Vežame dalinius krovinius į Angliją mikroautobusu saugiai: ką verta žinoti prieš renkantis pervežimą

Jau kokių trylika metų vežame dalinius krovinius į Angliją mikroautobusu saugiai – arba bent jau dedame visas pastangas, kad taip būtų kiekvieną kartą. Pradžioje tai buvo atsitiktiniai važiavimai, o dabar – kasdienybė. Kas savaite girdžiu: „Ar tikrai mikroautobusu? Ar ne per maža?“ O aš atsakau: būtent todėl, kad maža – saugiau. Nes tavo daiktai keliauja ne su šimtu kitų palečių, o šalia mūsų. Aišku, ne viskas tobula būna. Kartais pasienyje kamšatis, kartais oras sugadina planus. Bet kai vežu svetimus baldus, elgiuosi taip, lyg vežčiau savo daiktus. O mano daiktai man brangūs.

Kainos, užsakymai ir viskas, kas susija su pinigais

Kiek kainuoja pervežti daiktus į Londoną mikroautobusu?

Kaina priklauso nuo to, kiek turite daiktų ir kurioje vietoje Londono reikia pristatyti. Jeigu keli lagaminai iš Vilniaus į centrą – tai gali būti šimtas penkiasdešimt ar du šimtai eurų. Jei didelė sofa į koks nors Essex kaimą – brangiau. Aišku, kuras pastaruoju metu šokinėja kaip pašėlęs, o keltai per Europą irgi nekainuoja cento. Darbas kelyje ne iš lengvųjų. Bet mes stengiamės nenušokti nuo rinkos vidurkio. Kiekvienas atvejas individualus, todėl tiksliau pasakysiu pamatęs nuotrauką. Nors kartais klientai nori, kad vežčiau sofa už penkiasdešimt eurų – tada atsiprašau, bet ne.

Ar galiu vežti vos keletą daiktų – ar to per mažai, kad paimtumėte?

Ne, nėra per mažai. Daliniai kroviniai į Angliją mikroautobusu – būtent tai mūsų duona kasdieninė. Kartais žmonės veža du lagaminus ir dviratį. Kartais – vieną antikvarinę lempą. Šiaip jei tik vienas popieriaus lapas – tai jau nebe krovinys. Bet jei tai bent kelios dėžės ar bjauriai masyvus daiktas – imam. Vis tiek mašinoje vietų užteks, o kitai kelionės daliai mes jau sudėlioję maršrutą. Taigi nesusimąstykite – vežame dalinius krovinius būtent tam, kad nereikėtų laukti, kol surinks pilną furgoną. Lankstumas čia mūsų stiprybė.

Kiek iš anksto reikia užsakyti pervežimą į Angliją?

Idealiai – savaitei dviem. Bet realybė kitokia. Vakar vakare paskambino vaikinas, rytoj jau reikėjo Londone. Susuko maršrutą per Lenkiją ir ryte išvažiavom. Aišku, ne visada taip pavyksta. Kartais man pats nežinau, ar tilpsiu į grafiką, nes savaitgalį gali užstrigti pasienyje. Čia kaip su oru – prognozuoji, bet neapsaugosi. Jei turite lankstumo – dvi savaitės puikiai. Jeigu skubu – rašykit, pažiūrėsim, ką galima padaryti. Bet geriau nesitikėkit tokio stebuklo kiekvieną savaitgalį. Neišduosiu, bet kartais ir visai sėkmingai paskutinę minutę išvažiuojam.

Mašina, kelias ir kaip atrodo pats pervežimas

Koks mikroautobuso bagažinės tūris – ar ten daug telpa?

