perskambinsime jums per 3 minutes
Šiuo metu užsakymo priimti negalime, babandykite vėliau.
Artimiausi išvykimai
į Angliją:
Keleivius vežame į Angliją patogiais mikroautobusais ir autobusais (nemokamas bagažas iki 30 kg.)
Lietuva → Anglija kaina nuo 130€/130£
Anglija → Lietuva kaina nuo 130€/130£
Siuntas vežame į Angliją
Siuntos kaina nuo 35€/35£ (tašė, krepšys, lagaminas, dėžė, laiškas). Kaina priklauso nuo siuntos dydžio, svorio, paėmimo ir pristatymo vietos.
Krovinius vežame į Angliją
Krovinių kaina kaina nuo 35€/35£. Kaina priklauso nuo krovinio dydžio, svorio, paėmimo ir pristatymo vietos. Tarptautinio perkraustymo paslaugos.
Perkraustymas į Angliją atrodo paprastas tik tol, kol pradedi klausti kainų, datos, muitinės, draudimo ir tų keistų klausimų apie „access“, „parking“, „lift“ ir ar spintelė tikrai išsirenka. Klausimas, kaip pasirinkti tinkamą perkraustytoją į Angliją, nėra apie mažiausią pasiūlymą, o apie tai, kas neapvils viduryje kelio. Aš per 20+ metų mačiau visko: nuo labai tvarkingų ekipažų iki firmų, kurios „paskaičiavo“ taip, kad klientui dar reikėjo pirkti dėžes prie pat krovininio keltų terminalo. Čia parašysiu paprastai, kaip aiškinu žmonėms per telefoną.
Pirmiausia nežiūrėkite į kainą. Skamba banaliai, bet taip ir yra. Perkraustymas į Angliją nėra kaip taksi iki parduotuvės, čia reikia žiūrėti, kas atvažiuos, kokiu automobiliu, ar yra draudimas, ar žino muitinės niuansus po „Brexit“. Geras perkraustytojas užduos daug klausimų: apie adresus, liftą, parkavimą, daiktų kiekį, vertingus daiktus. Blogas tik parašys „nuo 600 eurų“ ir dingsta. Jei per greitai sutinka su viskuo, aš jau įtariu.
Ne visada, bet dažniausiai būna kažkoks „bet“. Kartais mažesnė kaina reiškia, kad vežama kartu su kitais klientais, laukiama savaitę ar dvi, arba krovinys keliaus per sandėlį. Tai nėra blogai savaime, tik reikia žinoti iš anksto. Jei sakoma „pilnai atskiras automobilis į Londoną už 450 eurų“, aš labai stipriai keliu antakį. Dyzelinas, keltas, vairuotojo laikas, draudimas ir darbas kainuoja. Nebūna stebuklų, nebent kas dirba nuostolingai arba kažką slepia.
Paprastam vieno kambario butui, jei daiktų neper daug, galima matyti apie 800–1 400 eurų, kai vežama kartu su kitais kroviniais. Atskiras mikroautobusas į Angliją dažniausiai bus apie 1 600–3 000 eurų, priklausomai nuo miesto, pavyzdžiui, Londono, Mančesterio ar Bristolio. Didesnis namas, pakavimas, sandėliavimas, laiptai be lifto – kaina greitai šoka. Man teko matyti pasiūlymą už 500 eurų, kur po savaitės paaiškėjo, kad į kainą neįeina nei keltas, nei iškrovimas. Tokių dalykų klausinėkite.
Abu variantai veikia, tik skiriasi komunikacija ir rizikos. Lietuvos įmonė dažnai geriau supranta klientą iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ar Šiaulių, žino, kaip žmonės pakuojasi, kaip kalba su senais tėvais. Anglijos firma gali geriau žinoti vietinius parkavimo leidimus Londone ar Birmingame. Bet jei jie kalba tik angliškai ir nesugeba paaiškinti, kas nutiks muitinėje, bus nervų. Aš dažniausiai renkuosi ten, kur aiškiai atsako į konkrečius klausimus, ne pagal vėliavėlę.
