Vežame asmeninius daiktus mikroautobusu į Angliją saugiai – ką verta žinoti

Jau gal kokią dvyliktą metą dirbu su perkraustymais iš Lietuvos į Angliją ir atgal. Per tą laiką mačiau visko – nuo idealiai supakuotų butų iki tokių siurprizų, kad net plaukai šiaušiasi. Žmonės dažnai klausia tų pačių dalykų, bet aš pastebėjau, kad internete pilna tik šabloninių atsakymų. Nėra žmogiško pokalbio. Tai štai – bandau visa tai sudėti į vieną vietą. Jei ruošiesi vežti asmeninius daiktus mikroautobusu į Angliją saugiai, tikėkis tiesių atsakymų be cukraus ant viršaus.

Pradžia ir planavimas, kai dar nieko nesupranti

Kiek iš anksto reikia užsakyti pervežimą?

Na, idealiausia – bent prieš 2–3 savaites. Bet aš esu vežęs ir po trijų dienų, kai žmogus paskambino beprotišku balsu, kad jo buto nuomos sutartis baigiasi. (Tada tiksliau pernai buvau, pernai ar užpernai – nesvarbu.) Šiaip savaitė yra minimumas, jei nori normalaus laiko. Yra tokių vežėjų, kurie veda maršrutus pagal užsakymus, o jei laisvos vietos nėra – sėdi ir piktdžiūji. Tai geriau ankščiau.

Ar galiu pats padėti krautis daiktus į mikroautobusą?

Gali, bet žinok – dauguma vairuotojų tuo nelabai džiaugiasi. Aš pats leidžiu, nes kelios papildomos rankų poros tikrai pagreitina reikalus. Buvo atvejis Kaune, kai klientas pats nešė dėžes, bet viena nutrūkusi rankena... dėžė atsidarė, porcelianas – į žvyrkelį. Jis pats kaltas? Nei taip, nei ne. Bet daug vežėjų prisibijo, kad pakiši pirštą ar nugriūni. Derink su vairuotoju individualiai.

Kas jei aš nesuspėju visko supakuoti iki jūsų atvykimo?

Oi, taip būna dažniau nei man malonu prisipažinti. Paskutinė savaitė prieš išvykstant į Londoną ar Birmingemą – chaosas, visi verkia, niekas nežino kur dėti puodą. Jeigu žinome, kad vėluoji valandą ar dvi – dažnai palaukiame. Bet jei diena – čia jau problematiška, nes po tavęs dar du klientai Grigiškėse. Žr, jei labai blogai – vairuotojas gali ir pats padėti spėriai susukti, bet skaičiuok papildomą pusvalandį ar valandą.

Kaip supakuoti, kad daiktai nesudužtų kelyje į Angliją?

Kartonas, burbulinė plėvelė ir viskas. Nesiųsi gi kaip Amazono siuntą. Mačiau žmonių, kurie kilimą suvynioja į maistinę plėvelę – absurdas. Tavo daiktai važiuos per Lenkiją, per Olandiją, stabdoma, lekiama per duobes. Jei LCD televizorių įkiši tiesiai į antklodę – eik ir pirk naują. Yra tokių klientų, kurie sako „ai, jis vairuoja atsargiai“ – ne, taip neveikia. Kelias daro savo. Dvigubas kartono sluoksnis ant kampų – taisyklė numeris vienas.

Ar galima vežti šaldytuvą ar skalbimo mašiną mikroautobusu?

Galima, jei telpa. Standartinis mikroautobusas nėra stebuklinga dėžė. Šaldytuką būtinai atitarkuok ir nusausink – buvo atvejis, kai klientas taip nepadarė, visa grindų danga pasidarė baseinu. Skalbimo mašina lengvesnė, bet ne forgotten. Ištuštink vidų, nes kitaip per kalnelius viduje dingsdžia kaip varpai. Tinka ir kamščio guma durims uždėti, kad neatsidarytų.

Kas vyksta kelyje, kai daiktai nebe tavo rankose

Ar mano daiktai važiuoja tiesiai iš taško A į tašką B?

Šitame klausime aš visada šiek tiek suabejoju, nes kiekviena įmonė turi savo logiką. Teoriškai – taip, jei užsakei pilną mikroautobusą. Bet realybėje būna taip: vairuotojas paima tave Vilniuje, paskui paima dar du mažesnius krovinius Panevėžyje ir Kaune, tada keliauja... o ten jau per Kaliningradą? Ne, ne ten. Per Latviją ne. Trumpai – kombinuoti maršrutai norma. Jei nori absoliučiai tiesiogiai, mokėk daugiau.

