Transportavimo sprendimai baldų gabenimui į Angliją – kaip nepasimesti pasirinkimuose?

Galvojat apie baldų gabenimą į Angliją? Aš jau beveik dvidešimt ketverius metus žiūriu į fūras, konteinerius ir žmonių veidus, kai jie sužino kainą. Is pradžių visi galvoja, kad tai tiesiog "užsikrauti ir nuvežti". Realybė kiek smėlingesnė. Per metus gabenam šimtus baldų iš Lietuvos į Londoną, Birmingemą, Manchesterį (taip, ten irgi važiuojam). Kai kurie klientai laimingi, kiti – ne iki galo, nes nesuprato proceso. Šitame rašinėlyje (velniop, nenoriu vadinti straipsniu) papasakosiu, kaip išsirinkti transportavimo sprendimą, kad baldai atvyktų sveiki, o jūs neišleistumėte pinigų vėjui. Nuo kainų iki pakavimo – viskas gyvai.

Iš pradžių apie tai, kas iš viso vyksta

Kiek maždaug kainuoja baldų gabenimas į Angliją?

Žiūrėk, čia kaip su automobiliu – kaina priklauso nuo to, ką vežam. Jei turite tik sofą ir du krepšius drabužių, gali kainuoti apie 180–250 eurų. O jei visas dviejų kambarių butas – tada jau 700–1200 arba daugiau. Aš turėjau klientą, kuris vežė vieną milžinišką sekciją. Maniau, kad kainuos pigiau, bet dėl nestandartinių išmatavimų teko imti pusfūrę. Anglijos kryptis visada kiek brangesnė nei Vokietija, nes reikia keltu arba prancūziškai apeiti. Tai... nežinau tiksliai kodėl, bet taip yra. Nepamirškite, kad kuro mokestiai keičiasi, o kai kurie vežėjai įskaičiuoja keltą, kiti – ne, tad klauskite aiškiai.

Koks geriausias būdas gabenti baldus – ar verta samdyti visą fūrą?

Pilna fūra – tai ne visada protingas sprendimas. Jūs mokate už orą. Dauguma žmonių renkasi dalinį krovinių gabenimą į Angliją, kai baldai kraunami į bendrą fūrą su kitų klientų daiktais. Šitaip sumažinate kainą trigubai. Bet jei vežate antikvarinį staliuką ir bijote, kad kas nors užgrius šaldytuvu – tada dedicated transportas gali būti ramiau. Esu matęs klientą, kuris tiesiog negalėjo pakęsti minties, kad jo spinta stovi šalia kažkieno dviračio. Sumokėjo dvigubai. Ar tai racionalu? Ne. Ar tai žmogiška? Taip, visiškai.

Ar galiu pats supakuoti baldus, ar privalo tai padaryti įmonė?

Gali pats, bet turi žinoti, kad atsakomybė tada krenta ant tavęs. Aš asmeniškai matau, kaip žmonės suvynioja stiklinį stalą į du sluoksnius popieriaus ir tada stebisi, kodėl jis atkeliavo į Londoną kaip dėlionė. Jei perkraustymo įmonė pakuoja – draudimas galioja ir dažniausiai jie naudoja tikrą burbulinę plėvelę, o ne tą pirktą iš Akropolio. Kartais klientas sako "aš čia daręs ne kartą" (o taip, būna tokių), o po dviejų savaičių skambina piktas, kad kampas subraižytas. Jei nusprendėte pakuotis patys – geriau per daug, nei per maž. Rimtai.

Kaip vyksta baldų paėmimas iš buto Vilniuje ir pristatymas į Londoną?

Paprastai – viskas derinama telefonu. Mes atvažiuojam sutartu laiku. Jei trečias aukštas be lifto – jūsų problema, nors kai kurios kompanijos turi liftus. Prisimenu atvejį: klientas Vilniuje pasakė, kad "tik trys laipteliai". Buvo trisdešimt trys. Rimtai. Fūra negali sustoti bet kur, senamiestyje baudžia. Londone tas pats – narrow streets, pikti kaimynai. Laikas tarp paėmimo ir pristatymo – apie 3–5 dienos (nors vėliau pagalvojau – keturios–šešios tiksliau, pataisau, nes dar reikia sukrauti kitus krovinius pakeliui). Nervai vis tiek būna įtempti.

Kiek laiko trunka visas procesas nuo užsakymo iki pristatymo?

