Smulkūs kroviniai į Angliją: ką žinoti, kad nereikėtų gailėtis

Gerai, kad užsileidai šitą. 15 metų vežam daiktus į UK ir atgal, tai galiu pasakyt – smulkūs kroviniai į Angliją atrodo paprastai, kol neišsiunti pirmos dėžės. Tada prasideda klausimai apie kainas, muitus, popierius. Po Brexit viskas apsisuko kitaip. Daug kas galvoja, kad tai kaip siųsti į Klaipėdą, tik toliau. Ne. Dabar ten jau nebe ES, o tai keičia žaidimo taisykles. Šitame DUK surašiau dažniausius klientų klausimus – taip, kaip man juos užduoda vakare ar sekmadienį, kai skambina įtemptu balsu.

Kainos ir kaip ten viskas suskaičiuojama

Kiek maždaug kainuoja išsiųsti kelias dėžes į Londoną?

Žiūriu, klausimas, nuo kurio visi pradeda. Standartiškai – nuo maždaug 80 iki 150 eurų už kubinį metrą, priklausomai nuo to, ar vežikas važiuoja pilnu kroviniu, ar tenka pirštu pakutenti, kad įtalpintų tavo siuntą. Kartais pigiau, jei yra tuščios vietos. Kartais brangiau prieš Kalėdas. Būna, klientas sako: „o nepraėjusiais metais buvo pigiau?“ Taip, buvo, bet dyzelis ir keltai, deja, nežinoja apie tai. Kai kurie vežėjai dar prisideda savo antkainį be reikalo – su tokiais dirbti nesinori.

Ar kaina skiriasi, jei siunčiu iš mažesnio miesto, o ne iš Vilniaus?

Skiriasi, bet ne drastiškai. Jeigu vežėjas važiuoja pro Šiaulius ar Panevėžį, gali pasiimti be papildomo mokesčio, jei pakeliui. Bet jei reikia specialiai sukti į Kuršėnus ar Zarasus – tada taip, priemoka bus. Realiai didžiajai Britanijai svarbiausia, iš kurio Lietuvos taško kraunama į krovininį. Kai kurios įmonės prisideda 20–30 eurų už nutolusią vietovę. Aš asmeniškai tuomet kartais paprašau kliento atvežti į artimiausią miestą, jei tai sutaupo šimtą eurų. Verta paskaičiuoti.

Kodėl vieni pervežėjai siūlo vežti į Angliją dvigubai pigiau nei kiti?

Čia tas pats, kaip klausti, kodėl vieni batai kainuoja 20 eurų, o kiti šimtą. Yra firminių paslaugų, yra ir tokių, kurios veža per trečiąsias rankas, prisikrauna mašiną viršus dugno, o tavo dėžė keliauja po visą Europą tris savaites. Buvo atvejis – klientas susirado vežėją per FB grupę, kaina 40 eur. Siunta dingo dviem mėnesiams. Radome ją kažkokiame sandėlyje netoli Birmingemo, nes vaikinas tiesiog pamiršo. Pigiausias variantas retai būna geriausias, bet aš ir per brangių nemėgstu.

Ar verta prisidėti prie bendro krovinio, jei vežu tik du lagaminus?

Verta, jei neskubi. Dalinio krovinio paslauga – būtent tam ir skirta. Tavo lagaminai keliauja su kitų žmonių daiktais vienoje mašinoje. Kaina ženkliai mažesnė nei individualus pervežimas. Minusas – reikia derintis prie kitų žmonių terminų. Kartais tenka palaukti dieną ar dvi, kol surenkamas pilnas krovinys. Jei lagaminuose – dokumentai ar sezoniniai rūbai, tai puiku. Jei veši kompiuterį, kurio reikia „vakar“ – tada geriau ne taupyti.

Kaip man sužinoti kainą, jei siunčiu keistą daiktą, pavyzdžiui, dviratį ar augalą?

Augalo geriau nesiųsti – muitinė gali nepraleisti. O dviratį vežame dažnai. Jiems taikomas kitoks skaičiavimas, nes neužima daug vietos, bet reikia atsargiai pritvirtinti, kad neužmintų kitos dėžės. Kaina priklauso nuo rėmo dydžio. Maždaug 30–50 eurų, jei tik dviratis. Bet jei dar ir dėžės drauge – skaičiuojam bendrą tūrį. Būna, klientas nufotografuoja daiktą ant svetainės kilimo, aš pagal nuotrauką bandau įvertinti. Tiksliai pasakyti galiu tik pamatavęs gyvai arba matęs tikras foto, be filtrų.

Dokumentai po Brexit – ko reikia dabar

Ar dabar reikia kažkokių popierių siunčiant smulkų krovinį į Angliją?