Po „Brexit“ perkraustymas į Angliją nebe toks kaip anksčiau, kai viskas eidavo per ES taisykles. Reikalingas inventorinis sąrašas, paso arba ID duomenys, adresas Anglijoje, informacija apie daiktų vertę ir paskirtį. Jei vežate naujus baldus ar techniką, gali būti kitoks traktavimas nei senų asmeninių daiktų. Kartais prašoma deklaracijos, kad daiktai naudojami bent 6–12 mėnesių. Nežinau visų Anglijos muitinės taisyklių 100%, todėl čia visada sakau klientui: patikrinti reikia su tuo, kas realiai pildo dokumentus.
Gera įmonė turi bent paaiškinti, kas daroma, o ne sakyti „kažką ten pildom“. Ji gali parengti inventorinį sąrašą, padėti su deklaravimu, nurodyti, kokius dokumentus pateikti. Bet atsakomybė už teisingą informaciją vis tiek dalinai lieka klientui. Jei parašysi, kad veži „senus drabužius“, o realiai veži dvylika dėžių naujų batų pardavimui, tai jau nebe paprastas perkraustymas. Patikimas vežėjas tokius dalykus pastebės ir paklaus. Nepatikimas pasiims pinigus ir pasakys, kad „muitinė sustabdė“.
Nes atsirado sienos, popieriai, patikrinimai, eilės ir žmonių klaidos. Ne visada, aišku. Kartais viskas praeina gražiai per Doverį ar Folkstoną, ir vairuotojas kitą dieną jau iškrauna daiktus Kembridže. Bet jei dokumentuose trūksta vienos eilutės, daiktai gali pasilikti terminal 2–3 dienom. Esu matęs, kad klientas pyko ant vairuotojo, nors problema buvo tame, kad sąraše nebuvo nurodytas televizorius. Smulkmena? Gal. Muitinėje smulkmenų nėra.
Geriau nesukite sau galvos be reikalo. Asmeniniam naudojimui galima vežti tam tikrus kiekius, bet ribos ir taisyklės keičiasi, todėl reikėtų tikrinti oficialią informaciją prieš išvykstant. Maisto produktai su mėsa, pienu ar kai kuriais gyvūniniais ingredientais gali kelti problemų. Alkoholis ir cigaretės turi savo limitus, o jei veži per daug, tai jau atrodo kaip komercija. Aš visada sakau: geriau palikti butelį gero lietuviško midaus nei aiškintis, kodėl jis čia.
Idealiame pasaulyje – pakavimas, išnešimas, krovimas, transportas, keltas, iškrovimas ir bazinis draudimas. Realybėje būna skirtingai, todėl pasiūlyme turi būti parašyta, kas įeina, o kas ne. Ar dėžės mokamos atskirai? Ar liftui reikia rezervacijos? Ar iškrovimas iki durų ar iki kambario? Ar laukimas Anglijoje įskaičiuotas? Jeigu sąmatoje matote tik „transporto paslaugos 950 €“, tai dar ne sąmata, o reklaminis lapelis. Geras perkraustytojas neslepia nemalonių detalių.
Gali pasikeisti, jeigu paaiškėja, kad daiktų dvigubai daugiau, nėra lifto, reikia nešti pianiną per trečią aukštą arba Anglijoje sunkvežimis negali privažiuoti prie namo. Todėl prieš fiksuojant kainą reikia video apžiūros arba labai detalios nuotraukų peržiūros. Kartais klientas sako „turim tik kelis baldus“, o atvažiavus stovi sofa, trys spintos, dviračiai, šaldytuvas ir dėžės iki lubų. Ne todėl, kad meluoja, tiesiog kitiems „kelios dėžės“ reiškia visą gyvenimą.
Avansas normalus dalykas, ypač jei rezervuojamas automobilis, keltas ir komanda. Bet mokėkite tik pagal sutartį arba sąskaitą, ne „į privačią kortelę“, kaip kartais būna. Normalu, kai prašoma 10–30% už rezervaciją. Nenormalu, kai prašo 80% prieš matant įmonės duomenis, draudimą ar kontaktus. Aš esu matęs, kaip žmonės pervesdavo pinigus ir tada įmonė „persigalvodavo“. Po to prasideda žinutės, pažadai, tyla. Todėl dokumentai prieš pinigus, net jei labai norisi greičiau.