Jei skubate – realiai galima sutvarkyti per 48 valandas, bet aš to nerekomenduočiau. Standartiškai planuokite 7–14 dienų, ypač jei kraustotės į ką nors tokio kaip Birmingham ar Leeds, o ne tiesiai į Londono centrą. Vienas dalykas yra nuvažiuoti, kitas – surinkti kitus krovinius pakeliui. Be to, muitinės patikrinimai (taip, net po tiek metų dar kartais pasitaiko) gali užtrukti dieną kitą. Galbūt atrodo, kad transporto sprendimai turi būti greiti kaip pica, bet tarptautiniai pervežimai taip neveikia. Kantrybė čia tikrai dorybė. Ir taip, savaitgaliai skaičiuojasi kitaip.

Dokumentai, muitai ir tas pasibaisėjęs Brexit

Ar reikia mokėti muito mokesčius už savo naudotus baldus, kai vežu į Angliją?

Šitas klausimas mane veda iš proto jau ketvirtus metus. Jei baldai senesni nei 6 mėnesiai ir jūs naudojote Lietuvoje – jie laikomi asmeniniais daiktais. Muito mokėti neturėtumėte. BET (taip, didelis bet) muitininkai gali paprašyti įrodyti. Trūksta dokumentų – gali tekti mokėti PDV arba tenka aiškintis savaitę. Aš turėjau klientę, kuri vežė beveik naują sofą – pirkimo kvito nebuvo. Muitinė prie Doverio (ar ten Folkestone?.. nesu tikras kur tiksliai jie tikrino, gal Doveris) užlaikė krovinį. Galiausiai viskas baigėsi gerai, bet nervų kainuoja.

Kokių popierių reikia tvarkyti po Brexit, kad baldai prasmuktų?

Reikia inventoriaus sąrašo anglų kalba – ne "sofa raudona", o "1 x fabric sofa, used, personal effects". Dar reikia EORI numerio?.. Hmm, man atrodo, kad ne visada, bet jei veža įmonė jai reikia. O jūs asmeniškai – jums reikia paso kopijos ir kokio nors gyvenamosios vietos įrodymo Anglijoje. Kartais paprašo darbdavio laiško ar nuomos sutarties. Žinai, tie popieriai yra kaip dantų gydymas – niekas iš tos procedūros nepasimėgauja, bet praleisti negali. Geriau persikaičiuoti nei po to gailėtis. Velniop tuos popierius, be jų niekas nevažiuoja, o jų vis daugėja.

Ar į fūrą galiu prigrūsti maisto produktų, drabužių ir dar keturių augintinių?

Ne, augintinių į fūrą neprigrūsi – jie turi keliauti specialiai. O maisto produktai... va čia beda. Po Brexit negalima vežti mėsos, pieno, kiaušinių – net jei tai jūsų močiutės dešra. Drabužiai – taip, baldai – taip, bet viskas turi būti deklaruota. Turėjau klientą, kuris supakavo į sofos vidų šaldytuvą su kibinu. Muitinė rado. Nežinau kaip, gal šuo uosto, gal rentgenas. Užtrukom keturias valandas, kol aiškinomės. Jei norit vežti asmeninius daiktus, gerai pagalvokite, ar tas maistas vertas maltis dėl to popierizmo.

Kas jei muitinė sustabdo krovinį – kiek tai užtruks ir ką daryti?

Pirmas dalykas – nenumirškite. Dažniausiai tai procedural delay. Jie tikrina, ar sąrašas atitinka vidų. Užtrunka nuo kelių valandų iki poros dienų. Blogiausiu atveju, jei kažkas neaišku su mokesčiais arba radę kažką įtartino – savaitė. Aš esu matęs, kai fūra su lietuviškais baldais stovėjo pasienyje, nes darbuotojas užsimiršo įrašyti vieną kėdę į sąrašą. Viena kėdė! Ir viskas stovi. Paskambini pasieniui – ten toks tonas, lyg tu jiems skoloje. Sėdi ir lauki. Kartais paprašo atidaryti, kartais – tik popierinę korekciją.

Ar man tikrai reikia krovinio draudimo, jei baldai jau seni ir nubraižyti?

Reikia. Taip, net jei tai IKEA spinta, kurią pirkote prieš dešimt metų. Nes jei fūra pateks į avariją arba tiesiog krovinys perkraustymo metu suplys visiškai – draudimas dengia ne "naujo įsigijimą", o "pervežimo vertę". Jei neturite draudimo ir kažkas nutiks – vežėjas atsakomybės gali ir neprisiimti, ypač jei tai koks apsukruolis su devyniais mikroautobusais ir be licencijos. Jau geriau tą šimtą eurų už draudimą sumokėti nei vėliau verkti, kad jūsų senas kampas dar labiau sulūžo. Nors... pripažinsiu, daug klientų jo nepasiima. Rizika jų.

