Užsakyti pervežimą į Angliją – vos per minutę

Kai pirmą kartą skambina žmogus ir sako, kad nori užsakyti pervežimą į Angliją, bet galvoja, jog tai kaip raketos paleidimas – savaitės planavimo, popierių krūvos ir neaiškumai... aš visada truputį nusijuokiu. Rimtai. Nes pats užsakymas trunka maždaug minutę. Dvi, jei lėtai renkate adresą. Visa kita – jau detalės: kiek daiktų, ar yra liftas, ar reikia tempti sofą iš devinto aukšto. Bet startas? Startas yra paprastas. Šitame tekste bandysiu atsakyti į tai, kas jums realiai rūpi, kai ruošiatės keltis į Londoną, Birmingemą ar kitą Anglijos kampelį. Be marketingo šlamšto.

Užsakymas – nuo ko pradėti

Ar tikrai galiu užsakyti pervežimą į Angliją per minutę?

Na, žiūrėkit, jei turite adresą Londone ir žinote datas – taip. Aš nepadurniuoju. Užpildote formą arba paskambinate, aš susirašau: iš kur, į kur, ką vežam. Viskas. Minutė, gal dvi. Bet realiai žmonėms dažniausiai prireikia dešimties, nes pradeda: o, o kaip ten mano katės narvas? Tai jau nebe užsakymo laikas, čia jūs galvojate apie gyvenimą. Fiziškai – taip, užsakyti pervežimą į Angliją galima greičiau, nei užsiveriate kavos aparatą. Rimtai.

O jei aš neturiu daug daigtų, tik kėdę ir dviratį?

Tada jums tiks dalinis krovimas. Neapsimesiu, kad vežu pilnus namus kiekvienam. Kai kam tereikia dviejų dėžių ir senos kėdės. Mes sukomplektuojam krovinį kartu su kitais klientais, mašina važiuoja per Europą, surenka ir pristato. Jūs mokate už vietą, o ne už visą fūrą. Kėdė ir dviratis – idealus variantas. Būna, kad žmonės veža vien tik vežimėlį. Netgi pamenu atvejį, kai vežėm... atseit, ne, tai buvo į Vokietiją. Nukrypau. Bet kaina bus ženkliai mažesnė nei pilnas perkraustymas iš Lietuvos į Angliją.

Kainos – apie pinigus tiesiai

Kiek iš tikrųjų kainuoja pervežimas iš Lietuvos į Angliją?

Čia tas klausimas, kurio bijo visi, bet aš pasakysiu atvirai. Jei turite normalų kiekį daiktų – sofa, lova, virtuvė, dėžės – kainos prasideda nuo du šimtai eurų. Turėtų būti "nuo dviejų šimtų", bet žmonės rašo kaip šneka, taip? (taip, rašau pats, nes skubu). Už pilną fūrą į Londoną galite ir tūkstantį sumokėti, ypač jei iš Šiaulių į kažkur Šiaurės Anglijoje. Kainą lemia atstumas, kubatūra, aukštas, liftas. Kartais klientai pyksta, kodėl brangu. Na, degalai ir vairuotojo nakvynė juk ne iš oro.

Kodėl vieni prašo tris šimtus, o kiti aštuonis šimtus eurų už tą patį?

Klausiate kaip kasdienio ryto klausimą. Atsakymas paprastas: ne viskas yra tas pats. Vieni dirba be licencijų, be draudimų, su trečiašaliu vairuotoju, kuris vakar buvo Bolt, o šiandien staiga tarptautininkas. Kiti – su savo parku, sekimo įranga, draudimu kiekvienam daiktui. Pigiau ne visada blogiau, bet... būna labai blogai. Buvęs atvejis, kai klientas sumokėjo du šimtus penkiasdešimt eurų, o daiktai atsidūrė kažkur prie Birmingemo sandėlyje tris mėnesius laukdami, kol atsiras kita mašina. Sutaupė, bet beveik apsiverkė. Raginu nepasirinkti vien pagal kainą.

Ar būna paslėptų mokesčių?

Pas mane – ne. O pas kitus? Pasitaiko, kad paskui prisideda "mokesčiai už krovinių perkrovimą", arba Londono centro mokestis (aitaip, ne "mokestis", o "tarifas" – rašau karštomis rankomis) ir kiti mistiniai stebuklai. Aš visa kainą sukalbu iškart: krovimas, transportavimas, iškrovimas. Jeigu reikia tempti iš dešimto aukšto be lifto – pasakau iš anksto, kad bus brangiau. Nemėgstu staigmenų. Klientai irgi nemėgsta. Jei kas nors nėra aišku iki cento – klauskite dabar. Geriau dabar, negu kai vairuotojas stovi prie durų ir išpjauna čekį.

