynų. Vokiečių mechanikai dažniausiai sąžiningi ir kokybiški, tačiau jų darbo valanda gali kainuoti brangiau nei Lietuvoje. Geriau turėti nuolatinį mechaniką, kurį pasitiki, o ne važinėti į pirmą pasitaikiusią garažą.
Viskas su šiuo kraustymusių procesu atrodo sudėtinga tik tol, kol nepradėti veikti, o pagrindinis dalykas yra ne būti tingus ir pasirūpinti smulkmenomis iš anksto. Kaip pasiruošti kraustymuisi į Vokietiją su mikroautobusu, nėra mokslo, tiesiog reikia atsakingumo ir žinojimo, kad taisyklės čia griežtesnės nei mūsų namuose. Nors aš čia parašiau daugiau negalvojau (kaip visada), tikimės, kad ši informacija padės išvengti didžiausių klaidų ir nervų. Sėkmės kelyje ir laimingos apgyvendinimo Vokietijoje, o jei kas neaišku – geriau dar kartą paklauskite, nei rizikuokite.