Kainos, terminai ir kaip nepalūžti

Ką reiškia frazė "kaina už kubinį metrą" – ar tai geras transportavimo sprendimas?

Tai dalinių krovinių sistema. Jei jūsų daiktai užima, tarkim, keturis kubinius metrus fūroje – mokate už tuos keturis. Skamba teisingai? Taip. Bet kai kurios įmonės apskaičiuoja erdvę "pagal aukštį", ir tada ta jūsų sofa staiga išauga. Būna, klientas atvažiuoja su sąmata, o fūroje vežėjas sako: "ne, čia daugiau". Aš asmeniškai mieliau dirbu su fiksuotomis kainomis už konkretų kiekį baldų, nes mažiau ginčų. Nors kubinis metras populiarus Europos maršrutuose. Ypač į Angliją, nes ten visi skuba ir nori tiksliai žinot ką moka. Sakyčiau – paklauskite, kaip matuoja.

Kodėl vieni vežėjai skelbiasi darysią tai už 300, o kiti prašo 900 eurų?

Aaa, čia mėgstamiausia tema. Pigiausias bus tas, kuris vakar vakare girtas sugalvojo, kad gali pavežti. Rimtesnė tarptautinių perkraustymų įmonė turi ofisą, draudimą, licencijas, algas darbuotojams – visa tai kainuoja. Jei kas nors rašo "vežu baldus į Londoną už 300 eurų" – gerai pagalvokite, ar jis neveš jūsų sofos drauge su šaldytuvu ir keturiais neaiškios kilmės krepšiais. Mačiau atvejų, kai žmonės susitaupo trisdešimt eurų, o paskui negali prisiskambinti to "vežėjo" tris savaites. Kaina turi būti adekvati rinkai, o ne stebuklinga. Žemesnė kaina kartais reiškia dvigubai problemų.

Ar pasitaiko paslėptų mokesčių baldų transportavimui į Angliją?

Pasitaiko. Vėlgi – ne pas gerus vyrukus, kurie dirba pagal sutartis, bet pas visokius "fūristus" išskridusius iš FB. Kartais paaiškėja, kad Londone reikia mokėti už ULEZ zoną arba parkavimą prie jūsų namų. Kartais – už kitą vairuotoją, nes pirmasis pavargo. Aš savo klientams sakau iškart: štai kaina, ir ji galioja, jei nedirbame po 19 val. vakaro. Viskas. Bet pasitaiko ir absurdiškų situacijų. Vienas kolega iš kitos firmos pridėjo mokestį "už deguonies suvartojimą fūroje". Kyšant sausą humorą. Nesąmonė, aišku. Klausykite, jei jaučiat, kad kažkas keldinamas – tikriausiai taip ir yra. Patikrinkite.

Kaip sutaupyti neprarandant saugumo – ar tai įmanoma?

Įmanoma. Pirmiausia – rinkitės ne piką. Birželio 1-oji ir rugsėjo 1-oji yra kosmaras. Visi važiuoja, kainos šokinėja kaip bitės. Jei galite perkelti vidury savaitės, nepatogiu laiku – pigiau. Antra – patys padėkite paruošti baldus ant pakylos arba kamburyje taip, kad perkraustytojams nereiktų lakstyti po visus penkis kambarius. Trečia – jei galite sulaukti dieną kitą, kol surenkame dalinį krovinį – sutaupote. Aš turėjau šeimą, kuri skrido į Londoną dviem savaitėm anksčiau, o baldus išsiuntėm vėliau – sumokėjo perpus mažiau. Lankstumas čia tikrai yra karalius. Tik nebandykite sutaupyti ant pakavimo, tai pražūtinga.

Ar kainos skiriasi, jei pristatymas – ne prie durų, o tik iki Londono sandėlio?

Žinoma. Door-to-door paslauga visada brangesnė, nes reikia mažesnės mašinos, naviguoti po Londono kamščius, mokėti už stovėjimą. Jei pasiimate daiktus iš mūsų sandėlio, sakykim, netoli Watford (čia kiek šiauriau Londono, jei kas nežino), sutaupote porą šimtų. Bet tada jums reikia samdyti lokalinį furgoną. Mūsų klientai iš pradžių galvoja: "aš pats parsivešiu". O paskui pamato, kad spinta netelpa į nuomotą "Transit". Būna juokinga, bet tik tol, kol ne jūs stovite ten su sulūžusia rankena. Aš dažniausiai siūlyčiau mokėti už pristatymą iki buto, ypač su dideliais baldais.