Pakavimas ir mašinos

Ar man pačiam reikia pakuoti daiktus?

Teoriškai galite ir patys. Praktiškai... žinokit, aš mačiau žmonių "patys supakuota". Kartoninė dėžė nuo bananų, indai į ją suversti, viršuje parašyta "atsargiai". Deja, po dviejų tūkstančių kilometrų ta dėžė atrodo kaip po tornado. Jei kas sudūžta – kaltė dažniausiai krenta ant pakavimo. Siūlau bent indus ir elektroniką patikėti mums arba nusipirkti normalias dėžes. Drabužius galite ir į maišus, jiems nieko nenutiks. Bet stiklinis stalas... taip, reikia suvynioti į burbulinę plėvelę. Kitaip bus šukių. Tai faktas.

Kuo skiriasi pilnas krovimas nuo dalinio – realiai?

Jeigu pilnas – fūra stovi prie jūsų namų vien jums. Vairuotojas padeda kelti, planuoja maršrutą be kitų sustojimų, daiktai neiškraunami iki jūsų naujo adreso Anglijoje. Dalinis – mašina važiuoja pilna kelių šeimų daiktų. Jūsų sofa stovi šalia svetimos spintelės. Pristatymas trupa ilgiau, nes reikia aplankyti kelis adresus. Tačiau jei turite pusę kambario baldų, dalinis krovinys yra stebuklas. Mokate ketvirtį kainos. Būna, kad žmonės dėl to sutaupo po keturis šimtus eurų. Ir niekas nieko neišmaišo, viskas markeriu užrašyta. Tiesiog reikia kantrybės.

Kelias ir pasienis

Kiek laiko važiuoja mašina iš Lietuvos į Jungtinę Karalystę?

Maždaug trys–penkios dienos, priklausomai nuo to, koks maršrutas. Per Vokietiją, Belgiją, tada kanalas ar keltas. Kartais vairuotojai naudojasi Euro tuneliu, kartais plaukia į Doverį. Na, čia jau logistikos dalis. Jei oras blogas ar Prancūzijoje streikuoja vėl kaip visada – gali užtrukti. Realiai mes planuojame keturias dienas. Nepasakosiu pasakos, kad per parą, kaip kai kurie interneto herojai. Nuvažiuoti nuo Vilniaus iki Londono vien yra koks tūkstantis trys šimtai kilometrų. Su fūra per parą – nebent filmuose.

Ar galiu važiuoti kartu su daiktais?

Deja, negalite. Fūroje yra tik vairuotojo vieta. Jūs galite skristi lėktuvu, nuvažiuoti traukiniu ar autobusu, o daiktai – atskirai. Būna klientų, kurie to paklausia, bet aš suprantu, norisi sutaupyti. Tačiau draudimas neleidžia vežti keleivių krovininėje mašinoje. Be to, patikėkit, norėsite pamiršti tą kelią. Fūros sėdynė nėra lėktuvo business class. Ir dar vienas dalykas – mes nevežame gyvūnų tokiu būdu, nebent kitaip sutariame. O ne, gyvūnai eina kitaip. Nukrypau. Skriskite patys, bus saugiau.

Kas jei mano daiktai sugadinami kelyje?

Geriausiu atveju – nieko nenutinka. Blogiausiu... na, per dešimt metų buvo visko. Kartą posūkyje nukrito spinta, nes nebuvo pritvirtinta, nes grindys buvo padengtos slidžiu vašku. Klientas pats tvirtino, kad "stovės kaip uola". Deja, stovėjo ne kaip uola. Kas kaltas? Techniškai klientas, nes nenorėjo mokėti už tvirtinimą. Bet mes vis tiek dalinai kompensavome. Nes man nesmagu. Standartiškai viskas draudžiama, bet perskaitykite sutartį. Ne viskas draudžiama šimtu procentų, jei pats supakavote kaip šieną. Taip yra.

Ar tikrinami daiktai pasienyje?

Taip, pasienietis turi teisę praverti dėžę. Jiems įdomūs ne jūsų puodai, o neleistini daiktai – ginklai, vaistai, nelegalios medžiagos. Kartais patikrina dėl muitinės formalumų, ypač jei šlamstote netvarkingai. Aš patarčiau viską rašyti sąraše, net jei tai senas kilimas. Jei muitininkas pamato daiktą be aprašymo, gali kilti klausimų. Ar tikrina visada? Ne. Bet ar gali tikrinti? Taip. Todėl niekada nevežame ten, kur nežinome, kas viduje. Ir jūs irgi neįmeskite to, ko negalite paaiškinti.

Kai ne viskas pagal planą

Pasakokit, buvo kokių nors klientų, kuriems viskas susivarė?

