Visapusiška logistika – nuo durų iki durų Anglijoje patogiai

Planuoji persikelti į kitą Anglijos miestą, o gal iš Lietuvos vežies daiktus į Londoną? Sako, logistika Anglijoje paprasta – surandi firmą ir važiuoji. Realybė kiek kitokia. Aš šitame reikale jau gal kokią dešimtmetį, ir matau kaskart tą patį – žmonės nežino nuo ko pradėti, bijo, kad apgaus, arba tiesiog tikisi, kad kas nors supakuos už juos be akies mirksėjimo. Iš tikrųjų, durų iki durų paslauga čia veikia tada, kai visi žino savo darbą. O jei nežino – gaunasi chaosas. Čia surašiau atsakymus į klausimus, kuriuos man užduoda beveik kiekvienas klientas prieš perkraustymą.

Planavimas ir pirmieji nesusipratimai

Kiek iš anksto reikia užsakyti perkraustymą į Angliją?

Žinai, idealiai – bent trys-keturios savaitės, ypač jei vasara arba gruodis. Bet buvo atvejų, kai paėmiau užsakymą ir kitai dienai, nes tiesiog tuščias langas atsirado. Realiai, jei turi lankstumo – dvi savaitės yra saugus spotas. Bet jei skubi ir gali derėtis dėl datos... tiesa, paskutinę minutę kaina dažnai šokteli. Nes planuoti maršrutus reikia. Aš prieš savaitę jau žinau kur važiuosiu, o vakar dienos pasiūlymas man tik stresas. Žodžiu, jei gali – nevilkyk.

Ar man reikia patiems supakuoti visas dėžes prieš atvažiuojant?

Gali pats, bet žinok – kartono dėžės iš Tesco nepakankamos. Mačiau žmonių, kurie knygas sukrauna į statybinių medžiagų dėžes. Rezultatas – dugnas iškrenta. Jei perkraustymo firma siūlo packingą – pagalvok. Ypač indams. Bet jei taupai – pats vyniok į laikraščius. Tiesiog nepamirški pažymėti viršų ir apačią, nes mano vaikinas Darius praeitą kartą numetė dėžę, kuri turėjo ženklą „trapi". Šiaip administracijos darbas, bet sutaupysi galvos skausmo.

Kaip jūs radote mano adresą, jei aš dar neturiu buto raktų?

Čia paprasta – tu man jį pasakai. Jei neturi rakto, problemiška. Kartais klientai sako: „atveskit į kiemą, aš pabėgsiu pas kaimyną." Bet mes neprivalom stebėti tavo daiktų kieme. Realiai reikia, kad kas nors atidarytų duris. Buvo atvejis Londone, kai vyriokas gavo butą, bet raktus pasiėmė tik šeštą vakaro. Tai mes su daiktais stovėjome gatvėj valandą. Už parkingą sumokėjom patys, nors galėjom ir ne. Geriau turėk atsarginį planą su raktu.

Ar galima vežti ne tik baldus, bet ir dviratį, žoliapjovę – visą šlamštą?

Ai, taip, tas visas šlamštas, suprantu. Dviratis, žoliapjovė, dešimt porų batų. Viskas veža, jei telpa. Tik va, žoliapjovė su benzinu – ne. Reikia išpilti. Kartą vežiau vyriokui į Birmingamą – jis dar ir kurą į kanistrą įsipylęs. Aš išmečiau iškart. Ir dar, jei tai elektronika – geriau originalioj pakuotėj. Nors kas ten tas originalias pakuotes laiko. O jei tai augalai – nepamenu tiksliai dėl pasienio dokumentų, bet žinau, kad be leidimų neišsiversi. Geriau palik kaimynui.

Koks skirtumas tarp durų iki durų ir sandėlio iki sandėlio?

Durų iki durų – atvažiuojam pas tave į namus, pakraunam, vežam, iškraunam naujoje vietoje. Sandėlis iki sandėlio – tu pats varyk į terminalą, o kitam gale pasiimk iš depoto netoli Mančesterio. O jei ne Mančesterio, o Birmingemo depotas, tiksliai nežinau kur bus tavo maršrutas. Pigiau, bet vargas. Ypač jei neturi automobilio Anglijoj. Aš asmeniškai rekomenduočiau duris-duris, nors ir brangiau. Patogiau, kai turi raktą ir tau atneš tiesiai į virtuvę.

