Vežu baldus iš Charlbury: praktinis vadovas ir eksperto patarimai, kaip nenukristi nuo proto

Dirbu šitoje srityje jau beveik dvidešimt penkerius metus, regėjau viską – nuo pasiduodančių padargų keliuose iki klientų, kurie bandydami sutaupyti, susimdavo galvą su muitinės. Kelionės iš nedidelių Anglijos miestelių, tokių kaip Charlbury, atrodo paprastos, bet tikrai to nėra. Čia ne tik apie tą patį „vežu baldus iš Charlbury“ procesą, bet ir apie tai, kaip išvengti tų dažniausių spūsčių M40 kelio ruože arba painiavos su dokumentais, kai jau reikia išvykti. Tiesiog pasistengsiu papasakoti, kaip tai yra iš tiesų, be jokių gražių brošiūrų.

Kas daro, kad važiuoja būtent iš Charlbury?

Ar keičiasi kaina, jei aš esu ne centre, o kaimo gale? Sėdime prie žemėlapio ir žiūrime, kur tiksliai esate. Charlbury nėra didelis miestas, bet ten gatvės gali būti gan siauros, ypač kaimynystėje su ūkiais. Jei sunkvežimis negali privažiuoti prie namų durų, teks nešti daiktą pro kelias šimtus metrų. Tada kaina šiek tiek kyla, ne dėl to, kad aš noriu uždirbti daugiau, o dėl to, kad reikia papildomo laiko ir, tikriausiai, pagalbininko. Pats Charlbury centras nėra labai sudėtingas, bet kai važiuoja didelis sunkvežimis „Scania“, vietos mažėja. Taigi, kaina priklauso nuo prieigos galimybių, ne tik nuo atstumo kilometrais.

Ar jums patinka važiuoti ten, nes yra mažiau judėjio? Sąžiningai sakant, miestuose, tokiose kaip Londonas ar Birmingemas, eismas yra tikras blogis, bet Charlbury regionas turi savo niuansų. Ten dažnai važinėja lėti traktoriai ir gyvulių pervežimo priekabos, kurios sukelia eismo spūstis. Taip pat ten daug siaurų viadukų, kuriuos reikia apeiti. Taigi, tiesiog mažiau automobilių nereiškia, kad važiuoji greičiau. Kartais užstrigti vietoje ten lengviau nei greitkelyje, nes vietiniai vairuotojai nežino, kaip praleisti didelį krovininį.

Ar ten dažnai važiuojate su pilnu kroviniu? Ten važiuoju dažnai, bet retai kada būna pilnas krovinius tik vieno kliento iš Charlbury. Dažniausiai tai yra dalinio krovinio (part load) principu – paimu ką nors iš Oksfordo, turiu sustoti Charlbury, o turiu važiuoti toliau į Šiaurės Velą arba atgal link Tilbury uosto. Todėl, kai sakote „vežu baldus iš Charlbury“, tai dažniausiai reiškia, kad jus sujungsime su kitais siuntomis, kad būtų ekonomiška.

Kainos ir mokėjimai

Kokia apytikslė kaina už sofos pervežimą į Vilnių? Negaliu pasakyti tikslios sumos be matmenų ir svorio. Sofos būna skirtingos – vienos tik dvivietės ir lengvos, kitos „Corner“ tipo, kurios sveria po 200 kilogramų. Jei ta sofa yra tikra masyvinių baldų, reikės specialių kilimų ir galbūt kėbulo. Bet jei kalbame apie standartinę IKEA tipo sofą, tai kaina svyruoja dviejų ar trijų šimtų eurų ribose, priklausomai nuo to, ar reikia išmontuoti ar ne. Be to, dabar svarbu kursas, nes mokame darbuotojus svarais, o degalus pirkame eurais (arba doleriais). Užsienio valiutos svyravimai sukelia daug galvos skausmo.

