Užsakyti pristatymą į Angliją nuo durų iki durų: ką svarbu žinoti prieš perkeliant daiktus

Oi, čia tu su kuprinė ant pečių, bandai suprasti, kaip visą šitą namų turinį perkelti į kitą salą? Aš jau, na, gal dvidešimt ketverius metus kišuosi su tarptautiniais perkraustymais, tai galiu pasakyt, kad užsakyti pristatymą į Angliją nuo durų iki durų – ne raketų mokslas, bet tikrai reikia žinoti kelias gudrybes. Žmonės pradeda naršyti internete, skambinėja, o paskui lyg ir apsidžiaugia, lyg ir ne. Kiekvienas atvejis skirtingas. Vienam reikia atgabenti tik sofą į Londoną, kitam – visą namą iš Klaipėdos į Birmingemą. Aš bandysiu paaiškinti kaip sau ar kaimynui per tvorą – tiesiog ir be jokių ypatingų fufų.

Na, pradžia visada baisiausia

Kaip aš išvis galiu užsakyti pristatymą į Angliją nuo durų iki durų?

Žinai, pirmas žingsnis visada keistas. Tu paskambini ar parašai žinutę, o mes pradedam klaust – ką, kada, kiek, kur. Aš dažniausiai prašau nuotraukų arba sąrašo. Kartais žmonės atsiunčia nuotraukas iš skirtingų kampų, pamiršta nufotografuoti spintą, o aš paskui skaičiuoju vietą mašinoj atspėdamas. Geriausiai sueina, kai tiesiog pasakai: mano daiktai užima maždaug tokį kiekį. Tada mes sutariam datą, pasirašom kažkokį paprastą susitarimą ir viskas – tu ruošies, mes važiuojam. Jokių magiškų formulių čia nėra, tiesiog komunikacija.

Kiek iš anksto reikia planuoti tarptautinį perkraustymą į Angliją?

Ah, čia šakės. Jei nori idealiai – maždaug prieš tris–keturias savaites. Bet realybė tokia, kad pusė žmonių skambina likus savaitei, o kiti – likus dviem dienom. Mes stengiamės prisiderinti, bet yra sezoniškumas. Rugpjūtį visi kraustosi, sunkiau rasti vietą. Vasario viduryje – laisviau. Tai jei gali, planuok anksčiau. Jei negali, irgi ne katastrofa, tik mažesnė tikimybė, kad gausi tiksliai tą dieną, kuri tinka geriausiai. Anksčiau užsisakei – ramiau gyveni.

Ar privalau pats pakuoti daiktus, ar jūs tai padarote?

Tai va, gali pats, gali ir mes. Jeigu pakuoji pats – sutaupysi šiek tiek. Bet aš pastebėjęs, kad žmonės dažnai susirenka kokias nors senas parduotuvių dėžes, kurios subyra pakeliui. Mes atvežam dėžes, popierių, burbulinę plėvelę – žodžiu, visą reikalą. Moka truputį daugiau, bet daiktai saugiai atvažiuoja. Yra buvęs atvejis, kai klientas pats supakavo porcelianą į laikraščius, o aš atidariau Londone – šūdas, sukrėtimas, nuotrupos. Tai jei vertinga – geriau tegu mes.

Man reikia vežti tik sofą ir keturias dėžes – ar imsite tokius mažus užsakymus?

Imam. Nors... ne visada durų iki durų atsivežimas vienam žmogui kainuos mažai. Kartais, jei yra kiti klientai kelyje, sudėliojam maršrutą ir visiems gerai. Jei tik tavęs laukia kelyje – kaina bus didesnė, nes važiuoja mašina tik dėl tavęs. Aš turiu sakyt teisybę – smulkaus krovinio vežimas į Angliją turi prasmę, kai sutinki palaukti arba kai mes jau planuojam reisą tuo metu. Parašyk, pažiūrėsim ką galim padaryt. Dažnai galima.

Dėl kainų – žmonės dažniausiai klausia to

Kiek kainuoja durų iki durų pristatymas į Angliją, tarkim, iš Vilniaus į Londoną?

