Vežame krovinius į Angliją efektyviai ir patikimai: ką verta žinoti prieš pakraunant pirmą dėžę?

22 metai kelyje... atrodo, kad žinai viską, o kasdien vis tiek kas nors naujo. Klientai dažnai klausia, kaip vyksta krovinių pervežimas į Angliją – lyg tai būtų vienas mygtukas paspausti. Iš tiesų viskas prasideda nuo klausimų: ką vežate, kur tiksliai, kada reikia. Aš paprastai sakau – jei galit apibūdinti savo siuntą trimis sakiniais, aš jau žinau, kokį automobilį pasiūlyti. Čia surašiau tai, ką pasakoju telefonu, kai skambinate pirmą kartą ir bandote suprasti, ar verta mums patikėti jūsų daiktus.

Pirmi žingsniai ir kokia ta kaina

Kiek kainuoja perkraustymas į Londoną?

Nežinau iš galvos, skambinkit – kiekviena istorija skirtinga. Šiaip pilnas furgonas iki Londono dabar kainuoja tarp aštuonių šimtų ir dvylikos šimtų eurų, bet čia labai apytiksliai. Būna, kad žmonės sako „man visai nedaug“, o išeina dvi mašinos. Tada jau nebe tiek efektyvu. Geriausiai kainą žinau, kai pamatau sąrašą ar kelias nuotraukas. Jei kas telefonu per tris sekundes pasako tikslų skaičių – jis arba meluoja, arba pridės sąskaitoje vėliau. Aš verčiau pasakysiu apytikslę sumą ir pabrėšiu, kad tiksliai bus aišku tik po apžiūros.

Kokį automobilį man pasiūlysit jei vežu dviejų kambarių buto baldus?

Jei dviejų kambarių butas be virtuvės komplekto, tikriausiai furgonas iki 20 kubų. Bet jei dar yra sofa, didelė spinta, šaldytuvas ir dvidešimt dėžių – jau reikia žiūrėti atskirai. Aš dažnai prašau nuotraukų, nes žmonių supratimas apie „dviejų kambarių butą“ smarkiai skiriasi. Vieni gyvena minimalistiškai, kiti – kaip muziejuje. Jei kartu vežama krosnelė ir skalbimo mašina, gali prisireikti net keturiasdešimt kubų. Tada jau beveik pusiau sunkvežimis. Beje, aš anksčiau galvodavau, kad dviejų kambarių butas tikrai telpa į furgoną. Dabar žinau – ne visada. Nebent neišsinešate virtuvės.

Ar kainą skaičiuojat pagal svorį ar už visą mašiną?

Čia priklauso, bet aš nemėgstu atsakyti „nuo ir priklauso“, nors ir priklauso. Jei pilnas automobilis – mokat už mašiną, o ten jau dėkit ką norit, kol telpa ir svoris neperžengia ribų. Kai dalinis krovinys į Angliją, tada skaičiuojam pagal paletės vietą arba bendrą tūrį. Žmonės dažnai nežino, kiek sveria sofa, todėl su svoriu būna bėdų. Aš asmeniškai renkuosi skaičiuoti pagal vietą mašinoje – taip aiškiau ir paprasčiau. Būna, kad viena maža dėžutė, bet sunki kaip akmuo – tada jau žiūrome individualiai.

Kodėl vieni vežėjai į Angliją prašo dvigubai mažiau nei jūs?

Oi, jei kaina per maža, gerai pagalvokit. Būna tokių, kurie pasiima už keturis šimtus eurų į Londoną, o paskui dingsta su daiktais arba meta viduryje kelio. Kai mes planuojame tarptautinį pervežimą į Angliją, skaičiuojam degalus, mokesčius, vairuotojo algą, draudimą, keltą. Jei kažkas rašo keturis šimtus, jis arba neapmokestina veiklos, arba paprasčiausiai turi tuščią mašiną ir važiuoja atgal. Aš nenoriu įžeisti kolegų, bet per dvidešimt dvejus metus mačiau visko. Kartą klientas pasirinko pigiausią pasiūlymą. Mašina neatvažiavo tris dienas. Tada apskritai nieko nebeliko.

Popieriai, muitai ir ta kontorų kalba

Ar reikia CMR, kai vežame krovinius į Jungtinę Karalystę?