Įtartinai skamba, kai kaina labai maža, bendravimas labai gražus, o konkrečių atsakymų labai mažai. Pavyzdžiui: „viskas bus gerai“, „nereikia jokių popierių“, „draudimas nėra svarbus“. Taip pat įtartinai skamba, kai įmonė keičia pavadinimą kas pusę metų arba neturi aiškios buveinės. Kartais, aišku, mažas vežėjas dirba sąžiningai ir tiesiog neturi gražaus puslapio. Bet puslapio nebuvimas nėra problema, problemos prasideda, kai nėra atsakomybės.
Nebūtinai. Jei perkraustymo įmonė teikia dėžes, kartais geriau imti iš jų, nes žino dydžius ir kaip jas krauti automobilyje. Namuose žmonės dažnai surenka visokių dėžių iš parduotuvių, o paskui viena sudrėksta, kita per sunki, trečia vis griūva. Stiklai, indai, dokumentai ir elektronika turi būti pakuojami atskirai. Jei vežate patys, dėžes pirkti reikia, bet nepirkite mažiausių, paskui vis tiek neužteks. Ir žymėkite, kur eina kiekviena dėžė.
Tai paprastas daiktų sąrašas, bet ne toks „sofa, box, chair“, o normaliai: sofa pilka, stalas ąžuolinis, 12 dėžių knygos, televizorius Samsung. Perkraustymas į Angliją be sąrašo yra rizikingas, nes jei kas nors dingsta, sunku įrodyti, kas buvo vežama. Sąrašas taip pat padeda muitinei ir draudimui. Aš mėgstu, kai klientas nufotografuoja vertingus daiktus prieš pakavimą. Ne todėl, kad niekuo nepasitikiu, o todėl, kad kai ateina bėda, nuotrauka kartais vertingesnė už šimtą žodžių.
Ne visada. Kai kurios įmonės siūlo pilną pakavimo paslaugą, kitos tik perveža, o klientas pakuojasi pats. Pilnas pakavimas kainuoja daugiau, bet taupo laiką ir dažniausiai geriau apsaugo daiktus. Ypač jei turite indų, paveikslų, lempų ar trapiai surenkamų baldų. Jei pakuojatės patys, bent stiklą ir porcelianą palikite profesionalams. Esu matęs indų, suvyniotų į marškinėlius, atkeliavusių kaip mozaiką. Klientas sakė „taip pigiau“. Taip, pigiau, tik paskui brangu ramybei.
Papuošalus, dokumentus, kompiuterius, meno kūrinius, svarbias nuotraukas ir mažus vertingus daiktus geriausia vežtis patiems. Net jei draudimas dengia nuostolį, biurokratija gali užtrukti, o nervai kainuoja daugiau. Dideliems vertingiems daiktams reikia specialaus įvertinimo ir galbūt papildomo draudimo. Neslėpkite, kad vežate vertingų dalykų, nes jei jie dingsta, o sąraše jų nėra, bus labai nemalonu. Aš kartais sakau klientams: svarbiausius daiktus dėkite į vieną lagaminą ir laikykite šalia savęs.
Dalinis krovinys reiškia, kad jūsų daiktai keliauja kartu su kitų klientų kroviniais. Tai pigiau, bet gali užtrukti ilgiau, nes reikia suderinti maršrutus. Atskiras automobilis skirtas tik jums, todėl greičiau ir patogiau, bet brangiau. Jei kraustotės į Londoną su keliomis dėžėmis ir viena sofa, dalinis variantas dažnai logiškas. Jei kraustote visą namą į Notingamą ar Lidsą, greičiausiai norėsite atskiro transporto. Tikslus pasirinkimas priklauso nuo datos, biudžeto ir kantrybės.