Oi, kaina – svarbiausias dalykas, aš suprantu. Didžioji dalis žmonių manęs to klausia pirmiausia. Dabar pagrindinis faktorius – kiek tų daiktų kvadratūrų reikia. Jei turi standartinį dviejų kambarių butą, keli tūkstančiai eurų. Jei sofą su dėžėm – keli šimtai. Bet mes čia ne apie skaičius akademiškai. Kuro kainos kaiptos, tiltų mokesčiai... Plus, po Brexit viskas truputį pasikeitė – muitinių formalumai kartais prideda išlaidų. Aš negaliu pasakyti tikslios sumos tiesiai į akis nepamatęs, nes taip tiesiog nebūna.

Kiek laiko trunka visas perkraustymo procesas nuo durų iki durų?

Paprastai nuo dviejų iki keturių dienų, jei kalbam apie standartinį maršrutą iš Lietuvos centro. Bet aš turiu prisipažint – čia apskaičiavimas be jokių „o jeigu“. Kartais pasienyje eilės, kartais vairuotojas pavargo ir sustoja ilgiau. Buvęs atvejis, kai kalbėjo rodo (teisingiau – rodė), kad eilė Calais uoste tris valandas. Tai toks pristatymas vėluoja. Planuok savo atvykimą taip, kad net jei ir užtruks, neprarasi galvos. Aš pats mieliau pažadu dieną vėliau, o paskui džiuginu anksčiau.

Ar galiu vežti maisto produktus, pavyzdžiui, lietuvišką dešrą ar sūrį?

Ne. Na, negali. Po Brexit Anglijos muitinė įvedė griežtas taisykles maisto atžvilgiu. Kartais žmonės paslepia dešrą tarp drabužių, bet aš to nerekomenduočiau. Prisimeniu atvejį, kai klientas bandė vežti kiaušinius – ne, neskaldytus kiaušinius, tiesiog dėžutę iš parduotuvės. Muitinė tai atrado (jei atranda), baudžia. Geriau valgyk prieš kelionę arba nusipirk ten. Kitaip tarptautinis perkraustymas į Angliją gali baigtis brangia pamoka. Nejuokauju.

Ar yra kokių nors paslėptų mokesčių, apie kuriuos man niekas nepasako?

Ah, čia mėgstamiausias klausimas. Yra tokių kompanijų, kurios kainą sako žemai, o paskui priduri – o, bet liftas? Oi, bet penktas aukštas. Oi, bet reikia palaukti. Aš to nedarau, bet mačiau rinkoje. Patikrink sutartį. Jei ten viskas surašyta, kad įskaičiuota viskas – gerai. Jeigu rašo „pagal situaciją“ – bėk. Durų iki durų paslauga turi reikšti būtent tai: atvažiuojam, pasiimam, atvežam, atiduodam. Jokių staigmenų. Jei kabo kažkoks papildomas euras – klausimų kils.

Ar dabar, po Brexit, reikia kažkokių specialių popierių?

Reikia. Nors aš ne visada iš karto atsimenu visus kodų pavadinimus – ten yra muitinės deklaracija, sąrašas daiktų ir kartais turi įrodyti, kad tai tavo asmeniniai daiktai, ne prekybiniai. Jei veši naują sofą be etiketės ir su pakuote – gali sukelti įtarimą. Aš paprastai padedu paruošti dokumentus, bet tu turi turėt galiojantį pasą ir galbūt gyvenamosios vietos įrodymą. Kai kurie nustemba, kad ir iš Lietuvos dabar reikia popierių, bet taip yra. Buvę taip, kad dokumentai netinkamai užpildyti ir krovinys užstrigo Doverio sandėly parai. Baisu.

Dėžės, baldai – kai krauniesi, prasideda linksmybės

Jeigu neturiu pakavimo medžiagų – ar jūs atsivešite?

Taip, atvežam. Mes vežiojamės dėžių, plėvelių, kartono lakštų – visko ko reikia. Kartais žmonės galvoja, kad pakavimas yra lengvas darbas, bet kai pradedi vynioti stiklinį staliuką į keturis sluoksnius, supranti, kad tai menas. Už medžiagas atskirai paprašom simbolinės sumos, bet jos išeina pigiau negu pats važiuotum į parduotuvę ir vežiotumsi. O dar reikia sudėt daiktus taip, kad nesubyrėtų važiuojant. Čia mes padedam, nes matę visko.