Ar galima mokėti tik atidavus daiktus? Stengiuosi elgtis sąžiningai, bet ne, to daryti negaliu. Man reikia uždegsinti degalų jau Anglijoje, prieš tai pasiekiant jūsų namus. Be to, mums reikia sumokėti už keltą (Dover-Calais arba Hull-Rotterdam) iš anksto. Todėl visada prašome avanso – maždaug 30-50 proc. Sumos. Likusią dalį mokate tada, kai daiktai jau pasiekia Lietuvą arba kitą paskirties vietą. Taip saugi ir jums, ir man – žinote, kad aš tikrai atvažiuoju.

Kodėl kaina gali pasikeisti naktį? Priežastis paprasta – aš nekontroliuoju kuro kainų. Vakare degalai gali būti viena kaina, ryte kita. Taip pat gali nutikti nemaloniai situacijos, pavyzdžiui, jei dėl blogo oro užsidaro uostas. Tada privalome laukti, o laukimas brangiai kainuoja – sunkvežimis negali stovėti nemokamai. Kartais taip nutinka, kad klientui sakau vieną skaičių, o ryte tenka šiek tiek pakoreguoti, jei įvyko staigus šuolis rinkoje. (Nors stengiuosi to išvengti ir dėti į kainą nedidelę maržą saugumo sumai).

Ar yra kokių nors paslėptų mokesčių? Žodis „paslėptas“ man nepatinka. Aš visada sakau apie tai, kas gali kilti. Yra tokia dalykas kaip „congestion charge“ Londone, jei teks važiuoti per centrą, arba „ultra low emission zone“ (ULEZ). Jei jūsų adresas yra zonoje, kur reikia mokėti už įvažiavimą, aš tą sumą pridėju prie sąskaitos. Tas ne yra paslėpta, tai yra reali išlaida. Taip pat, jei reikia specialios leidimo parkavim vietai Charlbury centre, tai taip pat kainuoja.

Baldai ir įkėlimas

Ar jūs pats išmontuoju baldus? Taip, dažniausiai tai darau. Turiu savo įrankių komplektą kaboje – atsuktuvus, raktus, gal net grąžtą. Esu matęs daug baldų, vadinamų „savitvarkiai“, kurių neįmanoma išardyti be to, kad sužalotum kurį nors rėmą. Jei matau, kad galiu sugadinti, sakau tai tiesiogiai. Geriau palikti sujungtą ir nešti kaip vientisą bloką, nei bandyti perpjauti strypą, kuris turi būti suvirintas. (Kartais net patiems gamintojams sunkiau tą suprasti).

Ką daryti, jei baldai netilps į liftą? Tai klasika. Ypač Vilniuje, senosiuose pastatuose, liftai tokie maži, kad ten net suaugtas žmogus sunkiai įsileidžia. Tada nešime rankomis. Aš jau nebe pirmas amžius šitame versle, nugaras jau pajutęs, todėl stengiuosi nešti saugiai. Jei reikia nešti 5 aukštus, kainuos brangiau. O jei koridoriai yra vingiuoti, tada gali tekti išmontuoti net durelį nuo buto, kad pralystume didelę spintą. Viską įvertinu atvykęs vietoje.

Ar reikia supakuoti baldus prieš atvykstant? Būtina. Aš ne asistentas, kuris supako jūsų asmeninius daiktus. Aš galiu uždengti staltiesę arba burbuliuku, bet mažus daiktus reikia dėti į dėžes. Kartais atvykstu, o klientas vis dar stovi su puoduku rankose ir klausia, kur dėti kramtomąją gumą. Negaliu laukti valandų, kol jūs susiruošiate, nes turiu grafiką. Turite būti pasirengę, kai aš atvažiuoju.