Dažniausiai Lietuva–Lenkija–Vokietija–Olandija/Belgija–Prancūzija–Anglija. Kroviniai kerta Doverį, Folkstoną arba kitus kanalo perėjimo punktus. Kartais vežama per Roterdamą į Anglijos uostus, bet namų perkraustymams dažniau matysite kelių transportą per žemyną. Maršrutas priklauso nuo logistikos, kelto vietų, vairuotojo darbo laiko ir eismo. Esu matęs, kaip „tiesioginis reisą“ dėl audros pavertė trijų dienų kelione. Todėl data nėra visada data, kartais tai tik planas.
Galima bandyti, bet 100% garantuoti sunku, ypač kai vežama per keltą ar daliniu krovininiu. Gera įmonė duos langą: pavyzdžiui, trečiadienis–penktadienis. Jei kas nors žada tiksliai antradienį 9:00 iš Vilniaus ir ketvirtadienį 11:00 prie durų Mančesteryje, aš paprašyčiau parašyti tai sutartyje. Ne todėl, kad negalima, o todėl, kad keliuose būna visko. Eilė prie keltų, gedimas, muitinė, oro sąlygos – ir jūsų „tiksliai“ virsta „bandysime ryte“.
„Access“ reiškia priėjimą prie namo. Anglijoje daug kur gatvės siauros, parkavimas ribotas, prie namo reikia leidimo, o sunkvežimiui negalima stovėti ilgai. Jei vežėjas atvyksta į Londoną ir negali privažiuoti, prasideda nešiojimas per kelias gatves arba papildomas mažas furgonas. Tai kainuoja. Todėl prieš užsakant reikia nurodyti, ar yra kiemas, liftas, parkavimo vieta, ar reikia „parking suspension“. Kartais vienas toks leidimas Anglijoje kainuoja daugiau nei klientas tikisi, bet be jo gali būti bauda.
Ne visada. Bazinis draudimas dažnai dengia tik dalį vertės arba skaičiuojamas pagal svorį, ne pagal daikto rinkos kainą. Tai reiškia, kad už sugadintą seną, bet brangų komodiną galite gauti mažiau nei tikėjotės. Prieš pasirašant reikia klausti: koks draudimo limitas, kas neįeina, kokia franšizė, kaip fiksuojama žala. Jei įmonė vengia atsakyti, tai blogas ženklas. Aš pats visada prašau parašyti draudimo sąlygas paprastais žodžiais, ne teisininko kalba.
Pirma, nefotografuoti tik pykstant, o fiksuoti tvarkingai: nuotraukos, pakuotė, sąrašas, pastebėjimo aktas. Antra, nedelsiant pranešti vežėjui, geriausia raštu. Trečia, nevyti vairuotojo iš vietos, jei žala pastebima iškraunant, nes paskui sunkiau įrodyti. Daugelis problemų paaštrėja ne dėl pačios žalos, o dėl to, kad žmonės pradeda rėkti vieni ant kitų. Aš matau, kai ramus pokalbis sutvarko daugiau nei grasinimai. Bet jei įmonė tyli, tada reikia spausti oficialiai.
Vairuotojas atsako už savo darbą, bet perkraustymo atsakomybė dažniausiai tenka įmonei arba draudikui. Jei pakeliui sugenda automobilis, sąžininga kompanija turi planą B: kitą transportą, sandėlį, atsarginį vairuotoją. Nesąžininga sako: „palaukit savaitę“. Todėl verta klausti, kaip jie elgiasi gedimo atveju. Ne todėl, kad norite blogo scenarijaus, o todėl, kad kelyje į Angliją gedimai nėra mitas. Ypač senesniuose automobiliuose.
Nes draudimas nėra vien tik eilutė sąskaitoje. Pigus draudimas gali reikšti mažą limitą, daug išimčių arba formalų popierių be realios apsaugos. Kartais klientui pasakoma „viskas apdrausta“, o realybėje apdrausta tik transporto priemonė, ne jūsų daiktai. Todėl klauskite konkrečiai: ar draudžiami baldai, elektronika, indai, pakuoti daiktai, nepakuoti daiktai? Jei atsakymas miglotas, paprašykite sąlygų. Aš nesakau, kad visos pigios įmonės blogos, bet kai kurios tikrai moka gražiai kalbėti.