Ar reikia kaip nors specialiai ruošti virtuvės indus?

Ruošk taip, lyg vežtum į karą. Dubenis apvyniok popieriumi, šakutes sudėk į dėžę taip, kad nepataikytų viena į kitą. Aš dažnai sakau – virtuvė yra pavojingiausia dalis. Yra buvę, kad stiklinis puodas liko be vyniojimo, kelyje stabtelėjom, ir garsas salone toks, lyg šampūną (kas per velnias, šampanas – atsiprašau, mintys bėga greičiau nei pirštai) butelis butelis būtų numestas. Blizgučiai išsiskleidė ant grindų. Tai apvyniok kiekvieną smulkmeną atskirai. Sutaupys nervų.

Ar pervežate augalus? Turiu du didelius fikusus.

Augalai... hm. Techniškai galim, bet aš nesu tikras, ar jie išgyvens. Kartą vežiau palmą, žiemą, palikom mašinoj per naktį. Rytą ji atrodė kaip citrina po šalčio. Nupliko visi lapeliai. Fikusai kietesni, bet... jei turi labai vertingą augalą, verčiau dovanok draugei. O jei tikrai reikia – aprašyk, mes pažiūrim. Tačiau durų iki durų pristatymas į Angliją su augalais yra rizikingas reikalas. Drėgmė, šaltis, tamsa. Augalai to nemėgsta. Aš pats savo nerekomenduočiau vežti, jei jie brangūs kaip prisiminimai.

Kaip vežate šaldytuvą, jeigu jis dar šlapias iš vidaus?

Privalo būti sausas. Aš kartoju – sausas. Nes vanduo plūksta važiuojant, krapštosi sieneles, paskui pelėsiai. Mes galim palaukti pusdienį, bet ne visada turim tą prabangą. Geriausiai atitirpink prieš tris dienas, išvalyk, išdžiovink rankšluosčiais. Tada vyniojam į apklotą ir kraunam. Aš mačiau, kaip klientas atidavė šaldytuvą su leduagaliais viduj – nutiko taip, kad durelės neatidarėsi iki kito savaitgalio, nes varžtai prišalo. Juokinga, bet nervų gadino. Sausas, sausas, sausas.

Ar mano stiklinės vitrinos durys išsilaikys kelyje?

Išsilaikys, jei mes jas nuimsim. Arba jei gerai apkrausim iš abiejų pusių. Stiklas – klastingas. Atrodo stipriai sutvirtinta, bet vibracija... vibracija daro savo. Aš užklijuoju X formos lipnia juostą ant stiklų, o ne durų (velnias, vėl painiava), kad jei ir suskils, nesubyrėtų. Bet vitrinos durys dažniausiai ištraukiamos iš bėgelių ir suvyniojamos atskirai. Jei paliksim sumontuotas – rizika yra. Aš nekenciu rizikos stiklo atžvilgiu. Buvęs atvejis, kai atidarius vežimą vitrina atrodė kaip dėlionė. Klientas verkė, beje.

Kas bus, jei dėžė pradės lieti viduje – šampūnai, aliejus?

Tai mes vadinam „nutiku diena“ kelyje. Nejuokauju. Labai pykstu, kai atidarom ir visa siurbimo plėvelė plaukioja aliejuje. Nes klientas meta buteliuką be dangtelio, suvynioja į džinsą ir galvoja, kad bus gerai. Nebus. Kiekvienas skystis turi būt dvigubam maišeliam, atskirai nuo maisto, ir dangtelis apklizduotas. Aš pasiimu savo daiktus iš sandėlio jei jaučiu chemikalų kvapą. O jei taip nutiko – tavo dėžė gal ir neatlaikys, bet kitos išgelbėsim, jei laiku pastebėsim.

Kelias – kur nesklandumai slepiasi dažniausiai

Ar galima sekti krovinį, kai jau išvažiavote?

