Vežame bet kokio dydžio ir svorio krovinius į Londoną

Sveiki. Jeigu skaitote šitą tekstą, greičiausiai tenka galvoti apie daiktų pervežimą į Londoną. Nesvarbu, ar jums reikia nugabenti vieną didelę sofą, kurią paveldėjote iš močiutės, ar visą trijų kambarių butą su spintomis, buitine technika ir dviračiais – mes vežame bet kokio dydžio ir svorio krovinius į Londoną jau... na, gal labai senai, daugiau nei dešimt metų. Per tą laiką esu matęs visko: ir idealiai supakuotų dėžių, ir tokių situacijų, kai klientas bando įtikinti vairuotoją, kad šaldytuvas dar tilps, nors jis pilnas ledukų. Šitame rašte bandysiu atsakyti į klausimus, kurie realiai kyla prieš perkraustymą. Pasisėdėkit patogiai, bus ilgas pokalbis.

Pradžia ir kaina

Kiek maždaug reikia mokėti, jei noriu pervežti daiktus į Londoną?

Na, atvirai, nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių eurų. Viskas priklauso nuo to, ar vešim vieną dėžę su knygomis, ar visą ūkį. Jeigu tai dalinis krovinys, tarkim, kelios dėžės ir komoda, gali būti nuo trys šimtai iki septyni šimtai eurų. O jeigu pilna fūra – tada jau kalbame apie tūkstantį aštuoni šimtus–du tūkstančius penkis šimtus eurų. Kuras, miegojimai vairuotojams, keltai per Prancūziją, o Londone parkavimas kai kuriose zonose kainuoja daugiau nei mano pirmas automobilis. Pats geriausias būdas – atsiunčiat sąrašą, o mes paskaičiuojam per dieną.

Ar apskritai verta vežti vieną seną šaldytuvą, ar geriau nusipirkti vietoje?

Šitas klausimas mane veža jau metų metus. Jeigu šaldytuvui daugiau nei penkeri metai ir jis nekokybės ženklas, aš asmeniškai palikčiau jį seseriai arba parduočiau per internetą. Kodėl? Nes pervežimas kainuos tiek, kad Londone gausit naują su garantija. Galima ir atvežti – mes vežame bet kokio dydžio ir svorio krovinius į Londoną, taip ir vieną buitinį prietaisą, bet... (nors štai, pamąsčiau – jeigu tai prabangus amerikietiškas modelis, tada taip, verta). Paprastai geriau investuoti į transportą tada, kai daiktų daugiau nei trys kubiniai metrai.

Maži ir stambūs kroviniai

Koks mažiausias daiktas ar svoris, kurį dar sutinkate vežti?

Teoriškai gali atvežti ir vieną lagaminą, bet realiai aš sakau – kam mokėti šimtą penkiasdešimt eurų už lagaminą, kai oro uoste sumokėsi trisdešimt? Mes savo darbe nustatę minimalų tarifą, kad visiems nebūtų nuostolinga. Dažniausiai žmonės veža nuo penkių kubinių metrų arba maždaug nuo pusės kambario baldų. Mažiau nei trys kubiniai metrai apsimoka tik tada, jeigu daiktas vertingas, pavyzdžiui, tapybos kūrinys. Kitais atvejais paštu arba kurjeris bus žymiai paprasčiau.

Ar trysvietė sofa tikrai tilps į mašiną?

Žinote, aš jau penkiolika metų žiūriu į krovininius automobilius ir vis dar stebiuosi, kiek ten telpa. Standartinė fūra – dvylika metrų ilgio. Trisvietė sofa, net jei ji tokia uždara kaip sovietinių laikų sekcija, tikrai tilps. Problema ne fūroje, o laiptinėje. Buvo atvejis – puiki sofa, o laiptai tokie siauri, kad teko surinkti fasadinį liftą. Kur gi tai buvo... (taip, tenka prisiminti – Šiauliuose). Bet atsakant tiesiai – taip, tilps. Tik nepamirškite išmatavimų pasakyti dar prieš tai, kai fūra išvažiuoja.

Ką daryti, jei pianinas sveria beveik toną ir laiptinėje nebesuka?