Buvo, yra ir bus. Praėjusį rudenį vežėm šeimą iš Kauno į Mančesterį. Viskas susiplanavę, sutarta, kaina aiški. O tada paaiškėja, kad jų naujas butas Londone (nors jie sakė Mančesterį, nežinau, kas ten nutiko) dar neparemontuotas. Mašina stovi, jie verkia, mes nežinom, kur dėti daiktus. Teko tris dienas laikyti sandėlyje, o tada pristatyti. Papildomai kainavo. Tai reali situacija – žmonės skuba pardavinėt būstus LT, o JK dar nieko nėra. Planuokitės, prašau. Bent savaitę į priekią.

Kaip atpažinti sukčius?

Jei prašo visos sumos iš anksto į asmeninę sąskaitą – bėkit. Normali įmonė ima dvidešimt–trisdešimt procentų avanso, kartais viską atsiskaitysite iškrovimo metu. Jei nėra sutarties, jei bendrauja tik per Messenger, jei kaina per gera kad būtų tiesa – tai nebus tiesa. Buvęs toks atvejis: du tūkstančiai eurų pervesti, numeris išjungtas, fūros nėra. Policija bejėgė, nes tai civilinis ginčas. Realiai. Todėl patikrinkite įmonės kodą, paieškokite atsiliepimų. Ir atminkite – jei vairuotojas atvažiuoja su sena Sprinter be jokių antraščių, tai dar ne sukčius, bet signalas dirbti atidžiau.

O jei vairuotojas neatvažiuoja sutartu laiku?

Atsitinka. Ne pas mus dažnai, bet aš juk sakau – per dešimt metų visko mačiau. Kasės kamščiai aplink Londoną M25, gedimai, prastas oras. Kartais vairuotojas pavėluoja pusdieniui, kartais – para. Mes skambiname, perspėjame, siūlome alternatyvas. Bet yra bendrovių, kurios tiesiog nepaskambina ir nepriima ragelio. Tada sėdi namie ir kramtote nagus. Geriausia turėti eilutę kontaktų ir paklauskti: o kas jei pavėluos? Jei atsako, kad niekada nevėluoja – meluoja. Kiekvienas vėluoja. Svarbu, kaip išeina iš situacijos.

Dokumentai, draudimai ir keisti daiktai

Ar reikia kokių popierių tarp Lietuvos ir Anglijos dabar?

Na, tai šitas dalykas mane pats kartais priverčia pasitikrinti. Po Brexit pasikeitė, muitinės formalumės grįžo. Reikia aprašymo, pakuočių sąrašo, kartais vertės deklaracijos. Jei gabenate namų apyvokos daiktus, kuriuos naudojote daugiau nei šešis mėnesius – paprastai jokių muitų nėra. Bet popieriai reikalingi. Aš dažniausiai padedu užpildyti, nes klientai nuleidžia rankas vos pamačius muitinę INTR-12 formą (ar kaip ten ji dabar vadinasi... pasitikslinsiu, bet sutartyje viską surašom). Nesam advokatai, bet turim šablonus.

Ar galiu siųsti maistą, alkoholį?

Maistas... na, konservai gal ir praslys, bet šviežias maistas – problemų prisišauks. Alkoholis – techniškai galima, bet ribotas kiekis ir reikia deklaruoti. Aš asmeniškai stengiuosi nevežti skysčių, kurie gali sprogti arba prakiurti. Buvo atvejis, kai klientas išsivežė keturiasdešimt butelių vyno. Nepraklausiau apie viską iš anksto, bet muitininkai turėjo klausimų. Jei tai jūsų kolekcija – sutarkite prieš tai. O jei paprastas maistas – geriau suvalgykite ar atiduokite kaimynui. Transporto metu temperatūra kaitaliojasi, sūris pasmirdės, jūs piktinsitės be reikalo.

Ar reikia drausti daiktus atskirai?

Mūsų transportas yra apdraustas, bet kiekvienas daiktas individualiai – čia jūsų apsisprendimas. Jei vežate seną lentyną iš IKEA, kurios vertė trisdešimt eurų – draudimas nereikalingas. Jei vežate senelės skrynią ar paveikslą, kurį jums padovanojo – apsvarstykite. Pilnas namų draudimas transportavimo metu kainuoja nuo kelių procentų vertės. Nepasakysiu tikslaus skaičiaus dabar, nes tarifai keičiasi, bet sutartyje viską įrašome aiškiai. Svarbu: jei daiktai nebaigti pakuoti ir dėl to lūžta – draudimas nekompensuos. Čia jau ant pakuotojo krenta atsakomybė.

Kas jei daiktas yra be vertės, bet labai didelis?

