Efektyvus daiktų transportavimas: optimalus maršrutas ir kaip jį suprasti

Dirbu šioje srityje jau beveik dvidešimt penkerius metus. Per tą laiką mačiau viską – nuo krovininių, užstrigusių dykumoje be vandens, iki tokių vadybininkų, kurie manydami, kad Google Maps yra dieviška tiesa, nukreipdami 24 tonų sunkvežimius per miesto centrą su žemais tiltais. Kai klientas ateina ir sako: „vežkite pigiai ir greitai“, aš dažnai nusišypsau, nes tai kaip prašyti patiekti karštą ledus. Visgi, yra būdas tai sujungti, ir viskas prasideda ne nuo kainos, o nuo to, kaip suplanuojame kelią. Štai čia įsivelia efektyvus daiktų transportavimas optimalus maršrutas – tai ne tiesiog linija žemėlapyje tarp taškų A ir B, o sudėtingas puzzle, susidedantis iš kuro kainų, vairuotojų poilsio, mokesčių kelių ir, žinoma, paties krovinio specifikos.

Daugelis manęs klausia: „kodėl negalima tiesiog važiuoti trumpiausiu keliu?“ Atsakymas paprastas, bet jis dažnai erzina tuos, kurie skaičiuoja tik kilometrus. Trumpiausias kelias gali vingiuoti per kalnus, kur dyzelinas lyja vamzdžiais, o greitis neviršija 40 km/h. Optimalus maršrutas – tai tas, kuris leidžia pristatyti prekę laiku, nesugadinant technikos ir išlaikant normalią kainą. Aš mačiau situacijų, kai vadybininkai norėdami sutaupyti 50 eurų kelių mokesčiuose Vokietijoje, nukreipdavo mašinas per miestus, kur vėliau gaudavo baudas už svorio apribojimus arba prarasdavo valandas spūstyse. Tai nėra efektyvumas.

Taigi, kaip tai veikia iš vidaus? Pirmiausia mes žiūrime į krovinio tipą. Jei tai šaldytuvas, mes negalime leisti sau prastovėti 35 laipsnių šilumoje ties Turkijos siena, jei ten nėra galimybės prijungti elektros. Jei tai pavojingos medžiagos, mums reikia planuoti kelią taip, kad išvengtume didžiųjų miestų ir tunelių, kur ribojamas eismas. Vėlgi, kalbant apie efektyvų daiktų transportavimą optimalų maršrutą, taisyklė viena – logistika turi būti lanksti. Kartais atsitinka taip, kad optimalus maršrutas šiandien rytoi taps nebe optimalus dėl staiga uždaryto kelio ar sienos patikros.

Šiandien noriu su jumis pasidalinti tuo, ką išmokiau per šiuos metus, ir atsakyti į klausimus, kuriuos man užduodate kasdien. Jie gali atrodyti šiek tiek chaotiški, tačiau tokia ir yra mūsų darbo realybė.

Kainodara, planavimas ir nuobodulys

Ar tikrai taip brangu važiuoti autostradomis?

Žinoma, kiekvienas nori sutaupyti, ir kelių mokesčiai Vokietijoje, Prancūzijoje ar Austrijoje keliauja į tūkstančius. Bet įsivaizduokite situaciją: 20 tonų sunkvežimis važiuoja per nedidelį miestelį, kur yra daug šviesoforų, „lėtai važiuok“ zonų ir staigių posūkių. Tokiu atveju kuro suvartojimas šoktelnėja 30 proc., dėl ko gamintojas (variklis) dirba dideliame apkrovos režime, o stabdžiai įkaista. Tai ne tik laiko praradimas, bet ir technikos nudilimas. Mokesčiai už kelią – tai investicija į greitį ir mažesnį rizikos lygį.

Kodėl GPS rodo vieną laiką, o jūsų vadybininkas – kitą, kuris ilgesnis?

Nes GPS nebūna vairuotojo balse. Navigacija dažnai neatsižvelgia į tai, kad sunkvežimiui reikia ilgesnio stabdymo atstumo, kad jis negali važiuoti kai kuriais keliais, o svarbiausia – kad vairuotojas turi teisines poilsio pertraukas. Jeigu GPS sako, kad kelias truks 8 valandas, mūsų sistemoje tai bus parašyta kaip 10-11 valandų, nes įtraukiame 45 minučių pertraukas po 4,5 valandos vairavimo. Tas „papildomas“ laikas nėra mūsų sugalvojimas, tai Europos Sąjungos saugumo reikalavimas.