Pianinas – tai baisiausias daiktas, kurį gali matyti vairuotojas. Ne todėl, kad sunkus, o todėl, kad jo negali tempti kaip maišą. Turėjom situaciją Vilniuje, senamiestyje, kai pianinas svėrė aštuonis šimtus kilogramų. Laiptai – šešiolikos laiptų aukštyn, be lifto. Tada kviečiame technikus. Turime kontaktų, kurie specializuojasi būtent pianinų perkėlimu. Kaina papildoma, aišku. Bet jei pianino neįmanoma išnešti nei pro langą, nei laiptais, kartais tenka rinktis – arba palikti, arba išardyti. Nors mes vežame bet kokio dydžio ir svorio krovinius į Londoną, kartais tiesiog reikia architekto konsultacijos.

Kaip vyksta pats pervežimas

Kelias dienas mano daiktai važiuos iš Lietuvos į Londoną?

Paprastai fūra kelyje praleidžia nuo trijų iki penkių darbo dienų. Prikausi – oi, priklauso – nuo maršruto, ar važiuojame tiesiai, ar renkame dalinius krovinius. Jeigu jūsų daiktai eina kaip dalinis krovinys, gali tekti palaukti, kol susirenka visa mašina. Tada kelias gali užtrukti savaitę. Beje, JK siena dabar nebe tokia paprasta kaip anksčiau. Muitinės patikra Doverio uoste gali pridėti pusdienį. Tai nėra tikslus mokslas. Aš pats labiau mėgstu, kai viskas vyksta per keturias dienas, bet gyvenimas parodė, kad optimismas čia nepadeda.

Ar mano dėžės važiuos kartu su svetimais žmonių daiktais?

Taip, jeigu tai dalinis krovinys. Fūros talpa didelė, todėl logistiškai kvaila vežti vieną stalą per visą Europą. Jūsų daiktai stovės atskirai, surinkti į vieną sekciją, ir bus saugiai sunumeruoti. Tačiau aš visada perspėju – jeigu siunčiate asmeniškus daiktus, geriau pasirūpinkite, kad dėžė būtų nepermatoma. Buvo taip, kad vienas klientas vežė suvenyrinę statulėlę, o kaimyninis krovinys buvo vyno dėžės. Spėkit, kas nutiko? Niekas, viskas buvo gerai, bet vaizdelis keistas.

Ar galiu pats važiuoti kartu su vairuotoju ir prižiūrėti krovinį?

Ne, negalite, ir aš netgi nenoriu įsivaizduoti, kaip tai atrodytų teisiškai. Vairuotojai dirba savo režimu, turi poilsio laiką, o kišti klientą į kabiną reiškia pažeisti tiek draudimo, tiek darbo kodekso taisykles. Be to, kas bus, jei vairuotojas ims vairuoti dvylika valandų, o jūs norėsite pokalbio? Mes vežame daiktus, o ne keleivius. Jei jums reikia nuvykti į Londoną, pasiimkit lėktuvo bilietą. Aš taip darau pats, kai važiuoju patikrinti sandėlius. Atvirai, net patogiau.

Popieriai po Brexit – ko nežinojote

Ar dabar, po Brexit, reikia kažkokių specialių dokumentų siunčiant į Angliją?

Taip, ir čia daugelis pasiklysta. Jungtinė Karalystė nebe ES, todėl reikalingos eksporto deklaracijos, o Londone – importo. Mes tvarkome CMR važtaraščius, muitinės deklaracijas ir, jei reikia, T1 procedūras. Kai kurie klientai galvoja, kad anglai vis dar pasilieka atvirus vartus lietuviškiems kroviniams. Nebėra taip. Buvo atvejis, kai įmonė nenurodė prekių kodo – fūra stovėjo Doverio pasienyje beveik dvi paras. Sąskaita už delspinigius buvo didelė. Tad arba pasirūpinat dokumentais pats, arba leidžiat tai padaryti mums. Antras variantas sveikesnis jūsų sąskaitai.

Kas bus, jei muitinės deklaracijoje neteisingai nurodysiu prekių svorį ar vertę?