Taip, reikia. CMR – tai transporto važtaraštis, be kurio negalima važiuoti į trečiąsias šalis, o Anglija dabar, na, jau ne ES, bet CMR vis tiek reikalingas. Aš pats dažniausiai pildau, klientas tik pasirašo gavęs daiktus. Būna klaidų su adresais – ypač su pašto indeksais, kurie angliškai keisti, pavyzdžiui, SW1 ar LS1. Kartais aš pats suabejoju, ar teisingai surašiau gatvę, bet tada paskambinu patikslinti. Ai, ir dar – CMR neegzistuoja be draudimo, tai tas irgi privalomas. Kitaip pasienietis nepaleis toliau.

Kaip dabar su muitais po Brexit, nes aš visai nesuprantu?

Po Brexit dabar kitaip. Jei daiktai nauji – gali tekti sumokėti muitą, o jei seni būsto daiktai – dažniausiai ne, bet reikia demonstruoti, kad tai jūsų asmeniniai daiktai. Aš ne muitininkas, todėl šimtu procentų tikras ne visada būnu. Paprastai patariu turėti sąskaitas faktūras, jei vežate baldus iš parduotuvės. O jei seni daiktai – pakankamai parašyti sąrašą lietuviškai ir angliškai. Muitininkai kartais klausinėja, kartais ne. Paskutinį kartą, kai buvau Doverio pasienyje, patikrino tik CMR ir paleido. Bet tai ne visada taip lengvai. Kartais nori visą sąrašą matyti.

Ar jūs tvarkote eksporto deklaracijas, ar aš pats turiu bėgti pas muitininkus?

Jei vežate asmeninius daiktus, dažniausiai nieko papildomai registruoti nereikia, nebent tai verslo siunta ar nauji prekybiniai daiktai. Aš padedu paruošti reikiamą dokumentaciją, bet čia jau techninis žargalas. Paprasčiau – jei pilnas perkraustymas į Londoną, aš pasirūpinu popieriais. Jums nereikia bėgti nei pas muitininkus, nei į VMI. Kartą klientas pats nubėgo į muitinę, praleido pusdienį, o paskui paaiškėjo, kad nereikėjo. Aš paprašiau – palikit mane ramybėj su tais popieriais. Išperiu viską pats.

Kai jau kraunasi

Ar man pakuotę pats turiu paruošti, ar jūs tai darot?

Jūs galit patys, o galit ir mes. Mes, aišku, imam papildomai. Bet jei norit sutaupyti – pakuokit patys, tik darykit tai gerai. Kartono dėžes galit nusipirkti bet kur, bet aš rekomenduoju dvigubas sienas, jei važiuos toli. Vienu metu klientas supakavo daiktus į gyvulių pašarų dėžes – jos blaškėsi kelionėje. Berods niekas nesusprogo, bet atvažiavus reikėjo dulkių siurblio. Jei nestandartiniai daiktai – patariu apmatuoti ir aptarti su manimi prieš savaitę. Taip saugiau visiems.

Kaip žinoti, kad mano daiktai neišbyrės per keltą?

Taip, kad neišbyrės... Nu, pirmiausia vairuotojas turi juos sutvirtinti, kas antras tai pamiršta. Šiaip juokauju. Svarbiausia – pakrovėjas privalo fiksuoti krovinius diržais. Jei daiktai nestabilūs, naudojame medines atributes. Kartais žmonės verkia dėl subraižyto stalo, o kartais iškrauna sandėlį ir net nepastebi įbrėžimų. Aš būnu griežtas – jei kažkas neatgabenta pažeista, bet jūs patys blogai supakavote, atsakomybė ribota. Jei mes pakavome – tada viskas ant mūsų sąžinės. Tik atsiminkit: važiuojant per Europą niekas neapžiūri krovinio kas šimtą kilometrų.

Ar galima vežti maistą, augalus ir tokius dalykus?

Maistas – problematiška. Jei komercinis – daug muitų ir leidimų. Jei asmeninis, uždaroje pakuotėje, kartais muitininkai praleidžia, bet aš nežinau tiksliai dėl kiekvieno vaisiaus. Geriau ne. Augalai – dar blogiau. Anglijos fitosanitariniai reikalavimai griežti. Buvo atvejis, kai moteris vežė didelį fikusą – išsivežė iš Vilniaus, o Doveryje liepė palikt. Aš tą fikusą parsivežiau atgal ir laisčiau ofise dar dvi savaites. Tai realiai... ne, augalų nevešim, nebent labai specialiai ir su sertifikatais. Bet tokių klientų reta.