Galima, bet ne visada taip, kaip Amazono siuntą. Mes turim GPS, bet aš nenoriu, kad tu kas pusvalandį rašytum „kurgi dabar?“. Paprastai pasakom apytikslę vietą – važiuoja per Lenkiją, Vokiečių pusėj sustojo pailsėti. Jeigu yra kokia nors problema, paskambinam pirmieji. Realistinis vaizdas toks, kad vairuotojas spaudžia vairą, o ne telefoną. Jei nori žinoti tikslų tašką, sugalvosim. Bet aš atvirai pasakysiu – kartais stebėjimas būna tik iš mūsų pusės, klientui duodam tik numatomą laiką, nes pas mus kroviniai į Anglija važiuoja realiai, ne virtualiai.

Ar mano daiktai važiuoja tiesiai iš Lietuvos durų iki Anglijos durų be persikrovimo?

Tiesiai, jei užsakai pilną mašiną – tai tavo daiktai užima visą fūros (arba mikroautobuso, jei mažiau vietos reikia) erdvę ir važiuoja be perstojimo. O jei dalinis krovinys, mes atvežam į sandėlį, sukraunam su kitais daiktais, o tada važiuoja toliau. Tai normalu. Prisimeniu, vieną kartą klientas labai pyko, kad jo dėžės buvo perkraustytos. Aiškinau, kad taip sutaupė du šimtus eurų. Jei nori, kad tikrai neliestų niekas – pilnas krovinys. Tada tik tavo daiktai ir vairuotojas.

Ką daryti, jei vairuotojas pavėluoja į nurodytą vietą?

Būna. Nebūna taip, kad visada idealiai pagal planą – eilės, oras, padangų keitimas. Mes paskambinam jei matom, kad vėluojam dvi valandas ar daugiau. Jei tik pusvalandis – kartais tiesiog spaudžiam gazą. Vertink su šiokia tokia tolerancija. Vairuotojai irgi žmonės. Kartą vairuotojui suplyšo diržas, sustojo remontuotis Mažeikiuos, pavėlavo keturias valandas. Klientas suprato, nes mes iškart paskambinom. O kitos įmonės kartais atvirai nemeluoja – tiesiog nieko nesako. Tai mes stengiamės komunikuot atvirai.

Ar pasienyje tikrina, kas yra viduj dėžių?

Po Brexit tikrina dažniau negu anksčiau. Ne visas krovinys, bet tikimybė yra. Muitininkai gali paprašyt atidaryt kelias dėžes, ypač jei mato kažką keisto rentgene. Aš neparduodu pasakų – yra buvę, kad tikrino, teko išpakuot viską. O buvo ir taip, kad praleido pro akis. Tai legaliai pakuok – skelbk ant dėžių, kas viduj. Jei veši asmeninius daiktus, dažniausiai rašom „used personal effects“ ir praeina. Bet žodžio „garantuoju“ čia nėra. Kiekvienas muitininkas turi savą nuotaiką.

Ar kelių eilės ir vėlavimai įskaičiuoti į pristatymo terminą?

Terminas skaičiuojamas nuo durų paėmimo momento, bet jis nėra rašytas akmenyje. Kai mes sakom trys dienos, turim omeny idealias sąlygas. Prancūzijos uoste gali stovėti laivas, Doverio okeaniška migla uždaro keltą. Tada prisideda para, dvi. Aš parašau sutartyje „maždaug 3-5 d.d.“ ir visi lieka laimingesni. Jeigu tau reikia garantuotai trečiadienio – tada reikia kruopščiau planuoti ir skubiau krautis. O skubant visada brangiau. Aš pats mieliau duodu langu su rezervu, ne kaip laikrodis.

Kai jau esi ten, Anglijoje

Ar jūs išardote baldus, jei jie netelpa pro duris?

Taip, dažnai tenka. Bet mes ne dailidės, todėl komplikuotų mechanizmų galiu nepasiimti. Paprastą lovą, stalą – be problemų. Spintą su veidrodinėm durelėmis – atsargiai. Kartais klientas pats nori išardyt, aš sakau – daryk, jei moki, nes paskui atgal surinkt mes nebūtinai surinksime taip pat tobulai. Buvę, kad surinkom, liko trys varžtai... ir niekur jų nereikėjo. Paslaptis. Bet jei nenori galvos skausmo – matuok visas duris prieš man ateinant. Geriau žinot iš anksto.

