Visapusiškas krovinių gabenimas į Angliją: nuo durų iki durų

Ei, jei ruošies persikraustyt į Angliją ir galvoji, kaip visus savo daiktus ten nugabenti – atsakymai čia. Aš jau kokią dvyliką–penkiolika metų vežioju krovinius į Angliją, dažniausiai durų iki durų režimu, ir galiu pasakyt: kiekvienas perkraustymas skirias. Nėra dviejų vienodų. Kartais klientai galvoja, kad čia kaip taksi – paėmė, nuvežė. Bet tarp Lietuvos ir Londono yra visa Europa, muitinės, keltai, oras. Jau pradedu šnekėt per greitai. Tiesiog skaityk – paaiškinsiu viską taip, kaip yra, be to dirbtinio marketingo. Krovinių gabenimas į Angliją yra mūsų kasdienybė, o tau – turbūt įvykis gyvenime. Tai pabandysiu supaprastint.

Kainos ir datos – nuo ko pradėti

Kokia orientacinė kaina gabenti standartinį dviejų kambarių butą į Londoną?

Žiūrėk, standartinis dviejų kambarių butas, jei be pianino ir seifo, kainuos maždaug nuo aštuonių šimtų iki tūkstančio keturių šimtų eurų. Aišku, jei gyveni penkiame aukšte be lifto Klaipėdoje ir Londone reikės antrą aukštą šlifuoti – kaina šoktels. Turėjau atvejį Marijampolėje, kur klientas pasakė, kad viskas per kelis lagaminus. Išėjo penkios kubatūros. Todėl mes visada darom apžiūrą arba bent jau video skambutį. Čia ne parduotuvė su kainynu. Kaina priklauso nuo atstumo, apimties ir ar reikia mums padėt pakraunant.

Ar galiu gabenti tik kelias dėžes, ar privaloma užsakyti visą mašiną?

Tai kad gali. Vadinasi dalinė siunta. Nebūtina pirkti visos mašinos dvidešimt penkioms dėžėms. Susidėsi su kitų klientų daiktais. Kainos skaičiuojamos už kubatūrą arba pagal dėžių kiekį. Turiu klientą, kuris kas du mėnesius siunčia dėžę sūnui į Birminghamą. Veža kartu su baldais. Taip, trunka ilgiau, nes reikia sulaukti, kol surinks mašiną. Bet jei turi laiko – kodėl ne. Siunta į UK daliniu reisu – patogiau nei paštas, kai kalba eina apie stambiulius daiktus. Tik pakuok tvirtai – šalia gulės svetimi baldai.

Ar man reikia mokėti viską iš karto, ar galima dalimis?

Dažniausiai taip: avansas už datą, likutis prieš pristatymą arba jo metu. Mes imam trisdešimt procentų iš anksto. Būna firmų, kurios prašo pusę ar net viską prieš. Oi – jei kas nors ima visą sumą anksti, aš tokiems nepatikiu. Realiai buvo atvejų, kai sumokėjo, o mašinos neatvažiavo. Tikrink licencijas. Likutį Londone grynaisiais? Galima, bet pavedimas geriau. Mažiau grynųjų rankose – mažiau nesipykimo, jei kas nutinka. Aš pats mėgstu, kad viskas būtų juoda ant balto.

Ar kaina keičiasi, jei apsikeičia datos?

Keičiasi, ir dar kaip. Jei perkelei iš kovo į birželį – dar ne tragedija. Bet jei skambini dieną prieš ir stabdai savaitei – problema. Mašinos planuojamos savaitėm į priekį, logistika kaip dėlionės. Vienas vyrukas skambino iš oro uosto, kai vairuotojas jau jo laukė prie durų. Sumokėjo pusantro karto daugiau, kad perkeltume. Trumpai – rinkitės datas atsakingai. Paskutinės minutės pakeitimai brangūs, nes kitas klientas galėjo tavo vietą užimti. Laikas pinigai, o mūsų laikas – mašinų grafikas.

Ar į kainą įskaičiuotas kuras, keltas ir visi mokesčiai?