Kas jei pasienyje liepia atidaryti visą mašiną?

Atidaro. Pasieniečiai turi teisę. Mes atidarom. Dar kartą. Jei karįščiai – palaukiam. Nors per paskutinius kelerius metus čia tikrinimas į Angliją su krovininiais laivais ar vilkikais... na, čia reiktų sakyti priekabomis... tapo griežtesnis. Jūs turite žinoti, kad patikrinimai Doverio uoste gali užtrukti kelias valandas. Jeigu vairuotojas pavėlavo dėl pasienio, aš skambinu klientui ir sakau – atidėkit vakarienę. Tai legitimi priežastis, bet kai kurie klientai pyksta. Aš suprantu, bet ką padarysi. Tai valstybinė politika, o ne mes tingim važiuoti.

Kas realybėje būna blogai

Ar dažnai vėluoja pristatymai į Angliją?

Ne, jei viskas pagal planą. Bet „pagal planą“ tarptautiniuose pervežimuose – retas svečias. Būna eilių prie keltų, būna avarijų M20 greitkelyje, kuris veda į uostą. Anglijos keliai, tiesą pasakius, vietomis prastesni nei mūsiškiai, ypač aplink uostus. Pristatymas efektyviai įvyksta tada, kai vairuotojas išlipęs iš keltos gali užlipti vėl ant mašinos ir važiuot. Aš realiai planuoju papildomą parą marže. Jei sakau trečiadienį – dažniausiai antradienį būna. Tada visi laimingi. Netikėtumų šitam darbe nestinga.

Kas būna, jei pervežėjas paprasčiausiai neatvažiuos?

Štai čia blogiausia, kas gali nutikt. Būna tokių vežėjų, kurie surenka užstatą ir dingsta. Jei taip atsitiko jums – greičiausiai skambinat ne įmonei, o kažkokiam pašalpininkui. Mes taip nedirbam. Aš asmeniškai einu patikrinti kur vairuotojas, jei jis vėluoja daugiau nei valandą be žinios. Per dvidešimt dvejus metus taip buvo du kartus, bet problemą sprendžiau per kelias valandas. Patarimas: jei kaina į Angliją juokingai maža (mažiau nei šeši šimtai eurų), o įmonė neturi normalios svetainės ar tvarkingo pašto adreso – nepatikėkit ir neapkrautkite sąžinės.

Ar buvote sugedę kelyje su visais kroviniais?

Buvau. Mašina sugedo Belgijoje, netoli Lille. Buvo vasara, variklis perkaito. Mano vairuotojas Povilas pūtė oru iš šono. Ne, šiaip jis paskambino techniniam, o aš organizavau antrą mašiną persikrauti dalį krovinio. Klientas vežė baldus, o aš turėjau omenyje (ne, atsiprašau, į Mančesterį – sudeginu miestus, nes abu su M) tiesiog į centrą. Daiktai pasiekė tik kitą dieną, bet pasiekė. Mūsų draudimas dengė nakties viešbutį ir gedimą. Bet stresas – tas nepataisomas. Būna ir taip. Gyvenimas.

Kaip atpažinti patikimą įmonę, o ne pašalpinius vežėjus?

Aš jums pasakysiu atvirai: pašalpinių vežėjų rinkoje yra daugiau nei sąžiningų. Turi būti įmonės kodas, draudimas, svetainė – bet tai gali suklastoti lengvai. Skambinkit, klauskit ar jie supranta, kas yra TIR ar CMR. Jei balso gale girdit per didelę abejonę – gal nepasitikėkit. Geriausia – rekomendacija. Bet jei niekas nerekomenduoja, žiūrėkit į tai, ar jie klausia apie JŪSŲ daiktus, ar tik apie pinigus. Mačiau įmonių, kurios pasiima užstatą ir tada „atsiprašom, mašina sugedo“ tris savaites iš eilės. Tokių reikia vengti kaip maro.

Pristatymas ir smulkmenos

Ar Anglijoje reikia manęs laukinti visas dienas, ar galit pristatyti tiksliai 14 val.?