Bagažinė – apie keturis kubinius metrus, kartais truputį daugiau, priklauso nuo modelio. Skamba mažai? Palyginkit: čia tilps gera sofa, keturios didelės dėžės, du dviračiai ir katinų narvas. Ne, katinų dažniausiai nevežam, nukrypstu. Svarbu, kad daiktai netųštų taip, kaip kamikadzė, o stovėtų stabiliai. Mes turime rėmus ir diržus, kad viskas fiksuota. Nors kartais klientas atneša dėžes, kurios pačios byra, tada tenka improvizuoti. Keturi kubai mūsų darbe – auksinis vidurys tarp greičio ir manevringumo. Didesniam furgonui reikia daugiau kuro ir laiko.

Ar jūs patys kraunate, ar tai mano problema?

Žiūrėkit, mes ne samdiniai į namus, bet ir į šalį neatsisukam. Paprastai krauname kartu. Jei tai antras aukštas be lifto – aš ne herojus, kad neščiau šaldytuvą vienas. Padedu, fiksuoju, bet visko neprisiimu. Yra buvę, kad klientas pasakė „viskas paruošta“, o ten – vandenyno kontūro kiekis daiktų. Tada deramės vietoje. Iš tiesų, jei daiktai iki mašinos atnešti – mums viskas geriau. Sutaupom laiko, jūs – enerijos. O viršuje jau mano zona, saugiai sudėlioju kaip dėlionę, kad niekas nepasislinktų.

Kaip dažnai važiuojate – ar reikia laukti visą savaitę?

Važiuojame maždaug kas savaitę, kartais ir dažniau jei susidaro grandiklis. Jeigu jūsų krovinys turi išvažiuoti trečiadienį – dažniausiai išvažiuoja. Bet jei užsisakote penktadienį vakarą ir norite sekmadienio vakare Londone – gali nepavykti. Mes ne Amazon Prime. Mano patarimas: jei matote, kad reikia pervežimo, geriau rašyti iš karto. Neužmirškite, kad savaitgaliais srautai didesni, o tai veikia grafiką. Kartais žmonės galvoja iki paskutinės dienos, o tada pyksta, kad vietų nebėra. Iš tiesų, lankstumas jūsų pusėje labai palengvina visą reikalą.

Dokumentai, draudimas ir popieriai – nuobodu, bet reikalinga

Ar reikia CN22 ar kitų popierių asmeniniams daiktams?

Brexit viską kiek sujaukė, tiesą pasakius. Anksčiau tiesiog įsodindavom ir važiuodavom. Dabar... Hmm, jeigu tai jūsų asmeniniai daiktai, persikraustymui, tai Europos Sąjungoje dar visai paprasta, bet UK muitai kartais klausinėja. Aš šimtu procentų nesu muitinės ekspertas – tai advokato lygio klausimas, bet praktikoje vežant dalinį krovinį mikroautobusu į Angliją daiktų, kuriuos jau naudojote, popierių dažniausiai nereikia. Naujiems pirktiems dalykams – gali prireikti sąskaitų. Geriau pasitikrinkit, o mes visada pasakom ką žinom. Jei ką, muitinės tinklapis angliškai atsako aiškiau nei aš čia.

Kas jei vaizdo aparatas sudūžta – kaip draudimas padengia?

Mūsų civilinė atsakomybė krovinams galioja, bet čia svarbi detalė – draudimas nepadengs, jei daiktai buvo blogai supakuoti. Aš mačiau, kaip žmonės suverčia krištolines taures į sportinį krepšį ir paskui stebisi. Suprantu, norisi sutaupyti ant dėžių, bet neverta. Mes vežame saugiai, bet kelias – ne rožėmis klotas, ypač angliškos duobės. Jei daiktas vertingas – darykit foto prieš pakraunant. Ir taip, apie draudimo sumas galiu atsiųsti info, bet svarbiausia – jūsų sąžiningas pakavimas. Aš negaliu padėt vėliau kaltę ant savo galvos dėl jūsų polietileno maišelio.

Ar after-Brexit situacija kažką keičia gabenant mikroautobusu?