Normaliai – taip, jei raštu taip sutarta. Bet aš visada klausiu: ar tikrai skaitėte pasiūlymą? Kartais ten smulku: „be PVM“ arba „keltas neįskaičiuotas“. Buvęs atvejis, kai klientas netikėjo, kad reikia mokėti už keltą. Jis galvojo, kad plaukiam tiltu. Ne, sunkvežimiai keltus naudoja ir kainuoja. Jei sutartis „viskas įskaičiuota“ – vadinasi, mūsų sąnaudos. Bet būna tokių, kurie paskui meta rinkliavas. Rašytinis patvirtinimas – tavo draugas. Nebijok atrodyti įkyrus, kai klausi. Geriau paklausk šimtą kartų nei mokek du kartus.

Kiek laiko iš anksto reikia užsakyti pervežimą į Angliją?

Idealiai – nuo trijų savaičių iki mėnesio. Vasarą ir prieš Kalėdas visi kraustosi, mašinos auksas. Per savaitę suspėjam, bet neberankioji datos – kas lieka. Kartą skambino: „rytoj reikia“. Tada jau skrydis lėktuvu, o ne sunkvežimis. Suprantu, kad gyvenimas nenuspėjamas, bet planuok bent dvi savaites. Kuo anksčiau užsakai, tuo ramiau. Aš pats nemėgstu skubos – tada visi pervargsta, o daiktų šeimininkas skambinėja piktas kas valandą. Ramiai pagalvot verta.

Pakavimas – čia visi klysta

Ar privalau pakuoti pats, ar galite tai padaryti jūs?

Gali pats, gali mes. Jei pats – sutaupysi, bet atsakomybė tavo. Jei mes – kainuos papildomai, bet supakuosim taip, kad ir kamuolys neprasmuktų. Turim dėžes, plėvelę. Aš mačiau, kaip klientai lėkštutes vynioja į laikraščius, o paskui drėgmė padaro savo. Jei vertingi daiktai – paleisk mus dirbt. Ypač veidrodžius, meną. Jei atsarginė sofa – daryk kaip nori, tik išmatuok duris. Kartą klientas sofą atsivežė prie mašinos, o ji per didelė. Neturėjom ką daryt – ardėm kojas gatvėj. Jei tu nesusipakuosi, mes galim padaryt, bet tada atsakomybė už daiktus būs mūsų. Tai vertinga.

Ar reikia kažkaip specialiai ruošti virtuvės indus?

Taip, vadinasi „kantrybės testu“. Kiekvieną lėkštę, stiklą, vazoną – į plėvelę arba bent į storus rankšluosčius. Dėžėje nieko neturėtų lakstyti. Aš patariu: apačia – minkšta, vidurys – indai, viršus – vėl minkšta. Užrašyk ant dėžės „Virtuvė – trapi“. Buvęs atvejis – klientė supakavo į tuščias makaronų dėžes. Gražu, bet atsidarius Londone servizas atrodė kaip po smėlio audros. Pakuotė turi būt tvirta, ne graži. Ir dar – popieriniai laikraščiai per kelias dienas sugerta drėgmės ir tampa mase. Nepakliauk sentimentaliai.

Kas bus, jei krovinys važiuojant sudužs?

Hmm... žiūrėk, čia niuansas. Jeigu mes supakavome – atsakome per draudimą, jei jį turi. Jei pats blogai – tada ne viskas rožina. Pavyzdžiui, televizoriui pilnas draudimas retas, dažniausiai būna išskaita. Jei siunti seną monitorių, jis gali atvykti kaip modernus menas su įtrūkimais. Fotografuok prieš pakrovimą. Nepasitikėk tais, kur žada šimtaprocentinę garantiją viskam. Gyvenimas per daug netobulas. Kartais atsitinka dalykų, kurių nenumatysi. Kelių dėžių viduryje stiklas – rizika. Mes minimizuojam, bet neeliminuojam. Atsakomybė priklauso nuo sutarties.

Ar reikia papildomai drausti daiktus, ar jie jau apdrausti?