Kai kraunasi daiktai

Ar verta pirkti tas brangias packing paslaugas, ar galiu pats?

Žiūrėk, jei turi porą indų – nusipirk porą rulonų burbuliukų ir pats susipakuok. Bet jei tai trijų kambarių butas su porcelianu... Tada verta. Yra tokių kompanijų, kurios packingą duoda už dyką jei pervežimas brangus, bet aš tokių nepatikiu. Dažnai tai triukas – pakavimas pigus, bet valandų kiekis dvigubas. Realybė: profesionalas supakuos per tris valandas, tu – per dvi dienas. Skaičiuok savo laiką. Kartais nemokamas pakavimas atsieina brangiau.

Ką daryti, jei liftas name neveikia ir reikia nešti per keturis aukštus?

Tada kainuoja papildomai ir mes tai vadiname „nešimas laiptais". Londone tai normalu – ten daug namų be lifto. Buvo Kvent Garden, ketvirtas aukštas, be lifto. Klijentas pasakė tik atvažiavus. Turėjau paskambinti ir derėtis dėl kainos. Nes tai nėra standartas. Paprastai, jei žinome iš anksto – įskaičiuojame. Jei sužinome vietoj – gali atsisakyti arba mokėti viršvalandžius. Nešimas per keturis aukštus su sofa – ne juokas. Būna, kad tenka atkalbėti nuo senos kampinės sofos.

Ar tikrai negalima kišti skystų daiktų į lagaminus?

Ne, negalima. Šampūnai, aliejai, skysti muilai – viskas gali pralįsti. Kartą vežiau kamštinę dėžę ir ten buvo olivų aliejus. Na, pameni tuos lietuviškus litro butelius? Visa dėžė tapo riebi. Žinok, net vanduo gali prakiurti dėl slėgio pokyčių. Jei jau labai reikia – sandariai užsuktuose indeliuose ir atskiroje dėžėje. Bet geriau atiduok kaimynui. Arba supilk į mažesnes pakuotes. Vežime skysčiai yra tabu, nebent tik specializuotas transportas važiuoja.

Mano draugas sako, kad viskas telpa į vieną furgoną. Ar tikrai?

Tavo draugas matyt nemačiau tavo spintos. Būna, kad klientai sako: „o pas mane mažai daiktų" – o ten dvidešimt keturių colių televizorius, sekcija ir dar dvigulė. O žinai, paskutinį kartą mačiau tokią sekciją iš IKEA, kuri netilpo pro duris ir teko išardyt grįžus. Mes matuojam kubais – kiek metrų kubų turi. Studijai reikia maždaug dešimt-dvylikos kubų. Tai pusė furgono. Jei nežinai – atsiunčiam vadybininką, nemokamai beveik visada. Būna ir taip, kad telpa į viską, bet retai.

Ar jūs išmontuojate lovą ir sandėliuką, ar tai jau mano problema?

Taip, bet tai ne visada įeina į bazinę kainą. Paprasta lova – be problemų. Bet jei tai IKEA spinta su penkiais šimtais detalių... Tada reikia laiko. Nors žinau, kad kai kurie kolegos atsisako tokių dalykų, kai kurie klientai pyksta. Realiai – paprastus baldus sumontuoju (turėjau omenyje išmontuojam, taip), sudėtingus – derinam atskirai. Kartais reikia atsivežti savo įrankius. Geriau jei pats išardai ir supakuoji varžtelius į maišelį. Nes dažnai paskui jų nerandam. O be įrankių – jokio malonumo.

Kelias ir Anglijos realybė

Kaip žinoti, ar furgonas tilps į mano gatvelę Anglijoje?

Anglijos gatvės siauros, ypač tose gyvenvietėse prie Bristolio ar Kambrijoje. Mes naudojam žemėlapius, bet žinok – žemėlapis nemato tų medžių šakų. Nors galbūt ten koks nors Street View padeda, tiksliai nepasakysiu. Buvo Šefilde, gatvė tokia siaura, kad turėjom krautis iš pagrindinės gatvės ir neštis šešiasdešimt metrų. Jei turi laisvą kiemą – idealu. Jei ne – tikrinam vietos taisykles. Londone vieni namai turi privačias įėjimo aikšteles, kiti – ne. Kartais furgonas stovi ant šaligatvio ir kaimynai jau žiūri pro langą piktai.