Pakavimas, apsauga ir kaip neišsikraustyti į tuščią butą

Ar mano stiklinis žurnalinis staliukas išgyvens iki Mančesterio?

Jei bus supakuotas kaip žmogus – taip. Jei į vatą suvyniots per du kartus – stipriai abejoju. Stiklas baiminasi dviejų dalykų: vibracijos ir spaudimo. Fūroje važiuoja ne tik jūsų daiktai. Kraunant svorį reikia skirstyti, bet kai kurie vairuotojai... na, jie krauna taip, kaip moka. Buvo atvejis, kai staliukas atkeliavo į Mančesterį idealus, o veidrodis – su įtrūkimu. Kodėl? Nes veidrodžio apsauga buvo per plona. Aš asmeniškai siūlau dvigubą kartoną, plėvelę ir kamputes. Kaina juokinga palyginus su baldo verte. Dar vienas dalykas – niekad nestatykite sunkaus daikto ant stiklinio staliuko fūroje. Skamba kaip... ai, žinot, logika.

Ką daryti, jei sofa netelpa į laiptinę Londone ir reikia leisti pro langą?

Oho, čia jau drama. Jau tekę matyti, kaip vietiniai anglai perkraustytojai atsisako net bandyti. Jie pasižiūri, pakraipo galvas ir važiuoja. Lietuvių firmos dažniausiai lankstesnės – bandys per langą, per balkoną, pamėgins ardyti. Bet tai kainuoja. Langų keltuvas Londone – 200–400 svarų papildomai. Jei neturite lifto ir baldai viršija 2 metrų ilgį – informuokite iš anksto. Buvau situacijoje, kai klientas sakė, kad durys standartinės. O jos buvo 180 cm, o spinta – 202 cm. Teko ardyti slenkstį. Neįtikėtina, bet taip nutinka. Anglijos namai, ypač seni, turi siauras landas.

Ar fūroje mano baldai važiuoja drauge su kažkieno krosnimi ir šaldytuvu?

Taip, dalinio krovinio atveju – taip. Jūsų sekcija gali stovėti šalia nepažįstamų dalykų. Tačiau profesionalai skiria zonas, naudoja tarpiklius, neleidžia daiktams trintis. Blogiausiu atveju, jei veža kas nors neprofesionalus – jūsų sofą gali aptaškyti kažkieno neuždarytas dažų kibiras. Aš to neįsivaizduoju kaip varianto, bet esu girdėjęs tokias istorijas. Kad to išvengtumėte, klauskite, ar bus naudojamos gofrinės sienelės tarp klientų krovinių. Jei vežėjas sako "ai, nereikia" – bėkit. Aš savo fūrose visada turiu atskyrimą. Ne todėl, kad privalau (nors gal ir privalau? hmm), o todėl, kad ramiau miegu.

Kur mano baldai gali pagyventi, jei Anglijoje dar neturiu naujo buto?

Sandėlis. Londone ir aplinkui yra saugojimo punktai. Savaitė kainuoja apie 30–60 svarų, priklauso nuo tūrio. Mes turime trumpalaikio saugojimo galimybę Hertfordshire. Kartais žmonės atskrenda anksčiau, nori apžiūrėti kelis butus, o baldai jau laukia. Problema ta, kad sandėlyje jei klientas nepasirodo laiku – kartais kainos auga. Aš turėjau atvejį, kai vyras paprašė padėti dviem mėnesiams. Po mėnesio jis dingo. Po dviejų atsirado, bet buvo skolingas. Neprisimenu tikslios sumos (gal tris šimtus, gal trisdešimt – smulkmenos), bet faktas – visada turėkite planą B ir pasirašykite saugojimo sutartį.

Kaip neiššokti su netinkama kompanija – žaliems ir patyrusiems

Kaip žmogus, kuris matė visko, atpažįsti nepatikimą vežėją?

Pirmas ženklas – jokios sutarties. Antras – kai kaina kabo ore, o jie sako "žinosim pakrauname". Trečias – kai telefonu atsiliepi kažkoks piktas vyras ir rėkia, kad paskambinkit vėliau. Rimta tarptautinių perkraustymų įmonė turi svetainę, registraciją, bent jau galimybę atsiskaityti pavedimu, o ne vien tik grynais. Yra tokių "vežėjų", kurie renka daiktus po truputį iš penkių klientų ir tik tada važiuoja. Jūs laukiat dvi savaites, o jie dar nesurinkę. Arba dar blogiau – pakrauna, pasiima pinigus ir dingsta pakeliui. Skamba baisiai? Taip, taip ir yra. Patikrinkite atsiliepimus Google, o ne tik feisbuke.