Tada fūra stovi, o jūs mokate. Muitinė tikrina atsitiktinai, bet jei užklius – prasideda tikrinimas. Buvo toks atvejis: deklaravome kompiuterį kaip tris šimtus eurų vertės prekę, o klientas iš tikrųjų vežė du serverius. Muitininkai nekvaili. Skirtumas tarp deklaruotos ir tikros vertės – bauda ir sandėliavimo mokestis už laiką. Dėl to aš visada sakau – rašykite tiesą. Jei nežinote vertės, mes padedame įvertinti. Nesąžiningumas čia nesuveikia taip kaip mokykloje. Čia kalba eina apie tūkstančius.

Pakavimas – kam to reikia

Ar privalau viską supakuoti pats, ar galite padaryti jūs?

Galime, bet kainuos papildomai. Dauguma klientų pakavasi patys – nuperka dėžių iš statybinių arba surenka iš parduotuvių. Bet jei turite jautrių daiktų – stiklines vitrinas, veidrodžius, porcelianą – geriau leisti mums. Turime burbulinę plėvelę, kampų apsaugas. Buvęs klientas bandė sutaupyti, suvyniojo tamsaus stiklo stalą į antklodes. Stiklas nepergyveno kelio per Belgiją. Supakuojame mes tada, kai klientas neturi laiko arba nervų. Kas antras sako, kad neturi laiko, nors iš tikrųjų bijo, kad niekaip nepabaigs iki penktadienio.

Ar drabužius tikrai reikia dėti į tas brangias spintas tipo dėžes?

Ne privaloma, bet labai patartina. Kartoninės spintos – tiesiog aukštos dėžės su metaline kartele. Sukabinate kostiumus tiesiai iš spintos, perviliojate per kartelę – ir jokių raukšlių. Jeigu suversite į maišus, pasieksite Londoną atrodydami kaip iš šiukšlių konteinerio išsinėrę. Rimtai, drabužiai maišuose tris dienas sluoksniuojasi ir prisigeria dyzelio kvapo. O spintos dėžės saugo formą. Na, kad ir ką ten žadėjau – užsisakykit bent dvi. Aš pats namie jų nebeturiu, nes atradau, kad vis atiduodu klientams.

Kitaip tariant, maišai visiškai netinka?

Netinka sunkiems drabužiams, bet, na, jei ten tik triusikai ir marškinėliai – bus gyvenama. Aš tikrai nenoriu jūsų versti pirkti tai, ko nereikia. Bet jei planuojate gabenti verslo aprangą, tiesiog neimkite rizikos. Yra toks produktas – drėgmę sugeriantys paketai, juos galima įmesti į maišą. Bet aš čia jau nebe taip išmanau, nes pakuoju daikt... (ei, daiktus) kasdien, o ne drabužių dizaineris. Pasitarkit su mano kolega Jonu, jis turi žmoną madų sferoje. Grįždamas prie klausimo – maišais galima, bet dėžėmis geriau.

Londono realybė – gatvės, laikas ir erdvė

Ar fūra privažiuos prie pat namų Londone, pvz., Hackney ar Westminster?

Čia Londonas, o ne mūsų Druskininkai. Priemiestiniai rajonai turi siauras gatves, raudonas dvigubas linijas, congestion charge. Jeigu jūsų adresas – trisdešimt aštuntas butas devynaukštyje W2, fūra nepasistos po langu. Tada naudojame mažesnius autobusiukus arba rankines priekabas. Buvo situacija Brixtone, kai vairuotojas gavo baudą už stovėjimą penkiolikai minučių. Klientas nemokėjo. Aš tokias baudas dabar kašluoju pats, nes būna nesąžininga. Londonas reikalauja kantrybės ir vietos rezervavimo iš anksto. Geriau permokėti už parkingą, nei kentėti stresą.

Ką daryti, jei Londone dar nėra buto, o iš Lietuvos jau vežam daiktus?

Tada reikia sandėlio. Mes turime partnerių Londone, Croydon ir Haringey kryptimis, kur galima palikti daiktus terminuotai. Bet sandėlis kainuoja. Paprastai nuo šimto iki dviejų šimtų svarų per savaitę priklausomai nuo apimties. Buvęs klientas manė, kad ras butą per dvi dienas. Rado per tris savaites. Sąskaita už sandėlį jam buvo didesnė nei pats pervežimas. Tai aš sakau – jei tiksliai nežinote, kada gausite raktus, geriau palaukit. Fūra gali stovėti, bet jūsų nervai ir piniginė – ne kosmosas. Bent jau taip atrodo.