Ar reikia kokių nors leidimų Londone stovėti prie namų?

Čia šitas klausimas... na, leidimų gatvėje paprastai nereikia, bet kai kurie rajonai turi zonas. Ypač centras – Vestminsteris, Kamdenukas, ten gali gauti baudą per dešimt minučių. Mes stengiamės rinktis laiką, kai mažiau inspektorių. Bet rimtai – jei žinai, kad bus problemų, galima sumokėti už laikiną leidimą. Kiek kainuoja? Hmm, gal dvidešimt-keturiasdešimt svarų, tiksliai neprisimenu – skirtinguose rajonuose skirtingai. Geriau pasiteirauti savo savivaldybėje. Arba tiesiog stovėk rizikuodamas, bet aš to nerekomenduočiau.

Kur miega vairuotojai, jei kelionė iš Lietuvos į Angliją trunka tris dienas?

Kabinoje, kur daugiau nuveiksi? Ne, rimtai – jei maršrutas ilgas, sustojam pas kokią stovėjimo aikštelę ar motėlį. Buvo toks laikotarpis, kai vairuotojai taupdavo ir miegodavo tiesiog furgone. Dabar stengiamės geriau. Du vairuotojai važiuoja – vienas vairuoja, kitas miega. Per Doverį ar tunelį – dar bėdos su vėlavimais. Kartais tenka palaukti keltų. Miego ritmas sutrinka. Bet daiktai važiuoja nenutrūkstamai, tik žmonės pavargsta. O jei vairuotojas pavargęs – nieko gero.

Ar dažnai stringate pasienyje ir ar reikia baimintis Brexit dokumentų?

Brexitas viską pakeitė, bet dabar jau įpratom. Kroviniams, kurie yra asmeniniai daiktai – dokumentai paprastesni. Būna krovinio lapas, sąrašas, nieko ypatingo. Kartą strigom keturias valandas Kalė, nes sistema užlūžo. Bet tai reta. Kelininkai žino, kad perkraustymai vyksta. Tiesa, jei vežame maistą ar augalus – tada bėda. Augalų negalima be leidimų. Buvo klientas įsispaudęs į vazoną palmę. Turėjom ją palikti pasienyje. Liūdnai atrodė ta palmė. Tik nesijuok iš jos – žmogui buvo svarbu.

Ar sekmadienį galima krauti daiktus, ar Anglijoje viskas uždaryta?

Galima, bet brangiau. Anglijoje sekmadieniais kitoks mąstymas – kai kurie daugiabučiai turi taisykles dėl triukšmo. Buvo Hampsteade, sekmadienį devintą ryto pradėjom krauti – iš karto išlipo kaimynas su chalatu, na gal ir ne chalatu, bet tikrai neišsimiegojęs. Mes baigėm greičiau nei per valandą, nes jis grasino bendrijai skambinti. Realiai – savaitgaliai įmanomi, bet šeštadienis lengviau nei sekmadienis. Anglijoje žmonės myli savo poilsį. Ir juos galima suprasti.

Koks oras geriausias perkraustymui – vasara ar visvien tas pats?

Hmm, na Anglijoje oras nesvarbu, lietus lyja visada. Kartą vežiau į Braitoną liepos mėnesį – saulė, idealu. Kitais metais gruodį – šlapia, tamsu, šešioliktą valandą jau naktis. Daiktams oras nesvarbus, jei furgonas sausas. Bet popierinės dėžės per šlapį orą – silpnesnės. Tai vasarą lengviau ir vairuotojui, ir dėžėms. Žiemą slidūs keliai, ypač kelyje per kalnus. Baidenės ten žiemą. Bet logistika Anglijoje vyksta ištisus metus, kaip pašto tarnyba – be pertraukos. Tik vežk guminiais batais jei žiema.

Kas gali nutikti blogai

O jei mano sofa netilps pro duris naujame bute Anglijoje?