Reikia. Po Brexit Anglija nebe ES, todėl siunta lygiai taip pat kertasi kaip į Šveicariją. Reikalingas bent jau prekių aprašymas anglų kalba, sąrašas su vertėmis. Jei tai verslo siunta – EORI numeris beveik visada privalomas. Privatiems asmenims kartais pakanka ir detalaus laiško, bet muitininkai gali striksėti. Prieš porą mėnesių vieno kliento siunta strigo Doverio muitinėje, nes viduje buvo dovana be aprašymo. Prisireikė popierizmo ir 25 svarų laisvos importo mokesčio.

Kas tas EORI ir ar man, paprastam žmogui, jo reikia?

EORI – tai toks registracijos numeris, kurį įmonės naudoja muitinei. Paprastam žmogui, siunčianiam senus savo daiktus, dažnai nereikia. BET. Jei siunta didelė, vertė didesnė nei 900 svarų, arba jei viduje prekybiniai daiktai – tada gali prireikti. Būna, kad muitinė vis tiek paprašo, nors nereikėtų. Aš visada patarčiau pasitikrinti prieš siunčiant. Nors, jei atvirai, kartais ir pats tiksliai nežinau, ar konkretus muitininkas tą dieną bus geros nuotaikos. Tai loterija.

Ar dabar taikomi muitai seniems asmeniniams daiktams, jei perkuosiu į UK?

Teoriškai – ne, jei tai tikrai naudoti daiktai, jie turi būti jūsų nuosavybė bent pusę metų ir ne nauji. Praktiškai – muitiniai vertina pagal savo galvą. Jei siunta atrodo kaip prekyba – bus muitas. Turėjau atvejį, kai klientė vežė 40 porų batų. Aiškino, kad visi jos. Muitininkai žiūrėjo skeptiškai. Galų gale praleido, bet be garantijų. Geriau neprisisiųsti per daug vienodų daiktų, nes Anglijos muitinė dabar griežtesnė nei anksčiau. Tikrai.

Ką daryti, jei mano siunta užstrigs muitinėje?

Pirmiausia – skambinti vežėjui, ne panikuoti. Jis turi kontaktus su brokeriu. Dažnai tai tik popieriaus trūkumas. Kartais reikia papildomo aprašymo ar sąskaitos. Buvo taip: klientas siuntė antikvarinį veidrodį, bet sąraše parašė tiesiog „stiklas“. Muitinė sustabdė, nes laukė „stiklo“ sanitarinio patikrinimo ar dar ko. Po trijų dienų išsiaiškinome. Patarimas – aprašymas turi būti tikslus, net jei atrodo kvailai. „Senas veidrodys su mediniu rėmu“ – daug geriau nei „stiklas“.

Pakavimas – kuo paprasčiau, tuo sudėtingiau

Kokia pakuotė geriausia siunčiant smulkų krovinį į UK?

Dvigubos gofruotos kartono dėžės. Jos turi būti tvarkingos, o ne iš šiukšlių konteinerio. Jei viduje kažkas trapi – putų plėvelė, seni rankšluosčiai. Viena klientė mums kažkada atnešė daiktus įmestus į maišus iš parduotuvės. Ten varžtai ir stiklas. Sakyčiau, ne. (Na, gerai, sakiau jai ne, o ne man – jūs supratote.) Jei dėžė eina į bendrą krovinį, ji bus ant kitos dėžės, šalia, po kažkuo. Niekas nežino, kad tau ten kinų porcelianas. „Stiprus“ – nereiškia, kad atlaikys.

Ar galiu naudoti senas dėžes ir laikraščius pakavimui?

Senas dėžes – taip, jei jos sveikos. Laikraščius – geriau ne. Šiuo metu daugelis vežėjų nepriima pakuočių su spausdintais popieriais dėl muitinės taisyklių. O ir rašalas gali atspausdintis ant daiktų. Geriau balintas popierius ar burbuliniai vokai. Aš asmeniškai renkuosi putplastį arba antklodes, jei tai leidžia svoris. Beje, apie svorį – daugelis galvoja, kad dėžė gali sverti 50 kg. Jei neturi vežimėlio, tai problemos ne vežėjui, o tau pakraunant. Turiu omeny, tavo nugarai.

Ar tikrai reikia detaliai rašyti, kas konkrečiai yra kiekvienoje dėžėje?

Taip, reikia. Bent jau trumpas sąrašas ant viršaus. Nebūtina iki „trys raudoni marškinėliai“, bet „drabužiai, knygos, virtuvės reikmenys“ – reikia. Muitinei ir vežėjui tai sutaupo laiką. Be to, jei siuntinys dings, o tu nežinai, ko ieškoti – sunkiau. Kartais darau klaidą pats ir nepasižymiu. Tada seniai kliento skambučio metu tenka atspėti. Geriau parašyti sąrašą du kartus – vieną į dėžę, kitą sau į telefoną.