Būna taip: jei vežėjas turi civilinę draudimą, tai ne tas pats, kas tavo daiktų apsauga. Civilinė dengia, jei sudega mašina, bet jei sudužo dėl blogo pakavimo – ne. Aš patariu rimtesnius daiktus apdrausti atskirai. Kaina maždaug vieno–dviejų procentų nuo vertės. Buvęs atvejis: klientas nenorėjo draustis, o paskui išsipylė rašalinis spausdintuvas. Gailėjosi. Pigūs daiktai – gal nekreipk dėmesio. Bet jei veši antikvarinę komodą – apsidrausk. Čia ne baimės skleidimas, o realybė. Kelias ilgas, o daiktai tik tavo. Ir mano nervai – irgi mano.

Ar drabužius palikti spintose, ar išimti pakavimui?

Geriau išimti ir dėti į drabužių dėžes su skersiniu – kabinasi kostiumai. Jei palieki spintose, o tos spintos vartos transporte – viduje bus kamuolinių lenktynių. Stalčiuose nieko neturi likti. Turėjau atvejį, kai vyrukas paliko kvepalų buteliuką komodos stalčiuje. Kaitant saulėje priekaboje marškiniai kvepėjo apie pusantro tūkstančio kilometrų. Išimk viską. Kabink arba suk į ritinius. Jei seifas spintos viduje – ir jį išimk. Ne dėl daiktų, o dėl nešėjų nugarų. O ir virdulys, jei likęs – neišnešsim.

Kaip vežti dviratį – ar reikia kažką atsukinėti?

Pedalus atsukti, vairą pasukti lygiagrečiai. Jei elektrinis – su baterijom jau specifika. Tiesą sakant, aš ne visada spėju sekti tuos reguliavimus kiekvieną savaitę, kaip ten su ličio jonų akumuliatoriais dabar. Kartais reikia išimti. Paprastą dviratį – nuvalyk, ypač jei purvinas, nes muitinė nemėgsta nešvaraus. Gali pamanyti, kad žemės ūkio techniką veši. Geriausia supakuoti į dviračio dėžę. Jei neturi – bent apvyniok putų plėvele. Ir dar: atsuk veidrodėlį, nes durų rėmai jo nemėgsta. Ačiū.

Kas į mašiną lipa, o kas ne

Ar galima siųsti kompiuterius ir elektroniką?

Taip, savo asmeninį, naudotą – OK. Bet jei dešimt naujų „iPhone“ dėžučių – tada muitinė mato prekybą. Buvęs atvejis: jaunuolis siuntė penkis naujus nešiojamus „draugams“. Sulaikė savaitei. Supakuok originaliose dėžėse tik jei turi sąskaitas-faktūras. Kitaip atrodo kaip kontrabanda. Ekranai jautrūs – būtina burbuliukų plėvelė ir dėžė be tuščios vietos. Jie turi stovėt kaip įkasti. Aš pats vežiojau savo monitorių – radau įskilimą. Nuo to laiko patariu: jei labai brangu – vežk kitu būdu. Arba apvyniok keliais sluoksniais.

Ar galiu vežti maisto produktus?

Nereikia. Ne. Anglijos muitinė griežta su mėsa, pienu, kiaušiniais. Aš žinau, kad močiutės dešra – šventė, bet neskubėk. Buvęs klientas bandė gabenti penkis kilogramus šviežių kiaušinių. Muitinės šuo jautė iš tolo. Konfiskavo, baudos nebuvo, nes prisipažino naivumais, bet stresas milžiniškas. Džiovinti žaliosios arbatos lapeliai – gal. Dešra – ne. Nebandyk slėpti po drabužiais. Jie turi rentgenus ir daugiau kantrybės nei tu. Aš tikrai nenorėčiau stovėti pašonėj, kai atidarom tą dėžę. Kvapas liktų visam reisui.

Ar leidžiama gabenti gyvus augalus?

Teoriškai – reikia fitosanitarinio sertifikato. Praktiškai mažytė lelelė asmeninių daiktų dėžėj tikriausiai praslystų. Bet palmė keturių metrų aukščio? Ne. Tiesą sakant, aš tiksliai nežinau, kaip muitinė atrenka, kurį augalą tikrinti, bet rizikuoti nepatartina. Geriau palikti kaimynams. Anglijoje augalų parduotuvių pilna. Žemė prie šaknų – ten bakterijų, kurių negalima įvežinėt. Aš dažniausiai atkalbu: išsišnekėsi su draugais, pasodins arbatmedį naujame balkone ir nurims. Neberizikuok dėl zamiokulko.