Ar vairuotojas padės iškrauti daiktus į butą antrame aukšte be lifto?

Padės, bet mes turi žinot iš anksto. Keturi aukštai be lifto – tai mokestis už papildomą rankų darbą, nes mūsų vaikinai nėra Hercules. Mes galim pasiimti du tvirtus vyrus jei reikia, bet turi sakyt antradienį, ne tą akimirką kai atidarom mašiną. Plano neturint – vairuotojas padeda, kiek gali, bet jei sofa netelpa laiptuos, lieka kieme. Buvęs atvejis Braitone – laiptai spirale, sofabėdė užstrigo per vidurį. Teko lipti per langą. Tikras cirko numeris.

Ką daryti, jei kažko trūksta – pavyzdžiui, dėžės numeris penki?

Skambini man iškart. Mes turim inventorių, dėžės sunumeruotos. Kartais dėžė pasilieka sandėlyje... kur nors pakeliui. O buvo pridėta prie kito kliento. Mes atseksim. Jei vis tik prapuolė – draudimas turėtų padengt. Aš nedirbu be draudimo jau seniai, nes mačiau blogų istorijų. Viena firma paliko kliento daiktus Lenkijos terminale ir nepasakė nieko. Po mėnesio radom. Baisu. Su mumis taip nebus, bet visada saugok sąrašą.

Ar pristatant daiktus į Angliją reikia manęs pačio, ar galiu duoti raktus draugui?

Gali duot raktus draugui, bet jis turi žinot, ką priima. Geriausiai, jei tu pats esi ten – viskas aiškiau. Jei draugas, parašyk sąrašą kas kur. Nes atvežus daiktus į jo rankas, o paskui tu pats nežinai kur dėžė su puodais – bus chaosas. Aš rekomenduoju patikrinti sąrašą, nufotografuot durų kodą, laiptinę. Ir nepamiršk, kad draugas turi būt atsakingas ir nesiblaškąs. Kartais žmonės duoda raktus agentams – su agentais dirbam tvarkingiau nei su pamestais kaimynais.

Jei Londone nėra kur parkuotis ir gausite baudą – kas moka?

Tu. Atleisk, bet taip. Mes dėl parkavimo baudų neatsakom, nebent sutartyje aptarėm kitaip. Londone, ypač Camden ar Islington, parkavimas – kosmaras. Kartais rezervuojam vietą iš anksto, bet jei klientas sako „aikštelė bus“, o jos nėra – bauda krenta ant mūsų pečių, o mes tada išrašom sąskaitą. Geriau pasirūpink leidimu arba įspėk kaimynus, kad reikia vietos. Aš mačiau, kaip vairuotojas buvo priverstas apvažiuoti ratą keturis kartus, nes baigėsi vieta. Benzinas kainuoja, nervai taip pat.

Ar galiu atsiskaityti grynais svarais, kai jau atvežate daiktus?

Taip, bet aš visada sakau – verčiau pavedimas. Nes grynieji kelyje... hm... Aš nesu didelis fanas grynųjų atsiskaitymo (geriau taip – „grynųjų“), nes reikia skaičiuoti, vežiotis, rizikuoti su padirbinėjimais. Bankinis pavedimas arba kortelė – paprasčiausiai. Bet jei turi grynųjų ir moki mums kai atvežame – paimsim. Eurai geriau sutarties metu, nes transakcijos mokesčiai kartais smunka neprognozuojamai, ypač jei ką tik rinkoje šoktelėjo kursas. Aš pats renkuosi pavedimą, net kai žmona sako, kad grynieji jaukiau.

Aš žinau, kad persikraustymas į naują šalį gali atrodyti kaip milžiniškas kledaras. Bet jei žinai bent jau pagrindus – kaip užsakyti pristatymą į Angliją nuo durų iki durų, kiek tai kainuoja, ką galima vežti ir ko negalima – jau esi per pusę. Svarbiausia – klausk, jei kas neaišku, nesislėpk dėl savo daiktų ypatumų ir nesitikėk, kad stebuklai atsitiks savaime. Aš čia jei ką – rašyk ar skambink. Sėkmės, o kai jau atsidursi Londone ar kur kitur – atsiverk lietuviškos arbatos. Ar kavos. Ką ten veiki.