Kaip ženklinti dėžę, kad neliktų abejonių?

Siuntėjo ir gavėjo duomenys aiškiai – vardas, telefonas, adresas Anglijoje. Lietuvos adresas siuntėjui. Rašyk su storu žymekliu, ne tušinuku. Kartais užklijuoju lipduką „Neuždėti“ ant viršaus, bet ne visi skaito. Nors, jei atvirai, kažkas vis tiek padės, nes skubama. Dar naudinga nurodyti svorį ant dėžės. Jei viršija 25 kg – parašyk, kad krautuvui nereikėtų spėlioti. Saugiau visiems.

Kelias į Angliją – kas vyksta transporte

Kaip dažnai važiuoja mašinos su smulkiais kroviniais į Londoną ar Birmingemą?

Dažniausiai kas savaitę, kartais du kartus. Priimlauso nuo sezono. Prieš Kalėdus ir rugsėjį – dažniau, nes studentai vežasi daiktus. Sausį – rečiau, nes mažiau užsakymų. Kai kurios įmonės žada kasdienį išvažiavimą, bet tai dažnai reiškia, kad jie surenka daiktus į sandėlį ir tik tada planuoja išvykimą. Ne visada blogai, jei tau patogu. Realus išvykimas iš Lietuvos būna dažniau 1–2 kartus per savaitę. Taip jau yra su daliniais kroviniais.

Ar galiu sekti, kur mano siunta yra?

Priklauso nuo firmos. Kai kurios duoda stebėjimo numerį, kitos – tiesiog vairuotojo telefono numerį. Aš pats klientams rašau žinutes maždaug kas porą dienų: „siunta Prancūzijoje“, „rytoj Doveris“. Tai ne Amazon, kur matosi kiekvienas žingsnis. Smulkūs pervežėjai retai turi GPS sistemas ant kiekvienos dėžės. Turi pasitikėti arba rinktis didelį kurierių, bet ten kaina visai kita. Vienas klientas neseniai piktinosi, kad negauna koordinates. Turėjau paaiškinti, kad vairuotojas vairuoja, o neveda video tinklaraščio.

Kiek realiai keliauja siunta iš Lietuvos į Anglijos pietus?

Paprastai 4–7 dienas. Kartais greičiau, jei mašina pilna ir važiuoja tiesiai, be perkrovimų. Kartais per savaitę, jei laukiama muitinės Doverio ar keltai užimti. Buvo atvejis, kad sniego audra Belgijoje sustabdė eismą dviem dienom. Visi vėlavome. Vairuotojai negali skristi, vadinasi, ir siunta negali. Jei žada per dvi dienas – gerai pagalvok. Greičiau nei per tris dienas mašina nenuvažiuos, nebent tai ekspresas oru. (O oru nevežame mes, turiu omeny – ne šitoje paslaugoje.)

Pristatymas vyksta iki durų ar reikia važiuoti į terminalą?

Standartiškai – iki durų Londone ar kitame didmiestyje. Bet jei tai tikrai tolimas kaimas Škotijoje ar Velso viduryje, gali tekti susitikti artimiausiame miestelyje arba mokėti papildomai. Vežėjas stengsis pristatyti kuo arčiau. Terminalų sistema pas mus nėra įprasta, kaip DPD siuntoms. Dažnai vairuotojas pats skambina ir derasi: „Esu netoli, ar busit namie?“ Tai lankstumas, bet reikalauja tavo laiko. Jei žmogaus nebus – bandys kitą dieną ar paliks sandėlyje, jei yra sutarta.

Draudimas, žalos ir kitos nemalonios temos

Kas jei pakeliui sulūš mano dėžė ir suduš daiktai?

Pirmiausia fiksuok žalą nuotraukoms dar prieš pasirašant priėmimo aktą. Jei pasirašei „gavau tvarkingai“ – paskui faktiškai nebesiginsi. Daugelis vežėjų turi CMR draudimą, bet jis dengia ne viską, o tik pagal kilogramo vertę. Tavo kompiuteris sveria 3 kg – draudimas gali atlyginti 30 eurų, nors vertė 1000. Štai kodėl pridurk papildomą draudimą, jei veži vertingus daiktus. Buvo, kad klientas vežė senovinį veidrodį. Sulūžo. CMR davė kapeikas. Nesmagu, bet taip veikia sistema. Geriau žinoti iš anksto.

Ar mano asmeniniai daiktai apskritai apdrausti pervežimo metu?