Ar galiu keliauti drauge su savo daiktais į Angliją?

Teoriškai taip, praktiškai – klausti reikia. Mūsų mikroautobusuose yra vietos šalia vairuotojo, bet jos skirtos keitimosi metu arba... na, kai pats vairuotojas veža šeimą, bet čia kitas reikalas. Buvo keista situacija, kai moteris nenorėjo skirtis su savo kate. Sėdėjo ant narvo gale, dešimt valandų. Ar patogu? No. Ar saugu? Nei taip, nei ne, nes ji nesisegė diržo tarp daiktų. Dažnai atsakau – gali, bet ar nori?

Kur vairuotojai nakvoja pakeliui į Londoną?

Na, nėra čia koks kosminis laivas. Sustoja kur nors Vokietijoje ar Belgijoje, prie automagistralės, į kurią pigiau – ten ir miega. Jei klientas sumoka už pilną kelionę ir prašo, kartais randame kurią nors pigesnę grandinę, bet čia reta. Dažniausiai vairuotojas turi savo miegmaišį, orinį čiužinį. Kartais po apačia, tarp važiuoklės... ne, juokauju. Žodžiu, kelyje tas pats kas vilkikų vairuotojas. Neturėtum dėl to jaudintis, daiktai prižiūrimi.

Kas jei mikroautobusas sugestų – ar daiktai liks saugūs?

Saugūs bus, bet terminai nukentės. Per dešimt metų pažįstami vairuotojai turėjo gal tris rimtesnes avarijas. Visais atvejais daiktai liko vietoje. Būna, kad reikia perkrauti į kitą transportą, ir čia kilti gali chaosas pusvalandžiui. Realiai – vežėjai, kurie dirba nuolat, turi sutartis su servisais Europoje. Bet blogai būna tada, kai rinkiesi pagal skelbimą „pigiai vežu“ ir vairuotojas pats nežino, kaip pasikeisti ratą. Rinkis atsakingiau.

Kaip sužinoti, kur dabar yra mano daiktai?

Geraiusia – klausti vairuotojo tiesiogiai. Daugelis dabar turi telefoną, dalijasi vietomis realiu laiku. Yra įmonių, kurios montuoja GPS, bet tai daugiau išimtis nei taisyklė. Man asmeniškai patinka, kai klientas parašo: „Sveikas, ar jau per Doverį?“ – atsakau, tiek to. Būna tokių, kurie skambina kas pusvalandį. Chebra, vairuoja žmogus, ne kvailas. Jeigu nepasitiki – galbūt reikėjo rinktis brangesnį variantą su privačiu sekliu. Tokia realybė.

Dokumentai, muitai ir tie neapsakomi formalumai

Ar reikia kažkokių popierių vežant daiktus į Angliją po Brexit?

Reikia. Daugiau nei anksčiau. Buvusi ES narė, o dabar tarsi į kitą planetą. Reikalingas packing list – sąrašas daiktų, apytikslė vertė. Kartais muitininkai prašo įrodyti, kad tai tavo asmeniniai daiktai, ne prekyba. Buvo atvejis, kai žmogus vežė trisdešimt vienodų telefonų dėklų – na, čia jau verslas. O jei tavo senas komodas ir keturios dėžės su drabužiais – niekas nekaba. Dokumentus paruošia dažniausiai pats vežėjas, bet pasitikrink, ar jis tikrai tai daro.

Ar gali daiktai užstrigti muitinėje?

Gali, bet retai su normaliais (va, nesugalvoju kaip teisingai – asmenniniais? asmenniais? asmeniniais, žinoma) daiktais. Dažniausiai problemos su alkoholiu, dideliais grynųjų kiekiais, augalais arba neapiforminta technika. Kartais muitinėje tiesiog vyksta patikra ir laikoma kelias valandas. Aš nežinau visų muitinės niuansų šimtu procentų – jie keičiasi kas metus. Bet šiaip jei vežėjas tvarkingas ir packing list teisingas, per Doverį ar Harwichą pravažiuoji kaip per sviestą. Beveik.

Ar privalomas krovinių draudimas vežant į UK?

Privalomas? Ne. Būtinas? Taip. Aš asmeniškai niekada neimčiau užsakymo be CMR draudimo arba bent jau bendrosios civilinės. Nes jei kas – tu liūdėsi vienas. Teko matyti mažų įmonių, kurios taupo eurą šimtą ir veža be jokio dangaus. Paskui nutinka avarija, klientas rašo skundą, o jie persivėlina į UABą „Nebeprisikelsi“. Rimtai. Visada paprašyk draudimo policijos arba patvirtinimo. Kaina čia neturėtų būti taupo lietuvišku būdu.