Žiūrėkite ne tik į žvaigždutes, o į detales. Jei visi atsiliepimai parašyti tą pačią savaitę ir skamba kaip reklama, įtariu. Geresni atsiliepimai turi konkrečių dalykų: atvažiavo 8:30, vežė į Liverpulį, sugedo viena spinta, kompensavo per dvi savaites. Taip pat ieškokite neigiamų atsiliepimų. Jei įmonė į juos atsako ramiai ir aiškina, tai gerai. Jei visur kalti „piktas klientas“, „muitinė“, „vairuotojas“, o pati firma niekuo dėta, būtų atsargus.
Dažnai verta, bet ne aklai. Draugas gali rekomenduoti todėl, kad jam pasisekė, o jūsų situacija bus kitokia: daugiau daiktų, kitas aukštas, kita data, kitas miestas Anglijoje. Vis tiek reikia klausti kainos, draudimo, terminų ir dokumentų. Aš esu matęs, kaip „labai geras dėdės pažįstamas“ atveždavo daiktus vėluodamas dvi dienas ir be vienos dėžės. Tai nereiškia, kad žmogus blogas, tiesiog rekomendacija nepakeičia sutarties.
Klauskite: kas įeina į kainą, ar yra draudimas, kas atsakingas už muitinės sąrašą, kokia numatoma data, ar yra papildomų mokesčių, kaip fiksuojama žala, koks mokėjimo grafikas. Dar klauskite, kas bus, jei negalėsite iškrauti daiktų tą dieną. Perkraustymas į Angliją be aiškios sutarties yra kaip kelionė be žemėlapio: gal atvažiuosite, bet gal ir ne ten. Jei įmonė nervinasi nuo klausimų, tai jau atsakymas.
„Licencija“ yra toks žodis, kurį visi mini, bet ne visada tiksliai žino, ką reiškia. Svarbiau, kad įmonė būtų registruota, turėtų transporto veiklos teisę, draudimą, CMR arba krovinio dokumentus, ir galėtų paaiškinti savo atsakomybę. Jei dirbama tarptautiniais pervežimais, reikia žiūrėti į leidimus, draudimo polisuus, įmonės duomenis. Aš nesu teisininkas, todėl čia geriau pasitikrinti oficialiai. Bet jei kas nors sako „licencija nereikalinga, mes visi taip darom“, aš jau einu nuo durų.
Tada reikia ieškoti laikino sandėliavimo arba derinti etapinį iškrovimą. Kai kurie perkraustytojai gali vežti į sandėlį Anglijoje, bet tai kainuoja papildomai. Blogiausias variantas – manyti, kad „kažkur suspėsime“. Nesuspės. Jei adresas keičiasi, būtina nedelsiant informuoti vežėją, nes maršrutas, muitinės dokumentai ir draudimas gali būti susieti su konkrečia vieta. Esu matęs klientų, kurie kraustėsi į Birmingamą, o paskutinę dieną rado butą prie Oksfordo. Vairuotojai mylėjo tokius siurprizus maždaug tiek, kiek jūs įsivaizduojate.
Žinoma, galima. Daug žmonių pirmiausia išsiveža drabužius, indus, dokumentus ir vieną du kartus baldų, o didesnius daiktus palieka vėliau arba parduoda. Toks variantas dažnai pigesnis ir protingesnis, ypač jei Anglijoje nuomojatės trumpam. Tik nepamirškite, kad net mažam kroviniui reikia sąrašo ir tvarkingos pakuotės. Kartais „tik kelios dėžės“ kainuoja beveik tiek pat kaip didesnis krovinys, nes automobilis vis tiek turi važiuoti, o keltas nekainuoja pagal dėžių skaičių.