Taip, jei vežėjas sąžiningas ir turi draudimą. Bet būna įmonių, kurios taupo ir neturi. Aš to nesuprantu – rizikuoji savo ir kliento nervais. Paprastai krovinio draudimas yra standartas, bet privatiems daiktams jis ribotas. Vertingus daiktus – dokumentus, auksą, vertingą elektroniką – geriau vežti oru su specialiu draudimu. Arba vežk pats bagaže. Vienas klientas vežė kolekcionines monetas per bendrą krovinį. Aš neleidau. Kartais reikia pasakyti „ne“, net jei tai reiškia prarastą pelną.

Ką daryti, jei siunta visai dingo?

Labai retas atvejis, bet pasitaiko. Pradėk nuo vežėjo – jis turi dokumentus, kur mašina sustojo. Kartais daiktas pametamas sandėlyje, ne pakeliui. Jeigu per dvi savaites nepavyksta rasti – rašyk prašymą draudimo atlyginimui. Laikyk visas sąskaitas, korespondenciją. Buvo situacija, kai dingo dėžė prie keltų. Londono policija ieškojo, nerado. Klientui atlyginome iš draudimo, bet procesas truko mėnesį. Patikimas vežėjas visada aiškina, kur tavo daiktas, o ne slepiasi po „atsiųsim žinutę“.

Ar vežėjas atsakingas, jei elektronika nebeįsijungia?

CMR konvencija dažnai nepadengia vidinių gedimų. Jei išorei viskas gerai – vargiai ar ką gausi. Elektronika jautri drebėjimui, temperatūroms. Mašinoje gali būti šalta, o variklis laukia. Todėl originalią pakuotę siųsti geriau. Buvo, kad klientas siuntė PC. Atkeliavo nebeįsijungiantis. Gal dėl kelių, gal dėl drėgmės. Aš pats tuomet abejojau, ar tai mūsų kaltė, ar gamintojo. Paskui paaiškėjo, kad baterija viduje buvo pūvan. Tokiais atvejais be tinkamo draudimo problemiška. Atidžiai pakuok.

Situacijos, kurios „ne į temą“, bet labai svarbios

Ar galiu kartu siųsti maisto produktų ar naminių žolelių?

Maisto – geriau nesiųsti. Anglijos muitinė gali blokuoti viską, kas biologiniai – mėsa, pienas, kiaušiniai, net specialūs lietuviški sūriai. Žolės ir augalai irgi kelia įtarimą. Kartais žmonės nori atsiųsti mamos varškės sūrelių vaikui. Suprantu jausmą. Deja, po Brexit to negalima legaliai taip paprastai. Jei labai reikia – ieškok specializuotų maisto siuntėjų su licencijomis, bet tai brangu. Geriau išsiųsti lietuviškų saldainių dėžę. Nors ir cukraus kiekis joje – filosofinis klausimas.

Kas jei mano vaikas Anglijoje studijuoja, bet dar nežino tikslaus adreso?

Būna. Studentai dažnai gauna tikslų adresą rugsėjo pirmąją savaitę. Siųsti galima į laikiną adresą – senjorų namus, draugų butą, arba brokerio nurodytą vietą. Dar geriau – palaukti. Nes jei dėžė atvažiuoja į Londoną, o vaikas dar Kornvalyje pakelyje, vargu ar suras kur ją paimti. Turėjome variantą, kai siunta tris savaites keliavo po Londono sandėlius, nes adresas buvo „arčiau universiteto, dar nežinau kur“. Iš anksto pasiruošk.

Ar imami kroviniai iš daugiabučio penkto aukšto be lifto?

Imami, bet ne visada nemokamai. Jei vairuotojas vienas – jis nepaneš tavo 40 kg dėžių iš aukščiau. Paprastai pakrauti privato siuntėjas. Jei reikia pagalbininko – deramės atskirai. Kartais klientas pagalvoja, kad į kainą įeina ir išnešimas. Ne. Yra pervežimas, o yra perkraustymas – du skirtingi dalykai. Geriau nunešk iki laiptinės patys arba sumokėk papildomai. Aš pats baisiai nemėgstu tų laiptų, bet esu kopęs ir dešimtą kartą. Paskui skauda nugarą. Geriau prisiprašyt kaimyno pagalbos.

Tai tiek. Smulkūs kroviniai į Angliją tikrai nėra raketų mokslas, bet reikia kantrybės ir teisingų pasirinkimų. Nesusigadink gyvenimo pigiausiu pasiūlymu iš nežinomo žmogaus feisbuke ir nepamiršk popierių po Brexit. Jei ką – klausk vežėjo tiesiai, o ne google'ink iki 3 valandos nakties. Aš ir pats vis dar mokausi, nors 15 metų praktiškai. Kiekviena siunta kaip nauja. Sėkmės kraunant dėžes – ir nepamiršk storu žymekliu užrašyti pavardės.