Ar žodinis pažadas telefonu "trečiadienį būsim" turi kokią nors juridinę galią?

Ne. Absoliučiai ne. Aš galiu pažadėti jums auksines kalabas ant stogo, bet jei nėra raštiško patvirtinimo – tai oras. Yra toks dalykas, kai vežėjai subraižo ant lapelio datą ir laiko. Tai ne sutartis. Turėkite el. laišką su sąmata, datomis ir sąlygomis. Kai skambinate dėl baldų gabenimo į Angliją, paprašykite sąskaitos išankstinės ir previzijos. Jei jie vengia – raudona vėliava. Kartais net patys geri vyrukai pamiršta, ką pažadėjo, nes važiuoja kasdien po dešimt valandų. Bet be popieriaus jūs likote kaip tas, kuris nieko neturi. Įsiminkite tai.

Kas jei vežėjas vėluoja dešimt dienų ir aš miegu ant parketo tuščiame bute?

Och... tai man skambina bent keli klientai per metus. Deja, čia dažniausiai nutinka su juodaisiais pervežėjais. Jie pasiima krovinį, įsipareigoja per 3 dienas, o tada prisigeria problemų pasienyje arba fūra sugenda. Jūs tupitė Londone be nieko. Teisiškai, jei yra sutartis – galite reikalauti kompensacijos. Praktiškai – tai ilgas kelias. Aš patarčiu visada turėti planą A ir B: pasiimkit aksominį čiužinį lagamine, jei baldai vėluoja. Skamba kvailai? Gal. Bet miegoti ant grindų Londone, kai naktį +12, nėru malonu. Geri vežėjai bent jau paskambina ir pasako tiesą blogiau.

Ar verta rinktis tarptautinių perkraustymų profesionalus, ar pakanka Feisbuko skelbimo "vežu į Londoną"?

Aš, aišku, esu šiek tiek šališkas, bet... jei tai jūsų vienintelė sofa ir komoda – neimkit rizikos. Tie skelbimai skirti mažiems kroviniams, dviračiams, dviem lagaminams. Bet jei vežate visą butą – rinkitės įmonę, kuri specializuojasi tarptautiniuose perkraustymuose į Angliją. Jie žino muitines, žino, kur Londone galima sustoti, turi draudimą. Kai kurie feisbuku vežiojantys vyrukai tikrai geri žmonės, bet jie neturi atsarginių planų. Fūra sugedo? Jie paliko jūsų baldus kažkur pasienyje ir ieško pagalbos. Profesionalas turi antrą fūrą per 6 valandas. Per dvidešimt metų mačiau ir graudžių istorijų, ir šventų. Rinkitės protingai.

Ką išvis veikote, kai paskambina visiškai nepasiruošęs klientas ir sako "na ką, dabar reikia"?

Haha, atpažįstu save. Skambutis penktadienio vakarą aštuntą: "rytoj ryte reikia kažkaip išvežti". Aš atsidūstu. Kartais pavyksta, jei yra laisva vieta arba kažkas atšaukė. Bet dažniausiai sakau – ne, nebus rytoj. Turime du pasirinkimus: skubus papildomas mokestis (ir tada aišku, dirbam naktį) arba antradienis. Nepasiruošęs klientas dažnai neturi supakuota, neturi sąrašo, net nežino savo naujo adreso pašto kodo. Anglija toli, ne į Panevėžį važiuojam. Tada aš kartais pasakau: "pirmiau išgerkite arbatos, aš paskambinsiu po valandos, kai susiimsit mintis". Ir taip, kartais tai padeda.

Taigi, transportavimo sprendimai baldų gabenimui į Angliją yra galybė, bet ne visi jums tinka. Pigiausias variantas gali kainuoti nervus, o brangiausias – nebūtinai reiškia geriausią. Sakyčiau, svarbiausia – rasti balansą tarp kainos, patirties ir to žmogaus balsu telefone. Jei jaučiat, kad jums meluoja – tikriausiai taip yra. Aš dirbu šitam reikale jau seniai, ir vis dar mokausi. Sėkmės kraustantis. Ir nepamirškite – popierius, draudimas ir kantrybė. Tai trys dalykai, kurių reikia labiau nei nuolaidos.