Ar saugu vežti pianiną? Pianinai yra man nuožmios šaknys. Jie sunkūs, jūsų šventės, o jų centre yra gysla, kurią nutraukus – instrumentas sugenda. Aš vežiu, bet tik jei turiu specialią techniką arba pakėlėją. Jei turiate seną, prastai prižiūrėtą pianiną, gali būti, kad verta jį palikti. Pastovėjimas keliuose su tokia apkrova – rizikinga dalyka. Jei verta daug, reikia apdrausti.

Kelią ir dokumentus

Kiek laiko trunka kelionė iki Lietuvos? Teoriškai, jei vairuotojas nevaitojasi (ką draudžiame daryti), tai tai trunka maždaug 3-4 dienas. Anglijoje reikia pasiekti uostą, patekti į keltą, perplaukti, o turiu vairuoti per Belgiją, Olandiją ar Vokietiją. Bet realybėje? Kartą užtrukau savaitę, nes Anglijoje buvo stiprus vėjas ir nupūtė medį ant kelio. O kitą kartą muitinėje sulaikė pilną sunkvežimį dėl vieno klaidingo numerio deklaracijoje. Taigi, sakykime – 4 dienos, su dideliu rezervu.

Kodėl reikia EORI numerio? Dėl „Brexit“. Nuo tada, kai Britanija išėjo iš Europos Sąjungos, tai tapo būtina. Be to numerio negalime nei išvežti jūsų baldų iš Anglijos, nei įvežti atgal. Jis sujungia mus su abiejų šalių mokesčių inspekcijomis. Gauti jį paprasta – užpildote formą internete ir po keleto dienų jį gaunate. Be to, tiesiog neleis praeiti kontrolės punkto, ir mums teks suktis atgal. Būkite protingi ir užsiregistruokite iš anksto.

Ar tenka dažnai sustoti muitinėje? Laisvai sakydamas, ne. Mūsų vairuotojai yra patyrę, dokumentus tvarko logistai,todėl dažniausiai viskas praeiti „sklandžiai“. Na, kartais pasitaiko atranka. Tada gali tekti atidaryti kėbulą ir parodyti, kas viduje. Jei vežate naudotus daiktus asmeniniam naudojimui, mokesčio nėra. Bet jei bandysite įvežti 10 naujų „Dyson“ siurbliukų be kvitų, tai bus problema. Muitininkai turi „akis“ (kai kurie net lazerinius skaitytuvus), kuria mato viską.

Ką daryti, jei dingsta dokumentai? Tai koja į koją su šia profesija, bet dar nebuvo taip, kad dinguotų pagrindiniai krovinio dokumentai (CMR). Visada turiu kopijas. Jei dingsta jūsų pasas ar parduotuvės kvitas, tai didesnė bėda. Tada muitinėje gali prasidėti ilgos paaiškinimų procedūros. Visada darykite nuotraukas dokumentų ir siųskite sau į el. paštą. Niekada nežinai, kur gali pavirsti popierius, kai vairuotojas keičia drabužius po 1000 km.

Nerealios situacijos ir patirtis

Ar kada nors palikote baldus gatvėje? Ne, aš ne tokio tipo žmogus. Bet girdėjau istorijų iš kitų. Vienas vairuotojas atvažiavo į adresą, o namo nebebuvo – sudegė. Jis stovėjo su sofa priešais pilną pelenų lauką ir nežinojo, ką daryti. Kitą kartą klientas neatėjo į susitikimą ir neatsiliepė į telefonus tris dienas. Ten teko vežti daiktus į sandėlį Lietuvoje ir laukti, kol jis „atsimins“. Tai kainuoja pinigus už sandėliavimą.

Ar kada nors sugedote ką nors svarbaus? Yra. Vieną kartą, nešdamas labai brangų vitriną, užčiaupiau duris, ir ji atsitrenkė į durų rėmą. Stiklas sužalojo. Aš nedėjau galvos į smiltį – iškart pasakiau savo vadovui. Privaloma turėti draudimą „Carrier’s liability“. Kompensavome klientui visą vertę. Svarbiausia nedaryti to, ką daro kai kurie – bėgti ir meluoti.