Kartais taip, kartais ne. Jei baldas sentimentalus, kokybiškas arba Anglijoje panašus kainuotų daug, vežti verta. Jei tai pigi plokštinė spinta iš prekybos centro, du kartus pagalvokite. Pervežimas, pakavimas ir rizika gali kainuoti daugiau nei naujas pirkinys. Aš visada sakau: susiskaičiuokite, kiek kainuotų nusipirkti tą patį vietoje. Bet nepamirškite, kad nauji baldai Anglijoje ne visada pigūs, o pristatymo terminai gali būti ilgi. Čia nėra universalios taisyklės.
Pirmiausia reikalauti aiškios informacijos, ne „greitai bus“. Kur automobilis, kas nutiko, kada kitas atnaujinimas, ar yra alternatyvus planas. Jei įmonė bendrauja normaliai, dažniausiai pavyksta susitarti. Jei dingsta, tada reikia rašyti oficialiai, saugoti susirašinėjimus, mokėjimo dokumentus ir sutartį. Perkraustymas į Angliją kartais vėluoja dėl muitinės, kelto, eismo ar gedimo. Bet tyla nėra priežastis, tai komunikacijos problema. Ir, šiaip jau, labai bloga.
Reikia palyginti bent tris pasiūlymus, bet ne tik pagal eurų sumą. Paprašykite kiekvieno įmonės paaiškinti tą patį scenarijų: iš kur, į kur, kiek daiktų, koks aukštas, ar reikia pakavimo, kada norite kraustytis. Tada matysis, kas atsako rimtai, o kas meta skaičių iš lubų. Geras pasirinkimas dažnai nėra pats pigiausias, bet aiškiausias. Jei jaučiate, kad jums kažko nepaaiškina arba gėdinate klausti, keiskite kalbėtis su kitais. Jūsų daiktai, jūsų pinigai, jūsų nervai.
Galima, tik protingai. Jei turite lankstesnę datą, mažiau daiktų arba galite patys supakuoti dalį, kaina gali sumažėti. Bet jei deratės nuo 1 800 iki 900 eurų, o maršrutas, darbas ir keltas lieka tie patys, nieko gero nebus. Kažkas turi būti sumažinta: paslauga, data, rizika arba kokybė. Aš gerbiu derėjimąsi, pats esu jo matęs per visą karjerą. Tik nenoriu, kad klientas po to sėdėtų ant čiužinio Londone ir lauktų, kas „kažkada atvažiuos“.
Patikrinkite adresus, telefonus, dokumentus, sąrašus, mokėjimus ir parkavimo reikalus. Anglijoje pasakykite, ar reikės leidimo sunkvežimiui, ypač Londone, Mančesteryje ar Birmingame. Paruoškite dokumentų aplanką, vertingus daiktus vežkite patys, o dėžes pažymėkite. Jei ką nors pakeitėte, nedelsiant praneškite vežėjui. Ir, prašau, nepalikite pakavimo paskutinei nakčiai. Taip, visi taip daro, bet paskui ryte ieško dantų šepetukų, paso ir kavos filtro.
Jei turite šeimą, daug daiktų, mažai laiko ar dirbate nuotoliniu būdu, pilna paslauga dažnai verta. Ji apima konsultaciją, pakavimą, iškrovimą, kartais baldų išrinkimą ir surinkimą. Taip, kainuoja daugiau, bet sutaupo dienas ir nervus. Jei esate vienas, turite nedaug daiktų ir mėgstate viską daryti patys, galite taupyti. Tik nepamirškite, kad „sutaupiau 300 eurų“ ne visada reiškia sėkmę, kai tris vakarus lipate laiptais su dėžėmis ir keikiate tą pigų variantą.
Norint suprasti, kaip pasirinkti tinkamą perkraustytoją į Angliją, reikia žiūrėti į aiškumą, atsakomybę ir realius faktus, ne į gražiausią reklamą. Geriausias pasirinkimas turi sutartį, draudimą, daiktų sąrašą, realią kainą ir gebėjimą ramiai paaiškinti, kas bus po „Brexit“, muitinėje ir kelyje. Perkraustymas į Angliją gali vykti sklandžiai, bet tik tada, kai abu pusės neslepia nemalonių detalių. Jei pasiūlymas skamba per gražiai, klauskite daugiau. Jei atsakymai migloti, eikite toliau.