Tada mes ją matuojam ir žiūrim – ar išardyti, ar pro langą. Pro langą Anglijoje... na, be kranų sudėtinga, nes aukštai niekas nededa. Buvo tokia sofa, kurią pirkau pats, tiesa, ne klientas, bet pavyzdys tinka. Teko išardyti ir naudoti lynus. Klientas pravirko, kai pamatė, kad jo mylimą Česterfildą teks sužaloti – atsiprašau, turėjau omenyje rimtai apgadinti. Atkreipk dėmesį į matmenis pirkdamas. Arba rinkis modulines. Kitaip – likučiai guli kieme, o mes nieko negalim padaryti.

Ar teko turėti reikalų su įmonėmis, kurios paprasčiausiai pavagia daiktus?

„Pavagia" – stiprus žodis, bet... yra tokių, kurios paima užstatą ir dingsta. Rimtai. Yra žmonių, kurie socialiniuose tinkluose pasiima tris šimtus eurų avansa, o paskui ištrina profilį. Arba dar blogiau – atiduoda daiktus, bet pareikalauja dvigubos kainos už saugojimą ir grasina parduoti. Legaliai tai vadinama kitaip, bet realiai – apgavystė. Kaip atpažinti? Jei kaina per maža, jei nėra fizinio adreso, jei bendrauja tik pokalbių programėlėse. Tada bėk. Rimtos įmonės turi ofisą, sutartis, krovinių lapus.

Ką daryti, jei furgonas sugedo viduryje kelio iš Lietuvos į Angliją?

Taip, buvo. Blokatorius, turbūt, dyzelio siurblys – nesu mechanikas, bet kažkas variklio. Rastoke, neprisimenu kuriAnglijos vietoje, gal netoli Birmingamo sprendimo? Sustojom šešias valandas. Bet mes turim draudimą ir techninę pagalbą. Kitas furgonas atvažiavo iš artimiausio depoto, perkrovėm. Delstos pristatymą vienai dienai. Klientei pasiūlėm nuolaidą. Realybė – mašinos genda. Svarbu, kad įmonė turi planą B. Jei turi viena furgoną ir daugiau nieko – rizika didelė. Tai paklausk prieš užsakydamas.

Ar teko matyti, kad klientas pats sugadino daiktus ir kaltina jus?

Ai, taip, klasika. Klientas pats supakavo stiklinį stalą į vieną sluoksnį popieriaus, o paskui rado įskilimą ir sako: „jūs sulaužėt." Mes fiksuojam visas būklės nuotraukas prieš pakrovimą. Tai padeda. Kartais, tiesą pasakius, sužalojimas atsiranda dėl temperatūros pokyčių – šiltas furgonas, šaltas sandėlis. Bet dažniausiai kaltas blogas pakavimas. Atsakomybė taip dalijama – jei pats pakuoji, rizika tavo. Mes tik pranešam ir vežam. Bet ginčai būna nemaloniausi darbo dalis. Fotografuok viską prieš pakrovimą.

Ką reiškia, kai įmonė sako, kad turi „partnerius Anglijoje", bet tai – random pilietis?

Tai gali reikšti subsubrangą. Rimtai, mes vadiname tai „perleidimu". Įmonė Vilniuje paima užsakymą, o tada skambina vaikinui su furgonu Londone su mažesne kaina. Tas vaikinas neturi draudimo, neturi patirties, tik veža. Paskui dingsta. Buvo toks atvejis – klientas skambino mums piktai, nors mes netgi nebuvom jo užsakę. Tiesiog „įmonė X" pardavė mums kontaktą. Aš tikrai manau, kad taip neturi būti. Geriau kai įmonė turi savo parką arba bent jau nuolatinius kontraktus, o ne atsitiktinius numerius iš pažįstamų.

Kainos, draudimas ir baigiamieji darbai

Kodėl viena įmonė prašo aštuonių šimtų, kita – aštuoniolikos šimtų eurų už tą patį reisą?