Jei norit tiksliai 14 val., užsakykit pervežimą į kurjerinę, o ne pas mus. Mes einame maršrutais. Planuojam dienas, bet valandos svyruoja dėl eismo. Anglijoje, ypač aplink Londoną, spūstys – visiškas košmaras. Aš sakau klientui: „būkit namie penktadienį“. O kokia penktadienio valanda? Na, nuo 8 iki 18. Kartais paskambinam prieš valandą. Jūsų darbas – būti prieinamam. Jei niekas neatidarys durų, vairuotojas nuvairuoja tolyn. Tada perkraustymas kainuoja dvigubai. Nėra čia kas kaltas – taip veikia logistika.

Ar Jūsų vairuotojai padeda iškrauti, jei aš vienas ir be lifto?

Jei tai mūsų perkraustymas su pilnu kroviniu, taip, vairuotojai padeda. Bet ne ūkiškai. Jei be lifto ir dešimt aukštų – tada jūs turite susimąstyti apie pagalbininkus. Ne, ne apie pyragus vairuotojui. Nors pyragai visada laukiami. Sunkus krovimas turi būti sutartas iš anksto. Beje, vieną kartą klientas pasakė „tik trys dėžės“, o jos po keturiasdešimt kilogramų. Vairuotojas vienas neįkėlė. Teko kviesti kaimyną. Anglijoj kaimynai dažnai ne tokie draugiški kaip pas mus, bet tas sutiko. Visgi geriau pasiruoškit.

Ką daryti jei gavau daiktus, o šaldytukas subraižytas?

Pirmiausia, nereikia klykti telefonu. Aš mieliau parašyčiau „nereikia nervintis“, bet suprantu emocijas. Fotografuokit pažeidimą, paskambinkite mums tuoj pat. Jeigu šaldytukas buvo supakuotas jūsų, o dėžė atrodo sveika – mes ginčysimės. Jeigu matomi išoriniai transporto pažeidimai – mūsų draudimas. Buvo atvejis, kai klientas pamačė subraižymą ant šaldytuvo po savaitės. Tada jau nebeaišku, ar mes, ar jis pats. Turi būti aktas pasirašytas iškarto. Ne vėliau. Ne rytoj. Aš taip sakau draugams ir taip sakau jums. Užfiksuokit iš karto.

Ar galima mokėti grynais pristatymo metu, ar tik pavedimu?

Grynaisiais Anglijoje... eee... beveik niekas jų nebenori. Yra banko pavedimas arba dalinis grynas avansas, bet likutis – pavedimu prieš pristatymą. Aš nenoriu sėdėt su kepinė ta svarų sterlingų. Palaukit, ne kepinė, o krepšelis (nors ir kepinė skamba juokingai). Bankai, mokesčiai, buhalterija. Verslas toks. Jei kas nors siūlo mokėti tik grynais be jokio popieriaus – supraskit, kad jūs esate be jokios apsaugos. Aš duodu sąskaitą faktūrą. Ji svarbi. Tai patikimumo dalis, kai vežate krovinius į užsienį. Popieriai svarbu.

Šiaip keisti klausimai, kurie nutinka

Ar vežate gyvūnus, pavyzdžiui katę, drauge su baldais?

Katę? Na, teoriškai galima, bet ne tuo pačiu furgonu su baldais. Tam reikia veterinarinių pasų, skiepų ir specialių auto. Aš siunčiu pas tuos, kas tuo užsiima. Kartą išimtinai leidome parsivežti šunį, bet jis visą kelią lojo nesustodamas. Vairuotojas privalo žiūrėt į kelią, o ne badytis su augintiniu. Jei katė – dar blogiau, ji slėpsis po siuntų tinkleliu arba viduryje sofos. Tai atskiras verslas. Aš jūsų katės tikrai nevešiu. Nebent žuvytę mažam akvaryume. Tą galima pastatyt ant panelės. Bet net ir tada geriau ne, nes karšta.

Ar galiu važiuoti pats kartu su kroviniu iki Londono?