Keičia, bet ne taip, kad viskas sužlugtų. Pasidarė biurokratiškiau. Anglijos muitininkai dabar aršiau žiūri į ES mašinas, kartais prašo parodyti, kas bagažinėje. Aš paprasčiausiai vengiu vežti produktus – mėsa, pienas, kiaušiniai – nes ten prasideda tikras cirko spektaklis su leidimais. Technika, baldai, drabužiai – važiuoja. Kartais lauki valandą ar dvi daugiau pasienyje. O anksčiau tiesiog praleisdavo. Dabar reikia kantrybės ir šiek tiek daugiau laiko. Aš asmeniškai labiau bijau Prancūzijos kalėjimo kainų nei muitinės, jei atvirai.

Kas gali nepasisekti – nes gyvenimas ne tobulas

Ar pasitaiko vėlavimų – ir kodėl kartais nepasiekiate laiku?

Pasitaiko. Ne dėlto, kad linksminamės kelyje, o dėlto, kad realybė yra realybė. Buvo atvejis – gedimas Nyderlanduose. Teisės pasėjo valandų penkias. Kitą kartą Doverio uoste eilė kaip prie sovietinės parduotuvės – prastovėjom aštuonias valandas. Klientas lūkuriavo Londone, pyko. Aš irgi pykau. Mes vežame dalinius krovinius į Angliją mikroautobusu saugiai, bet saugumas reiškia ir tai, kad neskraidysim per duobes, kad tik spėtume. Jei vėluojam – skambiname. Ne, nesislapstom. Kartais tiesiog kelias būna stipresnis už mūsų norus, ypač žiemą.

Ką daryti, jei muitininkai nusprendžia patikrinti viską?

Būkit ramūs. Atidarykit bagažinę. Atsakykit į klausimus tiesiai. Nesikraukite ant jų nervų – tai tik blogina reikalus. Aš stengiuosi visada turėti vaizdingą sąrašą, kas viduje, ir žinau, kur kas padėta. Kartais jie nori tik pasižiūrėti, kartais – raustis giliau. Buvo, kad ištraukė keturias dėžes, o paskui padėjo atgal nors išvartė viską. Įtūžęs buvau, bet ant vairo taip nesidarau. Jūsų daiktai – mūsų atsakomybė, bet muitininkai turi teisę tikrinti. Tai normalu. O jei kas neaišku – geriau kviesti vertėją, jei nemokat angliškai. Aš padedu, bet ne viską galiu išversi teisiškai.

Kodėl kai kurie vežėjai paprasčiausiai dingsta su daiktais?

Oi, čia tema, kuri mane išveda iš kantrybės. Yra tokių „verslininkų“, pasiima avansą, įsėda į grupę Facebooke, surenka dešimt krovinių ir – bum – dingsta. Telefonas išjungtas, profilio nėra. Aš to nedarysiu, nes man reikia grįžti į Lietuvą ir toliau dirbti. Bet rinkoje pilna šaškių. Kaip atskirti? Jei kaina žemiau žemės – tai jau signalas. Jei nėra sutarties – dar vienas. Patikimumą parodo ne kaina, o metai rinkoje. Aš visada siunčiu išankstinį patvirtinimą. Ir taip, yra tekę išgirsti istorijų, kai žmonės sumokėjo už dalinį krovini ir kurjeris tiesiog pardavė daiktus aukcione. Gyvenimas.

Saugumas kelyje ir pati mašina

Ar mikroautobusas tikrai saugus dideliems atstumams iki UK?

Tikrai. Šiuolaikiniai mikroautobusai – ne tie seni VW Transporteriai, kur subyrėdavo pusėje. Mes važiuojame su mašinomis, kurios turi ESP, kruizo kontrolę, oro pagalves. Kelias iki Anglijos apie du tūkstančius kilometrų, bet aš keičiuosi vairuotojais. Vienas vairuoja, kitas miega. Taip nėra pavargstama. O bagažinėje viskas sutvirtinta. Kartais žmonės galvoja, kad didelis krovininis furgonas saugesnis, bet faktas tas, kad mažesnė mašina manevringesnė, greičiau stabdo ir nepraleidžiam pro akis taip lengvai. Saugumas – ne metalo storis, o galva ant pečių. Galų gale, dvidešimt metų be rimtų incidentų kalba patys už save.