Vertė ir kubatūra – du skirtingi dalykai. Jūsų sena sovietinė spinta gali nieko nekainuoti, bet užims keturis kubus mašinoje. Mokėsite už vietą, kurią ji užima, o ne už retumą. Kartais žmonės piktinasi: "bet gi tai šlamštas, kodėl brangu?" Todėl, kad fūroje vietos tiek pat, nes priklauso nuo kubatūros. Jei didelis, nebereikalingas ir sunkus – pagalvokite, ar verta tempti. Kartais pigiau nusipirkti naują Birmingeme nei mokėti už pervežimą ir iškrovimą. Sakau atvirai, kad nesumeluotumėm.

Anglijos niuansai ir paskutiniai patarimai

Ar galima nurodyti tikslų pristatymo laiką?

Galima prašyti, bet aš nepadarau stebuklų. Anglijoje kamščiai nenuspėjami, ypač penktadienį po pietų M1 magistralėje. Sakau klientams – dieną nurodome tiksliai, o valandą – intervalas trys–penkios valandos. Jei gyvenate giliai Londone centre, kur negalima sustoti, reikės pasirūpinti leidimu arba iškrauti gatvėje greitai. Konsjeržai kai kuriuose namuose būna nelabai draugiški. Bet planuoti galima, tiesiog reikia lankstumo. Jei jums absoliučiai reikia dešimt ryto – geriau rinkitės ankstyvą datą, ne penktadienį.

Ar galima mokėti grynaiais vairuotojui?

Galima, bet dažniausiai patogiau pavedimu. Grynieji – reikia atsiskaityti tiksliai, nes vairuotojas neturi duoti grąžos iš penkių šimtų. Ir dar vienas dalykas – jei mokate grynais, būtinai pasiimkite pasirašytą dokumentą. Buvo tokių istorijų, kad sumokėjo, be kvito, o paskui įmonė sako – ne, negaudę mums. Abejotina, bet saugiau yra pavedimas. Turi pėdsaką. Šiaip vairuotojai nelabai mėgsta grynuosius, nes tada reikia nešti į kasą. Bet jei tik grynieji – suderinam.

Ką žmonės dažniausiai pamiršta prieš pervežimą į Angliją?

Pasikeisti adresą banke? Ne, čia ne aš. Daiktų prasme – pamiršta apie ledo rinkinę šaldiklyje (taip, prisiminkite, nes vanduo išbėgs ir viską užlies), pamiršta, kad sofą gal reikės išardyti durims pralįsti. Dar labai dažnai palieka daiktus po lova. Rimtai, po lova, spintos viršuje. Kai skambina senukai ir sako – palikom dulkių siurblį. Siurblį! Ir tada reikia arba antrą kartą mokėti, arba prašyti kaimyno. Aš siūlau padaryti sąrašą ir patikrinti kampučius. Visus keturis. Po to dar kartą.

O jei aš persigalvoju ir noriu atšaukti?

Sutartyje visada yra sąlygos. Paprastai jei atšaukiate savaitę iki – pinigus grąžiname arba paliekame avansą administraciniams kaštams. Jei atšaukiate likus dienai iki išvykimo ir mes jau atmetėm kitus klientus – avansas lieka. Tai ne iš piktos valios, tiesiog ta diena buvo jūsų, o dabar nieko nebus. Kalbėjau taip su klientu ir jis suprato. Būna, kad mainosi data – tada stengiamės pritaikyti. Bet jei visai atšaukiate – pasiskaitykite sutarties ketvirtą punktą, ten viskas surašyta. Ten tikrai.

Koks pats svarbiausias patarimas visam tam reikalui?

Nebandyti visko suspėti paskutinę naktį. Kuo ramiau ruošiatės, tuo sklandžiau vyksta pervežimas į Angiją. Žmonės, kurie pradeda rinktis daiktus prieš savaitę, turi laiką supakuoti, atsisakyti šlamšto, pasikloti sveiką miegą. Tie, kurie meta viską į maišus penktadienio vakarą, nes išvykimas sekmadienį – jie pamiršta pusę savo gyvenimo. Ir tada skambina man iš oro uosto verkiant. Rimtai. Planuokite. Tai ne raketos mokslas, bet reikia proto. Ir geros dėžių. Komentarų neturiu.

Išvada

Taigi, jei iki šiol galvojote, kad užsakyti pervežimą į Angliją – tai kaip planuoti karinę operaciją, tikiuosi, dabar rankos atvapo truputį. Tai tiesiog transportas, žmonės, daiktai ir kelias. Sutvarkote popierius, pakalbame apie kainas, pakraunam ir važiuojam. Minutė užtenka užsakymui, o visam pasiruošimui – savaitė ar dvi. Jei kils daugiau klausimų, jūs žinote, kur mane rasti. Sėkmės naujame būste, net jei tai bus Londono rūsys su pelėsiais – bus jūsų, o tai svarbiausia.