Kaip suskaičiuojate kainą, jei aš neturiu tikslių prekių matmenų?

Tai klasikinis būdas, kaip padidinti kainą. Jei aš gavau užsakymą „mašina pilna prekių“ be detalių matmenų, aš privalu skaičiuoti pagal blogiausią scenarijų – t.y., kad prekės gali būti labai erdsvos, bet lengvos. Tada gali reikėti didesnės talpos (kubatūros) sunkvežimio, o ne pagal svorį. Jei vėliau pasirodo, kad telpa į mažesnę mašiną, kainą koreguojame, bet pradinė kvota bus aukštesnė. Tikslūs duomenis leidžia mums parinkti efektyvų daiktų transportavimą optimalų maršrutą ir mašiną, o jūsų biudžetui – likti sveikam.

Ar galima važiuoti šalies keliais, kad būtų pigiau?

Galima, bet ar verta? Tarkime, Lenkijoje ar Rumunijoje vietiniai keliai gali būti nemokami, bet jų kokybė palieka norėti daugiau. Viena duobė gali atsilaisvinti kelioms šimtams eurų – sugadintas šokimo damperis, sulūžusi pakaba ar net pripūstos padangos. Be to, tokiu keliais važiuojama lėčiau, reikia daugiau degalų. Taigi, sutaupyti 20 eurų mokesčių galite prarasti šimtus remonte ir vėlavimuose.

Ką daryti, jei reikia vežti labai skubiai?

Skubumas yra brangus malonumas. Jei jums reikia, kad prekė iš Vilniaus atvyktų į Madridą per 48 valandas, mes turimsim rasti vairuotoją, kuris gali keliauti komandiruotėmis (dvi ekipažo nariai vienoje mašinoje). Tai leidžia važiuoti be ilgesnių sustojimų, tačiau tokios paslaugos kaina yra dvigubai ar trigubai didesnė nei įprastas reisas. Čia nebe kalbame apie maršruto optimizavimą, o apie greitį už bet kurią kainą.

Techninės pusės ir vairuotojo kasdienybė

Kodėl vairuotojai nepažeidžia greičio, jei aš matau, kad jie vėluoja?

Nepažeidžia, nes jie turi ant durų prikabintas dėžutes – brangius aptarnavimo įrenginius, kurie fiksuoja kiekvieną viršyta kilometrą per valandą. Be to, 80-toninio sankasos greitis ne 120 km/h, o 90. Jei vairuotojas važiuos greičiau, jis ne tik gaus baudą, kurias mokės transporto įmonė, bet ir rizikuoja netenkti vairuotojo pažymėjimo. Mums geriau vėluoti valandą, nei gaišti dienas aiškinantis su policija ar tironuose.

Kaip elgiamės su mašinų gedimais kelyje?

Tai mano mėgstamiausia dalis... sarkazmo. Gedimas atsitinka tada, kai mažiausiai tikisi, pvz., tarp Vienos ir Miuncheno sekmadienį vakare. Mes turime sutartis su pagalbos tarnybomis visoje Europoje. Jei gedimas nereikalauja vilkiko, mes stengiamės jį sutaisyti vietoje, kad nebūtų perkraunamas krovinių. Jei reikia vilkiko, tai jau prarastas dienos laikas. Gerai suplanuotas maršrutas visada turi „išeities taškus“ – artimiausias servizas, kur žinome, kad kalbame lietuviškai ar angliškai ir kur mums nepaplūš pinigus.

Ar saugu vežti brangius daiktus, pvz., elektroniką?

Saugu, jei naudojame tinkamas priemones. Paprastame tentiniame sunkvežimyje nevežame „iPhonų“ konteinerių be apsaugos. Tokiais atvejais naudojame dvigubos grindies sunkvežimus arba mašinas su GPS sekimo sistema, kurią stebime 24/7. Jei mašina sustojo neleistoje vietoje arba nukrypo nuo maršruto, sistema mums praneša akimirksniu. Taip pat visada siūlome krovinių draudimą, kas yra būtina, kalbant apie aukštos vertės siuntas.

O jei aš turiu tik dvi paletes – ar aš turiu mokėti už visą mašiną?