Kuriais maršrutais važiuojate – per Calais ar keltai brangūs?

Per Prancūziją, per Doverį. Kartais per Olandiją, jeigu kamščių reikia išvengti. Keltas iš Calais ar Dunkerque į Doverį dabar kainuoja apie šimtą dvidešimt eurų, priklauso nuo sezono. Po Brexito dar prisidėjo kontrolės. Kartais važiuoju pro Belgiją – ten geresni keliai negu Prancūzijoje, nors gal čia mano asmeninė paranoja. Po nakties kelyje užeinu į nesveiką maisto užkandinę. Nukrypstu. Maršrutas standartinis: Lenkija, Vokietija, Belgija arba Prancūzija, keltas, Anglija. Priklauso nuo to, kur gyvenat. Jei Šiaurės Anglija – galima per Hull keltą, bet ten retesnis pasirinkimas ir brangesnis.

Ar galima sekti, kur yra mano krovinys realiu laiku?

Taip, mes turime GPS sekimo įrangą. Jūs gausite nuorodą, atidarysit žemėlapyje ir matysite – štai mašina ties Hannoveriu, štai pravažiavo Ghentą. Tai ramina nervus, ypač kai vežate brangius daiktus. Tikrai ne visi pervežėjai tai turi, nes kai kurie tebeskraido senais Nokia telefonais. Aš nesuprantu kaip, bet taip yra. Jums nereikia skambinti kas trys valandos ir klausinėti "kur jūs?" – patys matote. Nors duodu savo numerį irgi, jei kas nors būtų neaišku. Technologijos padeda jaustis saugiau, kai tavo daiktai slankioja po Europą didelius atstumus.

Pakavimas ir atsiėmimas – nes daiktai turi gyvai atvažiuoti

Kaip supakuoti daiktus, kad jie nepašlystų po bagažinę?

Naudokit dvigubas dėžes. Tarp lėkščių dėkit laikraščius ar popierių. Kiekvieną dėžę lipnia juosta apginkluokit taip, kad bombos nekonstruotų. Sunkesnius daiktus į apačią, lengvesnius – į viršų. Aš mašinoje turiu diržus ir paminkštinimų, bet jei dėžė byra – jos turinys ims plaukioti kaip laivas audroje. Buvo atvejis, kai klientas supakavo veidrodį į antklodę. Spėkit, kas įvyko. Ne, ne visi veidrodžiai bjaurūs, bet tas tikrai sudužo. Deimanto kokybės taisyklė: jeigu jūs supakuotumėt taip, kad iškristų iš antro aukšto – saugu. Aš ne pakavimo firma, bet kartais lendu pagalbą, kai matau katastrofą.

Ar pristatote tiesiai prie durų Londone, ar reikia važiuoti į terminalą?

Durys prie durų – tai mūsų standartas. Jei gatė siaura arba centras užkimštas, kaip tai būna netoli Piccadilly, tada randame artimiausią legalią stovėjimo vietą ir nešam paskutinius penkiasdešimt metrų. Bet terminalų vengiu kaip velnias kryžiaus – kam jums dar viena rankų persikraustymo operacija? Jūs atidarot duris, aš padedu vidun. Jei lifto nėra ir penktas aukštas – tada kalbamės atskirai. Aš žmogus, ne robotas. Dažniausiai viskas vyksta sklandžiai, be jokių sandėlių. Anglijos adresai kartais painūs, bet aš jau pripratęs, netgi tuos su keistais numeriais rasti moku nepasiklysti.

Kas jei aš negaliu atsiimti – gal paliekate pas kaimyną?