Ar mano daiktai tikrins muitinėje?

Dažniausiai ne, jei aiškiai naudoti asmeniniai daiktai. Po Brexit reikalai pasikeitė, ir aš ne visad suspėju sekti kiekvieną savaitę detales, bet žinau, kad buities daiktai vyksta sklandžiai. Problemų, jei sumaišei naujus be sąskaitų su senais. Arba jei deklaruoji indus, o rentgenas rodo motorolerį. Tada stoja ir tikrinasi. Sąžiningai rašyk packing liste. Muitininkai žino, kad žmonės kraustosi. Jie ne prieš tave – jie prieš schemas. Tik atsakyk klausimus tiesiai, jei klausia. Nebijok.

Kelias per Europą

Kiek trunka pats važiavimas nuo Vilniaus iki Londono?

Sunkvežimiu, jei gerai – dvi su puse paros. Bet nuo durų iki durų skaičiuok keturias–septynias darbo dienas. Pirma – sukrauti, tada surinkti kitus krovinius, jei kombinuota. Paskui keltas, o Doverio uosto eilės būna beprotiškos. Buvęs atvejis: snigo Belgijoje, praleidom dvylika valandų. Klientas skambino kas tris valandas. Suprantu nerimą, bet mes nepavarpom kaip lėktuvai. Savaitė – realus terminas. Penkios dienos – jei sėkmė. Planuok su rezervu. O jei savaitgalis – Anglijoje mažiau fūrų keliuose, bet mes irgi pavargstam.

Ar daiktai vežami tiesiai iš buto į butą Londone, ar per sandėlį?

Tiesiogiai – idealu, bet brangu, jei esi vienas krovinys. Dažniausiai taip vadinama konsolidacija (oi, kolegos pataisytų) – tavo daiktai su kitais iki sandėlio netoli Londono, tada vietiniu pervežimu į adresą. Tai trunka ilgiau, pigiau. Ekspresas – atskira mašina. Bet tau turbūt to nereikia, nebemp skubi. Sakau visiems: jei neskubi savaitei, imk kombinuotą. Sutaupai apie keturiasdešimt procentų. Aš pats renkuosiuosi tiesioginį tik tada, jei veščiau vertingą meną. O šiaip – kantrybė valdo. Krovinių gabenimas į Angliją daliniu reisu – tas pats, kas autobusu važiuot, tik daiktams.

Kas nutinka, jei muitinėje kažkas negerai?

Stoja laikas, o pinigai bėga. Jei detali patikra – vadinama raudonoji juosta – nuo kelių valandų iki kelių dienų. Vairuotojas miega kabinoje, mašina stovi. Nemėgstu apie tai galvot, bet taip yra. Buvęs atvejis: klientas slėpė statybinių įrankių kompletą. Muitinė pareikalavo įrodyti, kad ne prekiautojas. Tvarkyk dokumentus tvarkingai. Venk vežėjų, kurie siūlo „kažkaip sutvarkyt“. Tai baigiasi blogai. Blogiausi atvejai – baudos, konfiskacija. Aš sakau tiesiai: jei nežinai, ar daiktas leidžiamas – klausk prieš, ne kai jau pakrovėm. Paskui bus tik ašaros.

Londone – kai jau kitoje pusėje

Ar pristatymo metu jūs nešate daiktus į butą, ar metaite prie slenksčio?

Nešam ten, kur sutartyje – dažniausiai į kambarį. Bet atvirai: pigios kompanijos iš skelbimų atveža prie gatvės ir sako „nešk pats“. Vadinama apgavyste. Mes stengiamės žinoti iš anksto priėjimą Londone. Jei daugiabutis be lifto penkiaaukštyje – turim žinoti. Keleivius siunčiam du, bet jei nežinom, vairuotojas vienas ir griuvėsių miestas. Aš kartais pavargstu aiškint, kad „iki durų“ nereiškia „iki antro aukšto be lifto“, jei nesusitarta. Nesakau, kad mes šventieji, bet sąžiningumas svarbu. O ir kaina turi atitikt darbą.