Ne, nebūtinai. Tokiu atveju mes kalbame apie dalinį krovinį (LTL – Less than Truckload). Mes surandame kitą klientą, kuris veža į tą pačią kryptį, ir jungiam jūsų siuntas. Efektyvus daiktų transportavimas optimalus maršrutas šiuo atveju reiškia tai, kad mums reikia surinkti „mozaiką“ – kelis klientus, kad užpildytume mašiną. Jums tai bus pigiau, nei užsisakyti pilną sunkvežimį, tačiau pristatymo terminas gali šiek tiek ilgesnis, nes reikės užvažiuoti prie kitų klientų pakrovimo/iškrovimo taškų.

Geografija, muitinė ir realijos

Ar dabar sudėtinga važiuoti į Angliją po „Brexit“?

Labai sudėtinga, ir tą turi suprasti kiekvienas, kuris nori siųsti prekes ten. Anksčiau tai buvo paprasta – važiuoji į Tūną arba Doverį, įlipai į keltą ir važiuoji. Dabar ten reikia muitinės deklaracijų, prekių kilmės sertifikatų, o kartais net ir veterinarijos pasų, jei tai maisto produktai. Muitinės kontrolė gali užtrukti nuo valandos iki kelių dienų. Todėl, planuodami maršrutą į JK, mes visada įtraukiame rezervinį laiką „biurokratijai“.

Kodėl kartais važiuojate per Klaipėdos uostą, o kartais per Lenkiją?

Viskas priklauso nuo to, iš kur prekės ateina ir kur turi nukeliauti. Jei tai krovinys iš Azijos, kuris atplaukia konteineryje, natūralu, jis eina per Klaipėdą. Bet jei jums reikia pristatyti prekę į Pietų Vokietiją, o krovinys yra iš Suomijos, dažniauiai efektyviau važiuoti per Baltijos jūrą (Talinas-Helsinki arba Ryga-Stockholm) ir toliau traukiniu ar keliu, o ne važiuoti per visą Lietuvą ir Lenkiją. Mes lyginame kainą: uosto mokestis + keltas + kelių mokesčiai prieš tik kelių mokesčius. Kartais jūros kelias laimi dėl vairuotojų darbo laiko apribojimų.

Kas nutinka su maistu, jei užstrigsime pasienio punkte?

Jei tai šaldytuvas, tai problema. Šaldytuve yra įrenginys, kuris fiksuoja temperatūrą, ir jei ji pakyla virš nustatyto normatyvo (pvz., -18°C), maistas gali būti pripažintas netinkamu. Esant tokiai rizikai, mes stengiamės rasti maršrutus, kur pasienio kontrolės yra greitesnės, arba naudojame mašinas su atsarginėmis šaldymo įrangomis. Jei žinome, kad pasienyje yra didelės eilės (pvz., su Ukraina ar Baltarusija), mes bandome išvengti šių punktų arba įspėjame klientą apie galimą vėlavimą.

Kaip pasirinkti maršrutą, jei turiu daug adresų vienoje šalyje?

Tai vadinama „milk run“ arba pieno maršrutu. Čia svarbiausia ne geografija, o logistika. Mes planuojame taip, kad apsukti visus adresus būtų kuo trumpesniu maršrutu, nevažiuojant keliuose „į šoną ir atgal“. Dažnai naudojame mažesnes transporto priemones (7.5 tonų sunkvežimius ar furgonus), kadangi į miesto centrus didelės mašinos negalivažiuoti. Tai leidžia sutaupyti laiko, nes maža mašina greičiau įveikia miesto spūstis ir lengviau parkuojasi prie kliento sandėlio.

Išvada

Galiausiai, noriu pasakyti vieną dalyką: efektyvus daiktų transportavimas optimalus maršrutas nėra niekas pastovaus. Tai gyvas organizmas, kuris keičiasi kiekvieną dieną. Vakar buvo efektyvu važiuoti per vieną sieną, šiandien – per kitą. Vakar kuras kainavo 1,2 eurų, šiandien – 1,5 eurų, ir tai viską keičia. Mano dviejų dešimtmečių patirtis sako, kad geriausias sprendimas yra tas, kai klientas pasitiki savo logistikos partneriu ir nedaro spaudimo pagal Google Maps. Pasitikėjimas ir atvirumas leidžia mums išvengti daugelio nesklandumų. Taigi, kai kitą kartą gerbsite kainą, pagalvokite apie tą vairuotoją, kuris sėdi kabinoje ir bando ne tik pristatyti jūsų prekę, bet ir grįžti namo saugiai. Mes esame čia tam, kad jūsų verslas veiktų sklandžiai, o mūsų pasirinktas kelias – būtų tas, kuris neša naudą abiem pusėms.