Palieku, bet labai nenoriai. Kaimynas turi pasirašyti, kad priėmė, o aš turiu turėti jo telefoną ir vardą. Jei kaimynas – pijokas arba pamiršta, kur padėjo – bus problemų. Geriau palikti saugioje vietoje, bet tik su raštišku sutikimu. Buvo situacija, kai palikau pas seserį, o sesuo išsidavė į parduotuvę. Aš stovėjau prie durų kaip nevykėlis keturiasdešimt minučių. Dabar stengiuosi viską derinti tiksliau. Jei jūsų nebūna – skambinu, laukiu pusvalandį ir tada jau ieškau alternatyvų. Ne tai, kad esu piktas, bet mano laikas – irgi laikas, kurio niekas neatgins.

Svoris, tūris ir visokie techniniai niuansai

Ar skersmuo ar svoris dar ką nors keičia kainoje?

Svoris mašinoje – ribotas, bet keturiuose kubuose retai kada viršijam leistiną. Blogiau, jei daiktas ilgas. Du metrai sofa – telpa. Trisdešimt centimetrų aukščio viršus – jau gal ir telpa, bet reikia apgalvoti. Svoris tikrai svarbus, jei vežate knygų kalnas ar metalo gaminius – tada mašina pasigaili spyruoklių. Kaina labiau priklauso ne nuo kilogramų, o nuo to, kiek vietos užima. Nes jei tik vienas daiktas, bet užima visą ilgį – kitų paimti negaliu. Tada jūsų krovinys brangsta, nes mašina skirta tik jums faktiškai. Čia logiška ir be apgaulės.

Kas jei pasirodo, kad daiktai netelpa – ką tada darote?

Analizuojam situaciją vietoje. Kartais realybė neatitinka foto, kurią gavau vakare. Būna, kad „kelios dėžės“ virto į dvidešimt dėžių. Tada jau reikia rinktis: ar vežam dalį dabar, dalį vėliau, ar kviečiam didesnę mašiną. Aš bandau visada turėti atsarginį planą, bet pilnas furgonas – ne po ranka. Todėl prašau iš pradžių sąžiningai įvertinti. Kartais tenka atsisakyti krovinio, jei jis akivaizdžiai netelpa. Nesikeliu į mašinos stogą daiktų – tai nebe saugus pervežimas, o cirko numeris. Ir baudos Prancūzijoje už perkrovą – tikras džiaugsmas biudžetui, kurio nenori patirti.

Ar vežate ir tai, kas netilpsta pas jus – gal perduodate didesnei mašinai?

Perduodu, jei žinau tą vairuotoją seniai ir pasitikiu. Bet ranka širdį spaudžia – nes kai perleidi kitam, atsakomybė lieka ant tavęs bent jau morališkai. Turim partnerių, kurie važinėja krovininiais furgonais, bet jie brangesni. Jei matote, kad jūsų perkraustymas į Angliją – ne dalinis, o pilnas, tai jau kainuos kitaip. Aš sąžiningai pasakau: neverta sugrūsti mikroautobusą kiaušinienės principu, nes tada niekas neatvažiuoja sveikų. Geriau paimti du reisus arba ieškoti kito sprendimo. Perdavimas – tas pats kaip duoti savo vaiką į svetimas rankas. Vežu pats, kur tik galiu.

Keisti atvejai, klientai ir ką dar teko matyti

Ar teko vežti ką nors keista – pavyzdžiui, augintinį ar labai seną techniką?

Aš formaliai negaliu vežti gyvūnų be dokumentų, bet kartais žmonės nusiveža augintinį keleivio vietoje (taip, taip, mikroautobuse, ne bagažinėje, atsiprašau). O keista technika – protingi telefonai iš devintojo dešimtmečio, arba pats pirmas kompiuteris Commodore. Buvęs klientas vežė metalo detektorių, kuris, pasirodo, vertas dešimt tūkstančių eurų. Išbalau. Supakavau taip, lyg tai būtų kūdikis. Dar vežiau gaidžio statulėlę iš krištolo – dešimt kilogramų, o atrodė kaip plunksna. Keista – tai mūsų kasdienybė. Tik klausyk, jei vežate vertingą antikvariatą – įspėkit, nes aš tada važiuoju kitaip ir naktoju kitose aikštelėse.