Ar padėsite neštis daiktus į butą, ar paliksite tiesiog ant slenksčio?

Iškrauname iki kambario viduje, jeigu liftas veikia arba laiptai leidžia. Bet jei aukštas be lifto ir spinta sveria šimtą kilogramų – tada reikia derėtis. Standartinė paslauga – iškrovimas prie įėjimo. Vadinamasis „kerb-side“. Aš nesu sportininkas, o vairuotojai irgi ne herakliai. Jei reikia nešimo į viršų, pasamdom papildomus žmones arba deramės prieš tai. Nebūna taip, kad fūra atvažiuoja ir trys vyrai parsineša sofą į penktą aukštą už arbatpinigių. Deja, šitas filmas ne Amerika.

Draudimai ir atsakomybė – kai viskas griūva

Jei per kelią suplėšysite mano spintą, kas mokės?

Mes turime CMR draudimą, kuris dengia transporto metu patirtą žalą, bet yra sąlygos. Visada pasakau atvirai – draudimas dengia ne viską. Pavyzdžiui, jei jūs patys supakavote stiklą į laikraščius ir jis dūžta, tai ne mūsų kaltė. Buvo atvejis, kai fūroje sugadinta spinta – mes sumokėjome. Bet kai klientas pateikė sąskaitą už emocinę žalą, kad tai buvo prosenelės spinta... atleiskite, čia jau ne CMR. Faktinė žala – taip, emocijos – ne. Skaitykit sutartį. Rimtai. Ten parašyta, kas ir kaip. Nepasitikėkite vien žodžiais.

Ar esate apdrausti ir mano daiktus dengia pilna verte?

Pagal CMR konvenciją atsakomybės suma apskaičiuojama pagal svorį, o ne rinkos vertę. Tai reiškia, kad jei jūsų nešiojamas kompiuteris sveria du kilogramus, o fūroje nutiko nelaimė, kompensacija bus pagal standartą kilogramui... na, nežinau ar čia atsakymas jus pradžiugins. Paprastai tai apie aštuonis eurus už kilogramą. Jei vežate vertingą elektroniką, rekomenduoju papildomą draudimą. Kai kurios įmonės žada „visišką apsaugą“, bet kai ateina laikas mokėti, staiga prisimena smulkias raides. Mes vežame bet kokio dydžio ir svorio krovinius į Londoną, bet draudimas – tai atskira kalba.

Apie tuos kitus vežėjus ir realybės šoką

Radau per Facebook pigesnį vežėją, kuris žada tą patį per pusę kainos. Kaip įmanoma?

Oi. Šitas klausimas. Atsakymas – ne visada įmanoma. Jei kaina dvigubai mažesnė, didelė tikimybė, kad žmogus neturi licencijos, draudimo, o gal net techninės apžiūros. Buvo tokia firma... nors firma – garsiai pasakyta. Du vaikinai su nusidėvėjusiu Mercedes Sprinteriu. Paėmė avansą ir dingo. Dešimt kartų mačiau. Rimtas vežėjas turi samdyti vairuotojus, mokėti degalų akcizą Prancūzijai, draudimą, muitininkus. Tai kainuoja. Pigus pasiūlymas – arba dalinis krovinys be jokios garantijos, arba sukčiai. Aš nenoriu būti blogu policininku, bet nekelkit kojos į tą tramvajų.

Kodėl kartais atvažiuoja senas krovininis mikroautobusas be jokių logotipų?

Todėl, kad rinkoje pilna tarpininkų. Jie pasiima užsakymą, prideda savo maržą dvigubą, ir parduoda vairuotojui, kuriam važiuoti bet kas. Jūs galvojat, kad kalbate su tarptautine įmone, o iš tikrųjų pokalbis eina su vaikinu iš kaimo, kuris turi keturis kontaktus. Stabdant tokį Londone, jei nutinka avarija, nėra kam reikšti pretenzijos. Firma – fake, o vairuotojas – samdinys be sutarties. Aš pats savo mašinas žymiu ir vairuotojus pristatau. Noriu, kad klientas žinotų, kas atsako. Nes jei kas nutinka, aš atsakau. O ne koks nors Linas iš pašonės.