Ar reikia mokėti muitus už savo senus daiktus?

Jei daiktai naudoti, tavo nuosavybė, ir tu keiti gyvenamąją vietą – to transfer of residence status reikia. Su juo – jokių muitų. Bet jei veši kažką visiškai naujo, supakuoto į parduotuvės dėžę, muitininkai gali prisikabinti. Vienas vyras vežė nenaudotą dviratį, dar su etiketėmis – susimokėjo kaip už prekę. Čia jau jo kaltė, nes norėjo „atsinešti dovaną“. Realiai – jei neaišku, klausk vežėjo iškart. Aš dažnai patikslinu su muitinės tarpininkais, kai abejoju.

Kainos, sutartys ir kodėl kai kurie vežėjai kelia įtūrį

Kiek kainuoja pervežimas mikroautobusu į Angliją nuo durų iki durų?

Pilnas mikroautobusas į Londoną dažniausiai kainuoja nuo aštuonių šimtų iki dvylikos šimtų eurų. Sezonas daro savo – liepos ir rugsėjo pradžioje brangiausia. Kaina priklauso ir nuo kilogramo kiekio, atstumo, ar reikia laiptų nešimo. Jeigu turi tik dvi dėžes – neapsimoka pirkti viso busiuko. Tada vežame bendruoju reisu ir skaičiuojam pagal užimamą vietą. Sutaupai, bet lauki, kol susirenka kiti kroviniai.

Ar saugu mokėti visą sumą prieš išvykstant?

Atsargiai. Aš pats dirbu taip: avansas – trisdešimt arba keturiasdešimt procentų prieš kelionę, likutis kai pasikrauna arba pristato. Yra tokių šarlatanų, kurie ima visą sumą, dingsta su pinigais, o telefonas išjungtas. Buvęs klientas kartą sumokėjo šešis šimtus eurų kokiam „Jonui iš skelbimo“ – Jonas nebeatvažiavo. Prašyk sąskaitos faktūros, būk atsargus. Ne visada pasitikiu tais, kurie rašo „viskas legaliai, brolau“.

Kaip atpažinti nepatikimą vežėją prieš užsakant?

Jeigu puslapis atrodo kaip iš 2007-ųjų, kontaktas tik telefonas be įmonės kodo, o viskas žadama per pusę pigiau – bėk. Rimtesni signalai: neina susitarti dėl sutarties, rašo tik Messengeriu, vengia žodžio „sąskaita faktūra". Aš pažįstu keletą šitoje rinkoje, kur vienu metu tris skirtingus įmonių vardus turėjo, kad nesugautų. Ne visi tokie blogi, bet yra. Geras patikrinimas – paieškok įmonės pavadinimo su žodžiu „atsiliepimas". Jei nieko nerandi – arba nauja, arba pasislėpusi.

Ar reikia pasirašyti sutartį, net jei pervežimas kitą savaitę?

Taip. Ir ne tik reikia – privaloma. Aš net draugams rašau bent jau trumpą susitarimą el. paštu. Kas jei krovinys dings? O jei sudegs? Ne, gerai, nesudegs, bet jei. Sutartyje turi būti: kas veža, ką veža, kiek kainuoja, draudimas ir mokėjimo tvarka. Buvo atvejis, kai klientas pasakė „o mes juk sutarėme žodžiu“, o aš turiu kitą supratimą apie tą žodį. Teisiškai – nulis. Mikroautobusu asmeninius daiktus vežantys asmenys be jokio popieriaus yra arba draugai, arba rizika.

Ką daryti, jei daiktai atvyko sudaužyti arba trūksta dėžių?

Pirmiausia – fiksuok viską. Nuotraukos, vaizdo įrašai prieš iškraunant. Jei pasirašei kvitą be pastabų – vėliau bus beveik neįmanoma įrodyti. Draudimas padengia, jei yra CMR konvencija arba perkraustymo draudimas. Bet jei vežėjas – vieno žmogaus antrepreneris be dangaus – sėdėsi ant nuostolio. Aš mačiau, kaip iš dviejų šimtų daiktų liko šimtas aštuoniasdešimt sveikų. Labai blogai? Ne. Bet ir ne gerai. Nepasirašinėk, kol nepatikrinsi kiekvieno kampo.

Ar dažnai pasitaiko, kad daiktai vėluoja kelias dienas?