Nes kaina priklauso nuo dvidešimties dalykų. Maža įmonė be draudimo – pigiau. Didelė su sekimo sistema, draudimu, packingu, vietiniais vairuotojais Anglijoje – brangiau. Bet yra ir apgavysčių. Kartais aštuoni šimtai – tai tik pradžia, o paskui mokestis už kiekvieną aukštą, už kiekvieną viršvalandį. Geriau klausk: „ar tai galutinė kaina?" Kitas dalykas – mažas furgonas prieš didelį. Ar bus pristatyta kitą dieną, ar po savaitės. Visi šie niuansai lemia tūkstančio eurų skirtumą. Palygink ne kainą, o ką gauni už ją. Pigiau ne visada reiškia geriau.

Ar draudimas tikrai dengia sugadintą televizorių, ar tik popierius?

Teoriškai taip, bet praktiškai – jei pats supakavai blogai, draudimas gali atsisakyti. Krovinio draudimas dengia iki tam tikros sumos pagal svorį, o ne pagal emocinę vertę. Tavo senelės vaza – ji gali būti verta dviejų tūkstančių eurų, bet draudimas duos dvidešimt eurų už kilogramą. Būna ir specialių draudimų, bet jie brangūs. Aš rekomenduočiau vertingus daiktus vežti atskirai arba apdrausti individualiai. Televizorių dažnai sužaloja ne mes, o elektrostatinė energija arba blogas tvirtinimas furgone. Geriau turėti raštišką sutartį, ką draudžiama.

Ar reikia daryti inventorizaciją, ar tiesiog kraunam ir važiuojam?

Taip, ir nepatingėk. Mano patarimas – atspausdink sąrašą arba nusifotografuok telefonu visus daiktus prieš pakrovimą. Ne todėl, kad mes ką nors pavogsime, bet todėl, kad paskui žinosi, ar viskas atvežta. Buvo klientas, kuris rado dėžę su žieminiais batais – dėl to laimingas, bet pamiršo, kad dar turėjo vieną dėžę su dokumentais. Mes radom ją kitą dieną, bet jei nebūtų sąrašo – gal ir ne. Inventorius yra tavo draugas. Nors aš ir pats kartais užrašau „daug daiktų" ir tiek. Bent jau numeruok dėžes, tai jau kažkas.

Kada mokama – prieš ar po perkraustymo Anglijoje?

Dauguma normalių įmonių ima prieš tai kokį keturiasdešimt-sešiasdešimt procentų avansą, o likutį grynaisiais ar pavedimu pristatymo metu. Aš asmeniškai nerekomenduočiau mokėti visos sumos prieš tai. Jei bendrauji su firma, kuri prašo viską iš anksto – raudona vėliava. Buvo istorijų, kai žmonės sumoka, o furgonas neatvažiuoja. Anglijoje galioja tos pačios taisyklės – pinigai turi eiti už konkretų darbą. Mes paprastai rašom sąskaitas, viskas skaidru. Jeigu kas nors verčia mokėti tik grynaisiais be kvito – pagalvok kelis kartus.

Ką patartum žmogui, kuris ketina pirmą kartą vežtis daiktus į Angliją?

Nesistenk būti herojumi – pasamok profesionalus. Pasitikrink, ar jie tikrai važiuoja patys, o ne perleidžia. Sudaryk sąrašą, neskaičiuok, kad „draugai padės" – draugai paprastai išnyksta tą pačią savaitę. Jei perkraustymas Anglijoje – tai ne tik furgonas, tai ir planavimas, laikas, stresas. Pasiruošk sulaukti skambučio dieną prieš: „o gal galėtumėm valanda vėliau?" Nes taip būna visada. Ir dar – pažymėk dėžes kambarių vardais. Atrodo kvailai, bet kai daiktai pilami naujame bute – išgelbsti gyvybes.

Išvada

Taigi, logistika Anglijoje durų iki durų nėra raketų mokslas, ir nėra lengvas pasivaikščiojimas. Tai darbas, kur reikia dviejų pusių – ir kliento, ir vežėjo – sąžiningumo. Jei skaitei iki čia, turbūt jau žinai daugiau nei pusė žmonių, kuriuos vežame. Svarbiausia – nepatingėti paklausti, patikrinti ir neskubėti pasirašyti sutarčių su abejotinų firmų. Tuomet viskas, kas tavo, saugiai pasieks naujus namus.