Ar tikrai negalima vežti maisto produktų, pavyzdžiui, dešrų ar sūrio iš Lietuvos?

Ne. Na, galima, bet nelegaliai, ir aš to nedarysiu. Po Brexit JK griežtai kontroliuoja maisto įvežimą. Mėsa, pieno produktai, kiaušiniai – viskas, kas gyvulinės kilmės, turi būti su veterinariniais pažymėjimais. Buvo klientas, slėpsnis... (slėpęs) penkis kilogramus mamos dešrų po drabužiais. Muitinė rado. Bauda, sunaikinimas, dar ir vairuotojas apkaltintas. Aš mamos dešrų myliu, bet ne tiek, kad rizuočiau licencija. Jei norit lietuviško maisto, Londone yra parduotuvių Walthamstowe ir kt. Ten nusipirksit. Nereikia gadinti gyvenimo dėl žirnelių.

Paskutiniai faktai prieš važiuojant

Ar Londone turiu pats būti, kai fūra iškrauna, ar gali atstoti draugas?

Gali draugas, bet jis turi turėti jūsų asmens dokumento kopiją ir pasirašytą įgaliotį. Rimtai, rašytinį leidimą su parašu... nors, palaukit, dabar gal ir elektroninis variantas sueina. Bet aš reikalauju rašytinio, nes po trijų parų kelio paskutinis dalykas, ko noriu – ginčai teisme, kas turėjo paimti tą dėžę. Dar geriau, jei asmuo žino turinį ir gali patikrinti, ar niekas nedūžo. Aš pats visada sakau: jei tai įmanoma, būkite patys. Bet Londone gyvenimas sukasi greitai, suprantu, kad negalate. Svarbu, kad kas nors atidarytų duris.

Ką dar verta žinoti, kai renkuosi pervežimą į Londoną paskutinę savaitę?

Kad skubūs užsakymai brangesni. Daugelis galvoja, kad paskambinus antradienį, trečiadienį jau galima išvažiuoti. Realybė – planuojame savaites į priekį. Taip, vežame bet kokio dydžio ir svorio krovinius į Londoną, bet ne teleportuojame. Paskutinės akimirkos variantas įmanomas tik tuo atveju, jei pasitaiko laisva vieta fūroje arba jei mokate už pilną mašiną. Ir dar – nepirkite dėžių tą pačią dieną, kai planuojate krautis. Kartą klientas rausėsi po sąvartyną supratęs, kad neturi į ką sudėti. Tai nebuvo gražu. Kalendorius – jūsų draugas. Planuokite.

Ar yra koks nors daiktas, kurį, Jūsų nuomone, geriau palikti ir nevežti į Londoną?

Tiesiogiai pasakysiu – geriau palikite tai, kas neturi vertės. Sovietinės sekcijos, jei jos ne antikvaras, dažniausiai netelpa į naujojo buto viziją. Londone jau taip daug baldų skelbimų, kad neapsimoka vežti seną lentyną, jei galite čia nusipirkti už trisdešimt svarų. Aš pats raginu palikti daiktus, kurių nenaudojote metus. Katę taip pat palikite – nors, ne, vežkit, tik dokumentus paruoškit augintiniui atskirai. Buvo klientas, vežėsis gėlę, aš neįsivaizduoju kodėl. Gėlė nenukeliavo. Palikite rūsio baldus, atsivežkit prisiminimus. Ir katę. Bet ne gėlę.

Išvada

Galutinis mano pamąstymas toks – nesvarbu, ar siunčiate vieną kėdę, ar penkiasdešimt dėžių, svarbiausia pasirinkti žmones, kurie nepradės aiškinti, kad „taip jau nutinka“, kai dūžta jūsų veidrodis. Mes vežame bet kokio dydžio ir svorio krovinius į Londoną jau keliolika metų ir žinome, kad sąžiningumas pigesnis nei skubotas taisymas. Paklauskit visko, kas kelia abejonių, supakuokit taip, lyg patys kraustumėtės, o tada tiesiog laukite skambučio iš Londono. Aš dažniausiai pats paskambinu pasitikslinti. Sėkmės naujame būste.