Kas jei pasienyje sako, kad mano sofa ne sofa, o komercinė prekė?

Tada atsidaro pokalbis. Jei sofa naudota, atsivežate ją persikraustydami – tai personalus daiktas. Jei iš parduotuvės Londone vežat atgal į Lietuvą be PVM popierių – tada gali būti problemų. Aš visada sakau: jeigu tai pirkinys, turit sąskaitą. Jei be sąskaitos – riskuojate. Muitininkai kartais bando įrodinėti, kad keturiolika tokių pačių lempų – ne jūsų svajonių interjeras, o verslas. Buvęs atvejis su verslo dovanomis, kurios atrodė kaip kontekabantas... Ai, čia ilga istorija. Trumpai – venkite naujų dėžių ant daiktų ir palikite, jei įmanoma, senas etiketes. Tada aiškiau, kad ne parduotuvei vežate šiuos daiktus.

Kodėl mikroautobusas – o ne didelė kompanija ar kurjeris

Kodėl gi ne siųsti DHL ar UPS – ar jus tikrai pigiau?

DHL surenka jūsų daiktus, nukeliauja į skirstymo centrą Amsterdame, ten užkrauna, perkrauna, meta ant beltų, vėl krauna ir galiausiai atveža. Jūsų daiktai keliauja su dar šimtu kitų. Mes vežame dalinius krovinius į Angliją mikroautobusu saugiai, nes jie niekada neišeina iš po akių. Neiškraunami, nepakartotinai metomi. Kaina? Dažnai panaši ar net mažesnė, jei keli lagaminai. O jei sofa – tai DHL vis tiek nepasiims. Jie turi matmenų limitus. Aš neturiu tų limitų, turiu tik sveiko proto ribas. Ir taip, asmeninis kontaktas – rytą galite parašyti „kaip sekasi?“ ir žinosite, kad atsakysiu, o ne robotas iš call centro su numeriu trisdešimt septyni.

Ar saugiau vežti dalinį krovinį į Angliją mikroautobusu nei krovininiu furgonu?

Saugiau – nebūtinai, bet tikrai asmeniškiau. Didelis furgonas kartais per greitai važiuoja, nes turi grafiką, kuriame laikas – pinigai. Aš mikroautobusu galiu sustoti dažniau, patikrinti ar diržai laikosi, ar niekas nekruta. Be to, mažesnė mašina – mažesnis patrauklumas vagims. Furgonai su dideliais logotipais kartais tampa taikiniais pakrovimo aikštelėse. Aš atrodau kaip šeimos kelionė. Tai privalumas, nors skamba keistai. Aišku, furgonas gali vežti daugiau, bet jūsų daiktai sumaišomi su kitais. Mano bagažinėje – maximum keturi kroviniai, ir visi žinomi vardais. Saugumas mano manymu ir yra žinojimas, kas vyksta, o ne vien tik metalo storis ar didelės durys.

Ir viskas čia apie tai, kaip vežame dalinius krovinius į Angliją mikroautobusu saugiai. Neidealiai, ne visada pagal laikrodį, bet taip, kad nereikėtų valgyti raminamųjų prieš išvykimą. Pasirinkę mažesnę mašiną, renkatės lankstumą ir kontrolę, o ne sandėlius su kopėčiomis. Anglija – čia pat, bet kelias gali būti ir grėblingas. O jei kils klausimų – rašykit, skambinkit. Aš čia, ne robotas. Ir taip, kartais atsakau vėlai vakare, nes kelyje esu arba miegu. Tai buvo mano pusė. Iki.