Taip, pasitaiko. Ne pas mus, bet apskritai rinkoje. Oras, gedimai, muitinėje praleistas laikas. Kartais klientas pats nepasiruošęs dokumentų ir vairuotojas laukia pasienyje. Realiai, jei vežėjas sako „trečiadienį bus", o dabar pirmadienis – tikėkis ketvirtadienio. Aš visada sakau intervalą: savaitė, ne diena. Tada jei atvažiuoja anksčiau – visi laimingi. Jeigu kas nors žada tikslų laiką iki valandos – meluoja. Arba turi laiko mašiną.

Smulkmenos, apie kurias niekas nepasako

Ar galiu vežtis maisto produktus į Angliją?

Labai ribotai. Mėsa, pieno produktai ir kiaušiniai – draudžiami. Buvo liūdnas atvejis, kai močiutė vežė dešrą sūnui į Birmingemą. Muitinė atėmė, dar ir įspėjo. Džiovinti vaisiai, šokoladas, makaronai – paprastai praleidžiama, bet ne kilogramais. Po Brexit taisyklės tiksliai kaip į Šveicariją – nežinau kodėl taip, bet taip. Geriau suvalgyk išvažiuojant viską iš šaldytuvo nei rizikuoti. Anglijoje yra parduotuvių, nors ir brangesnių.

Kaip su gyvūnais – ar katė gali važiuoti su daiktais?

Katės, šunys – jie ne daiktai. Reikia veterinarinio paso, skiepų, o dažnai ir priežiūros kelyje. Negali tiesiog įmesti į dėžę tarp pledų. Mano minėtas atvejis su ta moterimi ir kate ant narvo – vienas iš blogesnių sprendimų. Gyvūnai turi jausti saugiai, turi oro, šviesos. Be to, jei vairuotojas negali sustoti kas dvi valandas – gyvūnas kenčia. Aš pats gyvūnų nevežu, nes nenoriu tos atsakomybės. Yra specializuotos tarnybos.

Ar tikrai turiu išardyti lovą prieš vežant?

Taip, ir stalą, ir spintą, jei netelpa pro duris. Vairuotojas nėra baldininkas, nors kai kurie bando vaidinti. Buvo atvejis, kai klientas pasakė „ai, tikrai išlaušim pro langą" – neišlaužė, langas liko sveikas, lova buvo palikta kieme. Nejuokauju. Dabar aš visada klausiu: „ar išardyta?" jei ne – pridedu valandą darbo. Kartais žmonės pyksta ant manęs, bet aš pykstu ant tų, kurie mano, kad mikroautobusas yra tarsi stebuklų dežė. Nėra čia magijos.

Kas yra svarbiausia, kai vežame asmeninius daiktus mikroautobusu į Angliją saugiai?

Saugumo jausmas. Jis ateina ne iš to, kad radai pigiausią pasiūlymą. Ateina iš pokalbio – ar tau paaiškino, ar atsakė į klausimus, ar davė jaučiamą sutartį. Viskas kitka – jau technika. Supakuok normaliai, pasirink normalų žmogų su patirtimi, netikėk stebuklais. Aš mačiau tokių kelionių, kurios praėjo kaip sapnas, ir tokių, kurios baigėsi ašarom. Skirtumas visada – ar klientas skyrė dešimt minučių pasirinkimui, ar pasitikėjo pirma pasitaikiusia reklama.

Apie ką dar nepaklausiau, bet turėčiau žinoti?

Oooo. Kad Anglijoje, ypač Londone, parkingas su dideliu mikroautobusu yra košmaras. Ten vienpusis eismas, kameros, vietos nulis. Vienas vairuotojas praleido dvi valandas bandydamas rasti vietą prie kliento buto centriniame Londone. Klientas pyko ant vairuotojo, o vairuotojas jau svarstė palikti daiktus gatvėje. Pasitark dėl parkavimo iš anksto. Ir dar – Anglijoje kai kurių kiemų įvažiavimo aukštis žemas. Mikroautobusas nepralįs. Nepamiršk to.

Išvada

Tai va, daugmaž viskas, ką per daugiau nei dešimt metų sukaupiau apie tai, kaip vežame asmeninius daiktus mikroautobusu į Angliją saugiai. Jei ką nors palikau tarp eilučių – parašyk, atsakysiu asmeniškai, kaip žmogui žmogus. Nesistenk sutaupyti tos dešimties eurų ant jautriausios gyvenimo permainos. Pasitikrink, supakuok, pasirašyk ir – svarbiausia – nepamiršk, kad kitoje pusėje irgi yra žmogus, kuris bando padaryti savo darbą. Sėkmės persikraustant.