Ne. Negalima. Nors logiškai – vietos yra. Draudimas neleidžia. Jei kas nors nutiktų avarijoje – aš asmeniškai atsakingas. Be to, mes tarptautiniu maršrutu vežame krovinius, o ne keleivius. Yra autobusai, lėktuvai, keltas. Vieną kartą klientas paprašė pasiimti „draugą iki Londono“. Atsisakiau. Praleidžiam kad ir kokius įdomius žmones. Gatwick oro uostas yra tam reikalui. Vairuotojas turi dirbti, o ne bendraut dvylika valandų su nepažįstamuoju. Nors pats kartais galvoju, kad pokalbis kelionėje padėtų nemiegant naktimis.

Kiek laiko iš Lietuvos iki Mančesterio realiai, ne pagal GPS?

Iš Vilniaus iki Mančesterio žemėlapis rodo maždaug dvidešimt septynias valandas. Realiai – dvi su puse dienos. Miegas, valgymas, eilė prie keltos, pasienis, greitkelio remontas. Aš planuoju tris paras perkraustymui į šiaurinę Angliją. Būna greičiau, bet neverčiu įsipareigot. Trumpiau nei dvi paras neprisimenu, kad būčiau pasiekęs, nebent su dviem vairuotojais be miego. Bet tai jau nebe saugu. Žmonės galvoja, kad Europa – kaip į Kauną nuvažiuot. Ne. Kitas žemynas. Kiti įpročiai. Reikia kantrybės.

Ar sekmadieniais pristatote, nes aš dirbu tik tomis dienomis?

Anglijoje daug kas nedirba sekmadieniais, bet mes bandome prisiderinti, jei klientui kritiškai reikia. Problemėlė ta, kad sekmadieninis pristatymas brangesnis, nes vairuotojui reikia mokėti papildomą dienpinigį. Jei jūs dirbate tik tada – aptarsime individualiai. Buvo atvejis, kai klientas dirbo ligoninėje, o savaitgalis – vienintelis laisvas laiko tarpas. Atvežėm sekmadienį kelioliktą valandą, nors aš pats buvau su šeima prie ežero. Patikimumas reikalauja aukų. Bet jei galima išvengti – verčiau nekelkite sau streso ir imkit pirmadienį.

Ar saugoti kvitus nuo parduotuvių, jei vežu naujus baldus ir kažkas įvyks?

Taip, saugokite. Jei pervežimo metu taikoma draudimo rizika dėl naujų daiktų, kvitas – vienintelis įrodymas, kad tai buvo vertinga. Aš sakau klientams: nufotografuokit daiktus prieš pakraudami, ypač baldus. Buvo situacija, kai moteris vežė visiškai naują komodą. Atvažiavus buvo įskilimas. Dėl draudimo reikėjo pateikti kvitą, bet ji buvo numetusi. Dėl to atlyginimas buvo mažesnis. Liūdna, bet procedūra procedūra. Tauškiau telefonu tris kartus: saugok popierius. Kvitas yra jūsų draugas. Padėkit draugui saugoti.

Koks skirtumas tarp jūsų ir tokių didžiulių krovinių bendrovių kaip DHL ar kitų?

DHL, DPD – jie veža siuntas. Mes vežame jūsų gyvenimą. Skirtumas toks, kad didžioji kompanija mato kodą, o aš matau žmogų. Jei jūsų fotelis netelpa pro duris, DHL paliks jį kieme. Aš paskambinsiu ir pasakysiu, kodėl taip nutiko. Kaina pas mus dažnai mažesnė už didžiųjų pilnų krovinių tarifus. Bet mes ne visada galim pristatyti per 24 valandas. Tam reikia kurjerinių. Aš renkuosi lėtesnį, bet garantuotą būdą. Juk perkraustymas į Angliją – ne siuntinys su knyga. Čia reikia smegenų.

Išvada

Nežinau, ar atsakiau į viską. Tikriausiai ne, nes kiekvienas tarptautinis perkraustymas į Angliją yra unikalus. Vežame krovinius į Angliją efektyviai ir patikimai ne todėl, kad turime super technologijas, o todėl, kad žinome, kur pasukti, kad išvengtumėte spūsčių Doveryje. Jei abejojate – paskambinkite. Aš neišmokytas pardavėjas, bet per du dešimtmečius mačiau tiek gerų, tiek blogų istorijų, kad žinau, ką siūlau. Kartais šnekų per daug, bet geriau jau taip nei nutylėti svarbiausio. Sėkmės renkantis. Jums to reikia.