Ką daryti, jei naujas butas Londone dar neparuoštas, o daiktai jau atvažiavę?

Nutinka taip dažnai, kad aš nebestebiu. Londone būsto rinka – beprotybė. Klientai gauna raktus ne tada, kai žadėjo. Jei daiktai jau prie vartų, o tu neturi kur – turime sandėlį netoli Londono. Kaina maždaug dvidešimt–trisdešimt svarų per dieną. Buvęs atvejis: vyrukas išsinuomojo kambarį Brixtone, o ankstesnis nuomininkas neišsikraustė. Penkios dienos sandėlyje. Neplanuok taip, bet jei taip – skambink kuo greičiau. Laikas pinigai. Ir dar, Anglijoje savaitgaliais sandėliai neretai nedirba, tai laikas dar bėga. Planuok išeities strategiją.

Kaip supakuoti daiktus, jei Londone nėra lifto ir aš gyvenu trečiame aukšte?

Pirma, pasakyk mums. Antra, tai užtruks ir kainuos daugiau. Be lifto Londone – standartiška, ypač senesniuose namuose. Mes nešam, bet jei nežinom, atvažiuojam be papildomų rankų. Smulkios dėžės turi būt. Stiklus – atskirai. O jei pianinas? Trečiame aukšte be lifto aš apie tai net nenoriu galvot. Kartais samdom papildomų nešikų, bet ir jie brangūs. Matuok liftą, matuok duris, pranešk apie laiptus. Čia ne gėda – būtinybė. Kitaip gali atsitikt situacija, kai sofos neįneši net pro langą. Ir nesijuok, buvęs toks atvejis.

Ar pristatymo dieną privalau pats būti Londone, ar galiu atsiųsti draugą?

Gali atsiųsti draugą, bet jis turi tavo dokumento kopiją ir įgaliotį. Raštiškai geriausia. Buvęs atvejis, kai draugas atvyko... gerai, truputį įkaušęs. Vairuotojas atsisakė išduot daiktus be tavo tiesioginio patvirtinimo telefonu. Mes tikrinam. Nes jei kas nutiks – kas atsakys? Tu, o draugas pabėgs. Jei mėgsti kontroliuot – būk vietoje. Atidarius krovininę, pirmas žvilgsnis į savo kėdes po trijų dienų kelionės – nepamirštamas. Patikrink daiktus prieš pasirašydamas. Jei dėžė su pažeidimu – žymėk, o ne gražioj gražiai.

Ar galima pakeisti pristatymo adresą Londone paskutinę minutę?

Jei mašina dar Lenkijoje – galima. Jei jau Anglijoje – sunkiau. Londonas milžiniškas, vienas rajonas nuo kito nutolęs kaip atskiri miestai. Apsikeitimas iš vieno galo į kitą prideda pusdienį ir šimtą mylių. Turėjau klientą, kuris supainiojo NW6 su SW6. Vairuotojas atvažiavo prie gražaus namo, o ten visai ne tas žmogus. Sąnaudos laiko. Patikrink postcode du kartus. Ir neigyk tų, kurie sako „ai, Londonas, viskas arti“. Ne, ten eismas ir atstumai realūs. Planuok adresą kaip antrą darbą. Geriau porą minučių prieš nei dešimt valandų vėliau.

Išvada

Krovinių gabenimas į Angliją nuo durų iki durų nėra raketų mokslas, bet yra pilnas smulkmenų, kurias patyręs žmogus atskiria nuo nelabai patyrusio. Aš per tuos metus mačiau visko – nuo tobulai sklandžių perkraustymų iki tokių, kur norėjau užsičiaupt ir išeit. Svarbiausia – klausk, rašyk, fotografuok ir nesitikėk stebuklų už tris šimtus eurų. Jei ryžtates kraustytis – darykit tai protingai. Sėkmės Londone, o jei kils klausimų – skambinkite, paprastai atsakau, jei tik ne prie vairo.